2015-12-15 Nr. AB-24454-3-61-3-05345-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2612-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05345-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. T. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies išmokėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja B. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, apeliantas) 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-9222 „Dėl atsisakymo nagrinėti 2014 m. lapkričio 5 d. prašymą / pareiškimą“ ir įpareigoti VSDFV išmokėti pareiškėjai 11 446,35 Lt senatvės pensijos už 2010–2011 m.

Pareiškėja nurodė, kad jos pensija buvo mažinama dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) atsiliepimu į skundą (b. l. 17–22) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad jis teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas išmokant pareiškėjai senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. šio įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, ir įvertinant tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Taip pat pažymėjo, kad skundžiamas VSDFV 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimas dėl atsisakymo nagrinėti pareiškėjos prašymą yra teisėtas ir pagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kadangi pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją padavimo terminą, jos prašymas dėl 2010–2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo yra neišnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl bylos dalis dėl pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtos senatvės pensijos dalį yra nutrauktina.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 38–42) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV pažymėjo, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi apie VSDFV skyriaus sprendimą (kaip valinį aktą, veiksmą) mokėti jai ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 3 d. prašymas dėl negautos senatvės pensijos sumos išmokėjimo VSDFV skyriuje gautas 2013 m. rugsėjo 3 d., t. y. praėjus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 metų terminui, todėl VSDFV skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio mėn. mokėti pareiškėjai sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą pareiškėja praleido. Pabrėžė, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta iki 2014 m. liepos 4 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, jog terminą VSDFV skyriaus sprendimui skųsti praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą. Paaiškino, kad, pareiškėjai per nustatytą terminą nepateikus įrodymų, buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymus dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, kaip pateiktus praleidus nustatytą skundo padavimo terminą. Paminėtame sprendime taip pat buvo nurodyta jo apskundimo teismui terminai ir tvarka, tačiau pareiškėja į teismą dėl VSDFV sprendimų teisėtumo nesikreipė, todėl šie sprendimai nustatyta tvarka teisme nėra nuginčyti ir laikytini įvykdytais. Atkreipė dėmesį, jog teismui skundžiamas ir prašomas panaikinti VSDFV sprendimas yra priimtas dėl pareiškėjos 2014 m. lapkričio 5 d. prašymo / pareiškimo, kuriame keliamas toks pats reikalavimas, koks buvo keliamas ankstesniuose jos prašymuose, todėl, VSDFV nuomone, ji pagrįstai atsisakė nagrinėti kartotinį pareiškėjos prašymą / pareiškimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu (b. l. 70–74) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 3 315,09 Eur senatvės pensijos, neišmokėtos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja siekia jai paskirtos ir pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, neišmokėtos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo. Pažymėjo, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos senatvės pensija buvo mažinama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotą 2013 m. rugsėjo 3 d. prašymą pripažino skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Tai teismui leido daryti išvadą, kad, pareiškėjai 2013 m. spalio 7 d. padavus prašymą VSDFV dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, VSDFV, kaip išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija, turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, tačiau VSDFV 2013 m. spalio 11 d. sprendime Nr. (6.5) I-6661, be kita ko, nurodė, kad neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį. Taigi teismas padarė išvadą, kad VSDFV, kaip išankstinė tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija, išreiškė savo poziciją dėl ginčo esmės, o tai leido daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta.

Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjos skundas dėl pensijos dalies išmokėjimo buvo išnagrinėtas privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, sprendė klausimą, ar pareiškėjai pagrįstai neišmokama neišmokėta pensijos dalis. Nurodė, jog pareiškėja kelia ginčą tik dėl pensijos dalies, neišmokėtos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Taigi teismas pripažino, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai buvo mokama mažesnė senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taikymo. Pažymėjo, kad, pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 redakcija) 1 dalies 1 punktą, šio įstatymo taikymas senatvės pensijoms buvo numatytas iki 2011 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 8 straipsnis 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 buvo pripažintas netekusiu galios, taigi nagrinėjamam ginčui aktualios teisės normos buvo pašalintos iš Lietuvos teisės sistemos, tačiau tai pareiškėjos teisių pažeidimo pasekmių nepašalina.

Teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pažeistas pareiškėjos teises privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymų nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Taigi teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjai pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijos 52 straipsnio garantuojamą teisę į pensiją, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, taip pat įvertinus nagrinėjamu atveju pažeistų asmens teisių pobūdį bei jų reikšmę, siekiant, be kita ko, užtikrinti socialinį teisingumą bei asmens pasitikėjimą teise, teismas privalo pažeistas pareiškėjos teises ginti realiai ir veiksmingai. Pareiškėjai turi būti priteista visa pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Remdamasis VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjai dėl Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo buvo neišmokėta iš viso 11 446,35 Lt (3 315,09 Eur) senatvės pensijos, todėl paminėtą sumą priteisė iš VSDFV Vilniaus skyriaus.

Teismas nustatė, kad pareiškėja taip pat prašė panaikinti VSDFV 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-9222, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos pakartotinį skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV su 2014 m. lapkričio 5 d. prašymu, iš esmės 4 kartą kreipėsi į VSDFV tuo pačiu klausimu. Pareiškėjai į jos analogišką prašymą jau buvo atsakyta VSDFV 2014 m. birželio 10 d. ir 2014 m. liepos 14 d. sprendimais (nagrinėjamu atveju teismas nevertino šių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo), todėl VSDFV skundžiamu sprendimu, atsisakydama nagrinėti pakartotinį pareiškėjos prašymą, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti teismas neturėjo pagrindo.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundą patenkino iš dalies.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 78–84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria patenkintas pareiškėjos skundo reikalavimas. Pažymi, kad pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 3 d., 2013 m. spalio 7 d. ir 2014 m. gegužės 26 d. prašymai dėl 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka VSDFV 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5190 ir 2014 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6182 nebuvo išnagrinėti iš esmės – VSDFV, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl termino neišmokėtai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pensijos daliai skaičiavimo nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo, 2014 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6182 atsisakė iš esmės nagrinėti pareiškėjos prašymus dėl 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, nes praleistas apskundimo VSDFV terminas, tuo užbaigdama išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą. Todėl konstatuotina, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl sumažintos pensijų dalies nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti. VSDFV 2014 m. birželio 10 d. ir 2014 m. liepos 14 d. sprendimai įstatymų nustatytais terminais ir tvarka teisme nebuvo nuginčyti, ir nagrinėjamu atveju teismas nevertino šių VSDFV sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi pareiškėja nepasinaudojo galimybe kreiptis į teismą dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo. VSDFV pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog dėl pareiškėjos prašymo išmokėti negautą senatvės pensijos dalį nuspręsta VSDFV 2014 m. birželio 10 d. ir 2014 m. liepos 14 d. sprendimais, kad pareiškėjos 2014 m. lapkričio 5 d. prašymas yra pakartotinis ir kad VSDFV 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. (6.5) I-9222, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 5 d. pakartotinį prašymą dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, yra teisėtas ir pagrįstas, nepagrįstai išnagrinėjo ir patenkino pareiškėjos skundo dalį dėl negautos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 88–89) prašo patenkinti apeliacinį skundą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus ir reikalavimus, nes teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas, todėl yra naikintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi priteisti pareiškėjai valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus duomenis, senatvės pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi buvo perskaičiuojama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d.) atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas šiuo atveju buvo nutrauktas nuo 2011 m. lapkričio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos taip pat matyti, kad:

1) pareiškėja 2013 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, prašydama pateikti pažymą apie neišmokėtą pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir išmokėti šią sumą (b. l. 28);

2) VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. (10.1)3-114851 pateikė pareiškėjai prašomus duomenis ir nurodė, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 29–30);

3) pareiškėja 2013 m. spalio 7 d. padavė prašymą VSDFV, kuri 2013 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6661 nustatė, kad kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. spalio 7 d. prašymu pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, todėl atsisakė nagrinėti šį prašymą ir pasiūlė iki 2013 m. lapkričio 4 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti; taip pat informavo pareiškėją, kad „Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriuo bus reglamentuojama valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo bei valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, projektą. Kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti Jums dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį neturime teisinio pagrindo“ (b. l. 8–9);

4) pareiškėja 2014 m. gegužės 26 d. pakartotinai kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, prašydama pateikti pažymą apie neišmokėtą pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir išmokėti šią sumą (b. l. 31);

5) VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (10.1-02)3-67288 persiuntė VSDFV nagrinėti pagal kompetenciją pareiškėjos 2014 m. gegužės 26 d. prašymo dalį dėl senatvės pensijos išmokėjimo (b. l. 32), o VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2014 m. birželio 11 d. raštu Nr. (10.1-02)3-73393 pateikė pareiškėjai prašomus duomenis (b. l. 36–37);

6) VSDFV 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5190 nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius, 2013 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. (10.1)3-114851 išnagrinėjęs pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 3 d. prašymą, viršijo savo kompetenciją, todėl šį raštą panaikino, taip pat nusprendė laikyti negaliojančiu ir VSDFV 2013 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6661; nustatė, kad pareiškėja, 2013 m. rugsėjo 3 d. pateikdama prašymą dėl senatvės pensijos išmokėjimo, praleido nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, ir pasiūlė jai iki 2014 m. liepos 4 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (b. l. 33–35);

7) VSDFV 2014 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6182, pareiškėjai per nustatytą laiką nepateikus įrodymų, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 3 d., 2013 m. spalio 7 d. ir 2014 m. gegužės 26 d. prašymus, kaip pateiktus praleidus nustatytą skundo padavimo terminą (b. l. 58);

8) pareiškėja 2014 m. lapkričio 5 d. prašymu / pareiškimu kreipėsi į VSDFV dėl senatvės pensijos nepriemokos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. išmokėjimo (b. l. 47–48);

9) VSDFV 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. (6.5) I-9222 (kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje), pareiškėjai nenurodžius naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti ankstesnį sprendimą, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir Taisyklių 30 punktu, 2014 m. lapkričio 5 d. prašymą / pareiškimą atsisakė nagrinėti (b. l. 43–44);

10) pareiškėja 2014 m. gruodžio 10 d. kreipėsi su 2014 m. gruodžio 3 d. skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1–3, 13).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pirmiausia pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui 2013 m. rugsėjo 3 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad VSDFV 2013 m. spalio 11 d. sprendime Nr. (6.5) I-6661, be kita ko, nurodė, jog neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, padarė išvadą, kad VSDFV, kaip išankstinė tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija, išreiškė savo poziciją dėl ginčo esmės, todėl šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, VSDFV 2013 m. spalio 11 d. sprendime Nr. (6.5) I-6661 iš tiesų buvo išreikšta VSDFV pozicija dėl ginčo esmės. Tačiau pareiškėja iš karto į teismą nesikreipė (siekdama apginti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pažeistas savo teises, pareiškėja skundą teismui padavė tik 2014 m. gruodžio 10 d.). Kaip matyti iš aptartos veiksmų chronologijos, vėliau VSDFV 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5190 nusprendė laikyti negaliojančiu VSDFV 2013 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6661. Pareiškėja į teismą nesikreipė ir po to, kai VSDFV 2014 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6182, pareiškėjai per nustatytą laiką nepateikus įrodymų dėl termino praleidimo priežasčių, atsisakė nagrinėti jos 2013 m. rugsėjo 3 d., 2013 m. spalio 7 d. ir 2014 m. gegužės 26 d. prašymus, kaip pateiktus praleidus nustatytą skundo padavimo terminą. VSDFV sprendimuose buvo nurodyta apskundimo teismui tvarka. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis teisės aktų nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas pareiškėjos reikalavimas dėl senatvės pensijos dalies priteisimo, negali būti pripažinta pagrįsta ir turi būti panaikinta, o šis pareiškėjos reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria pareiškėjai B. T. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus priteista 3 315,09 Eur senatvės pensijos, neišmokėtos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė