2022-06-15 Nr. AB-16491-3-63-3-00698-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-492-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00698-2022-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Plungės apylinkės teismui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas J. K. 2022 m. balandžio 25 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2022 m. kovo 14 d. Plungės apylinkės teismo pirmininko įsakymą Nr. V-34 „Dėl Plungės apylinkės teismo pirmininko 2021 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. V-17 „Dėl teismo kanclerio tarnybinės veiklos vertinimo nuolatinės komisijos sudarymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti 2022 m. balandžio 20 d. Plungės apylinkės teismo karjeros valstybės tarnautojo – teismo kanclerio pareigose dirbančio asmens veiklos vertinimo komisijos posėdžio protokolo nutarimą Nr. BP-241 (toliau – ir Nutarimas); 3) panaikinti 2022 m. balandžio 20 d. Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos išvadą Nr. BP-242 (toliau – ir Išvada); 4) įpareigoti Plungės apylinkės teismo pirmininką sudaryti naujos sudėties nešališką Plungės apylinkės teismo karjeros valstybės tarnautojo – teismo kanclerio pareigose dirbančio asmens veiklos vertinimo komisiją.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo ir Išvados vykdymą bei įgyvendinimą.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdė Nutarimo ir Išvados vykdymą.

Atsakovas 2022 m. gegužės 4 d. teismui pateikė atskirąjį skundą ir prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Atskirajame skunde atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalimi, valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos išvada nėra privaloma į pareigas priimančiam asmeniui – įstaigos vadovui. Be to, tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos išvada valstybės tarnautojo vertinimo procedūroje yra nesukelianti savarankiškų pasekmių, ji yra tik tarpinio procedūrinio pobūdžio. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. gegužės 9 d. nutartimi tenkino atsakovo Plungės apylinkės teismo atskirąjį skundą ir panaikino Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 27 d. nutarties dalį, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, sutiko su atskirojo skundo argumentais ir panaikino Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 27 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 str. 1 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 9 d. nutartį ir palikti galioti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 27 d. nutartį, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas visų pirma paaiškina, kad visi skundžiami administraciniai aktai jam sukelia tiesiogines teisines pasekmes, t. y. Išvada, Nutarimas ir Įsakymas yra sudėtinės vienos procedūros dalys, kurios viena be kitos negali būti įgyvendintos. Atsakovo argumentas, kad Išvada ir Nutarimas nėra teismo pirmininkui privalomi, nereiškia, kad jais negali būti vadovaujamasi priimant vienokį ar kitokį sprendimą.

Plungės apylinkės teismo karjeros valstybės tarnautojo – teismo kanclerio pareigose dirbančio asmens veiklos vertinimo komisija, kuri buvo sudaryta Įsakymo pagrindu, ir kuri tikrino teismo pirmininko atlikto vertinimo pagrįstumą, turėjo Išvadoje pateikti įrodymus bei faktus, kurių pagrindu padarytos atitinkamos išvados. Pareiškėjo tarnybinę veiklą vertinusi vertinimo komisija neanalizavo, kokiomis aplinkybėmis pagrįstas tiesioginio vadovo įvertinimas, o tiesiog patvirtino tiesioginio vadovo surašytą išvadą, neatliekant pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo procedūros. Atsakovo vadovui yra suteikta diskrecijos teisė įgyvendinti vertinimo komisijos išvadą arba jos neįgyvendinti. Vadinasi, minėta išvada turi būti teisėta, priimta vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir procedūromis, tačiau pareiškėjo atveju tai padaryta nebuvo.

Antra pareiškėjo atskirojo skundo argumentų grupė susijusi su tuo, kad atsakovas skunde vadovaujasi teismų praktika, kuri neatitinka šio ginčo esmės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015 buvo sprendžiamas klausimas dėl neeilinio darbuotojo vertinimo. Minėtoje byloje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pabrėžęs, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą). Teisės aktais negalima nustatyti tokio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ir laisves teisme (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2005 m. vasario 7 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 6 d. nutarimą).

Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Pareiškėjo atveju skundžiami administraciniai aktai sukelia materialines teisines pasekmes ir gali būti administracinio ginčo dalyku.

Pagal Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo 52 punktą valstybės tarnautojo rašytiniu prašymu jo tarnybinė veikla gali būti vertinama vertinimo komisijos posėdyje jam nedalyvaujant, išskyrus atvejį, kai valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą tiesioginis vadovas yra įvertinęs nepatenkinamai. Taigi, pareiškėjo teigimu, minėtas Valstybės tarnautojų veiklos vertinimo tvarkos aprašo 52 punktas aiškiai nusako proceso eigą, esant nurodytoms aplinkybėms, ir ši norma yra imperatyvi, nepaliekanti diskrecijos teisės kitaip organizuoti vertinimą.

Pareiškėjo veikla teismo pirmininko buvo įvertinta nepatenkinamai, todėl vertinimo komisija posėdyje pareiškėjo veiklą privalėjo vertinti pareiškėjui dalyvaujant.

Pareiškėjas pažymi, kad vertinimo komisija, tikėtina, būdama šališka ir neobjektyvi, posėdyje dėl subjektyvių priežasčių nusprendė, kad pareiškėjas nebepalaiko savo 2022 m. kovo 8 d. pateikto prašymo vertinti tarnybinę veiklą vertinimo komisijoje, nors tokia pareiškėjo valia nebuvo išreikšta. Priešingai, pareiškėjas siekė, kad jo veiklą įvertintų nešališka vertinimo komisija, todėl komisija posėdžio metu neturėjo jokio pagrindo priimti Nutarimo, prieštaraujančio pareiškėjo veiksmams.

Vertinimo komisija, nevertinusi pareiškėjo veiklos, surašė Išvadą. Taigi, tokie veiksmai prieštarauja Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo 55 punktui.

Vertinimo komisijos veiksmų visuma įrodo, kad buvo pažeista pareiškėjo veiklos vertinimo procedūra, todėl visi skundžiami individualaus pobūdžio administraciniai aktai gali būti administracinio ginčo objektu.

Pareiškėjas atskirajame skunde toliau dėsto argumentus, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų grubiai pažeistos jo teisės ir laisvės, teisė ginti jas teisme, būtų sukeltos materialinės teisinės pasekmės, kurias ištaisyti gali būti neįmanoma. Nenusišalinus valstybės vertinimo komisijos nariams ir teismo pirmininkui nenušalinus komisijos, nepakeitus jos narių, buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą veiklos vertinimą. Veiklos vertinimas buvo neobjektyvus ir tai atsispindi vertinimo komisijos veiksmuose – nesilaikant vertinimo procedūros priimta teismo pirmininką tenkinanti Išvada, nors, pareiškėjui nedalyvaujant vertinimo komisijos posėdyje, Išvada negalėjo būti surašoma.

Akcentuoja, kad nors teismo pirmininkui Išvada nėra privaloma, tačiau jam išlieka diskrecijos teisė ja vadovautis. Taigi, kol yra taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tol yra užkertamas kelias neteisėtiems veiksmams – Įsakymo ir Išvados pagrindu priimti neteisėtą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Teismui išnagrinėjus bylą ir nustačius procedūrinius pareiškėjo veiklos vertinimo pažeidimus, vertinimo veiksmai turės būti atlikti iš naujo laikantis teisės aktų reikalavimų. Jeigu bus pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjo veiklos vertinimas galės būti atliktas nešališkos komisijos pagal numatytą procesą. Tačiau, pareiškėjo teigimu, panaikinus reikalavimo užtikrinimo priemones, toks vertinimas jo atžvilgiu nebebus įmanomas, jeigu teismo pirmininkas priims sprendimą vadovautis Išvada, nesulaukęs bylos nagrinėjimo teisme pabaigos. Taigi, tokiu atveju netgi išsprendus bylą pareiškėjo naudai ir nustačius, kad jo vertinimas buvo atliktas netinkamos sudėties šališkos komisijos ir nesilaikant vertinimo procedūros, sukeltos teisinės pasekmės gali būti realiai neištaisomos, o jeigu ir ištaisomos, tai didelėmis laiko bei lėšų sąnaudomis, kurios yra neproporcingos šios bylos ginčui.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjo skundas pateiktas ne dėl skundžiamų individualaus pobūdžio teisės aktų turinio, o dėl jų sudarymo ir pasirašymo proceso pažeidimų, pareiškėjas prieina prie išvados, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina.

Atsakovas prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas atskirajame skunde vadovaujasi keliolikos metų senumo teismų praktika dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo, tačiau šiuo metu vertinimo komisijos išvada nebėra privaloma į pareigas priimančiam asmeniui (Valstybės tarnybos įstatymo 27 str. 13 d.), ji yra tik tarpinio procedūrinio pobūdžio, todėl negalėtų būti administracinės bylos dalyku. Galutinis sprendimas valstybės tarnautojo kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo procedūroje yra įstaigos vadovo įsakymas, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų galimos taikyti įstaigos vadovo įsakymui, kuriuo priimamas sprendimas dėl pareiškėjo kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo metu Nr. BP-144 pateikto siūlymo įgyvendinimo. Nutarimas, Išvada, kurią priima ir pasirašo tik vertinimo komisijos nariai, o ne įstaigos vadovas, yra tik tarpinio pobūdžio, o administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo, teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, sukeliančio teisines pasekmes valstybės tarnautojui.

Įsakymas, kuriuo sudaryta vertinimo komisija, iš esmės yra procedūrinis dokumentas, t. y. tik vienas iš viešojo administravimo procedūros, kurios pabaigoje bus priimtas galutinis sprendimas, metu priimamų sprendimų.

Atsakovas pažymi, kad nei Nutarime, nei Išvadoje nerekomenduojama taikyti jokių neigiamų priemonių pareiškėjo atžvilgiu (nėra rekomenduojama pareiškėją atleisti iš pareigų, pažeminti jį pareigose, sumažinti darbo užmokestį), tačiau pareiškėjas, nepateikdamas argumentų, atskirajame skunde teigia, kad skundžiami administraciniai aktai jam sukelia teisines pasekmes, nors konkrečiai nenurodo ir neargumentuoja, kokios konkrečiai pasekmės tai yra. Atsakovo vertinimu, neigiamas pasekmes skundžiami administraciniai aktai pareiškėjui galimai sukeltų tik tokiu atveju, jeigu juose būtų rekomenduota atlikti neigiamus ir teisines pasekmes valstybės tarnautojui sukeliančius veiksmus, ir, jeigu šiuos dokumentus pareiškėją į pareigas priimančiam asmeniui būtų privaloma įgyvendinti.

Atsakovas nurodo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą, manytina, jog šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė įrodymų, kad neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta reali žala. Pareiškėjo teiginys dėl jo atleidimo yra pagrįstas tik spėjimais, nedetalizuotas ir nėra pagrįstas įrodymais ar argumentais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kad reali žala, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, būtų patirta.

Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių kitų dokumentų savo prašymui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrįsti. Be to, pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, tarnybinė veikla nepatenkinamai buvo įvertinta ir už 2020 m., tačiau pasiūlymo atleisti pareiškėjo iš pareigų, į pareigas priimantis asmuo neįgyvendino.

Atsakovas taip pat papildomai atkreipia dėmesį, kad Įsakymas, kuriam pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pats savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui. Pareiškėjo teisinis statusas gali pasikeisti tik pareiškėją į pareigas priimančiam asmeniui priėmus galutinį sprendimą – įsakymą dėl pareiškėjo kasmetinės tarnybinės veiklos vertinimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 9 d. nutartis, kuria teismas tenkino atsakovo Plungės apylinkės teismo atskirąjį skundą ir panaikino Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 27 d. nutarties dalį, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės teigia, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų grubiai pažeistos jo teisės ir laisvės, teisė ginti jas teisme, būtų sukeltos materialinės teisinės pasekmės, kurias ištaisyti gali būti neįmanoma. Nenusišalinus vertinimo komisijos nariams ir teismo pirmininkui nenušalinus komisijos, nepakeitus jos narių, buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą veiklos vertinimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nėra pateikęs teisiškai pagrįstų argumentų, kad, nesiėmus pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, ateityje gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, taip pat nurodė bendro pobūdžio teiginius dėl galbūt ateityje kilsiančių teisinių pasekmių, tačiau šie jo argumentai tik patvirtina, kad pareiškėjas siekia, jog teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises ir apsaugotų nuo galimų būsimų veiksmų, tačiau skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimų teismui nesuteikia (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-562-556/2021).

Kiti atskirojo skundo argumentai nėra reikšmingi procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Virginija Volskienė