2015-10-12 Nr. AB-19874-3-61-3-02922-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1320-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02922-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AG jėgainė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AG jėgainė“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl leidimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „AG jėgainė“ su skundu (I t., b. l. 1-7), kurį patikslino (I t., b. l. 145-151) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. birželio 26 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-2056 (toliau – ir Leidimas gaminti) dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

2) įpareigoti Ministeriją pakeisti Leidimą gaminti ir jame nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 29 979,75 Lt turtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skundą grindė 2012 m. birželio 21 d. galiojusio Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalimi, 20 straipsnio 4, 11 dalimis, Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827, nuostatomis (6.1, 8.2, 9 punktais) (toliau – ir Aprašas), kuriose buvo nustatyta, kad gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nustatyti fiksuoti tarifai.

Paaiškino, kad 2012 m. birželio 21 d. Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje buvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 metais elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23.

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija (2013 m. sausio 17 d. redakcija), pagal kurią fiksuoto tarifo nustatymas siejamas jau su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu. Tai reiškia, kad asmenims, iki 2012 m. gruodžio 31 d. pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2013 m. sausio 31 d. negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, yra taikoma 2013 m. sausio 17 d. Įstatymo 20 straipsnio dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama dvylikos metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti išdavimo dieną.

Nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, bet mažesnė nei 100 kW, galioja Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 nustatytas fiksuotas tarifas 0,69 Lt/kWh. Pareiškėjui išduotame leidime gaminti elektros energiją yra nustatyta, kad „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“.

Vadinasi, nors leidimą plėsti elektros energijos gamybą pareiškėjas gavo galiojant 2012 m. birželio 21 d. Įstatymo redakcijai ir pagrįstai tikėjosi, kad 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti energiją išdavimo dienos bus taikomas 2012 metais galiojęs fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai pareiškėjui bus taikomas tik 0,69 Lt/kWh fiksuotas tarifas neintegruotoms jėgainėms. Pareiškėjui Įstatymo nuostata taikoma atgal nepagrįstai sumažinus tarifus. Tuo pažeidžiami teisės aktai ir teisėti pareiškėjo lūkesčiai bei interesai.

Rėmėsi ir Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi ir teigė, kad nuo 2013 m. sausio 17 d. pakeistos Įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d. ir negalėjo būti taikomos santykiams, susiklosčiusiems iki 2013 m. vasario 1 d. Ministerija, išduodama Leidimą ginčijamoje dalyje, neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas ir tuo pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą.

Ministerija, išduodama pareiškėjui leidimą gaminti elektros energiją, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas leidimo išdavimo dieną, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo. Todėl skundžiama Leidimo gaminti sąlyga turi būti panaikinta ir pakeista kita sąlyga. Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu. Dėl minėtų Ministerijos veiksmų pareiškėjas patyrė žalą, pasireiškusią negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp leidimo plėtrai ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y 0,75 Lt/kWh už kiekvieną neintegruotoje saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB LESTO parduotą elektros energijos kilovatvalandę.

Faktiškai 2014 m. rugsėjo 31 d. pareiškėjas teigė patyręs 29 979,75 Lt žalą.

Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepimuose (I b. l. 33–36, 59–62, 115–125, 126–136, 162) prašė skundą atmesti.

Atsiliepimus grindė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo nuostatomis, ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintomis taisyklėmis. Nurodė, kad pareiškėjui išduotame leidime plėtrai nurodomos veiklos sąlygos, tarp kurių yra pareiga laikytis taisyklių VII skyriaus reikalavimų. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik gavus leidimą gamybai. Pradėdamas veiklą ir gavęs leidimą pareiškėjas sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas laisva valia atliko veiksmus, o po to nepagrįstai kreipėsi dėl žalos atlyginimo į teismą. Atkreipė dėmesį į Elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį. Paaiškino, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu – saulės šviesos energijos elektrinės. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą prieš lex retro non agit. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Nesutiko su reikalavimu atlyginti žalą. Nurodė, kad žala nėra pagrįsta skaičiavimais, be to, skunde nepagrindžiama, kad negautos pajamos yra žala. Leidimas gaminti išduotas vadovaujantis teisės aktais, todėl naikinti ar keisti jį nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu (I t., b. l. 173-178) pareiškėjo UAB „AG jėgainė“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Ministerija 2012 m. spalio 24 d. išdavė pareiškėjui leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. 2941. Šiame leidime buvo nurodytos tokios veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimo išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas; elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teritorija, kurioje verčiamasi leidimu reglamentuojama veikla: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r. sav. Leidimu reglamentuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: elektrinės pavadinimas – UAB „AG jėgainė“, instaliuota galia MW – 0,03, elektrinės tipas – saulės elektrinė, projektinė metinė elektros energijos gamyba kWh – 33 400. Ministerija 2013 m. birželio 26 d. išdavė pareiškėjui leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2056. Leidime nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Nurodytas elektrinės pavadinimas – UAB „AG jėgainė“, įrengtoji galia MW – 0,03, elektrinės tipas – saulės elektrinė. Prieš gaunant leidimą gaminti Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos surašė 2013 m. birželio 14 d. energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymą Nr. 13ĮP2-44550. Pareiškėjas su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2012 m. liepos 19 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 120719/4, pagal kurią UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ įsipareigojo pateikti pareiškėjui saulės elektrinės įrangą ir įrengti saulės elektrinę, sutarties kaina – 156 000 Lt be PVM.

AB Lesto 2012 m. rugpjūčio 10 d. išdavė pareiškėjui objekto elektros įrenginių prijungimui prie skirstomųjų elektros tinklų išankstines sąlygas. Pareiškėjas Ministerijai 2012 m. rugpjūčio 20 d. padavė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje. Taip pat prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje pareiškėjas Ministerijai padavė ir 2013 m. birželio 18 d. Pareiškėjas 2013 m. liepos 19 d. pateikė AB Lesto prašymą elektros energijos supirkimo sutarčiai sudaryti su atsinaujinančių energijos išteklių gamintoju.

Pažymėta, jog į bylą pateikta 2013 m. rugpjūčio 26 d. elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir AB Lesto, pareiškėjas pateikė PVM sąskaitas faktūras, kurios patvirtina, kad pareiškėjas tiekė elektros energiją, o AB Lesto ją pirko.

Pasisakydamas dėl pirmųjų dviejų skundo reikalavimų, teismas nurodė, kad pareiškėjui Ministerija 2012 m. spalio 24 d. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus. Leidime nurodytas jo išdavimo pagrindas ir reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Pareiškėjas 2013 m. birželio 18 d. pateikė prašymą išduoti leidimą gamybai, kuris išduotas 2013 m. birželio 26 d. Taigi prašymas išduoti leidimą gamybai paduotas galiojant pasikeitusiam teisiniam reguliavimui.

Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjui leidimas plėtoti elektros gamybos pajėgumus buvo išduotas remiantis teisiniu reguliavimu, galiojusiu iki 2013 m. vasario 1 d., o leidimas gaminti elektros energiją – pagal pakeistą saulės energetikos plėtros reguliavimą, galiojantį nuo 2013 m. vasario 1 d. (Įstatymo 20 straipsnio redakcija, galiojusi išduodant leidimą gaminti elektros energiją). Atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes, jog dėl leidimo gaminti elektros energiją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. birželio 18 d., leidimas išduotas 2013 m. birželio 26 d., daryta išvada, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi išduodant Leidimą gaminti galiojusiomis įstatyminėmis nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Todėl ši nuostata negali būti panaikinta ar pakeista į nuostatą, kad supirkimo kaina turi būti nustatyta atsižvelgiant į tarifą, galiojusį 2012 m. spalio 24 d., kai pareiškėjui išduotas leidimas plėsti energijos gamybos pajėgumą. Aptaręs ginčui aktualaus teisinio reguliavimo pokyčius, teismas vertino, kad gaudamas leidimą plėtoti gamybą pareiškėjas pagal tuo metu buvusį teisinį reguliavimą teisę ir teisėtą lūkestį į įstatymo nuostatų įgyvendinimą įgijo. Bylos duomenys patvirtina, kad gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų.

Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Tačiau kartu pažymėta, jog teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio nuostatas, privalo vadovautis teisminiu precedentu. Nagrinėjama byla yra analogiška Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinei bylai Nr. A822-632/2014, todėl vertindamas pareiškėjo argumentus teismas atsižvelgė į LVAT 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį minėtoje byloje, taip pat į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

Remdamasis minėtose nutartyse pateiktu teisės aiškinimu, teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nėra išskirtinių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad tolesnė pareiškėjo ūkinė veikla gaminant elektros energiją neteko prasmės, tapo visais atžvilgiais nuostolinga. Pareiškėjas 2014 m. spalio 17 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame nurodė, kad prašo iš valstybės priteisti nepriemoką 29 979,75 Lt dydžio, negautų pajamų forma, susidariusią dėl netinkamo tarifo taikymo už pateiktą energiją, kai nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2014 m. rugsėjo 31 d. už pareiškėjo elektrinės pateiktus 39 973 kWh elektros energijos buvo mokama 0,69 Lt/kW supirkimo tarifas, nepriemoka sudaro 0,75 Lt/kWh.

Kartu pateiktos PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad didelę dalį supirkimo tarifo sudaro VIAP (pvz., b. l. 81–104), t. y. pareiškėjui ir toliau mokama valstybės remiama supirkimo kaina. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 48 dalį, VIAP yra viešuosius interesus atitinkančios paslaugos – įstatymų nustatytais atvejais įmonėms priskiriami privalomi įpareigojimai, siekiant įgyvendinti valstybės energetikos, ūkio ir (ar) aplinkos apsaugos politikos strateginius tikslus atsinaujinančios energetikos sektoriuje ir apginti teisėtus visuomenės interesus.

Vykdant tokius privalomus įpareigojimus surinktos lėšos yra panaudojamos elektros energijos gamybai saulės elektrinėse apmokėti ir skatinti. Todėl pareiškėjo pateikti dokumentai, kuriais grindžiamas žalos padarymo faktas, nepatvirtina, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, pareiškėjas nepateikė jokių paskaičiavimų, patvirtinančių, kad dėl mokamos supirkimo kainos jo ūkinė veikla – saulės elektrinės eksploatavimas – tapo nuostolinga, investicijos niekada neatsipirks. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad įgyta teisė vykdyti šią ūkinę veiklą buvo pažeista.

Dėl principo lex retro non agit taikymo pažymėta, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti. Leidimą pareiškėjas gavo (ir prašymą jį gauti pateikė) jau įsigaliojus Įstatymo pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Teikdamas prašymą išduoti leidimą gaminti energiją pareiškėjas jau žinojo apie pasikeitusį teisinį reguliavimą, todėl turėjo žinoti, kad bus taikomi tarifai, nustatyti šio leidimo gavimo momentu.

Jeigu ši aplinkybė buvo pareiškėjui neaiški, pareiškėjas turėjo galimybę konsultuotis su atsakovu iki prašymo išduoti leidimą gaminti, Leidimo gaminti gavimo, tačiau į bylą nepateikti duomenys, kurie patvirtintų, kad iki nurodytų veiksmų atlikimo ar po to pareiškėjas būtų buvęs suklaidintas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daryta išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pirmųjų dviejų skundo reikalavimų.

Pasisakydamas dėl reikalavimo atlyginti žalą, teismas nurodė, kad Ministerija pareiškėjui Leidimą gaminti išdavė remdamasi išduodant jį galiojančia Įstatymo redakcija, taigi atsakovas veikė pagal savo kompetenciją, todėl nėra pagrindo konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (aktus) ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad jo apskaičiuotos negautos pajamos yra žala, kaip ji suprantama suformuotoje bendros kompetencijos teismų praktikoje (kurioje yra apibrėžiama sąvoka negautos pajamos bei įrodinėjimo taisyklės). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kaip apskaičiavo numatytas gauti pajamas pradėdamas planuoti gamybą, neįrodė, kad gaunant leidimą gamybai pagrįstai tikėjosi gauti tas pajamas, kai teisės aktuose jau buvo numatytos kitos tarifų taikymo sąlygos, o dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų nebuvimo jau pasisakyta – jie veikė taip, kaip reikalavo Įstatymas (ginčas yra ne dėl atskirų valstybės įstaigos darbuotojų klaidų ar neteisėtų veiksmų, kai pažeidžiami teisės aktų reikalavimai). Nesant visumos būtinųjų civilinės viešosios atsakomybės sąlygų, teismas pareiškėjo argumentus dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstus.

III. Pareiškėjas UAB „AG jėgainė“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-8), kuriuo prašo panaikinti 2014 m. lapkričio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą tenkinti: panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 26 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-2056 dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; įpareigoti Ministeriją pakeisti Leidimą gaminti ir jame nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 29 979,75 Lt turtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Dėl lex retro non agit principo pažeidimo nurodo, kad Pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d. ir negalėjo būti taikomos teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki pastarosios datos. Teismas pareiškėjo argumentą dėl retrospektyvaus naujos redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies veikimo atmetė neįvertinęs plėtros leidimų išdavimo fakto ir Įstatymo pakeitimo įstatymo sukeliamų pasekmių. Sprendžiant dėl aptariamos nuostatos galimo retrospektyvaus poveikio esminę reikšmę turi ne gamybos leidimo išdavimo data, bet nustatymas, ar ji padarė poveikį teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki šios nuostatos priėmimo. Remiasi 2011 m. gegužės 12 d. Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies redakcija, 2012 m. liepos 4 d. redakcijos Aprašu, daro išvadą, kad pareiškėjas jau 2012 metais buvo įgijęs teisę į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą, kuris jam turėjo būti taikomas 12 metų nuo gamybos leidimų išdavimo datos. Teisiniai santykiai, susiję su plėtros leidimų išdavimu, 2013 m. vasario 1 d. jau buvo neabejotinai susiformavę. Pakeitimo įstatymas turi retrospektyvinį poveikį pareiškėjo įgytų teisių apimčiai, nes vietoj 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuoto tarifo yra taikomas 0,69 Lt/kWh tarifas. Argumentus dėl Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies galimo retrospektyvaus poveikio patvirtina ir tai, kad Ministerija savo atsiliepime pripažino aplinkybę dėl Įstatymo pakeitimo įstatymo grįžtamosios galios; Įstatymo pakeitimo įstatymo aiškinamasis raštas, aiškiai deklaravo, kad keičiamas reglamentavimas neturės retrospektyvių pasekmių; abejonės dėl Įstatymo pakeitimo įstatymo prieštaravimo lex retro non agit principui buvo išreikštos jau svarstant ir priimant įstatymo projektą. Teismas nepagrįstai leidimų plėsti ir leidimų gaminti išdavimo procesus laikė dviem atskirais tarpusavyje nesusijusiais procesais. Nesant leidimo plėsti (o vėliau neįvykdžius ir kitų teisės aktų nustatytų sąlygų) negali būti išduotas leidimas gaminti. Todėl leidimo gaminti gavimas laikytinas gavus leidimą plėsti susiformavusių santykių tąsa. Atitinkamai konstatavus, kad šie teisiniai santykiai įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai jau egzistavo, darytina išvada, kad nauju teisiniu reglamentavimu yra galimai pažeidžiamos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies nuostatos bei lex retro non agit principas.

2) Dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo pažymi, jog pareiškėjo teisėtus lūkesčius dėl 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuoto tarifo taikymo lėmė ne kokios nors subjektyvios viltys ar verslo rizika, bet plėtros leidimo išdavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas ir 2012 m. spalio 24 d. išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, t. y. įstatymo lygmeniu buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog saulės elektrinėje pagaminta elektros energija 12 metų bus superkama fiksuotu tarifu, kuris galiojo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu.

Pažymi, jog teismas iš esmė pripažino, jog pareiškėjas buvo įgijęs teisę į plėtros leidimo išdavimo metu galiojusį fiksuotą elektros energijos tarifą ir teisėtą lūkestį į šios teisės įgyvendinimą, nes bylos duomenys patvirtina jį išpildžius įstatyme numatytas sąlygas, tačiau teismo nuomone, byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus argumentus. Pareiškėjas su tuo nesutinka. Pabrėžia, jog atsinaujinančių išteklių plėtra, tame tarpe ir saulės energijos, iš esmės yra negalima be valstybės paramos priemonių, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui taikoma skatinimo priemonė (fiksuotas tarifas) būtų nesuderinama su viešuoju interesu ar vartotojų (ir elektros energijos vartotojų) teisėmis ir teisėtais interesais.

Priešingai – Įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numato, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. Teigia, jog Ministerijos patiekti skaičiavimai yra tik hipotetiniai. Be to, kaina, galimas jos padidėjimas, nėra vienintelis, lemiamas kriterijus apsprendžiant atsinaujinančių išteklių plėtrą ir skatinimo priemonių taikymą. Be to, skaičiavimai pateikti tik trumpuoju laikotarpiu, nors skatinimo priemonės taikomos tikintis gauti naudą ateityje. Taip pat pažymi, jog svarstant Įstatymo pakeitimo įstatymo projektą valstybė deklaravo teisėtų lūkesčių apsaugą.

Nors valstybė turi teisę reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, tačiau tai nereiškia, kad reguliavimas gali būti vykdomas pažeidžiant konstitucinius lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių principus, neišlaikant pamatinių teisėkūros reikalavimų. Pažymi ir tai, jog Pakeitimo įstatyme nebuvo numatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data ar protingas pereinamasis laikotarpis.

3) Pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas formaliai, konstatavus, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš būtino civilinės atsakomybės elemento – neteisėtų veiksmų, netyrus ir nevertinus skundo argumentų dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjo vertinimu, akivaizdu, kad neteisėtos gamybos leidimo dalies priėmimas yra pakankama sąlyga kvalifikuoti esant Ministerijos ir Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus, todėl tenkinus pirmuosius du skundo reikalavimus, turėtų būti tenkinamas ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo.

Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 16-26), kuriuo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Seimas 2013 m. sausio 17 d. Įstatymą pakeitė siekdamas stabilizuoti bei reglamentuoti situaciją susidariusią elektros gaminamos iš saulės energijos srityje. 2013 m. spalio mėnesį saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW, t. y. Įstatymo tikslas jau viršytas septynis kartus. Dėl šios aplinkybės elektros kaina vartotojams papildomai galėjo padidėti. Taip pat padidėjo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nustatytos elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšos 2014 metams, šešis kartus viršijančios sumą numatytą remiantis Įstatymu (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.).

Buvo būtina priimti Įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio nuostatos nevaržo asmenų teisių labiau negu reikia Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintiems tikslams pasiekti. Atsakovo paskaičiavimai dėl VIAP lėšų poreikio ir elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo nėra hipotetiniai. Užkertant kelią neribojamam mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, suminės galios didėjimui užtikrinama viešojo intereso apsauga. Šiuo atveju viešasis interesas – neprognozuojamo, nekontroliuojamo, nevaržomo VIAP lėšų poreikio didėjimo apribojimas teisinėmis, teisingomis priemonėmis.

Be to, priėmus Įstatymo pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad VKEKK ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Priimdamas Įstatymo pakeitimo įstatymą, Seimas proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių, tad negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius.

2) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išnagrinėjęs administracinę bylą, kurios aplinkybės ir pareiškėjo argumentai iš esmės atitinka aplinkybes ir pareiškėjo argumentus šioje byloje (administracinė byla Nr. A143-2834/2013). Nagrinėjamoje byloje, kaip ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje, nėra duomenų, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu buvo visiškai panaikintas, byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Tai patvirtina apelianto teismui pateiktos elektros energijos pardavimo AB „LESTO“ PVM sąskaitos faktūros, kuriose yra apskaičiuojama pareiškėjui mokama dalis pagal parduodamos elektros rinkos kainą ir mokama dalis – skatinimo VIAP lėšos. Todėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti, galimai susidarysiančią per 12 metų, žalą įvykdymas, prieštarautų Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucinės nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra, Konstitucijos 46 straipsniui. Valstybės valdžios institucijų aktai, priimti vadovaujantis bei įgyvendinant Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 5 dalis, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, negali būti pripažinti neteisėtais. Minėtoje byloje pasisakyta ir dėl Įstatymo pakeitimo įstatymo retrospektyvaus taikymo.

3) Įstatymu buvo įgyvendinta 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarnybos Direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai.

4) Pasisakydamas dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo remiasi Europos Sąjungos teisingumo teismo praktika.

5) Pažymi, kad pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė buvo pripažinta kaip sumontuota, išbandyta, atitinkančia projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei galima naudoti pagal paskirtį jau įsigaliojus Įstatymo pakeitimo įstatymui, tad Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 20 straipsnio 7 dalis jam negalėjo būti taikoma, atitinkamai nebuvo pažeista.

6) Dėl žalos atlyginimo nurodo, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje pagamintą, parduotą elektros energiją. Atsakovui nėra žinomi objektyvūs, patikimi šaltiniai, nurodantys elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją elektros gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą. Pareiškėjas nepateikė saulės elektrinės dokumentų, nurodančių kada ir kur yra pagamintos šios elektrinės dalys, pirkimo, planavimo dokumentų, įrangos kokybę užtikrinančių dokumentų. Pareiškėjui iki Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo neįgijus teisės į fiksuotą tarifą, negalimas nuostolio apskaičiavimas pateiktas pareiškėjo skunde ir objektyviai nuostolio susidarymas. Pareiškėjui iki Įstatymo pakeitimo įsigaliojimo neįgijus teisės į fiksuotą tarifą, jam įsigaliojus, jo teisių esmė nepasikeitė. Neįsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pareiškėjas nebūtų įgijęs daugiau teisių negu turi dabar. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad dėl Įstatymo pakeitimo įsigaliojimo patyrė nuostolius, kad Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju pažeisti. Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtinų elementų – žalos ir neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui išduoto Leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo bei žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su neteisėtais Ministerijos veiksmais priimant Leidimą gaminti, priteisimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose iš esmės analogiškose išnagrinėtose bylose, pvz., adminsitracinėse bylose Nr. A-764-525/2015 (2015 m. balandžio 29 d. nutartis), Nr. A-525-1713/2014 (2014 m. gruodžio 23 d. nutartis), Nr. A-822-632/2014 (2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis) ir kt.

2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo travaux preparatores, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog: „Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2012 m. liepos 19 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 120719/4, pagal kurią UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ įsipareigojo pateikti pareiškėjui saulės elektrinės įrangą ir įrengti saulės elektrinę, sutarties kaina – 156 000 Lt be PVM. 2012 m. rugpjūčio 10 d. AB Lesto pareiškėjui išdavė išankstines sąlygas objekto elektros įrenginių prijungimui prie bendrovės skirstomųjų elektros tinklų. Pareiškėjas Ministerijai 2012 m. rugpjūčio 20 d. padavė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje.

Tokį prašymą pareiškėjas Ministerijai padavė ir 2013 m. birželio 18 d. Energetikos ministerija 2012 m. spalio 24 d. išdavė pareiškėjui leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. 2941. Šiame leidime buvo nurodytos tokios veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimo išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas; elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Leidimu reglamentuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: instaliuota galia MW – 0,03, elektrinės tipas – saulės elektrinė, projektinė metinė elektros energijos gamyba kWh – 33 400. 2013 m. birželio 14 d. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos surašė energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymą Nr. 13ĮP2-44550, kad fotovoltinė saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. 2013 m. birželio 18 d. pareiškėjas Ministerijai padavė prašymą dėl leidimo gaminti elektros energiją. 2013 m. birželio 26 d.

Energetikos ministerija pareiškėjui išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2056. Pastarajame leidime nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: įrengtoji galia MW – 0,03, elektrinės tipas – saulės elektrinė. 2013 m. liepos 19 d. pareiškėjas pateikė AB Lesto prašymą elektros energijos supirkimo sutarčiai sudaryti su atsinaujinančių energijos išteklių gamintoju.

Tokia sutartis tarp šalių sudaryta 2013 m. rugpjūčio 26 d. Joje nustatyta 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Kaip matyti iš į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų (I t., b. l. 81-104), pareiškėjas pastarosios sutarties pagrindu parduoda AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, sutartyje nurodyta kaina, kurios didelesnę dalį sudaro VIAP lėšos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tarifo dydžio koregavimu į mažesnę pusę nebuvo paneigta pareiškėjo įgytos teisės esmė, proporcingumo principas nebuvo pažeistas.

Dėl pareiškėjo akcentuojamo retrospektyvaus naujos redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies veikimo, pažymėtina ir tai, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti. Dėl šio leidimo išdavimo pareiškėas į Ministeriją kreipėsi, minėta, 2013 m. birželio 18 d., Leidimas gaminti išduotas – 2013 m. birželio 26 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Pažymėtina jog tokios pozicijos laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

Dėl nurodytų argumentų, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusių su Leidimo gaminti dalies panaikinimu ir jo koregavimu, nustatant, kaip reikalauja pareiškėjas, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, turtinę žalą, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio pirmoji dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su neteisėtais Ministerijos veiksmais išduodant pareiškėjui Leidimą gaminti, teigia, jog akivaizdu, kad neteisėtos gamybos leidimo dalies priėmimas (pirmieji du skundo reikalavimai) yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti esant Ministerijos ir Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, kad Ministerijos veiksmai priimant Leidimą gaminti, atlikti vadovaujantis įstatymų nuostatomis, yra neteisėti, nėra pagrindo. Nesant vienos iš privalomų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį, skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AG jėgainė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė