2025-03-19 Nr. AB-4906-3-61-3-09553-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-472-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09553-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Iconer“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Iconer“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Iconer“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. S-2023/174 (toliau – MGK sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2023 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 69-68 (toliau – VMI sprendimas); 3) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2023 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (42.59 Mr)-FR0682-146 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. VMI sprendimu atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino Panevėžio AVMI sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas 2023 m. balandžio 14 d. patikrinimo aktas Nr. (42.59 Mr)-FR0680-112 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir pareiškėjui nurodyta sumokėti 26 629 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) (taikant turinio viršenybės prieš formą principą), 5 091,68 Eur delspinigių bei 13 315 Eur baudą. MGK sprendimu sumažino baudą iki 7 989 Eur, o likusį mokesčių administratoriaus sprendimą paliko nepakeistą.

2.2. Nesutiktina su teisės į PVM maržos schemą atėmimo pagrindu, t. y. konstatuotu Bendrovės tyčiniu piktnaudžiavimu, dirbtinai į automobilių pardavimo sandorių grandinę įterpus Estijos įmonę Amberway OU, kas sudarė sąlygas automobilius parduoti taikant maržos schemą. Ši MGK išvada yra nepatvirtinta įrodymais ir nepagrįsta bylos duomenimis. MGK argumentas, kad Bendrovė nenurodė ekonomiškai pagrįstų ginčo sandorių tikslų yra nesuprantamas ir teisiškai nereikšmingas. Neįrodžius pareiškėjo įtakos Amberway OU automobilių pirkimams, negali būti reikalaujama pagrįsti pirkimo sandorių iš šios bendrovės tikslų.

2.3. MGK nurodytas finansinių ataskaitų nepateikimas įvyko po Bendrovės sandorių su Amberway OU. MGK akcentavo Amberway OU pareigos registruotis PVM mokėtoju Estijoje pažeidimą, tačiau neatskleidė šio pažeidimo ryšio su PVM sukčiavimu, t. y. kaip ir kodėl pažeidimas turėjo atskleisti sukčiavimo požymius. MGK nevertino, kad šiuo atveju nėra duomenų apie Estijos mokesčių administratoriaus ar teisėsaugos institucijų tyrimus dėl PVM sukčiavimo ar nesiregistravimo PVM mokėtoju Estijoje. MGK tik pakartojo VMI ir Panevėžio AVMI sprendimų motyvus su analogiškomis loginėmis klaidomis ir prieštaravimais.

2.4. Ginčą nagrinėjusios institucijos nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjui buvo žinomos Patikrinimo akte aprašytos automobilių tiekimo grandinių aplinkybės (dėl to kiltų klausimas, ar pareiškėjui turėjo (galėjo) kilti įtarimų dėl konkretaus PVM vengimo būdo, kuris liko neatskleistas).

2.5. Pareiškėjas neteigė, kad jo su pastabomis pateikti elektroniniai laiškai dėl Porsche 911 Turbo S (toliau – ir Porsche) ir BMW 435 dxDrive (toliau – ir BMW) gali būti laikomi pirmąja sužinota informacija apie šiuos automobilius. Pareiškėjas turėjo informacijos, kurią teikė partneriams Lietuvoje iki aptariamų elektroninių laiškų. Nors VMI ir Panevėžio AVMI bei MGK neigė elektroninių laiškų ryšį su ginčo automobiliais, tai yra nenuoseklu. MGK kartojo VMI ir Panevėžio AVMI argumentus dėl pateiktų elektroninių laiškų turinio ignoruodama, kad Bendrovė negali užtikrinti, jog nuorodos elektroniniuose laiškuose veiktų neribotą laiką. Ginčą nagrinėjusios institucijos nepaaiškino, kodėl būtent Lietuvos Respublikos PVM vengimas, to pasekmės ir atsakomybė yra priskiriamos Bendrovei, kuriai buvo nepagrįstai perkelta visa įrodinėjimo našta.

2.6. MGK sprendime nepaaiškinta, kodėl Amberway OU sąskaitose nuoroda „Marge tax“ šių sąskaitų gavimo momentu turėjo patvirtinti ne teisėtą maržos schemos taikymą ir deklaravimą aptariamiems tiekimams, o PVM vengimą. VMI ir MGK taikomai „žinojimo apie PVM vengimą“ prezumpcijai (grindžiamai nesusijusiomis abejonėmis ir tariamais prieštaravimais) Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendime byloje Nr. C-624/15 (toliau – ir Litdana sprendimas) taikoma būtent „nežinojimo apie PVM vengimą“ prezumpcija (kol neįrodyta priešingai), kurią ESTT laiko reikšminga teisingo sprendimo dėl maržos PVM taikymo prielaida. Taip pat neįrodyta, kad Bendrovė sandorių sudarymo metu turėjo pagrindą įtarti apie tiekimų sąsaja su sukčiavimu PVM, todėl nėra teisinių ir (ar) faktinių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas neturėjo Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais užtikrinamos teisės taikyti specialią PVM apmokestinimo (maržos) schemą naudotoms transporto priemonėms. Bendrovės teisė į maržos PVM apmokestinimo schemą atimama nepateikiant motyvų ir įrodymų apie jos žinojimą dėl pardavėjo sukčiavimo tiekimų metu. Tokiu būdu MGK sprendimas pažeidžia pareiškėjo nuosavybės teisę. Nagrinėjamu atveju nepagrindus pareiškėjo dalyvavimo PVM vengime (žinojimo apie tokį sukčiavimą), pačiu pareiškėjo dalyvavimu sandoriuose grindžiama jo atsakomybė už kontrahentų tariamus ar tikrus pažeidimus.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas papildomai nurodė, kad Bendrovė pirko du automobilius iš Estijos įmonės, kuriuos pastaroji įsigijo iš Latvijos įmonės. Bendrovė automobilius įsigijo taikydama maržos schemą. VMI su maržos schema nesutiko, manė, kad įsigyti automobiliai turėtų būti apmokestinami standartiniu tarifu nuo visos pardavimo kainos. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad VMI teiginiai yra nepagrįsti, nes Estijos įmonė neprivalo registruotis PVM mokėtoja Estijoje, o galbūt neaiškūs sandoriai tarp Latvijos ir Estijos įmonių nepatvirtina pareiškėjo nesąžiningumo. VMI nenustatė, kas sukčiavo, piktnaudžiavo. VMI nepateikė įrodymų, kuriais remdamasi Bendrovė, gavusi sąskaitą faktūrą su nuoroda į maržos schemą, turėjo ja nesivadovauti ir vertinti, kad pateiktas dokumentas nelaikytinas maržos schema.

4. Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Ginčas kilo dėl PVM ir su juo susijusių sumų (delspinigių ir baudos) apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo Panevėžio AVMI konstatavus, kad pareiškėjas apskaitė dviejų naudotų automobilių įsigijimą iš dirbtinai į pardavimo sandorių grandinę įterptos Amberway OU, tuo siekdamas pritaikyti maržos apmokestinimo schemą tolimesnio tiekimo metu ir tokiu būdu išvengti mokėtino PVM apskaičiavimo nuo visos automobilių pardavimo vertės. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio nuostatomis, buvo konstatuota, kad pareiškėjas piktnaudžiavo teise – veikė nesąžiningai, todėl nepagrįstai ginčo automobilių pardavimo PVM skaičiavo nuo maržos (taikydamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVMĮ) 106‒107 straipsniuose nurodytą specialią apmokestinimo schemą). Inspekcija ginčo automobilių pardavimo PVM perskaičiavo ir vietoje pareiškėjo deklaruoto pardavimo PVM nuo maržos, apskaičiavo 26 629 Eur pardavimo PVM nuo visos ginčo automobilių vertės.

5.2. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 16 d. pardavė automobilį Porsche už 112 000 Eur UAB „Swedbank lizingas“, kuriam PVM skaičiuojamas nuo maržos (taip nurodyta ir automobilio pardavimo PVM sąskaitoje faktūroje). Nustatyta, kad šis automobilis 2017 m. gegužės 5 d. įsigytas iš Estijos įmonės Amberway OU, ne PVM mokėtojos už 111 605 Eur. Pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus Panevėžio AVMI nustatė, kad nuo šio pardavimo apskaičiuotas ir deklaruotas pardavimo PVM – 68,55 Eur, t. y. PVM apskaičiuotas pritaikius maržos schemą.

5.3. Už automobilį Bendrovė apmokėjo Amberway OU bankiniu pavedimu 2017 m. gegužės 5 d. 111 605 Eur į Medicinos banko sąskaitą. Automobilis Porsche 911 įsigytas pagal schemą: GAB21Gmbh (Vokietijos įmonė) – SIA Simple Way (Latvijos įmonė) – Amberway OU (Estijos įmonė) – UAB „Iconer“ (Lietuva). Bendrovė pateikė tarptautinį prekių gabenimo važtaraštį CMR, kuriame nurodyta, kad 2017 m. gegužės 15 d. šis automobilis buvo pristatytas iš Latvijos (Ryga) į Lietuvą (Vilnius) ir krovinį pervežė Latvijos įmonė Kurbads un Ko SIA.

5.4. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 22 d. akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „SEB bankas“ pardavė automobilį BMW už 43 500 Eur, kuriam PVM skaičiuojamas nuo maržos (taip nurodyta ir automobilio pardavimo PVM sąskaitoje faktūroje). Nustatyta, kad šis automobilis 2017 m. birželio 14 d. taip pat įsigytas iš Estijos įmonės Amberway OU, ne PVM mokėtojos už 41 850 Eur. Pareiškėjas nuo šio pardavimo apskaičiavo ir deklaravo 286,36 Eur pardavimo PVM, t. y. PVM apskaičiuotas pritaikius maržos schemą. Už automobilį pareiškėjas apmokėjo Amberway OU bankiniais pavedimais į Medicinos banke esančią sąskaitą.

5.5. Automobilis BMW įsigytas pagal schemą: Silver Limousine (Liuksemburgo įmonė) –SIA Simple Way (Latvijos įmonė) –Aberway OU (Estijos įmonė) – UAB „Iconer“ (Lietuva). Bendrovė pateikė tarptautinį prekių gabenimo važtaraštį, kuriame nurodyta, kad 2017 m. birželio 21 d. šis automobilis buvo pristatytas iš Latvijos (Ryga) į Lietuvą (Vilnius) ir krovinį pervežė Latvijos įmonė Kurbads un Ko SIA.

5.6. Panevėžio AVMI atsižvelgusi į iš užsienio šalių mokesčių administratorių gautą informaciją, pareiškėjo direktoriaus pateiktus duomenis, į Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) nustatytas aplinkybes, į tai, kad automobilio Porsche pirkimo-pardavimo sandorių grandinė įforminta trumpame laiko tarpe (8 dienų laikotarpyje), pareiškėjas nepateikė jokios objektyviais įrodymais pagrįstos informacijos apie sandorio dėl automobilio Porsche su Amberway OU sudarymo aplinkybes, minėto automobilio pirkėjas Lietuvoje užstatą už jį pervedė dar iki pareiškėjui gaunant pasiūlymą įsigyti automobilį bei dar iki pačiam pareiškėjui įsigyjant automobilį, automobilio gabenimas įformintas per Lietuvą į Latviją (pareiškėjui jau įsigijus automobilį), o vėliau atgal į Lietuvą, darė išvadą, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, Estijos įmonė Amberway OU (ne PVM mokėtoja) buvo naudojama tik sandorių grandinei sukurti, siekiant išvengti PVM mokėjimo Lietuvoje.

5.7. Panevėžio AVMI atsižvelgusi į iš užsienio šalių mokesčių administratorių gautą informaciją, kitas tyrimo metu nustatytas aplinkybes, į tai, kad automobilio BMW pirkimo–pardavimo sandorių grandinė įforminta trumpame laiko tarpe, be to, pareiškėjas įformino automobilio įsigijimą iš Amberway OU dar prieš šiai įmonei jį įsigyjant iš SIA Simple Way ir pastarajai iš Liuksemburgo įmonės Silver Limousine, pareiškėjas nepateikė jokios objektyviais įrodymais pagrįstos informacijos apie Amberway OU siūlymą įsigyti automobilį; pareiškėjas į AB „SEB bankas“ dėl lizingo kreipėsi dar 2017 m. gegužės 23 d., iki grandinės sandorių įforminimo; automobilio gabenimas įformintas per Lietuvą į Latviją (automobilį jau įsigijus pareiškėjui), o vėliau atgal į Lietuvą, darė išvadą, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ir kad Estijos įmonė Amberway OU (ne PVM mokėtoja) buvo naudojama tik sandorių grandinei sukurti, siekiant išvengti PVM mokėjimo Lietuvoje.

5.8. Dėl pareiškėjo sąžiningumo akcentuotina, kad pareiškėjo nurodomame ESTT sprendime išaiškinta, jog kai yra požymių, leidžiančių įtarti, kad yra pažeidimų ar sukčiaujama, apdairus ūkio subjektas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes gali būti įpareigotas pasidomėti kontrahentu ir įsitikinti jo patikimumu.

5.9. Pareiškėjas nepateikė jokios objektyviais įrodymais pagrįstos informacijos apie sandorio dėl automobilio Porsche su Amberway OU sudarymo aplinkybes, bei jokios objektyviais įrodymais pagrįstos informacijos apie Amberway OU siūlymą įsigyti automobilį BMW.

5.10. Atsakovas surinko pakankamai duomenų, įrodančių vykusių sandorių dirbtinumą bei pareiškėjo nesąžiningumą, t. y. sandorių įforminimo grandinėje datos, elektroniniai laiškai (kurių siuntimo datos prieštarauja patikrinimo metu surinktai informacijai), išsamios informacijos apie automobilius turėjimas dar prieš ją neva gaunant iš automobilių pardavėjo Amberway OU, automobilių gabenimo aplinkybės (pagal CMR važtaraščius abu automobiliai, jau juos įsigijus pareiškėjui pirma buvo nugabenti į Latviją (per Lietuvą) ir vėliau pristatyti atgal į Lietuvą), iš užsienio šalių mokesčių administratorių gauta informacija apie Amberway OU ir SIA Simple Way.

5.11. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į automobilių pardavimo sandorių grandinę dirbtinai įterpė Estijos įmonę Amberway OU (ne PVM mokėtoją), kas sudarė sąlygas automobilius Porsche ir BMW parduoti taikant maržos schemą. Taip pareiškėjas siekė apmokestinti automobilių pardavimo pajamas palankesniu mokestiniu režimu – taikant maržos schemą bei išvengti PVM apskaičiavimo nuo visos automobilių pardavimo vertės. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aplinkybes:

7.1. Panevėžio AVMI, atlikusi Bendrovės PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo pagrįstumo bei teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d., surašė Patikrinimo aktą, kuriame, taikant MAĮ 69 straipsnio nuostatas, konstatuota, kad pareiškėjas nepagrįstai pritaikė automobilių pardavimams maržos schemą, todėl papildomai apskaičiuota 26 629 Eur PVM.

7.2. Panevėžio AVMI, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir Bendrovės pateiktas pastabas, 2023 m. birželio 14 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, t. y. patvirtino 26 629 Eur PVM, bei vadovaudamasi PVMĮ 123 straipsnio 1 dalies, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, Bendrovei patvirtino 5 091,68 Eur PVM delspinigių, ir vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio 1 dalies, MAĮ 140 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui skyrė 13 315 Eur PVM baudą.

7.3. Panevėžio AVMI sprendime nurodė, kad pareiškėjo vykdoma veikla – variklinių transporto priemonių pardavimas. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 16 d. pardavė automobilį Porsche už 112 000 Eur UAB „Swedbank lizingas“, kuriam PVM skaičiuojamas nuo maržos. Nustatyta, kad Porsche 2017 m. gegužės 5 d. buvo įsigytas iš Estijos įmonės Amberway OU, ne PVM mokėtojo, už 111 605 Eur. Nuo šio pardavimo apskaičiuotas ir deklaruotas pardavimo PVM – 68,55 Eur, t. y. PVM apskaičiuotas pritaikius maržos schemą. Taip pat Bendrovė 2017 m. birželio 22 d. pagal pardavimo PVM sąskaitą faktūrą, AB „SEB bankas“ pardavė automobilį BMW už 43 500 Eur. Šioje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad „taikomas PVMĮ 106-110 straipsniuose PVM 21 % tarifas skaičiuojamas nuo maržos“. BMW 2017 m. birželio 14 d. įsigytas iš Estijos įmonės Amberway OU, ne PVM mokėtojo, už 41 850 Eur. Bendrovė nuo šio pardavimo apskaičiavo ir deklaravo 286,36 Eur pardavimo PVM, t. y. PVM apskaičiuotas pritaikius maržos schemą. Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, byloje surinktą medžiagą ir nustatytas faktines aplinkybes Panevėžio AVMI konstatavo, kad Bendrovė buvo nesąžininga, Amberway OU (ne PVM mokėtojas) buvo naudojama tik sandorių grandinei sukurti, siekiant išvengti PVM mokėjimo Lietuvoje).

7.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Panevėžio AVMI sprendimu, jį apskundė VMI, kuri 2023 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu patvirtino Panevėžio AVMI sprendimą. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VMI sprendimo panaikinimo, 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimu konstatavo, kad VMI tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tačiau MGK, nustačiusi ne tik pareiškėjo atsakomybę sunkinančias, bet ir lengvinančias aplinkybes (kurių tinkamai neįvertino Panevėžio AVMI), pakeitė VMI sprendimo dalį dėl PVM baudos dydžio ir nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 26 629 Eur PVM, 5 091,68 Eur PVM delspinigių ir 7 989 Eur PVM baudą.

8. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi MAĮ, PVMĮ, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva, Direktyva Nr. 2006/112) nuostatomis. Teismo vertinimu, pareiškėjas neginčijo Patikrinimo akte ir skundžiamuose sprendimuose aprašytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutiko su mokesčių administratoriaus pateiktu aplinkybių teisiniu vertinimu.

9. Įvertinęs mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas Porsche ir BMW automobilius įsigijo ne Amberway OU vardu išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis, t. y. jie nebuvo pirkti iš Amberway OU – automobilių įsigijimas apskaitytas dirbtinai, siekiant pasinaudoti maržos apmokestinimo schema tolimesnio tiekimo metu, tokiu būdu išvengiant mokėtino PVM. Pareiškėjas, teismo įsitikinimu, teikė siūlymus įsigyti automobilius ar formino jų pardavimus galutiniams pirkėjams Lietuvoje anksčiau, nei gavo pasiūlymus iš Amberway OU įsigyti automobilius ar pagal pateiktus dokumentus juos įsigijo iš Estijos įmonės. Automobiliai iš Vokietijos bei Liuksemburgo buvo gabenami į Latviją, po to atgal į Lietuvą. Tokie pareiškėjo veiksmai leido pagrįstai konstatuoti jo nesąžiningumą, nes Amberway OU buvo panaudota dirbtinei sandorių grandinei sukurti, siekiant išvengti PVM nuo visos apmokestinamos automobilių vertės mokėjimo. Pareiškėjas be formaliai surašytų Amberway OU pasiūlymų įsigyti automobilius, šios įmonės vardu įformintų automobilių pardavimo dokumentų, nepateikė įrodymų, jog ėmėsi priemonių įsitikinti, jog su Amberway OU sudaromi sandoriai neįtraukia jos į sukčiavimą PVM srityje.

10. Konstatavęs dirbtinį pareiškėjo su Amberway OU sudarytų sandorių dėl automobilių pirkimo pobūdį, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes ši teisės norma taikoma siekiant eliminuoti iš sandorių grandinės dirbtinius sandorius bei apmokestinant mokesčių mokėtoją, atsižvelgiant į tikrąjį jo sudarytų sandorių turinį. Teismas pripažino, kad pareiškėjo su Amberway OU įforminti dirbtiniai sandoriai lėmė gautą mokestinę naudą (pareiškėjas išvengė 26 629 Eur PVM). Tai suponavo išvadą, kad pagrindinis ir vienintelis automobilių įsigijimo įforminimo iš Amberway OU tikslas buvo mokestinė nauda, t. y. siekis išvengti PVM mokėjimo nuo visos automobilių apmokestinamosios vertės. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė kitų ekonomiškai pagrįstų ginčo sandorių tikslų bei jų nepagrindė.

11. Įvertinęs MAĮ 139 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat MGK sprendime nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad MGK pagrįstai sumažino PVM baudos dydį ir paskyrė pareiškėjui 30 proc. baudą.

12. Įvertinęs bylos duomenų visumą, teismas konstatavo, kad MGK sprendimas, VMI sprendimas (dalis dėl PVM mokestinės prievolės pareiškėjai nustatymo), Panevėžio AVMI sprendimas (dalis dėl PVM mokestinės prievolės pareiškėjui nustatymo) yra teisėti ir pagrįsti.

13. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo aiškinant ir taikant PVM direktyvos 314 straipsnio d punktą ir 226 straipsnio 14 punktą nacionaliniame reglamentavime ir nacionalinėje praktikoje, kadangi teismui nekilo abejonių dėl ESTT išaiškinimų ir taisyklių, taikant PVM maržos apmokestinimo schemos normas, ir dėl surinktų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nesąžiningumą.

III. 14. Pareiškėjas UAB „Iconer“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – panaikinti ginčijamus sprendimus.

15. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, ESTT praktiką bei apeliaciniame skunde akcentuoja, kad:

15.1. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi prielaidomis ir spėlionėmis bei pažeidė nekaltumo prezumpciją. Pirmosios instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti. Tai, kad pareiškėjo lėšų pervedimas darytas tą pačią dieną, kai buvo atidarytą Amberway OU banko sąskaita, nepatvirtina ginčo automobilių pirkimo dirbtinumo. Teismas nenurodė, kodėl pareiškėjas galėjo ar turėjo žinoti apie sąskaitos atidarymo laiką ir aplinkybes. Mokesčių administratoriaus nenustatė datos, kada Amberway OU įsigijo automobilius iš pardavėjo Latvijos įmonės SIA Simple Way, kitos šių automobilių įsigijimo aplinkybės taip pat nepatvirtina pareiškėjo dalyvavimo PVM sukčiavime ar piktnaudžiavime, o teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjas turėjo žinoti apie SIA Simple Way tiekimo ir sandorių deklaravimo aplinkybes, kaip ir nenurodė, kodėl pareiškėjas turėjo žinoti apie 8 dienų Porsche automobilio pirkimo-pardavimo sandorių tarpą ar BMW automobilio pirkimo iš Silver Limousine datą.

15.2. Teismo sprendimo argumentai, kad avansiniai mokėjimai iš pareiškėjo pirkėjų gauti anksčiau, nei pats pareiškėjas gavo pasiūlymus įsigyti minėtus automobilius, ne tik nepagrindžia pareiškėjo įtakos anksčiau vykusiems tiekimams, bet ir neatitinka byloje esančių duomenų bei apelianto nuoseklios pozicijos. Pareiškėjas neteigė, kad jo teikti elektroniniai laiškai yra pirma jos gauta informacija apie automobilius (negana to, mokesčių administratorius neigė šių elektroninių laiškų ryšį su ginčo automobiliais). Teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti automobilių gabenimo maršrutus ir aplinkybes, todėl svarstymai apie gabenimo nelogiškumą stokoja ryšio su ginčo dalyku (pareiškėjas nėra susijęs su minimu gabenimu ir vežėju).

15.3. Aplinkybė, kad SIA Simple Way atstovas paaiškino nežinojęs pervežimus atlikusios bendrovės (ar ji jam negirdėta), nepatvirtina pareiškėjo dalyvavimo šiuose sandoriuose ar jo žinojimo apie jų aplinkybes, priešingų argumentų teismas nenurodė. Pareiškėjo priimtų Amberway OU teiktų pasiūlymų kiekis ar informacijos apie detalias bendradarbiavimo su ja aplinkybes tariama stoka (trūkumas) nepagrindžia MAĮ 69 straipsnio taikymo ir pirkimo sandorių eliminavimo. Teismas bylos nagrinėjimo metu šiuo aspektu klausimų neuždavė, o padarė nepagrįstą išvadą, kad Amberway OU turėjo pareigą registruotis PVM mokėtoja Estijoje. Sprendime minimas finansinių ataskaitų nepateikimas įvyko po pareiškėjo sandorių su Amberway OU ir tai buvo pažymėta skunde teismui.

15.4. Išvadų dėl dirbtinio Amberway OU įterpimo į automobilių įsigijimo sandorių grandinę, pareiškėjui siekiant išvengti PVM, nepatvirtina nė vienas mokestinio ginčo įrodymas: nesurinkta duomenų, kad pareiškėjas galėjo daryti įtaką automobilių įsigijimo sandoriams ar jų gabenimui iki jų įsigijimo iš Amberway OU, todėl negali būti reikalaujama pagrįsti pirkimo sandorių iš šios bendrovės tikslus (tarsi tuos pačius automobilius pareiškėjui būtų siūlęs įsigyti ir dar kitas pardavėjas).

15.5. Iš Patikrinimo akte nurodomų automobilių tiekimo ir su tuo susijusių PVM prievolių vykdymo aplinkybių nėra aišku, kas (kuris konkretus tiekėjas) ir kurioje valstybėje (Estijoje ar Latvijoje) sukčiavo dėl PVM, todėl nėra aišku, ką pareiškėjas privalėjo žinoti.

15.6. Pareiškėjas preziumuoja, kad PVM sukčiavimas galbūt pasireiškė tuo, kad pardavėja Amberway OU neturėjo teisės taikyti maržos PVM apmokestinimo schemos, nes yra abejonių dėl Amberway OU automobilių įsigijimo iš SIA Simple Way aplinkybių – nuosavybės įgijimo fakto, laiko ir šio tiekimo apmokestinimo PVM būdo (schemos). Pareiškėjas, remdamasis ESTT praktikos analize, teigia, kad pareiškėjas neturi pareigos tikrinti, iš ko bei pagal kokią apmokestinimo PVM schemą pardavėjas Amberway OU yra įsigijęs automobilius, juo labiau neturi pareigos tikrinti automobilių ankstesnių įsigijimų ir jų judėjimo (vežimo) aplinkybių, nurodytų Patikrinimo akte (ypač įvertinus tai, kad šios aplinkybės gali būti šių prekių tiekėjo konfidenciali informacija, t. y. iš ko ir kaip pirkdamas ir perparduodamas jis uždirba / gauna pelną).

15.7. Prielaida, kad pareiškėjui buvo žinomos Patikrinimo akte aprašytos automobilių tiekimo grandinių aplinkybės, yra nepagrįsta. Pačiam mokesčių administratoriui Patikrinimo akte aprašytas automobilių pirkimo ir pardavimo tarp SIA Simple Way ir Amberway OU bei jų gabenimo iš Liuksemburgo ir Vokietijos aplinkybes pavyko ištirti (nors ir ne visiškai) tik po kelių metų trukusio patikrinimo ir susirašinėjimo su kitų valstybių mokesčių administratoriais. Tiek teismas, tiek MGK klaidingai nurodė, kad pareiškėjas įrodinėjo, jog jo pateikti elektroniniai laiškai yra pirmoji jos gauta informacija apie parduodamus automobilius. Būtų nelogiška vertinti, kad informaciją elektroniniais laiškais apie parduodamus automobilius pardavėjas (Amberway OU) siuntė bet kuriems atsitiktiniams ūkio subjektams taip ieškodamas specifinės prekės pirkėjo. Taigi, pareiškėjas galėjo turėti informacijos, kurią teikė partneriams Lietuvoje dar iki aptariamų elektroninių laiškų. Be to, mokesčių administratorius (ir MGK) neigia elektroninių laiškų ryšį su ginčo automobiliais, o tai yra nenuoseklu (teismas juos apibūdino kaip formalius). Be to, nei teismas, nei MGK neargumentavo, kodėl ir kaip Amberway OU įterpimu į sandorių grandinę siekta išvengti PVM mokėjimo ir kodėl visos pasekmės ir atsakomybė yra priskiriamos pareiškėjui, kuriam perkeliama visa įrodinėjimo našta.

15.8. MGK ir pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja ESTT jurisprudencijoje pateiktiems išaiškinimams (žr. ESTT sprendimą byloje C-624/15, sprendimą byloje C-512/21 ir jame nurodytą praktiką. ESTT, priešingai, nei pirmosios instancijos teismas, papildomo rūpestingumo reikalavimus mokėtojui (pirkėjui) sieja tik su konkretaus vengimo atvejo aplinkybėmis ir expresiss verbis draudžia iš jo reikalauti tikrinti, ar pardavėjas (PVM sąskaitą išrašantis asmuo) vykdo savo pareigas deklaruoti ir sumokėti PVM, nes tai yra mokesčių administratoriaus pareiga. Byloje nenustatyta, kodėl Amberway OU sąskaitose nuoroda „Marge tax“ jų gavimo momentu turėjo patvirtinti ne teisėtą maržos schemos taikymą ir deklaravimą aptariamiems tiekimams, o PVM vengimą. Byloje nepateikta motyvų, kad tiekimų metu šie sandoriai savo sąlygomis ir aplinkybėmis būtų „iškritę iš bendro kitų pareiškėjo sandorių konteksto“. Taip pat priešingai VMI ir MGK taikomai žinojimo apie PVM vengimą prezumpcijai, ESTT taikoma būtent nežinojimo apie PVM vengimą prezumpcija, kurią ESTT ir laiko reikšminga teisingo sprendimo dėl maržos PVM taikymo prielaida. Pagal ESTT išaiškinimus mokesčių administratoriui (ir teismui) nepakanka konstatuoti, kad Amberway OU, išrašydama PVM sąskaitą pareiškėjui sukčiavo, nes neturėjo teisės nurodyti maržos PVM apmokestinimo schemos, bet būtina pagrįsti objektyviais įrodymais, kad pareiškėjas turėjo tai žinoti iš tiekimo metu jai suprantamų aplinkybių. Tačiau ginčo atveju mokesčių administratorius (ir teismas) šiuo aspektu rėmėsi prielaidomis.

15.9. Taigi, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas jau sandorių sudarymo metu turėjo pagrindą įtarti, kad tiekimai gali būti susiję su sukčiavimu. Dėl to nėra teisinių ir (ar) faktinių priežasčių, dėl kurių Bendrovė neturėjo teisės taikyti specialią PVM apmokestinimo (maržos) schemą automobiliams. Skundžiami sprendimai pažeidžia ir pareiškėjo nuosavybės teisę.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šiais klausimais:

16.1. Ar pagal PVM direktyvos 314 straipsnio d punktą ir 226 straipsnio 14 punktą leidžiamas toks nacionalinis reglamentavimas ir / arba juo grįsta nacionalinė praktika, kai apmokestinamasis asmuo negali taikyti PVM maržos, nes mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo metu paaiškėja, kad šiam asmeniui tiektų prekių PVM sąskaitose faktūrose tiekėjas pateikė neteisingą informaciją / duomenis apie PVM maržos taikymą dėl šio tiekėjo ar ankstesnių tiekėjų dalyvavimo PVM sukčiavime, tačiau nenustatyta, kas (kuris tiekėjas) ir kaip konkrečiai dalyvavo PVM sukčiavime (t. y. koks buvo jo (jų) modus operandi)?

16.2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, tai ar pagal PVM direktyvos 314 straipsnio d punktą ir 226 straipsnio 14 punktą, aiškinamus kartu su proporcingumo principu, leidžiamas toks nacionalinis reglamentavimas ir / arba juo grįsta nacionalinė praktika, kai apmokestinamasis asmuo negali taikyti PVM maržos naudotoms prekėms vien dėl to, kad nepateikė įrodymų apie tai, kada jis pirmą kartą gavo informaciją apie galimybę įsigyti konkrečias parduodamas prekes ir nepatikrino kada ir kaip šių prekių tiekėjas jas įsigijo?

16.3. Ar PVM direktyvos 314 straipsnio d punktą ir 226 straipsnio 14 punktą, aiškinamus kartu su proporcingumo principu, reikia aiškinti taip, kad pagal juos yra draudžiama, kai yra požymių, leidžiančių įtarti esant pažeidimų ar sukčiavimą, reikalauti, kad apmokestinamasis asmuo būtų rūpestingesnis tam, kad įsitikintų, kad jo vykdomas pirkimo sandoris nelemia jo dalyvavimo sukčiavime, ir tuo tikslu atliktų sudėtingus ir nuodugnius patikrinimus, pavyzdžiui, tuos, kuriuos gali atlikti mokesčių administratorius?

17. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindžia tais pačiais faktiniais ir teisiniais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime. Atsakovo įsitikinimu, nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, kadangi šio teismo praktika yra aiški, ja vadovavosi mokesčių administratorius ir surinko įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo nesąžiningumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Bendrovei apskaičiuoto pridėtinės vertės mokesčio, taikant turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 69 str.), bei su mokesčiu susijusių delspinigių ir baudos (žr. nutarties 1 p.; 2.1 p.).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. MAĮ 69 straipsnio 1 dalis reglamentuoja mokesčių administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių; joje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi, turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą; šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir apskaičiuoja mokestį pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-238-438/2018).

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio vertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas, siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius. Tai reiškia, jog, taikant aptariamą principą, yra atliekamas tokios mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos vertinimas, pirmenybę teikiant ne šios veiklos formaliai išraiškai, bet jos turiniui, kuri ne tik tiesiogiai ir betarpiškai yra susijusi su konkrečiais mokestiniais teisiniais santykiais, bet ir kuri lemia (lėmė) šių santykių ar jų dalies atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Šis veiklos vertinimas atliekamas, inter alia (liet. be kita ko), paisant protingumo ir sąžiningumo principų; turinio viršenybės prieš formą principo taikymas pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas kvalifikuoti atitinkamus santykius pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos, atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-724/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m., 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m., 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017).

22. Sprendžiant dėl ginčo faktinių aplinkybių vertinimo jų kvalifikavimo pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalį aspektu, pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Ši proceso taisyklė nereiškia, jog mokesčių administratorius yra atleidžiamas nuo jam, be kita ko, MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos įrodinėjimo pareigos. Tačiau būtent teismas, inter alia (be kita ko), pagal minėtas proceso taisykles dėl įrodymų vertinimo, sprendžia, ar mokesčių administratorius įvykdė aptariamą (įrodinėjimo) pareigą, ar jo surinkti ir pateikti duomenys (įrodymai), nustatytos ir pagrįstos faktinės aplinkybės patvirtina įstatymų leidėjo MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų (sąlygų) šiai nuostatai taikyti buvimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017, 2019 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-109-968/2019).

23. Gautoje patikrinti administracinėje byloje Bendrovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti, išvadų dėl dirbtinio Amberway OU įterpimo į automobilių įsigijimo sandorių grandinę nepatvirtina nei vienas mokestinio ginčo įrodymas, nėra aišku, kas ir kurioje valstybėje sukčiavo dėl PVM. Bendrovė neturi pareigos tikrinti automobilių ankstesnių įsigijimo ir jų judėjimo aplinkybių; prielaida, kad Bendrovei buvo žinomos Patikrinimo akte aprašytos automobilių tiekimo grandinių aplinkybės, yra nepagrįsta. Ginčo atveju ir mokesčių administratorius, ir teismas rėmėsi prielaidomis.

24. Apibendrinus mokesčių mokėtojo pateiktus apeliacinio skundo argumentus, matyti, kad Bendrovė iš esmės nesutinka su mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų vertinimu ir mano, jog surinkti faktiniai duomenys buvo nepakankami bei negalėjo lemti MAĮ 69 straipsnio taikymo. Taikytos teisės požiūriu, tvirtintina, disputo nekyla, t. y. nėra teisinio konflikto dėl, esant atitinkamoms aplinkybėms, mokesčių administratoriaus teisės, o kartu ir pareigos, taikyti įstatymų leidėjo MAĮ įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą. Yra neigiamos faktinės aplinkybės bei jų pagrindu nulemtos išvados. Jei būtų pripažinta, kad sandoriai įvyko taip, kaip nurodo pareiškėjas, ir būtų sprendžiama dėl įstatymų leidėjo įtvirtintos specialios apmokestinimo schemos. Vadinasi, šios administracinės bylos nagrinėjimo ribos iš principo sietinos su atliktu įrodymų vertinimu.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai surinko ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei skundo argumentus. Vien tai, kad Bendrovė kitaip vertina įrodymus ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi ginčo aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrindė pareiškėjui apskaičiuotą mokestį (PVM) ir su juo susijusias sumas, o pareiškėjas mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų nenuginčijo.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nurodytų faktinių duomenų, pagrindžiančių PVM apskaičiavimą taikant turinio viršenybės prieš formą principą, pabrėžia atitinkamas ginčo aplinkybes, trukdančias apeliacinio skundo argumentus pripažinti pagrįstais.

28. Lietuvos pirkėjas (bankas) užstatą už automobilį Porsche 911 Turbo UAB „Iconer“ (pareiškėjui) sumokėjo 2017 m. gegužės 4 d., 2017 m gegužės 5 d. Estijos įmonė Amberway OU išrašė šio automobilio pardavimo sąskaitą bendrovei UAB „Iconer“. SIA Simple Way iš Vokietijos aptariamą transporto priemonę įsigijo 2017 m. balandžio 27 d. Užstato sumokėjimo data, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia Estijos įmonės Amberway OU realumą ir pagrindžia dirbtinį pastarosios įmonės įtraukimą į Porsche 911 Turbo pardavimą galutiniam Lietuvos pirkėjui.

29. Estijos įmonės dirbtinumą įrodo ir tai, kad ši įmonė registruotų telefono numerių Estijoje neturi, nėra pateikusi metinės deklaracijos už 2017 metus, niekada nebuvo registruota PVM mokėtoju Estijoje, niekada savo nuosavybėje neturėjo nekilnojamojo turto ar transporto priemonių.

30. Niekaip nebuvo paaiškinta, kodėl Porsche 911 Turbo 2017 m. gegužės 10 d. reikėjo gabenti iš Vokietijos į Latviją (per Lietuvą), jei jis, kaip teigia Bendrovė, 2017 m. gegužės 5 d. jau buvo parduotas pareiškėjui UAB „Iconer“.

31. Transporto priemonė Porsche 911 Turbo parduota už 112 000 Eur. Kaip nurodo Bendrovė, įsigyta iš Estijos įmonės už 111 605 Eur. Įsigijimo bei pardavimo kainos skirtumas (gautas uždarbis, kurio ir siekia tokio pobūdžio veikla užsiimantys asmenys) itin nedidelis (turint omenyje pačios prekės kainą bei rizikas susijusias su transportavimu, galimais defektais, kaštais patiriamais įforminant automobilio pirkimą – pardavimą ir kt.) – ši aplinkybė leidžia spręsti apie Bendrovės žinojimą, kad Estijos įmonė naudojama tik sandorių grandinei sukurti, siekiant gauti mokestinę naudą – pasinaudoti specialia apmokestinimo schema (PVMĮ 106–107 str.).

32. Pasisakant dėl automobilio BMW, iš Latvijos mokesčių administratoriaus buvo gautas atsakymas, jog jis (Latvijos mokesčių administratorius ) neturi informacijos, kam Latvijos įmonė SIA Simple Way toliau pardavė prekes, t. y. automobilį BMW, kurį įsigijo iš Liuksemburgo įmonės.

33. Iš Bendrovės pateiktų dokumentų matyti, kad AB „SEB bankas“ komercinis pasiūlymas dėl BMW automobilio įsigijimo su tiksliais šio automobilio rekvizitais pateiktas 2017 m. gegužės 23 d., t. y. dar tada, kai BMW automobilis priklausė Liuksemburgo įmonei Silver Limousine ir nebuvo parduotas Latvijos įmonei SIA Simple Way, nekalbant jau apie Estijos įmonę.

34. BMW automobilio transportavimas per Lietuvą į Latviją, o vėliau atgal į Lietuvos Respubliką taip pat niekaip nebuvo ekonomiškai pagrįstas.

35. Pirmiau, ką tik nurodyti įrodymai, vertinant juos su kitais administracinėje byloje esančiais faktiniais duomenimis, suponuoja apeliacinio skundo argumentų visišką atmetimą. Reikia pastebėti, kad apeliaciniame skunde Bendrovė kelia bendro pobūdžio pastebėjimus, samprotavimus. Tačiau esminė aplinkybė yra ta, jog nebuvo paneigti mokesčių administratoriaus surinkti faktiniai duomenys, kurių pakako padaryti išvadą, kad Estijos įmonė į sandorius buvo įtraukta dirbtinai ir apie tai negalėjo nežinoti pareiškėjas (apeliantas).

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė – Bendrovė neįvykdė pareigos dėl priešingų nei mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų pateikimo.

37. PVMĮ normose įtvirtinta speciali PVM apmokestinamosios vertės (maržos) apskaičiavimo schema yra išimtis iš bendrų PVM skaičiavimo principų. Taigi apmokestinamasis asmuo taikydamas specialią apmokestinamosios vertės apskaičiavimo schemą (maržą), t. y. procedūrą nustatančią išimtį iš bendrų taisyklių, gali tai daryti, jeigu turi dokumentus, patvirtinančius, kad yra tiekiamos PVMĮ 106 straipsnio 2 dalyje nurodytos prekės. Šiuo aspektu akcentuotina, kad įrodinėjimo našta dėl mokestinės išimties taikymo tenka būtent mokesčių mokėtojui (žr. pvz. LVAT 2015 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-243-602/2015). Taigi mokesčių mokėtojas, siekdamas pasinaudoti atitinkama mokesčio lengvata, turi pateikti įrodymus, kad jis pagrįstai ja pasinaudojo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-296-442/2020).

38. Apeliaciniame skunde buvo suformuluoti ir klausimai ESTT (žr. nutarties 16 p.), t. y. buvo išreikštas prašymas dėl kreipimosi į ESTT.

39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl prašymo kreiptis į ESTT pažymi, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad vien tai, jog nėra priimta ESTT sprendimų dėl tapačių faktinių aplinkybių, savaime nelemia būtinybės kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015).

40. Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2021-556/2023).

42. Pagal ESTT praktiką būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.).

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų išnagrinėta ši administracinė byla ir joje priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Prašymas kreiptis į ESTT dėl teisinio reguliavimo sietinas su aplinkybėmis, kurios nebuvo nustatytos (pareiškėjas teigia, kad nenustatyta, kas (kuris tiekėjas) ir kaip konkrečiai dalyvavo PVM sukčiavime – žr. nutarties 16. 1 p.). Priešingai, patvirtinta, kad Bendrovė negalėjo nežinoti apie Estijos įmonės dirbtinumą sandoriuose, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo netenkinamas.

44. Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas esmines bylos aplinkybės, taikė tinkamą teisinį reguliavimą, padarė pagrįstas išvadas, nenukrypo nuo formuojamos administracinių teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Iconer“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius