2017-06-22 Nr. AB-12828-3-61-3-04891-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1028-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04891-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–11), prašydamas:

1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo direktoriaus (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. 62-419;

2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 2S-4145 dalį ta apimtimi, kuria išnagrinėtas pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 22 d. skundas dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 62-419;

3) priteisti 200 Eur neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K;

4) įpareigoti atsakovus nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau nei 4 kv. m kameros ploto (atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą) ir kurioje gyventų ne mažiau nei 2 žmonės, pagerinti pareiškėjo skunde nurodytas sąlygas taip, kad jos atitiktų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimus.

Pareiškėjas paaiškino, kad prie jo pradėjo kabinėtis pareigūnas, jog neva kameroje, kurioje gyveno pareiškėjas, buvo dalinai uždengtas užuolaidėlėmis kameros duryse įrengtas stebėjimo langas. Pareiškėjo teigimu, šis pokalbis vyko per atidarytas kameros duris, tačiau buvo uždarytos durų arkoje įrengtos grotos, ant kurių ir buvo kabančios užuolaidėlės. Pareigūnas pareikalavo jas atidengti, pareiškėjas atidengė, tačiau pareigūnas pareikalavo, kad pareiškėjas nukabintų užuolaidą. Tuomet pareiškėjas pareigūnui paaiškino, jog, jam atėjus į kamerą Nr. 277, ši užuolaida jau kabėjo, kad tai nėra jo nuosavybė, todėl svetimų daiktų (užuolaidos) negadins.

Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kamera Nr. 277 įrengta taip, kad duryse stovi neproporcingai didelis (kitų kamerų atžvilgiu) langas. Jokios užsklandos, užuolaidos nėra įrengta, todėl iš koridoriaus pusės matosi visa kameros erdvė, už durų įrengtas tualetas. Pasak pareiškėjo, elementaru, jog prieš jį šioje kameroje gyvenę asmenys arba ūkio darbus atliekantys nuteistieji, siekdami užsitikrinti savo privatumą, įrengė užuolaidas (galimai su Lukiškių TI-K administracijos leidimu). Užuolaidos įrengtos taip, kad net pilnai jas uždengus, virš užuolaidų lieka apie 15 cm neuždengto lango, t. y. tiek pat, kiek daugumoje Lukiškių TI-K įrengtų kamerų, kuriose stebėjimo langelis įrengtas su užsklanda.

Iki šio pareigūno priekabių, jokių priekaištų dėl kabančių užuolaidų pareiškėjas nebuvo gavęs. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad pareigūnas A. Z. prarado savitvardą, agresyviai puolė ant kameros arkoje stovinčių grotų pritvirtintas užuolaidas, šias draskė, rėkė, nuplėšė. Dėl patirto psichologinio smurto pareiškėjas kreipėsi pagalbos į psichologo tarnybą. Visų šių įvykių kontekste A. Z. net neužsiminė apie bet kokius režimo pažeidimus, jokių paaiškinimų nereikalavo. Pareigūnai P. U. ir O. P., nagrinėdami pažeidimo medžiagą, iškraipė, suklastojo, nenagrinėjo iš esmės pareiškėjo pateiktų aplinkybių.

Šių administracinių procedūrų metu pareiškėjas buvo eliminuotas iš proceso (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3, 7, 15, 19, 20, 23, 24, 25, 26, 28, 30 str. prasme). Su neva padarytų režimo pažeidimų medžiaga pareiškėjas taip pat nebuvo supažindintas. Sąlygos susipažinti su šiai duomenimis buvo sudarytos tik po to, kai jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu (2015 m. rugpjūčio 17 d.). Su medžiaga pareiškėjas susipažino tik 2015 m. rugsėjo 8 d. Be to, pareiškėjas informavo pareigūnę, sudariusią sąlygas susipažinti su asmens byla, kad asmens byloje trūksta dalies duomenų, parašų, paaiškinimų, netinkamai įforminti protokolai, parodymai, nėra nurodytos datos.

Pareiškėjas pareiškė, jog pageidauja įrašyti apie minimus pažeidimus į jam pateiktą dokumentą, kuriame turi pasirašyti už susipažinimą su asmens byla, tačiau įrašų daryti jam neleido, pareigūnė pareiškė, kad bus nurodyta, jog jis atsisakė pasirašyti, tada pareiškėjas buvo išvarytas.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K nesutinka su pareiškėjo skundu ir atsiliepime (b. l. 52−55) prašo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad skiriant nuobaudas atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į suimtojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Pareiškėjas, kaip ir kiti suimtieji ir nuteistieji, buvo supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu (toliau – ir BVK), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, dienotvarke, jo teisėmis ir pareigomis, draudimais, tačiau pareiškėjas vis tiek jų nesilaikė ir pažeidė, nors ir žinojo kokios gali būti pasekmės. 2015 m. rugpjūčio 3 d., apie 17 val. 45 min. suimtasis padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą.

Direktoriaus budintysis padėjėjas, tikrindamas tarnybą, pastebėjo, kad gyvenamosios kameros Nr. 277 stebėjimo langelis yra uždengtas rankšluosčiu, kuris trukdė atlikti asmenų, esančių toje kameroje priežiūrą. Išsiaiškinus, kad rankšluostis priklauso pareiškėjui, pastarojo buvo pareikalauta jį nukabinti, tačiau suimtasis tai padaryti kategoriškai atsisakė, reiškė nepasitenkinimą, taip pat neprisistatė. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 punktą (suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos), 2 punktą (suimtieji privalo vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus) bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. gegužės 7 d.

įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Suimtųjų elgesio taisyklių 13 punktą (suimtieji turi neuždengti miego vietos, stebėjimo langelio bei kitaip netrukdyti suimtųjų stebėjimui), 21 punktą (į patalpą ar gyvenamąją kamerą įėjus pareigūnui, ne dienotvarkėje numatytu miegui skirtu laiku, atsistoti, pareigūnui kreipiantis į suimtąjį – prisistatyti pasakant savo vardą ir pavardę, bendraujant su Lukiškių TI-K administracijos darbuotojais nelaikyti rankų kišenėse) reikalavimus. Vertindamas pareiškėjo suėmimo vykdymo režimo pažeidimą Lukiškių TI-K direktorius rėmėsi galiojančiais teisės aktais, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, taip pat paties pareiškėjo gautais rašytiniais paaiškinimais, turima vaizdine medžiaga (fotonuotraukos) ir kita turima medžiaga.

Pareiškėjas akivaizdžiai nelinkęs laikytis suėmimo vykdymo režimo reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Pareiškėjas savo skunde nenurodo jokių argumentų, kurie pagrįstų jo patirtą neturtinę žalą, nenurodo, kuo ta žala pasireiškė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu (I t., b. l. 179–184) pareiškėjo T. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 62-419, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas, Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 2S-4145 dalies ta apimtimi, kuria išnagrinėtas pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 22 d. skundas dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 62-419 teisėtumo ir pagrįstumo, neturtinės žalos atlyginimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus. Nustatyta, kad Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budintysis padėjėjas A. Z. 2015 m. rugpjūčio 3 d. tarnybiniu pranešimu informavo Lukiškių TI-K direktorių, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. apie 17.45 val. pastebėjo, kad kameros Nr. 277 stebėjimo langelis yra uždengtas rankšluosčiu, kuris trukdė atlikti asmenų, esančių toje kameroje, priežiūrą. Kartu su korpuso vyresniuoju R. Č. išsiaiškinęs, kad rankšluostis priklauso pareiškėjui, pareikalavo jo nukabinti rankšluostį. Pareiškėjas tai padaryti kategoriškai atsisakė, neprisistatė ir, reikšdamas nepasitenkinimą bei savo samprotavimus, pakeltu tonu pradėjo provokuoti konfliktinę situaciją. Matydamas, kad suimtasis neįvykdys šio reikalavimo, pats nukabino rankšluostį. Teigė, kad pareiškėjas galimai pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus bei Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų elgesio taisyklių, patvirtintų 2015 m. gegužės 7 d. Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu Nr. 1-110 (toliau – ir Taisyklės), 13 ir 21 punktus. Teismas nurodė, kad iš esmės analogiškus paaiškinimus pateikė ir Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso vyresnysis R. Č. 2015 m. rugpjūčio 3 d. tarnybiniame pranešime. Kartu su paaiškinimais Lukiškių TI-K pareigūnai direktoriui pateikė kameros Nr. 277 durų fotonuotrauką, patvirtinančią, kad kameros duryse esantis langelis buvo beveik pilnai uždengtas. Pareiškėjas pateikė paaiškinimą, registruotą Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 7 d., kuriame paaiškino, kad kameros Nr. 277 stiklas nebuvo visas uždengtas, neuždengto stiklo liko 10-15 cm, t. y. tiek, kiek yra kitose tokio tipo kamerų duryse, kad pareigūnui pareikalavus nuimti rankšluostį, aiškino, kad svetimos privačios nuosavybės negadins. Pareigūnas A. Z. demonstratyviai nuplėšė rankšluostį.

Lukiškių TI-K direktorius 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 62-419 pareiškėjui paskyrė nuobaudą – papeikimą – už tai, kad šis padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą, t. y. 2015 m. rugpjūčio 3 d. apie 17.45 val. budintysis padėjėjas pastebėjo, kad kameros Nr. 277 stebėjimo langelis yra uždengtas rankšluosčiu, kuris trukdė atlikti asmenų, esančių toje kameroje, priežiūrą. Išsiaiškinus, kad rankšluostis priklauso pareiškėjui, pareikalavus nukabinti rankšluostį, tai padaryti kategoriškai atsisakė, neprisistatė ir reiškė nepasitenkinimą. Atsižvelgdamas į tai, konstatavo, kad pareiškėjas tokiais veiksmais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus bei Taisyklių 13 ir 21 punktus. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo du 2015 m. rugpjūčio 22 d. skundus, 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 2S-4145, be kita ko, konstatavo, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 62-419 paskirta nuobauda pareiškėjui yra pagrįsta.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (2014 m. rugpjūčio 11 d. redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės).

Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos, o 32 straipsnio 2 dalies 2 punkte – vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus.

Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų elgesio taisyklių, patvirtintų Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 1-110, 13 punkte įtvirtinta pareiga suimtiesiems neuždengti miego vietos, stebėjimo langelio bei kitaip netrukdyti suimtųjų stebėjimui, 21 punkte – į patalpą ar gyvenamąją kamerą įėjus pareigūnui, ne dienotvarkėje numatytu miegui skirtu laiku, atsistoti, pareigūnui kreipiantis į suimtąjį – prisistatyti pasakant savo vardą ir pavardę, bendraujant su Lukiškių TI-K administracijos darbuotojais nelaikyti rankų kišenėse.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą suimtiesiems gali būti skiriamos šiame straipsnyje nurodytos nuobaudos, iš kurių viena yra papeikimas. Nuobaudų skyrimo suimtiesiems tvarka nustatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnyje, nustatančiame, kad šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta nuobauda skiriama rašytiniu įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu. Pareigūnų, turinčių teisę skirti nuobaudas suimtiesiems, sąrašas ir jų įgaliojimai skiriant nuobaudas nustatyti Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (1 dalis); skiriant nuobaudas atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į suimtojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį (2 dalis); nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam suimtajam. Už kelis vienu metu padarytus pažeidimus skiriama viena nuobauda (3 dalis); nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per dešimt parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos, o jei dėl pažeidimo buvo atliekamas tyrimas, – nuo tyrimo pabaigos dienos, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo padarymo dienos (4 dalis); suimtasis turi teisę apskųsti jam paskirtą nuobaudą šio įstatymo 49 straipsnio nustatyta tvarka. Skundo pateikimas nuobaudos vykdymo nesustabdo. Aukštesnes pareigas einantis pareigūnas nuobaudą sušvelnina arba ją panaikina, jeigu ją paskyręs pareigūnas viršijo savo įgaliojimus, netinkamai įvertino visas pažeidimo padarymo aplinkybes arba jeigu nuobauda paskirta nepadariusiam pažeidimo suimtajam (7 dalis).

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 127 punkte nustatyta, kad Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytas paskatinimo priemones ir nuobaudas suimtiesiems turi teisę skirti tardymo izoliatoriaus direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Remiantis šių taisyklių 129 punktu kiekvienas suimtasis prieš skiriant jam nuobaudą turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti, pasiaiškinant raštu.

Teismo posėdyje apklausti liudytojai R. Č., A. Z. paaiškinimuose patvirtino nurodytas aplinkybes. R. Č. paaiškino, kad stebėjimo langelis buvo uždengtas, po įvykio pareiškėjas prisipažino, kad tai jo rankšluostis, bet jį nuimti atsisakė bei provokavo konfliktą. Visas langelis turi būti atidengtas. Fotonuotrauka buvo padaryta po įvykio, vėliau langelis vėl buvo uždengtas. Vaizdo registratoriumi neprivalo visada naudotis, tuo momentu su savimi neturėjo vaizdo registratoriaus. A. Z. paaiškino, jog reikalavo, kad pareiškėjas nukabintų rankšluostį nuo stebėjimo langelio, tačiau pareiškėjas reagavo audringai, todėl pats atidengė langelį. Be to, pareiškėjas neprisistatė. Pareiškėjas po įvykio patvirtino, kad tai jo rankšluostis. Su savimi ne visada turi vaizdo registratorių, jie naudojami kitais tikslais, pvz., kratos metu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Sisteminė nurodytų teisės normų analizė ir visapusiškas bylos įrodymų ištyrimas teismui leidžia daryti išvadą, kad pagrįstai buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 3 d. padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą, o būtent – kameros Nr. 277 stebėjimo langelį uždengė rankšluosčiu, kuris trukdė atlikti asmenų, esančių toje kameroje, priežiūrą, o pareigūnams pareikalavus nukabinti, pareiškėjas tai padaryti kategoriškai atsisakė, pareigūnams neprisistatė, reiškė nepasitenkinimą. Tokiais veiksmais pareiškėjas nesilaikė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nustatytos pareigos vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos, vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus bei Taisyklių 13 ir 21 punktų reikalavimų neuždengti stebėjimo langelio, pareigūnui kreipiantis į suimtąjį – prisistatyti pasakant savo vardą ir pavardę. Pareiškėjo veiksmus, už kuriuos jis nubaustas, neabejotinai patvirtina pareigūnų A. Z., R. Č. rašytiniai paaiškinimai Lukiškių TI-K direktoriui, teisme duoti paaiškinimai. Įrodymai neabejotinai patvirtinta, kad pareiškėjas minėtus pažeidimus įvykdė. Abejoti pareigūnų liudijimo tikrumu, nešališkumu teismas neturi pagrindo. Pareiškėjo anksčiau nurodytų teisės normų pažeidimas įrodytas ir pagrįstas surinktais įrodymais – o būtent Lukiškių TI-K darbuotojų ir paties pareiškėjo paaiškinimais. Pareiškėjas iš esmės nei po nurodyto įvykio, nei teismui pateiktame skunde neneigia, kad vis dėlto kameros Nr. 277 langelis buvo uždengtas, kad atsisakė nuo jo nuimti rankšluostį.

Teismas, remdamasis vidiniu įsitikimu, pagrįstu išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, sprendžia, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimas Nr. 62-419 yra pagrįstas teisės aktais, motyvuotas, todėl atitinka Viešojo administravimo įstatymo straipsnio reikalavimus. Nuobaudą paskyrė pareigūnas, turintis teisę skirti nuobaudą, paskirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, adekvati padarytam pažeidimui. Kalėjimų departamento direktorius 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 2S-4145 dalimi, kuria išnagrinėtas pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 22 d. skundas dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 62-419, neturėjo pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėto ir pagrįsto Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl ginčijamų aktų atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas nustatė, kad nuobauda pareiškėjui yra paskirta teisėtai ir pagrįstai. Nenustačius byloje neteisėtų Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento veiksmų, nėra būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio) deliktinės atsakomybės atsiradimui ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo šiuo aspektu.

Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti atsakovus nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau nei 4 kv. m atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą ir kurioje gyventų ne mažiau nei 2 žmonės, pagerinti iki Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų visas kitas sąlygas, aprašytas skunde, apginti pažeistas teises. Skunde pareiškėjas teigia, kad laikymo sąlygos kameroje Nr. 277, jos įrengimas neatitiko reikalavimų. Bylos medžiaga patvirtina, kad dėl laikymo sąlygų šioje kameroje pareiškėjas su 2015 m. liepos 27 d. prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, psichologo tarnybą. Kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, pareiškėjas ne visą laiką yra laikomas kameroje Nr. 277. Iš Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 24 d. pažymos Nr. 24-4580 matyti, kad pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 17 d. buvo kameroje Nr. 304, iš 2015 m. rugsėjo 28 d. pažymos Nr. 24-6525 matyti, kad 2015 m. rugsėjo mėnesį buvo laikomas gyvenamojoje kameroje Nr. 204. Taigi, minėti duomenys iš esmės patvirtina, kad pareiškėjas nėra laikomas kameroje Nr. 277, dėl kurios sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir dėl kurių reiškė skundo reikalavimą teismui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, netenkinamas ir šis skundo reikalavimas, pareiškėjo skundas atmestinas pilna apimtimi.

III. Pareiškėjas T. S. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 7–17) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su visais jo paties skundo argumentais, kuriuos atmetė teismas. Jo manymu, teismo sprendimas nemotyvuotas, neįvertinti rašytiniai bylos įrodymai, teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai ir paprasčiausiai į sprendimą perrašyti atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai. Tokiu sprendimu, pareiškėjo teigimu, teismas tik pateisino jo laikymą kankinančiomis sąlygomis. Pareiškėjas dar kartą pažymi, kad jokių nusižengimų ir nusikalstamų veikų nepadarė.

Dėl pažeidimo, už kurį jam paskirta nuobauda, aplinkybių pareiškėjas paaiškino, kad pagal Lukiškių TI-K nustatytą tvarką, kiekvieną rytą (rytinio patikrinimo metu) rotacijos būdu išrenkamas asmuo, atsakingas už kameros priežiūrą, kuriam nukreipiami visi klausimai, susiję su kamerose esančia tvarka. Būtent į šį asmenį, o ne į pareiškėją, turėjo kreiptis pareigūnas A. Z. Visgi pareigūnas kreipėsi į pareiškėją, o taip atsitiko todėl, kad, pareiškėjo manymu, 2015 m. rugpjūčio 3 d. jam buvo atnešta ir įteikta tos pačios dienos teismo nutartis. Pareigūnas kreipėsi į kameroje esančius gyventojus, paaiškino, kad nori įteikti nutartį, tada pareiškėjas nurodė, kad ši teismo nutartis turėtų būti įteikta jam. Visas konfliktas vyko būtent po to, kai jam buvo įteikta nutartis. Šias aplinkybes patvirtino J. P., buvęs kartu su pareiškėju kameroje, teismui pateiktame 2015 m. rugpjūčio 4 d. paaiškinime, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, kilusių tarp liudytojų paradymų, neįsigilino į pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes, kadangi neaišku, kodėl A. Z. nurodė, jog rankšluostis buvo nuimtas konflikto metu, tačiau fotografavimo metu (jau po įvykio) jis vis dar kabėjo.

Be to, teismo posėdžio metu teismo pirmininkas nuolat trukdė pareiškėjui užduoti klausimus, kurie, jo manymu, buvo tiesiogiai susiję su įvykiu.

Pareiškėjas pastebi, kad nei tarnybiniuose pranešimuose, nei parodymų davimo metu pareigūnai nenurodė, kokiais veiksmais pareiškėjas įvykio metu reiškė nepasitenkinimą.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nėra tinkamai atitverti nuo likusios kameros dalies. Siekis užtikrinti savo privatumą negali būti laikomas nusižengimu. Teismas tik formaliai tyrė įrodymus, jokių papildomų duomenų nereikalavo.

Atsakovas Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime (II t., b. l. 35–36) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir esamą situaciją, byloje surinktus įrodymus. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas jokių naujų aplinkybių nenurodė ir įrodymų nepateikė. Be to, apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia abstrakčiais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (II t., b. l. 32–33) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad teismas tinkamai nustatė ir ištyrė visas bylai aktualias faktines aplinkybes, proceso teisės normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ nuostatomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 62-419 pareiškėjui T. S. paskirtos nuobaudos – papeikimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas teismo prašė panaikinti Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 2S-4145 dalį, kurioje Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimas Nr. 62-419 paliktas galioti; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 Eur neturtinę žalą bei įpareigoti atsakovus nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau nei 4 kv. m kameros ploto (atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą) ir kurioje gyventų ne mažiau nei 2 žmonės, pagerinti pareiškėjo skunde nurodytas sąlygas taip, kad jos atitiktų Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus.

Ginčijamame Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarime Nr. 62-419 (I t., b. l. 12, 56) nurodyta, kad T. S. 2015 m. rugpjūčio 3 d. padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą – apie 17.45 val. patikrinimo metu direktoriaus budintysis padėjėjas pastebėjo, kad gyvenamosios kameros Nr. 277 stebėjimo langelis yra uždengtas rankšluosčiu, kuris trukdė atlikti asmenų, esančių kameroje priežiūrą; išsiaiškinus, kad rankšluostis priklauso T. S., pastarojo buvo pareikalauta jį nukabinti, tačiau suimtasis tai padaryti atsisakė, reiškė nepasitenkinimą, taip pat neprisistatė, todėl tokiais savo veiksmais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose (suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos; vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus) bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų elgesio taisyklių 13 punkto „neuždengti miego vietos, stebėjimo langelio bei kitaip neturkdyti suimtųjų stebėjimui“ ir 21 punkto „į patalpą ar gyvenamąją kamerą įėjus pareigūnui, ne dienotvarkėje numatytu miegui skirtu laiku, atsistoti, pareigūnui kreipiantis į suimtąjį – prisistatyti pasakant savo vardą ir pavardę, bendraujant su Lukiškių TI-K administracijos darbuotojais nelaikyti rankų kišenėse“ reikalavimus.

Kalėjimų departametas Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. 62-419 paliko galioti, nes ginčijamoje 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 2S-4145 dalyje konstatavo, jog papeikimas pareiškėjui paskirtas pagrįstai, nuobauda proporcinga padarytam pažeidimui, ją paskyrė tam teisę turintis pareigūnas, taip pat kad pažeidimo padarymo faktą patvirtina Lukiškių TI-K pareigūnų, atliekančių savo tarnybines funkcijas bei davusių priesaiką, tarnybiniai pranešimai, o Kalėjimų departamentas nenustatė aplinkybių, kurios verstų abejoti minėtų statutinių pareigūnų šališkumu.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus duomenis, taip pat teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų bei paties pareiškėjo duotus parodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad T. S. padarė byloje ginčijamą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, todėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimas Nr. 62-419 bei ginčijama Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 2S-4145 dalis yra teisėti, pagrįsti, jų naikinti nėra jokio pagrindo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu T. S. skundą atmetė.

Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, jog iš esmės pareiškėjas abejoja pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, mano, kad teismo surinkti įrodymai nėra pakankami priimtam sprendimui pagrįsti.

Pasisakydama dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, apeliacinio teismo teisėjų kolegija remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taigi, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir sprendime išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja.

Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai nurodė, kuriais konkrečiai įrodymais remiasi priimdamas sprendimą, ir kuriuos atmeta dėl juose esančių prieštaravimų.

Atsižvelgiant į išdėstytą, atmestinas apelianto teiginys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nevertino kartu su skundu pateiktų kameroje Nr. 277 kartu su pareiškėju buvusio nuteistojo J. P. rašytinių paaiškinimų (I t., b. l. 16, 17). Šie įrodymai, kaip minėta, buvo vertinami visų byloje surinktų duomenų visumoje.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui pateiktų bei paties teismo surinktų įrodymų, be kita ko, Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso vyresniojo R. Č. bei direktoriaus budinčio padėjėjo A. Z. tarnybinių pranešimų (I t., b. l. 57, 60, 61), pareiškėją charakterizuojančių duomenų (I t., b. l. 68), kartu su pareiškėju kameroje Nr. 277 buvusio nuteistojo J. P. rašytinių paaiškinimų (I t., b. l. 16, 17), taip pat pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų pareigūnų A. Z. ir R. Č. duotų parodymų, paties pareiškėjo pateiktų paaiškinimų – pakako padaryti pagrįstai išvadai, jog ginčijamu Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 62-419 pareiškėjui nuobauda paskirta teisėtai.

Pagrįsdama minėtą išvadą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nei teismo posėdžio metu, nei teismui pateiktuose dokumentuose nepaneigė to, kad uždengė gyvenamosios kameros Nr. 277 langelį, taip pat kad, pareigūnams įėjus į kamerą, neprisistatė. Teismo posėdžio metu liudytojai R. Č. ir A. Z., kurie buvo įspėti dėl melagingų parodymų davimo, patvirtino savo tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes, kad rankšluostis, kuriuo buvo uždengtas kameros Nr. 277 duryse įrengtas langelis, priklausė pareiškėjui, taip pat kad T. S. nevykdė pareigūnų reikalavimo jį nukabinti. Byloje nėra jokių duomenų, verčiančių abejoti minėtų liudytojų (pareigūnų) šališkumu.

Priešingai, susipažinus su pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašu, kolegijai kilo abejonių dėl paties pareiškėjo teiginio, jog rankšluostis, kuriuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. buvo uždengtas kameros Nr. 277 duryse įrengtas langelis, priklausė ne jam, teisingumo. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas posėdžio metu patvirtino, jog jo teisę į privatumą pažeidžia, jo manymu, pernelyg didelis kameros Nr. 277 duryse įrengtas stebėjimo langelis, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d., prieš pareigūnams įeinant į kamerą Nr. 277, jis naudojosi sanitariniu mazgu, higienos priemonėmis ir norėjo privatumo; taip pat, kad pareigūnams pirmą kartą pareikalavus nukabintį langelį dengiantį rankšluostį, jis pakabintą rankšluostį atitraukė, tačiau nesutiko nukabinti.

Be kita ko, pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nurodė, kad jo siekis užtikrinti savo privatumą (uždengiant kameros duryse įrengtą langelį) negali būti laikomas nusižengimu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepašalino prieštaravimų, kilusių tarp liudytojų paradymų, kadangi neaišku, kodėl A. Z. nurodė, jog rankšluostis buvo nuimtas konflikto metu, tačiau fotografavimo metu (t. y., pasak pareiškėjo, jau po įvykio) jis vis dar kabėjo. Atmesdama šį argumentą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas liudytojas teismo posėdžio metu paaiškino, kad galimai kameros Nr. 277 durys buvo nufotografuotos po ginčo įvykio, kai pareiškėjas dar kartą užkabino rankšluostį ant kameros duryse įrengto langelio. Pažymėtina, kad atsakovas byloje neįrodinėjo, kad aptariamos fotonuotraukos darytos būtent ginčo dieną, t. y. 2015 m. rugpjūčio 3 d. 17.45 val., ir kad minėtos fotonuotraukos yra pareiškėjo padaryto pažeidimo įrodymas. Kaip jau buvo minėta, faktą, jog ginčo metu rankšluostis visgi buvo užkabintas ant kameros Nr. 277 duryse įrengto stebėjimo langelio, patvirtina kiti byloje esantys duomenys, be kita ko, šią aplinkybę ne kartą teismo posėdžio metu patvirtino pats pareiškėjas. Taigi, aptariamu aspektu prieštaravimų byloje nekilo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta ir apelianto teiginį, kad teismo posėdžio metu teismo pirmininkas nuolat trukdė jam užduoti klausimus, kurie, jo manymu, buvo tiesiogiai susiję su įvykiu. Susipažinusi su teismo posėdžio garso įrašu, kolegija pažymi, kad teismo posėdžio pirmininkas tinkamai vykdė jam įstatymo priskirtas funkcijas, t. y. užtikrino teismo posėdžio tvarką – posėdžio dalyje, kurioje užduodami klausimai, pirmininkas prašė pareiškėjo nekomentuoti atsakovo pasisakymų, vėliau – kalbėti apie bylos faktines aplinkybes, o ne klausinėti (egzaminuoti) atsakovo atstovus apie tai, kokį reglamentavimą nustato atitinkami teisės aktai.

Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymo į teismo posėdį iškviesti liudytoją J. P. Šis teiginys atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas šį pareiškėjo prašymą tenkino, tačiau, kaip teismo posėdžio metu paaiškino posėdžiui pirmininkaujantis teisėjas, minėtas asmuo prieš posėdį telefonu pranešė, kad serga, todėl neatvyks.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, neapsiribojo vien tik rašytiniais įrodymais, kuriuose užfiksuotas pareiškėjo padarytas bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimas, tačiau iš atsakovo pareikalavo visos su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis susijusios medžiagos, žodinio teismo posėdžio metu apklausė liudytojus, o išvadą, kad pareiškėjui nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai, teismas pagrindė teismo posėdžiuose ištirtų įrodymų visumos analize.

Kadangi pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios įrodymų tyrimo ir vertinimo kontekste pirmosios instancijos teismo nebuvo ištirtos ir įvertintos, o tik pareiškė savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir nesutikimą su teismo išvadomis, prie kurių teismas priėjo įvertinęs įrodymų visumą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą 2016 m. kovo 14 d. sprendimą.

Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė