2021-02-24 Nr. AB-4146-3-61-3-04302-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-606-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04302-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. spalio 11 d. buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas formaliai buvo supažindintas su pataisos namų vidaus tvarka ir jam suteiktomis kalinimo sąlygomis, t. y. priverstiniu būdu verčiant pasirašyti dokumentus dėl supažindinimo, atsisakius pasirašyti – atsakovo atstovo administracija iš karto imasi represinių veiksmų. Vilniaus PN 2019 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 9-12286 pateikti duomenys yra nekorektiški ir neatitinka pareiškėjo kalinimo laikotarpio, o 2019 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 9-10087 nepagrįstai atsisakyta pateikti kadastro duomenų bylas.

2.2. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 167, Nr. 37, Nr. 67, Nr. 123, Nr. 139, Nr. 183, Nr. 6, Nr. 17, Nr. 26, Nr. 24, Nr. 13, Nr. 23, kuriose neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu taip pat buvo laikomas pagalbinėse patalpose. Sanitarinių įrenginių užimamas plotas neturi būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Dėl inventoriaus trūkumo ir per didelio kalinamų asmenų skaičiaus vienoje kameroje pareiškėjas dažnai turėjo valgyti gulėdamas arba valgyti atšalusį maistą prie stalo.

2.3. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas jo privatumas, neįrengta atskira vėdinimo sistema, o praustuvė įrengta už skiriamosios sienelės. Kamerose vandens čiaupai surūdiję, todėl geriamam vandeniui ir rūbų plovimui jis naudojo rudą vandenį. Be to, kamerose nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti rūbų ir juos džiovinti, o atskiros patalpos drabužių džiovinimui nebuvo suteiktos. Kamerose radiatoriai maži ir surūdiję, todėl kameros nebuvo pakankamai šildomos. Kamerose neveikė aliarmo mygtukai. Kamerose ir prausyklose kaupėsi pelėsis ir drėgmė, jas buvo sunku išvėdinti dėl ant langų įrengtų vidinių grotų. Visose patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas. Dušu pareiškėjas galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę.

2.4. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė kankinimą, nežmonišką elgesį, orumo ir garbės pažeminimą, psichologinę žalą, antisanitarines sąlygas, išsekimą, psichologinę įtampą, stresą, emocinį šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą ir žalą sveikatai, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 10 000 Eur sumą ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Lukiškių TI-K skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatų. Kiekvienas asmuo, atvykęs į Lukiškių TI-K, pasirašytinai supažindinamas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, suimtojo (nuteistojo) teisėmis ir pareigomis. Pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K jis buvo pasirašytinai supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, jo teisėmis, pareigomis ir draudimais. Supažindinimo forma saugoma jo asmens byloje.

3.2. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, jų buvimą vietose ir įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

3.3. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Tvarkyti gyvenamąsias kameras ir kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys (išskyrus kameras Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas). Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus kameras Nr. 104–125) išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė.

3.4. Lukiškių TI-K kamerų plotas pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat – gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose esantys langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

3.5. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš atsakovo 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN 2019 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 9-12286 pateikti duomenys yra nekorektiški ir neatitinka pareiškėjo kalinimo laikotarpio, o 2019 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 9-10087 nepagrįstai atsisakyta pateikti kadastro duomenų bylas, teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija Vilniaus PN 2019 m. lapkričio 21 d. rašto ir 2019 m. rugsėjo 13 d. rašto Nr. 9-10087 pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas sutiko su atsakovo atstovu, jog šiais raštais buvo suteikta informacija pareiškėjo atstovui nevyriausybinei organizacijai „Iustitia est fundamentum“ (toliau – Organizacija), bet ne pačiam pareiškėjui. Teismas atkreipė dėmesį, jog administracinė procedūra buvo atlikta Organizacijos atžvilgiu, tačiau ne pareiškėjo, todėl pareiškėjas nėra subjektas, galintis ginčyti šių raštų pagrįstumą ir teisėtumą. Atsižvelgdamas į tai, teismas nevertino minėtų raštų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme.

6. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo kameros ploto, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 5 d.) 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 3,65 kv. m iki 17,74 kv. m, o atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,37 kv. m iki 17,18 kv. m. Teismas vertino, kad Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija), nei nacionalinių teisės aktų nuostatos. Teismas atkreipė dėmesį, kad į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo.

7. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, susijusius su neveikiančiu aliarmo mygtuku, inventoriaus trūkumu dėl per didelio kalinamųjų skaičiaus vienoje kameroje. Šiais aspektais teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl trūkstamo kietojo inventoriaus. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo sistema jam sukėlė neturtinę žalą. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kaip ir kitose Vilniaus PN kamerose, buvo įrengti stalai, todėl pareiškėjui buvo sudarytos galimybės valgyti prie stalo.

8. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo pagalbinėse patalpose. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) patikrinimo aktai, atlikti įvairiose kamerose (įskaitant ir tas kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas), tačiau nė viename iš jų nėra konstatuotas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), 13 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose, pažeidimas.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, teismas pažymėjo, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele nepažeidžia nacionalinių teisės aktų reikalavimų, tačiau toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Kalinimo sąlygos, kai asmeniui neužtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, lemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista 415 parų. Teismas taip pat pripažino, kad dėl to, jog praustuvė buvo įrengta už skiriamosios sienelės, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų.

10. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad jis buvo formaliai supažindintas su vidaus nustatyta tvarka ir jam suteiktomis kalinimo sąlygomis, t. y. priverstiniu būdu verčiant pasirašyti dokumentus dėl supažindinimo, o atsisakius pasirašyti – administracija iš karto imdavosi represinių veiksmų. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertino kaip abstrakčius ir neindividualizuotus. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, jog atvykęs į įstaigą jis buvo supažindintas su vidaus nustatyta tvarka. Pareiškėjas nenurodė, nei kada jis buvo supažindintas formaliai, nei ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją, nei kokie represiniai veiksmai jo atžvilgiu buvo taikomi.

11. Teismas nenustatė, kad Vilniaus PN laikomiems asmenims nebūtų sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių. Šiuo atveju įstaigos administracija, suteikdama pareiškėjui teisę kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti po šiltu dušu, pareiškėjo teisių nepažeidė.

12. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius, kad kamerose vandens čiaupai buvo surūdiję, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių šiuos pareiškėjo teiginius. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, jog Vilniaus PN nebuvo sudarytų sąlygų džiovinti drabužius. Vilniaus PN išskalbti drabužiai iš skalbyklos būdavo grąžinami tą pačią dieną ir sausi. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė skalbti drabužius ir iš skalbyklos gauti juos sausus dažniau, nei Vilniaus PN šią paslaugą teikia nemokamai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė pasinaudojus skalbimo paslauga iš skalbyklos gauti sausus drabužius, nepaneigė, todėl konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.

13. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema, žiemos metu kameras vėdinti buvo šalta, kamerose ir prausyklose kaupėsi pelėsis, drėgmė, patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, radiatoriai maži ir surūdiję, todėl buvo nepakankamai šilta, teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos 134:2015 14–17 punktais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 14.1, 14.3, 14.6–14.8 papunkčiais. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos sanitariniame mazge įrengti atskiros vėdinimo sistemos, kameros vėdinamos per langus, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. NVSC pažeidimų šiuo aspektu nenustatė. Kamerose nuolat atliekami patikrinimai dėl jų atitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams. Iš į bylą pateiktų NVSC patikrinimo aktų matyti, jog kamerose, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas, netinkamos temperatūros, pelėsio ar drėgmės buvimo požymių nenustatyta.

14. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio teismas nurodė, kad atsižvelgiant į nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis aktualia teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir netinkamai įrengtų praustuvių, jo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 250 Eur.

III. 15. Pareiškėjas R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti jam iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto Nr. (1.39E)7R-1514 kopiją).

16. Apeliaciniame skunde nurodoma:

16.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas ir šališkas, teismo išvados grindžiamos atsakovo naudai, o pareiškėjo argumentai atmesti kaip nereikšmingi. Teismas nebuvo pakankamai aktyvus, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, neišreikalavo papildomų duomenų pareiškėjo argumentams pagrįsti. Atsakovo atstovas teikė į bylą melagingus duomenis, o teismo pareiga buvo įvertinti tų įrodymų pagrįstumą ir teisėtumą.

16.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal teismuose išnagrinėtas bylas Lukiškių TIK administracijos neteisėti veiksmai vertintini kaip sąmoningi ir sistemingi, o ne pavieniai. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. raštas Nr. (1.39E)7R-1514 patvirtina, jog ne tik nacionalinės ir tarptautinės teisminės institucijos sprendimais nuo 2009 m. pripažino Lukiškių TIK netinkamas kalinimo sąlygas, prilygstančias kankinimams ir nežmoniškoms sąlygoms, tačiau ir pagrindinė priežiūros valstybinė institucija Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pripažino ir patvirtino, jog patalpos, adresu Lukiškių skg. 6, Vilnius (buvusių Lukiškių TIK ir Vilniaus PN valdytojas), yra netinkamos kalinimo sąlygoms dėl neatitinkančių nustatytų standartų.

16.3. Teismui nepagrįstai išeliminavo atsakovo atstovo pažeidimus, susijusius su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimais, nurodydamas, jog pareiškėjas neginčijo Vilniaus PN 2019 m. lapkričio 21 d. rašto Nr. 9-12286 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas skunde nurodė, jog atsakovo atstovas teikia nekorektiškus duomenis, taigi, pareiškėjas nesutiko su atsakovo atstovo pateikta informacija, įskaitant ir Vilniaus PN 2019 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. 9-12286 pateiktus duomenis.

16.4. Teismas nepagrįstai nenustatė gyvenamojo ploto normos pažeidimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir jos negalėjo būti eksploatuojamos pagal paskirtį. Teismo vertinimas, kad į baldų užimamą plotą atsižvelgtina tik tuo atveju, jeigu būtų nustatytas gyvenamojo ploto pažeidimas, prieštarauja lygiateisiškumo ir teisingumo principams.

16.5. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo galimybę laisvai judėti kamerose. Tinkamas judėjimas yra susijęs ne tik su patalpos dydžiu, tačiau ir su būtiniausių priemonių pritaikymu nuolatiniam gyvenimui, t. y. tai, kaip pareiškėjas galėjo naudotis tualetu, lova, spintelėmis, stalu (valgymui, skaitymui, rašymui ir kt.), ar pakankamai užteko laiko, ar minimaliai patogiai buvo įrengtas inventorius, ar jo naudojimas nežemino pareiškėjo orumo ir garbės bei minimaliai atitiko standartus.

16.6. Teismas nepakankamai nustatė pažeidimo dėl sanitarinio mazgo įrengimo mastą. Pareiškėjas turėjo gyventi, miegoti ir naudotis tualetu toje pačioje kameroje su daug kitų nuteistųjų, kas sukėlė jam daug kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būtiną kentėjimo laipsnį. Kiekvienoje pamainoje dirbo moterys, todėl skundžiamuoju laikotarpiu kiekvieną dieną po daug kartų per dieną pareiškėjas buvo stebimas pareigūnių (moterų).

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

17.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais ginčija teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

17.2. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas po reorganizavimo – Vilniaus PN), atlyginimo priteisimo.

19. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 415 parų Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat, kad praustuvės įrengimas už skiriamosios sienelės galėjo sukelti jam nepatogumų, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti jam iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas, šališkas, priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai nepripažinus pažeidimų dėl per mažo gyvenamojo ploto ir blogų kalinimo sąlygų, kam pagrįsti pateikė naujus įrodymus – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto Nr. (1.39E)7R-1514 kopiją.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus, pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

23. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto Nr. (1.39E)7R-1514 kopiją, tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui iš dalies palankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teismas buvo šališkas.

26. Pareiškėjo teiginiai, susiję su Vilniaus PN 2019 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 9-12286 pateiktos informacija neatitikimu tikrovei, nagrinėjamo ginčo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl teisės aktų reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų, atlyginimo nėra reikšmingi: pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą pagal pareiškėjo 2019 m. gruodžio 20 d. teisme gautą skundą, įpareigojo atsakovo atstovą pateikti ir vertino ginčui išspręsti būtinus duomenis, kurie ginčui reikšmingais aspektais yra įvertinti.

27. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas šios nutarties 24 punkte nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle tokio pobūdžio bylose, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažo jam tekusio gyvenamojo ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu atitiko minimalius teisės aktuose reglamentuojamus reikalavimus. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo ginčo laikotarpiu vienam nuteistajam patalpoje tenkantį gyvenamąjį plotą.

28. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl inventoriaus trūkumo, neveikiančio aliarmo mygtuko, formalaus supažindinimo su vidaus tvarka, laikymo pagalbinėse patalpose, nesudarymo galimybės prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių, surūdijusių vandens čiaupų kamerose, nesudarymo sąlygų džiovinti drabužius, sanitariniame mazge neįrengtos atskiros oro vėdinimo sistemos, netinkamo apšvietimo ir temperatūros, pelėsio ir drėgmės kamerose.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti minėti pareiškėjo skundo argumentai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

30. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį (2020 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XIII-3049 redakcija), jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

31. Spręsdama dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos pagrįstumo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

32. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (415 parų pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, praustuvė įrengta už skiriamosios sienelės), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos suma neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio, į kurį svarbu atsižvelgti.

34. Teisėjų kolegija, vertindama, koks neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju priteistinas pareiškėjui, ištyrusi bylos medžiagą, atsižvelgusi į nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į pažeidimo laikotarpį (415 parų), į pareiškėjo skunde nurodytus patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis šiuo atveju yra per mažas, todėl didintinas iki 1 245 Eur.

35. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 1 245 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 1 245 Eur (vieno tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimt penkių eurų).

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė