2021-06-10 Nr. BB-3566-1-01-1-27139-2016-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-138-628/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27139-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Almai Markvaldienei,

išteisintojo S. Ž. gynėjui advokatui Žilvinui Kalinauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Almos Markvaldienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžiu S. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, paskiriant sumokėti per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, bei 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, paskiriant sumokėti per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejų metų laikotarpiui, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Civilinės ieškovės AB „D“ („L“, veikiančios per „L“ Lietuvos skyrių, (duomenys neskelbtini)) civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš S. Ž. priteista 67 502,17 Eur turtinei žalai atlyginti ir 968 Eur bylinėjimosi išlaidų civilinės ieškovės naudai. Civilinės ieškovės MB „B“, (duomenys neskelbtini), civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. S. Ž. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalis dėl S. Ž. pripažinimo kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir jis išteisintas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinės ieškovės AB „D“ (dabar – „L“ Lietuvos skyrius) pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Likusi Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2017 m. vasario 17 d., dirbdamas UAB „S“ (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalį bei UAB „S“ 2013 m. rugpjūčio 13 d. įstatų 37.2 papunktį turėdamas teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, o pagal įstatų 37.10 papunktį turėdamas teisę priimti sprendimus dėl ilgalaikio turto perleidimo, turėdamas tikslą nuslėpti savo žinioje esantį UAB „S“ perduotą naudoti lizingo sutarčių su AB „D“ (dabar – „L“ Lietuvos skyrius) pagrindu didelės vertės AB „D“ (dabar – „L“ Lietuvos skyrius), (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2017 m. vasario 17 d., jį pasisavino, t. y. pasinaudodamas nusikalstamos veikos pobūdžio nesupratusiais V.

S. ir J. Ž. – vienintele UAB „S“ akcininke - J. Ž. jo prašymu pasirašius 2017 m. vasario 3 d. vienintelio akcininko sprendimą Nr. 17/-1, kuriuo direktoriumi tariamai paskirtas V. S., ir 2017 m. vasario 17 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 877, kurioje įrašyti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys, kad 750 vienetų paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „S“ akcijų J. Ž. parduoda V. S., šį dokumentą V. S. patvirtinant savo parašu, taip imitavo UAB „S“ akcijų pardavimą V. S. bei šio paskyrimą UAB „S“ direktoriumi, kartu imitavo viso įmonės turto perdavimą V.

S., surašydamas 2017 m. vasario 17 d. bendrą UAB „S“ bendrovės veiklos perdavimo aktą, 2017 m. vasario 17 d. perduodamo nekilnojamojo turto sąrašą ir 2017 m. vasario 17 d. perduodamų transporto priemonių sąrašą, kuriame įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad miškavežį „DAF XF105.510“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2011 m. laidos, miškavežio priekabą „JUKI V31 TO“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2007 m. laidos, ir priekabą „KESLA T10“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2012 m. laidos, S. Ž. perduoda V.

S., šį dokumentą V. S. patvirtinant savo parašu, tačiau realiai turto: pagal 2015 m. rugpjūčio 28 d. lizingo sutartį Nr. 201508F-17859 bei 2015 m. rugsėjo 22 d. perdavimo–priėmimo aktą iš AB „D“ UAB „S“ gautą sunkvežimį miškavežį „DAF XF105.510“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2011 m. laidos (neišpirkta turto vertė 38 513,08 Eur), pagal 2015 m. rugpjūčio 28 d. lizingo sutartį Nr. 201508F-17860 bei 2015 m. rugsėjo 22 d. perdavimo–priėmimo aktą iš AB „D“ UAB „S“ gautą miškavežio priekabą „JUKI V31 TO“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2007 m. laidos (neišpirkta turto vertė 5501,86 Eur), pagal 2015 m. rugsėjo 22 d. lizingo sutartį Nr. 201509F-17927 bei 2015 m. rugsėjo 23 d. perdavimo–priėmimo aktą iš AB „D“ UAB „S“ gautą miškavežio priekabą „KESLA T10“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2012 m. laidos (neišpirkta turto vertė 9802,38 Eur), fiktyviai paskirtam UAB „S“ direktoriui V.

S. neperdavė, AB „D“ (dabar – „L“ Lietuvos skyrius) negrąžino, taip pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės svetimą AB „D“ (dabar – „L“ Lietuvos skyrius) turtą ir taip AB „L“ padarė 53 817,32 Eur žalą.

2. Be to, S. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad, dirbdamas UAB „S“ (duomenys neskelbtini) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2017 m. vasario 17 d. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, būtent: pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX 574 (toliau – BAĮ) 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas BAĮ 19 straipsnio „Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir finansinės atskaitomybės saugojimo tvarka“ 1 dalies, kurioje nustatyta, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, to paties straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis“, ir 2004 m. kovo 30 d.

Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. IX-2084 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, kuriuose nustatyta, kad „valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo:

1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius;

2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės“, reikalavimus, siekdamas, kad nebūtų nustatyta UAB „S“ veikla, nuosavas kapitalas, įsipareigojimų dydis ir struktūra, pasinaudodamas nusikalstamos veikos pobūdžio nesupratusiais V. S. ir J. Ž. – vienintele UAB „S“ akcininke – J. Ž. jo prašymu pasirašius 2017 m. vasario 3 d. vienintelio akcininko sprendimą Nr. 17/-1, kuriuo direktoriumi tariamai paskirtas V.

S., ir 2017 m. vasario 17 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 877, kurioje įrašyti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys, kad 750 vienetų paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „S“ akcijų J. Ž. parduoda V. S., šį dokumentą V. S. patvirtinant savo parašu, taip imitavo UAB „S“ akcijų pardavimą V. S. bei šio paskyrimą UAB „S“ direktoriumi, kartu imitavo viso įmonės turto perdavimą V. S., surašydamas 2017 m. vasario 17 d. perduodamo nekilnojamojo turto sąrašą, 2017 m. vasario 17 d. perduodamų transporto priemonių sąrašą ir 2017 m. vasario 17 d. bendrą UAB „S“ bendrovės veiklos perdavimo aktą, kuriuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad jis perdavė V.

S. UAB „S“ dokumentus (tarp jų ir UAB „S“ laikotarpio nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buhalterinės apskaitos dokumentus): įmonės steigimo dokumentus, įmonės antspaudus, apskaitos dokumentų, registrų, finansinių atskaitomybių saugojimo tvarkos aprašą, pirkimo dokumentus, pardavimo dokumentus, kasos dokumentus, kasos knygas, banko išrašus, apyvartos žiniaraščius, sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščius, medienos savikainos nurašymo aktus, degalų nurašymo aktus, kelionės lapus, darbo užmokesčio žiniaraščius, darbo laiko žiniaraščius, asmens sąskaitas, krovinio gabenimo važtaraščius ir jų registrus, debitorių, kreditorių skolų korteles, PVM sąskaitų faktūrų registrus, ataskaitas, ilgalaikio turto apskaitos korteles, atsiskaitymų suderinimų aktus, leidimus kirsti mišką, finansinių ataskaitų rinkinius, darbo sutartis, įsakymus, prašymus, įsakymų registravimo žurnalą, metinių inventorizacijų aktus, darbų saugos dokumentus ir žurnalus, profesinės rizikos saugos žurnalus, darbuotojų pareigybės aprašymus, pirkėjų sutartis, gaunamų paslaugų sutartis, raštus, finansinių atskaitomybių rinkinius, žemės ūkio ir miškininkystės paslaugų kvitų knygelę, lėšas ir atsiskaitomąsias banko sąskaitas (priedas Nr. 1), „D“ įmonės atsiskaitomosios sąskaitos čekių knygelę, UAB „I“ perduodamų dokumentų sąraše nurodytus dokumentus, transporto priemones: miškavežį „DAF XF105.510“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2011 m. laidos, miškavežio priekabą „JUKI V31 TO“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2007 m. laidos, miškavežio priekabą „KESLA T10“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2012 m. laidos, šių transporto priemonių registracijos liudijimus, žemės sklypus, pateikdamas pasirašyti V.

S. šiuos aktus ir sąrašus, kad jis minėtus dokumentus ir turtą gavo, nors faktiškai dokumentų ir turto V. S. neperdavė, buhalterinės apskaitos dokumentus paslėpė, todėl iš dalies negalima nustatyti UAB „S“ veiklos, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs išteisintojo S. Ž. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad nagrinėjamu atveju negalima neginčytinai teigti, jog S. Ž., atlikęs jam pareikštame kaltinime nurodytus veiksmus, pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės svetimą, AB „D“ (dabar – „L“ Lietuvos skyrius) priklausantį turtą ir, paslėpdamas buhalterinės apskaitos dokumentus, apgaulingai tvarkė UAB „S“ buhalterinę apskaitą.

4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs išteisintojo S. Ž. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, padarė išvadą, kad bylos medžiaga nepagrindžia S. Ž. pareikšto kaltinimo, nes, vadovaujantis byloje esančiais duomenimis, negalima daryti neginčijamos išvados, kad 2017 m. vasario 17 d. sudaryta UAB „S“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo fiktyvi, o po jos sudarymo S. Ž. šios bendrovės valdytą ir AB „D“ priklausiusį turtą pavertė savo turtu, t. y. laisvai juo disponavo ir elgėsi kaip su nuosavu.

5. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ištirti S. Ž. kaltinantys ir teisinantys įrodymai nepaneigia viso proceso metu S. Ž. nuosekliai teiktų paaiškinimų, kad pirmiau nurodytos sutarties sudarymo metu jis buvo įsitikinęs, jog parduoda bendrovę ne V. S., bet A. K.. Esant šioms aplinkybėms, suprantamas byloje nustatytas faktas, kurio neneigia ir pats S. Ž., kad UAB „S“ valdytas turtas, visi su šios bendrovės veikla susiję dokumentai, antspaudas ir kita S. Ž. nebuvo perduoti V. S.. Tačiau, priešingai nei nurodoma kaltinime, nuteistasis teigia ne pasilikęs juos sau, bet viską perdavęs A. K.. Šis S. Ž. teiginys nėra paneigtas byloje surinktais įrodymais. Byloje taip pat nėra neginčijamai nustatytas būtinasis S. Ž. inkriminuojamo nusikaltimo požymis, t. y. tai, kad kaltinime nurodytą turtą jis pavertė savo turtu ir disponavo juo kaip nuosavu. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2017 m. vasario 25 d. miškavežiu ir priekaba „JUKI V31 TO“ disponavo ne S. Ž., bet A. K.. Byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad 2017 m. kovo 3 d. šios transporto priemonės buvo grąžintos minėtam liudytojui. Be pastarojo parodymų, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad tą pačią dieną tiek miškavežis, tiek priekaba buvo perduoti nuteistajam.

6. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju reikėtų atsižvelgti ir į liudytojo V. S. parodymus, kitus proceso metu nustatytus įvykius (kreipimosi UAB „S“ vardu į teisėsaugos institucijas dėl sulaikytų transporto priemonių grąžinimo aplinkybes; liudytojo S. S. paskyrimo UAB „S“ direktoriumi aplinkybes ir kt.), keliančius pagrįstų abejonių tiek dėl nuteistojo galimybės disponuoti kaltinime nurodytu turtu po akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tiek dėl minėtos sutarties fiktyvumo. Kilusių abejonių nepavyko pašalinti ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Dar kartą apklaustas liudytojas A. K. faktiškai atsisakė atsakyti į jam užduotus klausimus ir komentuoti byloje tiriamus įvykius, nurodydamas, kad praėjus ilgam laiko tarpui jis nieko nebeprisimena ir detaliau paaiškinti negali.

7. Nagrinėjamoje byloje S. Ž. pareikšti kaltinimai (BK 183 straipsnio 2 dalis, 222 straipsnio 1 dalis) yra glaudžiai susiję tarpusavyje, nes iš esmės grindžiami ta pačia faktine aplinkybe – UAB „S“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo fiktyvumu, imituojant turto ir buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą. Teisėjų kolegijai nustačius, kad šiuo atveju negalima neginčytinai teigti, jog 2017 m. vasario 17 d. sudaryta sutartis buvo fiktyvi, t. y. sudaryta tik dėl akių visą turtą ir dokumentaciją paliekant senam UAB „S“ vadovui (nuteistajam), neperduodant jų naujiesiems įmonės savininkams, atitinkamai negalima daryti išvados ir dėl S. Ž. kaltės paslepiant UAB „S“ buhalterinės apskaitos dokumentus, taip siekiant apgaulingai tvarkyti šios bendrovės buhalterinę apskaitą.

8. Visos nurodytos abejonės, kurių nepavyko pašalinti apeliacinės instancijos teismui, aiškinamos S. Ž. naudai konstatuojant, kad nebuvo padaryta veika, turinti jam inkriminuojamų nusikaltimų požymių. Išteisinus S. Ž., civilinės ieškovės AB „D“ (dabar – „L“ Lietuvos skyrius) pareikštas civilinis ieškinys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, paliktinas nenagrinėtas.

III. Kasacinio skundo argumentai

9. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Alma Markvaldienė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:

9.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių pažeidimus – įrodymų vertinimo nepagrindė išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ignoruodamas dalį bylos duomenų, rėmėsi gynėjo skunde nurodytais argumentais ir motyvais, nepateikė motyvuotų išvadų dėl įrodymų esmės, dalį išvadų grindė prielaidomis, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų įvertinimo, dėl to buvo netinkamai pritaikytas įstatymas ir priimtas neteisingas sprendimas.

9.2. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad S. Ž. pripažintas kaltu dėl miškavežio „DAF XF105.510“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2011 m., miškavežio priekabos „JUKI V31 TO“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2007 m., ir priekabos „KESLA T10“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2012 m., t. y. trijų transporto priemonių, pasisavinimo. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, dėl transporto priemonės „KESLA T10“ nepasisakė, taip pat nevertino bylos duomenų ir nenurodė, kodėl S. Ž. išteisinamas ir dėl šios transporto priemonės pasisavinimo. Bylos nagrinėjimo metu duomenų, kad liudytojui A. K. buvo perduota priekaba „KESLA T10“, negauta. Pats liudytojas A. K., kuris nėra susijęs nei darbiniais, nei kitais teisiniais santykiais su UAB „S“, neigė, kad jam tokia priemonė perduota ir kad jis ją apskritai matė ar žinojo, kur ji yra. Liudytojas V. S. taip pat nieko nepaaiškino apie šią priekabą ir jos nematė. Nors S. Ž. ir teigia tokiu būdu perdavęs minimą priekabą A. K., tačiau, be jo paties abstrakčių parodymų, daugiau jokiais kitais duomenimis ši versija nepatvirtinta, o apeliacinės instancijos teismas šių duomenų netikrino ir nevertino. Iš liudytojo G. A. parodymų teisme matyti, kad ne A. K. pasiėmė priekabą, o asmenys, gerokai vyresni už A. K.. Pats išteisintasis S. Ž. nedalyvavo ir neinformavo liudytojo G. A. apie priekabos paėmimą, be to, anot liudytojo, priekaba buvo paimta dar gerokai iki parduodant UAB „S“ akcijas, t. y. 2016 metų rudenį, kai įmonės turtas turėjo būti vadovo, t. y. S. Ž., žinioje ir jis už jį materialiai atsakingas, o UAB „S“ akcijų pardavimas įformintas 2017 m. vasario 17 d. Šių parodymų apeliacinės instancijos teismas nevertino, netikrino, dėl jų nepasisakė, o kitų duomenų dėl priekabos „KESLA T10“ paėmimo byloje nėra.

9.3. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad S. Ž. viso proceso metu nuosekliai aiškino, jog 2016 m. nusprendė parduoti miškavežį ir priekabą, ir dėl esminių įvykio aplinkybių S. Ž. parodymai nekito. Kasatorės teigimu, S. Ž. parodymai nebuvo nuoseklūs ir skyrėsi esminės detalės dėl sprendimo parduoti įmonę, jos pardavimo aplinkybių ir dokumentų bei transporto priemonių perdavimo. Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. birželio 1 d. apklaustas S. Ž. parodė, jog už akcijas J.

Ž. A. sumokėjo 4500 Eur (nusiderėjo atvykus pas notarą), išėję iš notarų biuro sutarė, kad važiuoja su pirkėju į UAB „I“, kur perduos bendrovės dokumentus, antspaudus ir kur bus pasirašytas bendras UAB „S“ bendrovės veiklos perdavimo aktas. Nuvykus į UAB „I“, (duomenys neskelbtini), A pagal aktą buvo perduoti buhalteriniai dokumentai, jis nutraukė su UAB „I“ sutartį dėl dokumentų tvarkymo, o V. S. sudarė sutartį dėl paslaugų pirkimo. Apklausiamas kaip įtariamasis 2017 m. birželio 12 d. S. Ž. teigė, kad A norėjo išsinuomoti miškavežį DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bet buvo atsisakyta nuomoti, o pasiūlyta pirkti už 60 000 Eur, tokių pinigų A neturėjo, todėl jam buvo pasiūlyta pirkti įmonę už 5000 Eur, po to nusiderėjo iki 4500 Eur.

Kasatorė pažymi, kad ankstesnėje apklausoje teigta, jog nusiderėjo pas notarą. Toje pačioje apklausoje S teigė, kad pinigus akcininkei J. Ž. padavė V. S. pas notarę kabinete juos padėdamas ant stalo ar laukiamajame. Pinigus V. S. padavė S. Ž. kupiūromis, o jis, perskaičiavęs juos, perdavė J. Ž.. Taip pat toje apklausoje S. Ž. nurodė, kad prieš parduodant įmonę su V. S. ir A buvo bendraujama apie tris savaites, jie buvo supažindinti su įsiskolinimais, lizingo sutartimi, įmonės balansais. Su UAB „I“ jis nutraukė sutartį dėl buhalterinių paslaugų teikimo, o V.

S. jau kaip savininkas pasirašė naują. A. K. net nebuvo užėjęs į UAB „I“ ir nedalyvavo, kai jis pasirašė nutraukimo sutartį, o V. S. pasirašė naują sutartį dėl paslaugų teikimo. Jam UAB „I“ dokumentų neatidavė, nes V. S. pasirašė naują sutartį. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad vienoje apklausoje išteisintasis teigė, jog buhalteriniai dokumentai buvo perduoti A, o kitoje – kad A net nebuvo užėjęs, dokumentai net nebuvo atiduoti, nes V. S. pasirašė naują sutartį. Taigi šie parodymai negali būti laikomi nuosekliais.

Tokius parodymus paneigė liudytoja R. L., pagal sutartį tvarkiusi UAB „S“ apskaitą, ji nurodė, kad nutraukus sutartį visus buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie pas ją buvo, perdavė S. Ž.. Be to, S. Ž. parodymų, kad buvo siūloma parduoti įmonę, kad su A ir V. S. buvo bendraujama apie tris savaites ir jie buvo supažindinti su įmonės finansine būkle, nepatvirtino nei liudytojas A. K., nei liudytojas V. S., šie parodymai nepatvirtinti kitais bylos duomenimis. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad S. Ž. kalbėjo apie įmonės, t. y. akcijų, pardavimą, o liudytojas A.

K. nuo pirmos apklausos momento teigė, jog S. Ž. jo paprašė, kad surastų fiktyvų direktorių trumpam laikui, už tai A. K. būtų leista pasinaudoti miškavežiu su priekaba. Apie tai, kad pasiūlyta pabūti direktoriumi, o ne pirkti įmonę, savo parodymuose teigė ir V. S.. Šių parodymų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.

9.4. Papildomai pagrindžiant S. Ž. parodymų nenuoseklumą nurodyta ir tai, kad pirminėje apklausoje S. Ž. 2017 m. birželio 12 d. patvirtino A. K. parodymus, jog pirmasis jų kontaktas buvo tuomet, kai S. Ž. norėjo, kad A. K. atliktų miško ruošos, kirtimo darbus, tačiau A. K. atsisakė, nes, anot jo, gavo informacijos, kad UAB „S“ – nepatikima įmonė (tai pagrindžia S. Ž. ginčai su MB „B“, atsiskaitymai su UAB „E“). 2017 m. birželio 16 d. akistatos metu S. Ž. patvirtino, kad vis dėlto buvo toks jų bandymas bendradarbiauti, nors vėliau jau teigė, kad tik pagal skelbimą, neaišku, kur ir kokį, kreipėsi A. K. dėl miškavežio nuomos. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad nelogiška tai, jog A. K. norėjo išsinuomoti miškavežį (kaip teigė S. Ž., jis siūlė pirkti už 60 000 Eur), A. K. neturi pinigų, nepirks, bet sutinka pirkti įmonę su visais įsipareigojimais. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad toje pačioje apklausoje (2017 m. birželio 12 d.) S. Ž. aiškiai teigė, jog pinigus, t. y. 4500 Eur, padavė V. S. (ne A. K., kaip teigė kitose apklausose, o 2017 m. birželio 16 d. akistatos metu teigė, kad A. K. perdavė pinigus J. Ž.). Liudytoja J. Ž. kategoriškai paneigė, kad gavo pinigus, jų nematė, nežino, ar jie buvo perduoti. Taigi teismo teiginys, kad liudytojai patvirtina pinigų perdavimą, grindžiamas tik S. Ž. ir liudytojos E. S., kuri akivaizdžiai suinteresuota S. Ž. teisine situacija, kadangi juos sieja ilgalaikiai santykiai, tiesiogiai pati dalyvavo UAB „S“ veikloje, parodymais, o liudytojai A. K., V. S., J. Ž. tai neigia. Be to, teismas nevertino S. Ž. parodymų, jog jis realiai parduoda įmonę A. K., o sandorį sudaro su kitu asmeniu, akivaizdžiai piktnaudžiaujančiu alkoholiu ir neturinčiu bei neturėsiančiu ateityje nieko bendra su įmonės veikla. Kasatorė pažymi, kad 2017 m. kovo 13 d. dėl besaikio alkoholio vartojimo V. S. ištiko alkoholinė psichozė ir jį išvežė į (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę, ten jam buvo paskirtas stacionarinis gydymas.

9.5. Anot kasatorės, liudytojo A. K. parodymai buvo nuoseklūs. Jis teigė, kad buvo paprašytas S. Ž. surasti asmenį, sutiksiantį trumpam laikui pabūti įmonės direktoriumi, o už tai jam bus suteikta teisė pasinaudoti UAB „S“ miškavežiu ir priekaba. Šių savo parodymų liudytojas laikėsi visą procesą, jų nekeitė, o S. Ž. parodymus keitė pagal situaciją byloje, kaip liudytojus apklausus asmenis, kurie paneigė jo poziciją. Liudytojas A. K. nurodė, kad kai V. S. jam paskambino ir pasakė, kad jo ieško dėl sandorio, A. K. susisiekė su S. Ž. ar E. S. ir jam atsakė, kad viską perrašys, o po kelių dienų paskambino E. S. ir pranešė, kad V. S. jau nebe direktorius. Šių parodymų apeliacinės instancijos teismas nevertino.

9.6. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, be nuteistojo ir liudytojų J. Ž. bei E. S. parodymų, pinigų mokėjimo faktą patvirtina notarės J. Mažonavičienės į bylą pateikta jos patvirtinta UAB „S“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, neatitinka bylos duomenų, nes J. Ž. ir V. S. nepatvirtino apie pinigų sumokėjimą J. Ž.. Ji savo apklausose tvirtino, kad jokių pinigų negavo ir nematė, buvo tik formali įmonės akcininkė, įmonės veikloje nedalyvavo, realiai įmonę valdė ir jai vadovavo S. Ž.. Anot kasatorės, E. S. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes ji suinteresuota S. Ž. sėkme baudžiamajame procese kaip artimas jam asmuo, pati kartu su juo daug metų dirbo, be to, jai būnant UAB „S“ direktore buvo sudaryta sutartis su lizingo bendrove dėl miškavežio ir priekabų įsigijimo. Šių duomenų teismas nevertino ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotos išvados dėl E. S. šališkumo. Be to, apklausta teisme notarė J. Mažonavičienė nepatvirtino pinigų gavimo fakto, ji nematė, ar buvo sumokėti pinigai, notarė tvirtino tik sandorį.

9.7. Apeliacinės instancijos teismas pasirinktinai vertino liudytojo V. S. parodymus. Iš nuosprendžio 39 punkto neaišku, kodėl teismas, vertindamas to paties asmens parodymus dėl to paties įvykio, dalimi parodymų tiki kaip patikimais, o kita dalimi netiki ir laiko nepatikimais. Neaišku, kaip teismas nustatė, kurias įvykio aplinkybes V. S. prisiminė tiksliai, o kurias netiksliai ir ta dalimi parodymų tikėti negalima. Anot kasatorės, teismas nesivadovavo V. S. parodymais dėl to, kiek laiko užtruko pas notarę, tačiau nuosprendžio 25, 26 punktuose V. S. parodymus laiko patikimais, nors pats liudytojas teigė, kad tuo metu itin aktyviai vartojo alkoholį. Taip pat prielaidomis grindžiamas 26, 27 punktuose automobilio BMW dalyvavimas kaip sąsaja su A. K., kad jo parodymai neteisingi ir jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, nenurodant ir nevertinant, dėl kokios nusikalstamos veikos A. K. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės.

9.8. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas prielaidomis grindė ir išvadą, kad S. Ž. po sandorio sudarymo vėliau procese nedalyvavo, ir rėmėsi logika, kad, turint tikslą pasisavinti svetimą AB „D“ (dabar – „L“ Lietuvos skyrius) turtą, būtų logiška, kad įgaliojimas dėl miškavežio ir priekabos grąžinimo būtų sudarytas būtent S. Ž. vardu, nes, siekdamas kuo greičiau pasisavinti šį turtą ir net sudaręs dėl to fiktyvią bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, jis vienintelis turėtų būti suinteresuotas šių transporto priemonių susigrąžinimu.

Tačiau tokios aplinkybės byloje nenustatytos, kuo grindė šį loginį mąstymą, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė. Taip pat teismas nepaneigė versijos, kad būtent S. Ž., būdamas suinteresuotas kaip įmonės vadovas ir būdamas atsakingas už įmonės veiklos organizavimą bei įmonės turtą, sudaręs fiktyvią bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, nenorėjo būti viešai matomas vėlesniuose procesuose, atsiimant miškavežį su priekaba, nes, vertinant tik formalius dokumentus, jis jau nebuvo įmonės vadovu ar kitaip susijęs su UAB „S“ ir, savo vardu gavęs įgaliojimą atsiimti miškavežį su priekaba iš saugojimo aikštelės, jis apsunkintų paneigimą dėl jo dalyvavimo pasisavinant šias transporto priemones.

Taip pat logiška, kad buvo reikalingas būtent V. S. įgaliojimas, nes po fiktyvaus sandorio sudarymo formaliai įmonės vadovu buvo V. S., bet ne kitas asmuo, o įgaliojimas A. K. išrašytas, nes jis vairavo šią transporto priemonę su priekaba, kai ji buvo sulaikyta. Taip pat teismas jokiais objektyviais bylos duomenimis negrindė savo prielaidos, kodėl UAB „S“ antspaudas buvo ne pas patį S. Ž., o pas kitus asmenis. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis dėl vėlesnių veiksmų su UAB „S“ motyvuodamas tuo, kad liudytojas S. S. paaiškino, jog Kauno bare nepažįstamas vyras pasiūlė jam tapti direktoriumi, o kadangi jis piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, sutiko.

Vyras buvo su tamsios spalvos BMW, dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad S. Ž. UAB „S“ valdyme nedalyvavo, nes visi veiksmai buvo atliekami kitų asmenų iniciatyva. Šios teismo prielaidos, anot kasatorės, grindžiamos tik teismo manymu, bet ne objektyviais duomenimis. Teismas taip pat nevertino, kad tiek nuteistasis S. Ž., tiek liudytoja E. S. gyvena Kaune, o A. K. gyvena Raseiniuose. Teismas nepasisakė dėl liudytojo A. K. parodymų, kad kai pas V. S. pradėjo eiti asmenys ir domėtis dėl įmonės pirkimo aplinkybių, jis paskambino A.

K., o pastarasis – S. Ž. ar E. S. ir paklausęs, kodėl kyla problemų, gavo atsakymą, kad viskas bus sutvarkyta. Po kelių dienų E. S. paskambino A. K. ir pasakė, kad viskas gerai, V. S. nebe direktorius. Šiuos parodymus A. K. davė 2017 m. birželio 9 d. ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino ir apklausiamas nagrinėjant bylą Kauno apygardos teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad S. Ž. buvo nuteistas dėl to, jog organizavo fiktyvų įmonės pardavimą, pasisavinant įmonės turtą, todėl tolesnis viešas jo dalyvavimas bet kokiuose procesuose su UAB „S“ nebūtų logiškas.

9.9. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino AB „D“ (dabar – „L“ Lietuvos skyrius) darbuotojų parodymų. Liudytojos D. O. ir S. Z. paneigė S. Ž. ir E. S. teiginius, kad bankas sutiko ir buvo žinoma apie įmonės pardavimą. Iš pateiktų prie bylos susirašinėjimų su banko darbuotoja S. Z. ir E. S., kuri rašė iš el. pašto (duomenys neskelbtini), matyti, kad bankas nebuvo informuotas apie įmonės pardavimą, apie bankui priklausančių transporto priemonių perdavimą kitiems asmenims, iš banko toks sutikimas ar leidimas nebuvo gautas. 2016 m. lapkričio 21 d. UAB „S“ buvo pateiktas banko priminimas Nr. 30.56-17/4562 dėl lizingo sutarčių vykdymo, kuriuo UAB „S“ paragintas padengti susidariusį įsiskolinimą ir tinkamai vykdyti lizingo sutartis. 2017 m. vasario 10 d. priminimu Nr. 30.56-17/617 buvo dar kartą paraginta padengti susidariusį įsiskolinimą ir tinkamai vykdyti lizingo sutartis. Atkreiptinas dėmesys, kad įmonės pardavimas organizuotas praėjus septynioms dienoms po banko raginimo padengti įsiskolinimus ir prieš pat bankui nutraukiant sudarytas lizingo sutartis bei pareikalaujant grąžinti turtą. Šių įrodymų apeliacinės instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.

9.10. Anot kasatorės, S. Ž. teiginių, kad jis perdavė UAB „S“ turtą ir visus buhalterinės apskaitos dokumentus, nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčytini byloje esantys duomenys. Bendrovės pardavimo fiktyvumą rodo tai, kad pasirinktas asmuo kaip įmonės pirkėjas intensyviai vartojo alkoholį, neturėjo jokių reikalų su įmonių valdymu, o tai reiškia, kad labai tikėtina, jog toks asmuo nesupranta daugelio net ir paprastų teisinių dalykų, neturi reikiamo išsilavinimo ir kompetencijos, kurie leistų adekvačiai įvertinti situaciją, ir tokiu asmeniu lengva pasinaudoti, tai ir buvo padaryta šioje byloje. UAB „S“ pardavimo sandoris nėra nuginčytas, tačiau jo nebuvo kam ginčyti (V. S. nežinojo, kokius dokumentus pasirašo, jam buvo duota nemažai dokumentų ir tiesiog rodyta, kur pasirašyti), be to, sandorio nenuginčijimas, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, pats savaime nepatvirtina, kad sandoryje nurodytos aplinkybės realiai buvo įgyvendintos. Iš bylos duomenų matyti, kad V. S., formaliai būdamas įmonės vadovas, realiai neatliko vadovo funkcijų, nenustatyti jokie jo, kaip įmonės vadovo, atlikti veiksmai. Nepagrįsti S. Ž. teiginiai, kad jis perdavė įmonės buhalterinius dokumentus (šiuos teiginius paneigė liudytojai R. L., A. K., V. S.), kad jis nevaldė įmonės ir transporto priemonių po sandorio ir jų nepasisavino.

9.11. S. Ž., kaip UAB „S“ vadovui, buvo suteikti įgaliojimai atstovauti įmonei, atliekant visas procedūras, susijusias su įmonės valdymu, taip pat pasirašyti visus finansinius dokumentus ir sutartis. Jis turėjo juridiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl įmonės turto, taigi šis turtas buvo jo žinioje. Nors bendrovės direktorius turi tam tikrus įgaliojimus, susijusius su turtu, tačiau nei turtas, nei turtinės teisės netampa direktoriaus nuosavybe, todėl jam yra svetimos. Byloje nustatyta, kad formaliai bendrovės vadovas, ją fiktyviai pardavus, buvo V. S., tačiau tikrasis įmonės vadovas, kuris disponavo bendrovės turtu ir dokumentais, buvo būtent S. Ž., nes miškavežio priekabos „KESLA T10“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), jis niekam neperdavė ir sandorio metu jos niekas nematė. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas šio fakto visiškai netyrė, nevertino ir nepateikė jokių motyvų išteisindamas S. Ž.. Sunkvežimį miškavežį „DAF XF105.510“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2011 m. laidos, ir miškavežio priekabą „JUKI V31 TO“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), 2007 m. laidos, jis laikinai naudoti perdavė jokiais teisiniais santykiais su UAB „S“ nesusijusiam A. K. už suteiktą paslaugą, t. y. už fiktyvaus pirkėjo ir vadovo suradimą. Taigi S. Ž. yra tinkamas BK 183 straipsnio subjektas. Tuo tarpu fiktyvus įmonės akcijų perrašymas šiuo atveju yra nusikalstamos veikos dalis, esminis momentas, suteikęs jam galimybę su svetimu bendrovės turtu elgtis kaip su savu.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. Markvaldienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys)

11. Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

12. Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

13. Be to, įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

14. Pažymėtina, kad didelė dalis kasacinio skundo argumentų yra susiję su bylos įrodymų analize ir jų vertinimu, pateikiant kitokias jų vertinimo išvadas, pakartojant liudytojų parodymus bei neigiant teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Kasaciniame skunde pateikiami liudytojo G. A. parodymai, teigiama, kad jie patvirtina, jog priekabą gavo ne A. K., o kiti asmenys. Taip pat nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl S. Ž. parodymų nuoseklumo, lyginant S. Ž. ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu duotus parodymus, teigiant, kad jo parodymų nepatvirtina A. K. ar V. S., ir konstatuojant, kad S. Ž. parodymai nėra nuoseklūs. Kartu ginčijami S. Ž. teiginiai dėl UAB „S“ turto ir visos buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo, nesutinkama dėl V. S., kaip įmonės vadovo, vaidmens atliekant vadovo funkcijas. Atitinkamai analizuojami ir A. K. parodymai aiškinant, kokias faktines aplinkybes šie patvirtina, o dėl kurių prieštarauja S. Ž. parodymams, taip darant išvadą, jog šie yra nuoseklūs ir patikimi. Taip pat nesutinkama ir su V. S. parodymų vertinimu. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė versijos dėl S. Ž., kaip suinteresuoto asmens, nenoro viešintis tam, kad neapsunkintų paneigimo dėl jo dalyvavimo pasisavinant transporto priemones, kartu pateikiant tokią versiją kaip logišką, o teismo vertinimą laikant kaip pagrįstą prielaidomis.

15. Taigi, minėti ir kiti tokio pobūdžio kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, ir kiti tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai, kuriuose keliami ne teisės, o fakto klausimai, vertinami įrodymai, teikiamos sau naudingos versijos ir išvados, neatitinka BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl paliktini nenagrinėti. Toliau vertinami tik tie kasacinio skundo argumentai, kurie yra susiję su apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

16. Kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo išsamumo ir pagrįstumo, teigiama, kad teismo sprendimas grindžiamas iš esmės tik paties S. Ž. arba E. S., kuri suinteresuota S. Ž. situacijos gerinimu, parodymais, neįvertinus G. A., A. K., V. S., R. L., A. J., S. S., A. G., J. Mažonavičienės, AB „D“ (dabar – „L“ Lietuvos skyrius) darbuotojų parodymų, dėl jų pasisakant labai ribotai. Taip pat pažymima, jog teismas suklydo dėl notarės J. Mažonavičienės patvirtinos UAB „S“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, kuri, priešingai nei teigė teismas, nepatvirtina J. Ž. bei E. S. pinigų mokėjimo fakto.

17. Atkreiptinas dėmesys, kad, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų. Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad teismo išvados negali būti grindžiamos duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, ar įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka minėtus reikalavimus. Spręsdamas klausimą dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, teismas turi patikrinti, ar duomenys susiję su nagrinėjama byla, ar duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar laikytasi reikalavimo duomenis rinkti teisėtais būdais, ar duomenų patikimumas patikrintas BPK nustatytais proceso veiksmais.

18. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, esmingai pažeidė pirmiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus bei atlikęs įrodymų tyrimą, priešingai nei teigia kasatorė, priimtame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo.

19. Teismas, vertindamas S. Ž. parodymus, atsižvelgė į tai, kad šie dėl kai kurių aplinkybių skiriasi, tačiau dėl esminių aplinkybių jo parodymai nekito. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, A. K. parodymai buvo įvertinti, be to, atsižvelgta į šio liudytojo parodymų patikimumą, kurį galėjo paveikti paties liudytojo veiksmai ir dėl jų galima atsakomybė. Kartu pažymėta, kad bylos nagrinėjimo teisme metu A. K. vengė atsakymų į jam užduodamus bet kokius klausimus. Įvertinęs tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, S. Ž. neigiant savo kaltę, o A. K. prašant vadovautis jo anksčiau duotais parodymais, byloje didesnę reikšmę įgauna kiti bylos duomenys. Atitinkamai skundžiamame nuosprendyje analizuoti V. S., S. S., E. S., J. Ž., R. L., A. J., J. Mažonavičienės, A. G. parodymai bei jais vadovautasi. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas V. S. parodymus, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į liudytojo asmenybę, tačiau neanalizavo jo nurodytų aplinkybių, jog jis teigė nepažįstantis S. Ž.. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde (kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neargumentuotai pasirinktinai vertino V. S. parodymus vienu atveju kaip patikimus, kitu – kaip nepatikimus), iš apeliacinės instancijos teismo motyvų matyti, kad teismas visais atvejais nurodė savo vertinimą pagrindžiančius argumentus. Pažymėtina, kad skundžiamo nuosprendžio 39 punkte V. S. parodymais nesivadovauta dėl praleisto laiko trukmės notarų biure, kadangi V. S. parodymuose akcentuojamoms faktinėms aplinkybėms prieštaravo E. S. bei J. Ž. parodymai (nurodė, kad notarų biure teko užtrukti laukiant, kol A. K. bus atvežti pinigai), kurių nepaneigė kitos byloje nustatytos aplinkybės. Taip pat teismo pažymėta, kad dėl tuo metu V. S. vartotų vaistų ir piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais jis galėjo ne visai tiksliai atsiminti kai kurias įvykio aplinkybes. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, vertindamas V. S. parodymus, jog jam buvo pasiūlyta sudaryti miškavežio ir jo priekabos nuomos sutartį su kažkokiais neaiškiais asmenimis, pažymėjo, kad šiuos parodymus jis davė po liudytojui taikyto priklausomybės nuo alkoholio gydymo.

20. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat matyti, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, A. K. sąsaja su BMW automobiliu grindžiama ne prielaidomis, o V. S. parodymais. Kartu atsižvelgta ir į S. S. parodymus, kuriais paneigtos S. Ž. sąsajos su automobiliu BMW atvažiavusiu vyru. S. Ž. sąsajos su UAB „S“ veikla pasirašant atstovavimo sutartį teismas nenustatė vadovaudamasis ir A. J. parodymais, o iš R. L. parodymų nustatyta, kad naujam ir fiktyviam UAB „S“ vadovui nurodymus davė ne S. Ž..

21. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas nepadarė klaidų ir dėl įrodymų turinio – notarės J. Mažonavičienės į bylą pateiktos jos patvirtintos UAB „S“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 2.3 ir 2.4 punktuose nurodyta, kad pasirašydamos šalys patvirtino tinkamą ir visišką atsiskaitymą už sutarties dalyką, taigi teismo išvada, kad minėta sutartis patvirtina pinigų mokėjimo faktą, neprieštarauja sutarties nuostatų turiniui (13 t., b. l. 92).

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas savo teisines išvadas dėl S. Ž. veikos grindė neįvertinęs visų proceso metu surinktų su byla susijusių įrodymų, padarė klaidų dėl įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio, neišdėstė teisinių argumentų dėl įrodymų vertinimo. Teismo nuosprendis atitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamus BPK 332 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Kaip jau minėta, tai, kad kasatorei nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nėra pagrindas laikyti teismo atliktą įrodymų vertinimą neteisingu ar neatitinkančiu BPK reikalavimų.

23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas neturi esminių trūkumų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo iš esmės siejami su netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio, nenustačius baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimų, S. Ž. veikoje pagrįstai nenustatyti nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Kasacinio skundo argumentus dėl BPK pažeidimų atmetus kaip nepagrįstus, naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. Markvaldienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Pranas Kuconis

Eligijus Gladutis

Sigita Jokimaitė