2019-03-21 Nr. AB-7130-3-61-3-01522-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3322-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01522-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.5; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. R. (G. R.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d. pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, kuris Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT8-N4/2015 pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), buvo draudžiamas susirašinėjimas laiškais tarp įkalinimo įstaigų. Teigė, kad minėtu laikotarpiu negalėjo siųsti laiškų draugams ir pažįstamiems, esantiems kitose įkalinimo įstaigose, dėl ko buvo pažeistos Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio 3 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnių nuostatos bei jo teisės.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl susidariusios situacijos labai išgyveno, patyrė dvasines kančias ir sukrėtimus, nepilnavertiškumo jausmą, diskomfortą, emocinę depresiją, stresą, buvo pažemintas jo orumas. Minėtus nepatogumus pareiškėjas įvertino 20 000 Eur neturtine žala.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad reikalavimams dėl laikotarpio nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d. pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Pažymėjo, kad pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2015 m. rugsėjo 1 d., negalėjo susirašinėti su asmenimis, kurie nėra sutuoktiniai ar artimi giminaičiai. Akcentavo, kad pareiškėjas visada turėjo teisę ir galimybę susirašinėti su artimaisiais giminaičiais, kurie yra laisvėje, o toks susirašinėjimas, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu, visuomet buvo galimas.

6. Atsakovo nuomone, Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių nepažeidė, todėl šiuo atveju nėra būtinosios viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų arba neveikimo.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pritaikius CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, šiuo nagrinėjamu atveju ginčas nagrinėtinas dėl laikotarpio nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2015 m. kovo 1 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė, kaip konkrečiai ribojimas susirašinėti pasireiškė (su kuo buvo draudžiama susirašinėti, kada ir kaip jam taikomas draudimas), todėl nėra pagrindo Lukiškių TI-K veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Atkreipė dėmesį, kad dėl taikyto draudimo pareiškėjas į Kalėjimų departamentą nesikreipė ir nereiškė pretenzijų pataisos įstaigos administracijai.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymus taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. gegužės 4 d. taikė ieškinio senaties terminą ir reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už minėtą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vertino pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d. (toliau – ir ginčijamas laikotarpis).

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal BVK 99 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas buvo draudžiamas. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. BVK 99 straipsnio 2 dalis neteko galios 2015 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XII-1818 nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.

12. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo pateiktą pareiškėjo gaunamų ir siunčiamų laiškų apskaitos kortelę, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus bei teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė, kaip konkrečiai ribojimas susirašinėti pasireiškė jo atžvilgiu, taip pat nepateikė jokių duomenų, jog jam būtų buvęs grąžintas kitam laisvės atėmimo vietoje laikomam asmeniui rašytas laiškas ir tuo sukliudyta pasinaudoti susirašinėjimo galimybe. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, dėl jo teigimu jam taikyto susirašinėjimo ribojimo, nesiskundė nei Lukiškių TI-K administracijai, nei Kalėjimų departamentui.

13. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas vertino, kad pareiškėjas neįvykdė savo pareigos aiškiai nurodyti reikšmingas susirašinėjimo ribojimą apibūdinančias aplinkybes, o vien tik aplinkybė, jog Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatą, pirmosios instancijos teismo nuomone, negali būti pagrindu pripažinti Lukiškių TI-K veiksmus neteisėtais.

14. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pareiškėjo nurodytų Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų fakto, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. 15. Pareiškėjas G. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

16. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad senaties terminas nagrinėjamu atveju netaikytinas, kadangi Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatas prieštaraujančias Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai.

17. Pareiškėjo nuomone, jo pažeistų teisių pripažinimui užtenka vien fakto, jog teisė susirašinėti buvo ribojama ir tai pripažinta kaip prieštaravimas Konstitucijai bei Konvencijai. Teigia, kad būtent šis ribojimas sąlygojo neigiamus išgyvenimus ir dvasines kančias.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

20. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Teigia, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir nepagrindė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei įrodymų visumą. Pažymi, kad pareiškėjas pateiktame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė skundą, todėl plačiau dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių nepasisako.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina dėl laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d. Lukiškių TI-K jam taikyto apribojimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose.

25. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

26. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti skundo reikalavimų daliai ieškinio senaties terminą, teigdamas, jog senaties terminas nagrinėjamu atveju netaikytinas, kadangi Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatas prieštaraujančias Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai.

27. Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pareiškėjas Konstituciją nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su asmens teisės kreiptis į nacionalinį teismą senaties realizavimu per atitinkamą terminą. Konstitucijoje nėra įtvirtinta normų, reglamentuojančių senaties termino taikymą / netaikymą, o Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarime Nr. KT8-N4/2015 taip pat nesprendė klausimo dėl senaties termino taikymo / netaikymo nutarime analizuojamu klausimu. Dėl nurodytų priežasčių atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl senaties termino netaikymo, esant priimant Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimui Nr. KT8-N4/2015.

28. Apeliacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

29. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

30. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

31. Šiuo nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovo atstovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. gegužės 4 d., atlyginimo pagrįstai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, konstatavęs, jog pareiškėjas 2017 m. gegužės 9 d. į teismą kreipėsi praleidęs minėtą terminą.

32. Sprendžiant klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

33. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujinamas bei nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi, šiuo atveju pritaikius ieškinio senaties terminą, byloje pagrįstai vertintas ginčo laikotarpis nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K.

34. Pareiškėjas tiek skundą pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinį skundą iš esmės grindžia Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. priimtu nutarimu Nr. KT8-N4/2015, kuriame pripažinta, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo įsitikinimu, jo pažeistų teisių pripažinimui užtenka vien fakto, jog teisė susirašinėti buvo ribojama ir tai pripažinta kaip prieštaravimas Konstitucijai.

35. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priimtu nutarimu Nr. KT8-N4/2015 išaiškino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintinas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.

36. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų (bendrąja prasme) galia yra nukreipiama į ateitį.

37. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2015 m. vasario 27 d. BVK 99 straipsnio 2 dalis, kuri Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo pagrindu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, neteko galios 2015 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XII-1818 nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamą ginčijamą laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d., 2015 m. vasario 27 d. esant oficialiai paskelbtam Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimui, galima daryti išvadą, jog BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kurį pareiškėjas sieja su jam padaryta neturtine žala, nuo 2015 m. vasario 27 d. nebebuvo taikomas.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą. Teismas, spręsdamas administracinį ginčą ir priimdamas sprendimą, BVK 99 straipsnio 2 dalies netaiko ir ja nesivadovauja, nepaisant to, kad ginčo laikotarpiu minėta nuostata nebuvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad draudimas susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia BVK 99 straipsnio 2 dalies norma, tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais, sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai gali būti konstatuojami tik kiekvienu atveju įvertinus konkrečias faktines aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nagrinėjamo teisinio santykio dalyvis, t. y. byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu sprendžiant dėl pareiškėjo teisių (jų ribojimo) buvo taikyta BVK 99 straipsnio 2 dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-33-822/2018). Taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad vien Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimas savaime įrodo, jog jo teisės buvo pažeistos jam pačiam nepareiškus noro įgyvendinti draudžiamą teisę.

39. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais. Pareiškėjas nepaaiškino, su kuriais asmenimis jis pageidavo susirašinėti ir jam nebuvo leista. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad jam nebuvo leidžiama susirašinėti, nurodomos situacijos visiškai nedetalizavo, t. y. nepaaiškino, kada ir kam siuntė ar norėjo siųsti laiškus į kitas įkalinimo įstaigas, taip pat nenurodė, kad minėti laiškai jam grįžo neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis, neidentifikavo, su kuriais asmenimis nutrūko jo socialiniai ryšiai dėl draudimo susirašinėti. Taigi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų bandęs įgyvendinti su nagrinėjamu ginču susijusias savo teises.

40. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad byloje nėra duomenų apie neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, t. y. nepagrįsto ir neindividualizuoto (tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais) draudimo pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją dėl to, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais.

41. Kaip jau buvo minėta, tik esant nurodytoms pakankamai detalizuotoms faktinėms aplinkybėms, būtų galima spręsti, ar atsakovą atstovaujanti institucija konkrečiu atveju ribojo pareiškėjo susirašinėjimo teisę, o jei ribojo, ar toks ribojimas buvo neindividualizuotas ir nepagrįstas. Teismas negali konstatuoti teisių, kurių pareiškėjas niekaip nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, pažeidimo. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisių pažeidimu, pirmosios instancijos teismo teisėtai ir pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu (ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d. pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose) nekonstatuoti.

42. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėsinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. R. (G. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė