2018-03-21 Nr. AB-5786-3-61-3-03416-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3344-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03416-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Y. H. ir W. Y. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Y. H. ir W. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (15/4-2) 3I-799 (00339; 00340) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jų prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas) išdavimo ir priimti naują sprendimą; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2017 m. vasario 24 d. jie Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) pateikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimo buvo prašoma tuo pagrindu, kad Y. H. yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) akcininkas, investavęs į Bendrovę ne mažiau negu 14 000 eurų, o W. Y. yra minėto akcininko sutuoktinė. Pareiškėjų teigimu, akivaizdu, kad Y. H., kaip verslininko, deklaruotas vykimo į Lietuvą tikslas yra aktyviai vykdyti verslą, jo pateikti dokumentai bei duomenys patvirtina Bendrovės veiklą, nėra prieštaringi. Pareiškėjai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) reikalauja, kad įmonė vykdytų veiklą pastaruosius 6 mėnesius, tačiau nenumato konkretaus termino, kuris privalo būti praėjęs nuo akcininko investavimo į bendrovę dienos iki jo kreipimosi dėl leidimo išdavimo. Migracijos departamentui pateikti Bendrovės įstatai viešajame registre buvo įregistruoti 2016 m. liepos 7 d., nuo šios dienos Bendrovės veikla buvo aktyviai vykdoma. Tai patvirtina pareiškėjų pateikti duomenys. Nuo pat Bendrovės įsteigimo buvo pradėtos gauti pajamos. Bendrovėje nuo pat jos veiklos pradžios buvo įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai. Bendrovė moka atlyginimus ir mokesčius už šiuos darbuotojus.

3. Pareiškėjai pažymėjo, kad Įstatymas nereikalauja, jog užsienietis, siekdamas gauti leidimą, privalo atvykti į Lietuvos Respubliką. Y. H. Bendrovės veikloje aktyviai dalyvavo nuotoliniu būdu, t. y. bendraudamas su Bendrovės direktoriumi ir buhaltere, paslaugų teikėjais elektroniniu paštu, telefonu, kitomis technologinėmis priemonėmis, aktyviai domėjosi finansine Bendrovės situacija, teikė rekomendacijas dėl Bendrovės valdymo, teikė pasiūlymus dėl Bendrovės strategijos ir plėtros. Taip pat jis ieškojo partnerių ir klientų (duomenys neskelbtini). Įstatymas nenumato termino, prieš kurį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte apibrėžti darbuotojai privalo būti įdarbinti. Pareiškėjai pabrėžė, kad Įstatymas įpareigoja vertinti tik tų darbuotojų atitikimą reikalavimams, kurie yra įdarbinti prašymų pateikimo dieną. Tai, kad iki kreipimosi dėl leidimų išdavimo Bendrovėje buvo įdarbintas asmuo, tik įrodo, kad Bendrovė buvo aktyvi ir iki pareiškėjų prašymo dėl leidimo išdavimo pateikimo dienos.

4. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad apklausos Lietuvos Respublikos ambasadoje (duomenys neskelbtini) metu Y. H. buvo klausiamas itin specifinių, smulkmeniškų klausimų: tikslių datų, dokumentų turinio, finansinių rodiklių, kurie yra teisininkų ir buhalterių kompetencija. Pagrindinis jo, kaip akcininko, interesas yra investuoti į potencialiai pelningą Bendrovę, priiminėti esminius sprendimus, ieškoti finansavimo, kreditavimo, kartu su kitais Bendrovės atstovais ją vystyti. Visi smulkūs rodikliai, buvę iki jo verslo vykdymo pradžios, nėra tokie reikšmingi ir esminiai. Pareiškėjai pabrėžė, kad kinų kalba labai skiriasi nuo lietuvių kalbos, todėl Y. H. Bendrovės pavadinimą, jos darbuotojų ir partnerių iš Lietuvos vardus ir pavadinimus be klaidų nurodyti buvo sudėtinga.

5. Pareiškėjai teigė, kad, nuvykus į apklausą Lietuvos Respublikos ambasadoje (duomenys neskelbtini), klausimai Y. H. buvo ambasados darbuotojos gyvai verčiami iš anglų į kinų kalbą. Išgirdus klausimus, pareiškėjas turėjo raštu parašyti atsakymus kinų kalba. Vėliau jau kitas asmuo raštu išvertė pareiškėjo atsakymus iš kinų į anglų kalbą. Galiausiai tuos angliškus atsakymus dar turėjo versti ir Migracijos departamento atstovai, todėl klaidų (netikslumų) tikimybė dar labiau padidėja. Toks sudėtingas apklausos mechanizmas natūraliai suponuoja netikslumus, sąlygojamus skirtingų vertėjų ir vertimo technikų, stiliaus. Nagrinėjamu atveju pasitaikė nemažai epizodų, kai pradinis vertimas (gyvai iš anglų į kinų) buvo netinkamas.

6. Pareiškėjų nuomone, Sprendime klaidingai nurodoma, kad Migracijos departamentui nebuvo pateikti visi 2017 m. balandžio 27 d. pareiškėjui išsiųstame pranešime prašomi dokumentai, t. y. nebuvo pateiktos Bendrovės ūkinę komercinę veiklą patvirtinančios sutartys. Nurodyti dokumentai Migracijos departamentui buvo pateikti 2017 m. balandžio 13 d. jį atstovaujančio advokato kontoros atstovo. Pareiškėjai pabrėžė, kad Įstatymas nenumato būtinybės asmeniui, pateikusiam prašymą dėl leidimo, kreiptis ir dėl nacionalinės (D) vizos išdavimo. Nagrinėjamu atveju akcininkas vykdė savo funkcijas nuotoliniu būdu, o būtent tam tikslui, kad įgyvendintų savo siekį atvykti į Lietuvos Respubliką vykdyti verslo veiklą, jis ir pateikė prašymą dėl leidimo.

7. Apibendrindami skunde išdėstytus argumentus, pareiškėjai teigė, kad visi Įstatyme numatyti reikalavimai jų buvo patenkinti, o pateikti dokumentai aiškiai patvirtina, kad pagrindinis Y. H. atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – verslo vystymas. Ginčijame Sprendime nurodytų aplinkybių nepakanka neabejotinai išvadai, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o tikrieji jo atvykimo tikslai yra kitokie nei deklaruoti.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 13 ir 14 punktais, išnagrinėjus turimus dokumentus ir įvertinus surinktą informaciją bei apklausos rezultatus. Pažymėjo, kad Migracijos departamentui nebuvo pateikti visi 2017 m. balandžio 27 d. pareiškėjui išsiųstame pranešime prašomi dokumentai. Tai reiškia, kad pareiškėjas nepateikė jo prašymą išduoti leidimą pagrindžiančių duomenų ir dokumentų.

10. Migracijos departamentas pažymėjo, kad, vertinant apklausos rezultatus, pareiškėjo žinios apie Bendrovę, jos valdymą, veiklą ir darbuotojus buvo itin paviršutiniškos, jis nėra susipažinęs su Bendrovės veikla ir joje nedalyvauja. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo išdavimo, neužsiėmė teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl kyla pagrįstų įtarimų dėl tikrojo pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo. Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė vien tik formalius ir neišsamius paaiškinimus, rodo, jog pareiškėjo tikslas nėra darbas Bendrovėje. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių apklausos vertimo neatitikimų, apklausos metu ar po jos pretenzijų dėl netinkamo vertimo nebuvo pareiškęs.

11. Atsakovas nurodė, kad visiškai neaišku, kurie darbuotojai turėjo (turi) kompetencijos, žinių ir patirties teikti Bendrovės verslo plane išvardintas paslaugas. Bendrovės verslo planas sudarytas 2017 m. vasario 13 d., o verslo plano priedai parengti 2017 m. vasario 23 d. (pareiškėjas dėl leidimo kreipėsi 2017 m. vasario 24 d.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjų kreipimosi dėl leidimo išdavimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje. Todėl ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo.

12. Patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje apie Bendrovėje įdarbintus asmenis buvo nustatyta, kad Bendrovėje dirbo vienas darbuotojas. Jokios papildomos informacijos apie tai, kad Bendrovėje būtų įdarbinta kitų darbuotojų, dirbančių visą darbo laiką, Migracijos departamentui nebuvo pateikta. Taip pat patikrinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenis apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus nustatyta, kad pareiškėjas nėra buvęs Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo valstybių, kuriose lankėsi ar gyveno, sąraše taip pat nėra nurodyta, kad ji kada nors anksčiau būtų lankęsis Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2017 m. vasario 22 d. Bendrovėje buvo įdarbintas tik vienas asmuo – V. Š., priimtas į Bendrovės direktoriaus pareigas dirbti 1 val. per dieną. Projektų vadovas R. K. Bendrovėje įdarbintas 2017 m. vasario 23 d., t. y. tik prieš vieną dieną pareiškėjui kreipiantis dėl leidimo išdavimo.

13. Migracijos departamentas pažymėjo, kad nuo (duomenys neskelbtini) įsteigimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos net 27 užsieniečiai nurodė adresą – A(duomenys neskelbtini), – kaip įmonių, kurių dalyviais jie tapo, buveinės adresą. Atsakovui pateiktuose dokumentuose nebuvo nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) veikla vykdoma kitu adresu.

14. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, kreipdamasi dėl leidimo išdavimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie savo darbą Bendrovėje (realiai Bendrovėje nedirba ir neužsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje) ir tikrąjį jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės akcininkui, o gauti leidimą ir įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse). Tai rodo pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmė.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad Bendrovės reali veikla kėlė abejonių, dėl to atsakovas pagrįstai galėjo vertinti Bendrovę kaip galbūt fiktyvią Įstatymo prasme. Atsižvelgęs į aplinkybes (t. y., kad V. Š. nustojo dirbti Bendrovėje 2017 m. vasario 23 d., 2017 m. vasario 24 d. Bendrovės vadove tapo L. H., pareiškėjai ta pačią dieną Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) pateikė prašymus dėl leidimo išdavimo), įvertinęs pareiškėjo nenuoseklius paaiškinimus apie Bendrovės veiklą, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai galėjo vertinti pareiškėjų pateiktus duomenis kaip neatitinkančius tikrovės. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai pripažino, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

17. Taigi teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, dėl to tenkinti pareiškėjų reikalavimus nėra pagrindo. Atmetęs pareiškėjų skundą, teismas netenkino ir pareiškėjo reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 18. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinto jų skundą arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismai neištyrė visų bylai reikšmingų duomenų, pareiškėjo atstovui nebuvo suteikta galimybė pateikti išsamius paaiškinimus teismo posėdžio metu. Pareiškėjai tvirtina, kad pagal VSDFV informacinės sistemos duomenimis surinkta informacija yra teisinga, tokius pat duomenis jų atstovas pateikė teismui ir 2017 m. gruodžio 1 d. pažymoje Nr. 17/1201. 2017 m. rugsėjo mėnesį visų darbuotojų, kurie (duomenys neskelbtini) dirbo visą darbo laiką, bendras darbo užmokestis buvo 1 677,44 Eur. Tuo metu, remiantis paskutiniais viešai skelbiamais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Lietuvos Respublikoje buvo 838,70 Eur, dėl to darbuotojų atlyginimas turėjo būti ne mažesnis negu 1 677,40 Eur. Todėl visos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos buvo tenkinamos. Šiuo metu Bendrovėje vis dar dirba penki darbuotojai, todėl galima daryti išvadą, kad Bendrovė įsteigta siekiant kryptingai vykdyti veiklą, o ne tik trumpalaikiam laikotarpiui bei formaliam reikalavimų, kurie taikytini leidimo išdavimui, atitikimui.

20. Pareiškėjų nuomone, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas yra privalomas tik įmonės veiklai, tačiau nei kiek laiko šiuo laikotarpiu privalo dirbti darbuotojai, nei koks jų privalomas skaičius, nei koks jiems privalomas mokėti darbo užmokestis, nėra apibrėžta. Taip pat nėra įtvirtinta nuostata, kuri numatytų, prieš kiek tiksliai laiko iki kreipimosi dėl leidimo išdavimo dienos, darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, privalo būti įdarbinti. Todėl aplinkybė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2017 m. vasario 23 d. Bendrovėje dirbo tik V. Š., neturėtų būti vertinama kaip priežastis atsisakyti išduoti pareiškėjams leidimus ar laikyti Bendrovę fiktyvia. Atsižvelgiant į tai, kad, kreipdamasis dėl leidimo išdavimo, pareiškėjas pateikė finansinius dokumentus (pvz., banko sąskaitos išrašą, balansą, pelno ataskaitą, didžiąją knygą ir kt.), kurie įrodo, jog Bendrovė paskutinius 6 mėnesius iki pareiškėjų kreipimosi dėl leidimo išdavimo kiekvieną mėnesį gaudavo pajamų, galima konstatuoti, kad tik vieno darbuotojo darbas Bendrovėje nesudarė kliūčių jai veikti pelningai.

21. Pareiškėjai pabrėžia, kad Migracijos departamentas, atsisakydamas išduoti leidimus, nemotyvavo, kodėl Bendrovė gali būti fiktyvi. Migracijos departamento pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose taip pat nurodoma, kad atsakovas nelaiko Bendrovės fiktyvia. Išduoti pareiškėjams leidimus buvo atsisakyta ne dėl to, kad Bendrovė fiktyvi, o dėl kitų priežasčių. Todėl kyla rimtų abejonių, ar teismas tikslingai vertino Bendrovės fiktyvumo galimybę.

22. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas niekaip nepasisakė, kodėl buvo nustatyta, jog Bendrovė pateikė dokumentus, kurie neatitinka tikrovės. Teismas turėjo motyvuotai argumentuoti, kurie konkretūs pareiškėjų pateikti duomenys (veiklą pagrindžiantis dokumentai ar jų turinys) yra laikomi neatitinkančiais tikrovės. Pareiškėjų atstovas su skundu teismui pateikė ir papildomus duomenis, t. y. rašytinius paaiškinimus ir lentelę su Bendrovės darbuotojų duomenimis ir jiems išmokėtų atlyginimų sumomis. Tačiau teismas į šiuos duomenis neatsižvelgė, o tik patvirtino Migracijos departamento klaidingą teiginį, kad 2017 m. balandžio-liepos mėnesiais Bendrovės darbuotojams buvo sumokėti mažesni atlyginimai negu reikalaujama pagal Įstatymą. Taip pat teismas niekaip neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjai savo rašytiniuose paaiškinimuose patikslino, kad 2017 m. birželio 13 d. Migracijos departamentui buvo pateikta Bendrovės biuro nuomos sutartis, pagal kurią Bendrovės veikla vykdoma verslo centre adresu (duomenys neskelbtini).

23. Pareiškėjai nurodo, kad su skundu ar paaiškinimais nebuvo pateikta jokių ankstesnės Bendrovės veiklos sutarčių dėl to, kad ankstesnę veiklą pareiškėjas pagrindė kitais būdais, t. y., pateikdamas Bendrovės banko sąskaitos išrašą, balansą, pelno ataskaitą, didžiąją knygą, su šiais dokumentais turėjo galimybę susipažinti ir pirmosios instancijos teismas, tačiau nepateikė įvertinimo, ar šie įrodymai buvo pakankami siekiant patvirtinti faktą, kad Bendrovė vykdė teisėtą veiklą. Pareiškėjas atsakovui pateikė bylos duomenis, iš kurių aiškiai matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos mėnesio iki 2017 m. vasario 22 d. (t. y. 6 mėnesius iki pareiškėjų kreipimosi dėl leidimo) kiekvieną mėnesį buvo gauta pajamų. Su klientais pasirašytos sutartys savaime neįrodytų, kad Bendrovės veikla išties buvo vykdoma, o gautų pajamų faktas realiai pagrindžia veiklos buvimą.

24. Paraiškėjai atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, kad esminiai trūkumai, kuriuos Migracijos departamentas naudojo kaip savo motyvus, atsisakydamas išduoti leidimą (t. y. nepakankamas darbo užmokestis 2017 m. balandžio-liepos mėnesiais; dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo išdavimo dienos, nepateikimas; faktinės veiklos vykdymo vietos (biuro) neturėjimas) buvo paneigti, ir įrodyta priešingai. Todėl byloje pateiktų duomenų pagrindu negalima teigti, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjai, neatitinka tikrovės.

25. Pareiškėjų teigimu, teismas niekaip neįvertino ir nepasisakė, kodėl buvo nustatyta, jog jie kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nei Migracijos departamentas, nei teismas nepateikė objektyvių duomenų, kokiais metodais tai buvo vertinama, nepateikta jokių grėsmės įvertinimo rodiklių, ar Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos institucijų išvadų apie pareiškėjus, kuriomis būtų galima motyvuoti nelegalios migracijos grėsmės pavojų.

26. Pareiškėjai pabrėžia, kad teismas visiškai neatsižvelgė į jų skunde, rašytiniuose paaiškinimuose ir žodinio posėdžio metu dėstytas aplinkybes apie Migracijos departamento netinkamai atliktas pareigas: biuro nuomos sutarties ir T. I. darbo sutarties ignoravimą bei neįvertinimą, neadekvatų delsimą priimti Sprendimą, nebendravimą ir nebendradarbiavimą prašymų nagrinėjimo laikotarpiu su pareiškėjais (jų atstovais), teigiant, kad trūkstant papildomų duomenų bus susisiekta. Tokie Migracijos departamento veiksmai vertintini kaip netinkami, neatitinkantys gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo ir protingumo principų.

27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Atsakovas pabrėžia, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pateiktos Bendrovės darbo sutartys su visą darbo laiką dirbančiais Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiais ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiais užsieniečiais, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Tai reiškia, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti.

29. Migracijos departamentas, siekdamas įsitikinti, ar Bendrovė iš tikrųjų vykdė veiklą, kadangi vien tik sąskaitos išrašai, pelno balansai neįrodo apie vykdytą veiklą, 2017 m. balandžio 27 d. pareiškėjui išsiuntė pranešimą, kuriuo buvo prašoma pateikti (duomenys neskelbtini) ūkinę komercinę veiklą patvirtinančias sutartis. Migracijos departamento įsitikinimu, pareiškėjų atstovės pateiktos 2017 m. gegužės 19 d. ir 2017 m. gegužės 22 d. paslaugų teikimo sutartys nepatvirtino apie 6 mėnesius iki pareiškėjų kreipimosi dėl leidimo išdavimo vykdytą Bendrovės veiklą.

30. Atsakovas pabrėžia, kad, nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, buvo nustatyta, kad Bendrovė įsteigta 2016 m. liepos 7 d. adresu (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas nebuvo informuotas apie pasikeitusį Bendrovės adresą. Atsakovui pagrįstų abejonių sukėlė tai, kad tarp 2017 m. birželio 13 d. pareiškėjų atstovės pateiktų dokumentų buvo pateiktas ne vienas po 2017 m. balandžio 24 d. sudarytas dokumentas, kuriame nurodytas adresas –(duomenys neskelbtini). Todėl, atsakovo vertinimu, informacija apie pasikeitusią Bendrovės veiklos vykdymo vietą nebuvo pateikta tinkamai ir Migracijos departamentas nebuvo informuotas apie Bendrovės veiklos vykdymo vietos pasikeitimą, o pareiškėjo pateikti duomenys vertintini kaip prieštaringi.

31. Migracijos departamentas įvertino visus pareiškėjų pateiktus dokumentus, tarp jų ir pareiškėjo akcentuojamas biuro nuomos sutartį bei T. I. darbo sutartį. Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti informaciją apie pareiškėjo vykdomą veiklą ir esant poreikiui suteikti reikiamą pagalbą, net buvo iškvietęs pareiškėją apklausai, tačiau, kaip paaiškėjo iš pareiškėjo apklausos, jis siekė ne plėtoti verslą ir dirbti Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse.

32. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

34. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu, jų apimtimi ir teisės, taikytinos ginčo santykiams, aiškinimu bei taikymu.

35. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra nurodoma, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugsėjo 21 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 49684/99)).

36. Kartu pažymima, kad EŽTT praktikoje taip pat nustatyta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92)).

37. Teisėjų kolegija, taikydama aptartas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 80 straipsnyje nustatyta bylos tyrimo apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir atsakė į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus, kurie yra būtini tikrinant atsakovo sprendimo teisėtumą, pakankamai sprendimą motyvavo, todėl priimtas sprendimas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.

38. Apeliantai pateikė savo požiūrį į faktinių aplinkybių vertinimą, kuris, nenustačius pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas. Naujų įrodymų apeliantai nepateikė ir nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tirti iš naujo pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų. Teisiniai faktai atsiradę po atsakovo sprendimo, kuris ginčijamas šioje byloje, yra nereikšmingi ginčui, kadangi teismas vertina aplinkybes, buvusias sprendimo priėmimo metu.

39. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai, norėdami gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tai leidžia daryti išbadą, kad tikrieji tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti – tikslas ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą ir legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse. Nustatytos aplinkybės buvo pagrindas atsisakyti išduoti laikiną leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų pateiktu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisininės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų aiškinimu, kurioms esant išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, ir pažymi, kad pagal šios teisės normos sąlygas užsienietis turi teisę gauti leidimą, jei ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą ir ta veikla atitinka šioje normoje nurodytus reikalavimus dėl darbuotojų skaičiaus bei jų darbo užmokesčio dydžio.

41. Atsakovas, atsisakydamas išduoti leidimą pareiškėjams, patikrinęs jų pateiktus duomenis įvertino juos kaip neatitinkančius tikrovės ir tuo pačiu neatitinkančius Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tokius duomenis atsakovas galėjo laikyti fiktyviais. Toks teismo vertinimas yra grindžiamas surinktais įrodymais, todėl leistinas, tuo labiau, kad fiktyvumo sąvoka apima ir duomenis, neatitinkančius tikrovės. Todėl apeliacinio skundo argumentas dėl nesutikimo su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu yra nepagrįstas.

42. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovo veiklos kritika, nėra susiję su teisingu bylos nagrinėjimu ir nėra siejami su atsakovo priimto sprendimo teisėtumu, todėl nėra vertinami.

43. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų Y. H. ir W. Y. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius