2018-11-14 Nr. AB-20697-3-62-3-00505-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2486-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00505-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovas), 4 379 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 13 d. iki skundo teismui padavimo (skundas išsiųstas paštu 2017 m. kovo 29 d.) buvo kalinamas Pravieniškių PN 2-ojo sektoriaus drausmės grupei priklausančiose kamerų tipo patalpose ir yra laikomas kameroje, kurios plotas apie 14,10 kv. m, kurioje gyvena 4 asmenys. Kameroje yra atitvertas sanitarinis mazgas (tualetas), kuriame yra tik skylė grindyse, ji nehigieniška, surūdijusi, neuždengiama, todėl žemina žmogaus orumą, sukelia nepatogumų, gali sukelti sveikatos problemų. Kameros plotą skaičiuojant neįvertinus baldų (lovų, spintelių, stalų bei kėdžių) užimamo ploto, yra pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nustatęs, jog vienam asmeniui kalinimo įstaigoje turi būti skirta ne mažiau kaip 4 kv. m laisvo ploto atėmus baldais ir kitu inventoriumi užimtą plotą. Nurodė, kad būnant 23 valandas per parą kameroje, kurioje sąlygos yra netinkamos, kyla barniai, nesutarimai, konfliktai. Kalinamas tokiomis sąlygomis, tapo daug irzlesnis, nervingesnis, mažiau bendraujantis, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį nestabilumą, stresą, pergyvenimą. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar medicininiuose dokumentuose yra užfiksuotos pasekmės. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė kameras, jų plotus, laikotarpius, kuriais pareiškėjas jose buvo laikomas, esamą miegamųjų vietų skaičių kamerose. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato, kad baldų ar inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto. Duomenų apie tai, kiek asmenų buvo kamerų tipo patalpose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo bausmės atlikimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovas teigė, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma nebuvo pažeista. Sanitariniai mazgai ginčo laikotarpiu buvo įrengti vadovaujantis galiojusiais teisės aktais. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (valytų, vėdintų), kamerose nemalonus kvapas negalėtų atsirasti. Kamerų apžiūra (apžiūrint langų grotas, sienas, grindis, lubas, gultus, stalus, praustuvių tvirtinimus, santechninius vamzdžius) atliekama kiekvieną dieną. Užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant.

5. Nurodė, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų ir dėl to atsiradusių emocinių sunkumų nesikreipė. Jokių įrodymų ar duomenų, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala, pareiškėjas nepateikė, todėl jo skundas yra nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestas.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir pripažino, kad pareiškėjo A. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, nurodė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Pravieniškių PN 2-ame sektoriuje už režimo pažeidimus nuobaudas atliko laikotarpiais: nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2016 m. liepos 7 d. kameroje Nr. 13, kurios plotas 6,25 kv. m, 1 miegamoji vieta, vienam asmeniui teko 6,25 kv. m ploto; nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. kameroje Nr. 1, kurios plotas 6,58 kv. m, 1 miegamoji vieta, vienam asmeniui teko 6,58 kv. m ploto; nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 21 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. sausio 25 d., kameroje Nr. 3, kurios plotas 14,78 kv. m, 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,695 kv. m ploto; nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. kovo 16 d., kameroje Nr. 6, kurios plotas 14,20 kv. m, 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,73 kv. m; 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. balandžio 4 d. kameroje Nr. 22, kurios plotas 14,37 kv. m, 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,79 kv. m. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas atsakovo nurodytų duomenų, t. y. kamerų, jų plotų iš esmės neginčija, tačiau skunde nurodo, jog laikomas kameroje, kurios plotas maždaug apie (14,10 kv. m), kameroje gyvena 4 keturi asmenys. Teismas, remdamasis pareiškėjo skundo teiginiais, vertino, kad skundo padavimo metu (2017 m. kovo 29 d.), jis buvo apgyvendintas kameroje su dar trimis asmenimis. Teismas iš atsakovo pateiktos pažymos „Dėl nuteistojo A. T.“ nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. balandžio 4 d., pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 22, kurios plotas 14,37 kv. m, kurioje yra įrengtos 3 miegamos vietos. Teismas pastebėjo, kad minėta pažyma parengta 2017 m. gegužės 2 d. ir joje nurodytos pažymos rengimo metu buvusios miegamosios vietos.

8. Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nurodė, kad Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio administracines bylas yra nustatęs, jog tam tikrais laikotarpiais 2-o sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 22 buvo įrengtos 4 miegamos vietos (žr. pvz., Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1887-505/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2053-423/2016). Sprendimai minėtose bylose nebuvo ginčijami apeliacine tvarka ir yra įsiteisėję, todėl teismas sprendė, kad gyvenamų vietų skaičius 2-o sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 22 atitinkamais laikotarpiais kito ir atsakovo pateikti rašytiniai dokumentai nepatvirtina, kiek konkrečiai miegamųjų vietų 2-o sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 22 buvo tuo metu, kai pareiškėjas buvo joje laikomas, t. y. nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. kovo 29 d. (skundo padavimo teismui dienos).

9. Teismas sprendė, kad atsakovui pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl kamerų tipo patalpos, kurioje jis buvo patalpintas, kai rašė skundą teismui (2017 m. kovo 29 d.), nepaneigus, ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. kovo 29 d. pareiškėjui atliekant nuobaudą kameroje Nr. 22, kurios plotas 14,37 kv. m, buvo keturios miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,59258 kv. m ploto, t. y. mažiau nei 3,6 kv. m. (trūko 0,0075 kv. m arba maždaug 0,2 procento mažiau nei priklausė pagal teisės aktus), tokiu būdu (iš viso 13 dienų) buvo pažeista teisė į jam priklausančią gyvenamojo ploto normą. Tačiau nurodytą pažeidimą teismas vertino kaip mažareikšmį, kuris negali būti vertinamas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad vienam asmeniui turi tekti 4 kv. m kameros ploto, nes tokią normą nustato EŽTT savo praktikoje, taip pat jis turi būti apskaičiuojamas atėmus kameroje esančių baldų ir kito inventoriaus plotą, nurodė, kad nacionalinės teisės aktai tokio reikalavimo dėl 4 kv. m ploto normos taikymo nėra įtvirtinę, todėl pareiškėjo argumentus šiuo klausimu atmetė. Pažymėjo, kad nors Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą (3,6 kv. m) neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerų tipo patalpoje esantys baldai dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje.

11. Teismas pažymėjo, kad kitose kamerų tipo patalpose, kitais laikotarpiais, kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičiaus pareiškėjas neginčija, atsakovo nurodytoms aplinkybėms neprieštarauja, todėl vertino, jog pareiškėją apgyvendinus kamerų tipo patalpose Nr. 13, Nr. 1, Nr. 3 ir Nr. 6, vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma nebuvo pažeista, o laikotarpiais nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2016 m. liepos 7 d. ir nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. jam tenkantis plotas teisės aktuose nustatytą normą viršijo nuo 2,65 kv. m. (6,25 – 3,6) iki 2,98 kv. m. (6,58-3,6).

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai, nėra nustatyta, kad unitazas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad grindyse įmontuotu unitazu jis negalėjo naudotis dėl sveikatos būklės, kad kreipėsi į atsakovą dėl negalėjimo tokiu sanitariniu mazgu naudotis, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl to, jog Pravieniškių PN kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengta sėdima tualeto įranga (unitazai sumontuoti grindyse), teismas atmetė kaip neturinčius teisinės reikšmės.

13. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su kamerų vėdinimu, nurodė, kad atsakovas teisės aktų nepažeidė. Kamerose yra sudarytos sąlygos vėdinimui per langus, taip pat yra ištraukiamoji ventiliacija. Pareiškėjas skunde nenurodė ir teismas pagal bylos duomenis nenustatė, kad jis ar kitas atsakingas už kameros tvarkymą asmuo kreipėsi į Pravieniškių PN administraciją dėl nehigieniško sanitarinio mazgo (unitazo) arba prašė sudaryti sąlygas jį išvalyti, todėl sprendė, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Vien tik abstraktūs teiginiai apie sanitarinio mazgo (unitazo) būklę negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

14. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog jo nurodytu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį nestabilumą, stresą, pergyvenimą, tapo daug irzlesnis, nervingesnis, mažiau bendraujantis, tačiau minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsakovo į bylą pateikta Psichologinės tarnybos pažyma patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 13 d. iki 2017 m. kovo 29 d. į specialistus dėl netinkamų sąlygų kamerų tipo patalpose pareiškėjas nesikreipė. Skunde akcentavo, kad kalinimo sąlygų netinkamumas turi būti pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar medicininiuose dokumentuose yra užfiksuotos pasekmės. Įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjo nurodyti nepatogumai nebuvo nuolatiniai ar ilgalaikiai (iš viso 13 dienų), teismas sprendė, kad pareiškėjo deklaratyviai nurodyti neigiami išgyvenimai negali būti reikšmingi sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

15. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, argumentus dėl patirtos neturtinės žalos, kitas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo laikymo Pravieniškių PN sąlygos ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje nėra. Teismas pripažino, kad pareiškėjo kalinimas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN byloje nustatytomis sąlygomis nors ir nežymiai (trūko 0,0075 kv. m.), tačiau pažeidžiant vienam asmeniui turėjusią tekti kameros ploto normą (iš viso 13 dienų), jam sukėlė papildomų išgyvenimų, kurių galėjo būti išvengta, jei jis būtų buvęs kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Netenkino pareiškėjo prašymo dėl ekspertizės skyrimo.

III. 16. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį plotą, nepagrįstai vadovavosi dokumentais, kurie gerina atsakovo padėtį ir yra netikslūs. Teismas, neturėdamas tikslių duomenų apie kamerose buvusių asmenų skaičių, neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai neišskaičiavo skunde nurodyto inventoriaus ir sanitarinio mazgo ploto.

18. Pažymi, kad jam aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikatos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui. Atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jo teiginiai laikomi nustatytais. Kadangi atsakovas neužtikrino tinkamų bausmės atlikimo sąlygų, pareiškėjas buvo kalinamas sveikatą žalojančioje aplinkoje, jam buvo sudarytos kankinančios ir orumą žeminančios, antisanitarinės kalinimo sąlygos, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

20. Atsiliepime nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas, todėl apeliacinis skundas, atsakovo nuomone, netenkintinas. Pirmos instancijos teismas byloje nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje nenustatyti jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl įkalinimo sąlygų, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Pažymi, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas tai pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

21. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareikėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju būtų vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertino pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, įvertino pažeidimų trukmę ir mąstą, teigė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

22. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertino nustatytą teisinį reglamentavimą, tinkamai nusprendė, kad byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais apsiribojant jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Apeliaciniame skunde apeliantas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas.

23. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus bei priėmė teisingą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

25. Pareiškėjas skunde prašė priteisti neturtinę žalą dėl to, kad atsakovas Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 13 d. iki 2017 m. kovo 29 d. neužtikrino vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo, sanitarinis mazgas (tualetas), atitvertas nuo likusio ploto, kuriame yra tik skylė grindyse, ji nehigieniška, surūdijusi, neuždengiama.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. kovo 29 d. neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, vienam asmeniui teko 3,59258 kv. m ploto, tokiu būdu iš viso 13 dienų buvo pažeista pareiškėjo teisė į jam priklausančią gyvenamojo ploto normą. Kitų pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, vėdinimu, nepripažino pagrįstais.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, kadangi iš bendro ploto neatėmė sanitarinio mazgo, baldų ir kito inventoriaus užimamo ploto, kuris dar labiau mažino kameros plotą, atitinkamai ir vienam asmeniui tenkantį plotą. Teismas vadovavosi atsakovo padėtį gerinančiais dokumentais, nesant pateiktų įrodymų ir nepaneigus pareiškėjo skundo teiginių, nevertino aplinkybių pareiškėjo naudai.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <...> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

29. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

31. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų ir aplinkybių vertinimu, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai pripažino, kad pareiškėjo pretenzijos ginčo laikotarpiu dėl teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto Pravieniškių PN yra pagrįstos, kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus, susijusius su higienos normų reikalavimais, pripažino nepagrįstais.

33. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai ir kitas inventorius, sanitarinis mazgas, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėjo, pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į baldų užimamą plotą atsižvelgiama tuo atveju, kai nustatoma, kad ploto pažeidimas buvo Konvencijos 3 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, todėl, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, pagrįstai ją skaičiavo neatėmus baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į baldais ir kitu inventoriumi užimtą plotą, yra nepagrįsti ir atmestini. Teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad teismas neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, vadovavosi netiksliais ir atsakovo padėtį gerinančiais dokumentais.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme turėjo teisę ginčyti atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus duomenis, teikdamas detalius paaiškinimus, rašytinius įrodymus, prašydamas apklausti liudytojus. Tokia teise pareiškėjas nepasinaudojo, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų duomenų apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, plotą, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, objektyvumu. Be to, nesant duomenų apie gyvenamosiose patalpose konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vienam asmeniui tenkantį plotą skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalindamas iš miegamųjų vietų skaičiaus.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė savo poziciją dėl bylos aplinkybių vertinimo, tačiau, kaip minėta, proceso šalies pateiktas ištirtų įrodymų vertinimas, nepaneigus tirtų įrodymų kitais, teismui nėra privalomi. Nesant naujų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ar padarė pagrįstas išvadas, remdamasis surinktais įrodymais. Aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina teismo atliktas įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas įrodymus įvertino netinkamai ar atsakovo naudai, juolab, kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes.

36. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

37. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN sąlygas (neužtikrintas kameros ploto reikalavimas), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje iš esmės buvo konstatuotas tik pareiškėjo teisės į bausmės atlikimą nustatyto dydžio gyvenamosiose patalpose (vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos) pažeidimas, pareiškėjui iki teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto kameroje trūko tik 0,0075 kv. m ploto, tuo tarpu kiti pažeidimai byloje nebuvo nustatyti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu ir higienos reikalavimais, neginčija ir jokių argumentų dėl jų nepateikia.

39. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė