AS-822-720-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-720/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01908-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 76; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Kultūros ministerijai ir VšĮ Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūrai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vykdyti Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktą – apžiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančius nekilnojamojo kultūros paveldo objektus (tuos, kurie iki šiol nebuvo apžiūrėti ir kurių būklė nebuvo užfiksuota, ir tuos, kurie paskutinį kartą buvo apžiūrėti ir kurių būklė buvo užfiksuota daugiau kaip prieš penkerius metus) ir užfiksuoti jų būklę, nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apžiūros ir būklės fiksavimo duomenis pateikti Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 19 d. sprendimu Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino: įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vykdyti Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktą – apžiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančius nekilnojamojo kultūros paveldo objektus (tuos, kurie iki šiol nebuvo apžiūrėti ir kurių būklė nebuvo užfiksuota, ir tuos, kurie paskutinį kartą buvo apžiūrėti ir kurių būklė buvo užfiksuota daugiau kaip prieš penkerius metus) ir užfiksuoti jų būklę, nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apžiūros ir būklės fiksavimo duomenis pateikti Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi atmetęs atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. rugsėjo 6 d. teismui pateikė prašymą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo vykdymo išaiškinimo, kuriame prašė išaiškinti, ar kultūros ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-318 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių numatytas penkerių metų terminas skaičiuojamas nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1000-580/2012. Paaiškino, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktas numato, jog savivaldybių paveldosaugos padaliniai kiekvieną kultūros paveldo objektą apžiūri ir fiksuoja jo būklę ne rečiau kaip kartą per penkerius metus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 19 d. sprendime nenurodė termino, per kurį Vilniaus miesto savivaldybės administracija turi įvykdyti teismo įpareigojimą. Mano, kad minėto teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra neaiški ir reikalinga išaiškinimo, kaip tinkamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijai įvykdyti Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktą, t. y. per kokį laiko tarpą įvykdyti teismo sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi prašymą dėl sprendimo vykdymo išaiškinimo atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalies prasmę sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimas nėra įvykdytas, tačiau jo rezoliucinė dalis vykdymo požiūriu yra nedviprasmiška ir nereikalauja papildomo išaiškinimo. Teismo sprendimu atsakovas yra įpareigotas vykdyti Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktą – apžiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančius nekilnojamojo kultūros paveldo objektus ir užfiksuoti jų būklę. Šio įpareigojimo vykdymas kyla iš kultūros ministro priimto norminio akto, kuriuo sureguliuoti viešosios teisės sričiai priskirti klausimai. Nei teismo sprendimu, nei šalių susitarimu viešosios teisės nuostatos negali būti keičiamos. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktas turi būti vykdomas tose taisyklėse nustatytomis sąlygomis bei terminais.

Pažymėjo, kad savo skunde pareiškėjas neprašė nustatyti kokių nors įpareigojimo vykdymo terminų, todėl pasisakymas teismo sprendime dėl terminų, kurie nebuvo aptarti nei reikalavime, nei teisminio nagrinėjimo metu reikštų skundo reikalavimų peržengimą ir sprendimo turinio keitimą.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovo prašymas neatitinka teismo sprendimo išaiškinimo instituto prasmės, todėl yra atmestinas.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atskirąjį skundą (b. l. 130-132), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išaiškinti, nuo kurio momento skaičiuotinas terminas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendime nurodyto įpareigojimo įvykdymui.

Nurodo, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktas, kurį vykdyti įpareigotas atsakovas, be kita ko, numato, kad savivaldybių paveldosaugos padaliniai kiekvieną kultūros paveldo objektą apžiūri ir fiksuoja jo būklę ne rečiau kaip kartą per penkerius metus. Nežinant, ar teisės aktuose numatytas terminas skaičiuotinas nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos, iškilo teismo sprendimo vykdymo problema, todėl atsakovas kreipėsi į teismą dėl išaiškinimo. Teikdama prašymą savivaldybės administracija neprašė nustatyti jokių įvykdymo terminų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išaiškinti savo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas. Pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl, sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 str. taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 str. taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009).

Iš atsakovo pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo išaiškinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį bei iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad atsakovas nesiekia, jog jam būtų išaiškintas neaiškus ar dviprasmiškas teismo sprendimas, o prašo teismo nurodyti, kaip įvykdyti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įpareigojimą vykdyti Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktą – apžiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančius nekilnojamojo kultūros paveldo objektus (tuos, kurie iki šiol nebuvo apžiūrėti ir kurių būklė nebuvo užfiksuota, ir tuos, kurie paskutinį kartą buvo apžiūrėti ir kurių būklė buvo užfiksuota daugiau kaip prieš penkerius metus) ir užfiksuoti jų būklę, nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apžiūros ir būklės fiksavimo duomenis pateikti Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, rezoliucinėje dalyje išdėstytas teismo įpareigojimas vykdyti Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktą suformuluotas visiškai aiškiai ir nedviprasmiškai, nesukelia abejonių dėl jo supratimo ir vykdymo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas laikytinas prašymu išaiškinti minėtų taisyklių teisinį turinį. Toks apelianto prašymas siejamas ne su nepakankamu teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškumu, o su siekiu, kad būtų išaiškinta tolimesnė situacija teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu, todėl vadovaujantis pateikta teismų praktika teismo sprendimo išaiškinimas ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies pagrindu negalimas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo prašymą bei pirmosios instancijos teismo sprendimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 19 d. priimtas sprendimas jo vykdymo požiūriu yra nedviprasmiškas ir pakankamai aiškus. Tokio sprendimo įvykdymas nėra apsunkintas, jo rezoliucinė dalis aiški ir suprantama. Skirtingas teismo sprendimo aiškinimas nėra ta aplinkybė, kuri parodytų, kad teismo sprendimas yra neaiškus.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą dėl sprendimo išaiškinimo atmetė pagrįstai, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė