A-502-1587-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1587/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01587-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos Prezidentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. A. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK, Komisija) narės J. M., einančios Komisijos pirmininkės pareigas, 2011 m. birželio 29 d. vienasmenišką atsisakymą Nr. 7R-113(4R-326) „Dėl Jūsų skundo“ ir įpareigoti Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją nagrinėti jai pateiktą pareiškėjo 2011 m. birželio 28 d. skundą.

Skunde paaiškino, kad VAGK pateikė 2011 m. birželio 28 d. skundą „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento neveikimo (atsakymo nepateikimo)“, kad Prezidentė neatsakė į jo 2011 m. gegužės 19 d. pateiktą prašymą, ir paprašė įpareigoti Prezidentę atsakyti į jo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą. VAGK narė J. M., einanti Komisijos pirmininkės pareigas, visos Komisijos vardu 2011 m. birželio 29 d. raštu Nr. 7R-113(4R-326) atsisakė nagrinėti Komisijai pateiktą skundą ir nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 ir 29 straipsnius, Komisijos kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Prezidento veiklos.

Toks atsisakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui. Komisijos narė neturėjo įgaliojimų vienasmeniškai priimti tokį sprendimą. Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir AGKĮ) 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad narių kandidatūras, iš jų ir pirmininko kandidatūrą, Vyriausybei teikia teisingumo ministras. Tai, kad įstatyme nustatyta, jog Komisijos pirmininko kandidatūrą Vyriausybei teikia teisingumo ministras, rodo išskirtinį Komisijos pirmininko statusą kitų Komisijos narių atžvilgiu.

Įstatyme nėra nustatyti Komisijos nario, pavaduojančio pirmininką, kompetencija, paskyrimo tvarka, atvejai ir sąlygos. Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 (toliau – ir Nuostatai), 50 punkto 2 dalyje nustatyta, kad kai komisijos pirmininko nėra, laikinai jį pavaduoja komisijos pirmininko pavaduotojas. Kai nėra VAGK pirmininko, laikinai jį pavaduoja komisijos pirmininko paskirtas vienas iš VAGK narių, tačiau nei AGKĮ, nei Nuostatuose nėra nustatyti atvejai ir sąlygos tokiam paskyrimui bei pavaduojančiojo Komisijos nario ir Komisijos pirmininko pavaduotojo kompetencija.

Nuostatų prieštaravimą įstatymui pagal reguliavimo apimtį rodo ir tai, kad Komisijos pirmininko tokiu būdu paskirtas vienas iš VAGK narių akivaizdžiai negali įgyti visų Komisijos pirmininko teisių ir pareigų (pvz., teikti pasiūlymus dėl vienkartinės priemokos dydžio kiekvienam komisijos nariui (Nuostatų 53 p.), tvirtinti VAGK valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių aprašymus (Nuostatų 54.1 p.) ar kt.). Nuostatų 30 punktas nustato, jog Komisijos posėdžius organizuoja ir jiems vadovauja komisijos pirmininkas, o jo nesant − komisijos pirmininko pavaduotojas.

Nuostatų 50 punkto 2 dalyje nustatyta, kad, kai komisijos pirmininko nėra, laikinai jį pavaduoja komisijos pirmininko pavaduotojas, tačiau Nuostatai nenustato, ar Komisijos pirmininko pavaduotojas nuolatinis, ar laikinas, jo įgaliojimų apimties, paskyrimo tvarkos, jo paskyrimo sąlygų ir atvejų. Nuostatų 17 punkto 2 dalis nustato, kad skundą (prašymą), teikiamą VAGK, priima šios komisijos narys, kuris išnagrinėja ir išsprendžia šių nuostatų 23 punkte nurodytus klausimus. Taigi be Komisijos pirmininko pavedimo Komisijos narys gali atlikti tuos veiksmus, kuriuos, pagal Nuostatus (23 p.), turi teisę atlikti Komisijos pirmininkas.

Šiuo konkrečiu atveju Komisijos pirmininkas bylos nagrinėjimo metu Komisijos posėdyje nedalyvavo, nėra duomenų, ar jis davė ir ar turėjo teisę duoti pavedimus Komisijos nariams priimant skundą ar atliekant kitus veiksmus. Todėl akivaizdu, kad teisinis reguliavimas yra neišsamus, o teismas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nuostatų 50 punkto 2 dalies, 17 punkto 2 dalies normų atitikties pagal turinį ir reguliavimo apimtį AGKĮ 7 straipsnio 1 daliai, taip pat nustatyti, ar nėra pažeidžiamas teisinės valstybės principas dėl to, kad nei įstatyme, nei Nuostatuose nėra nustatyti Komisijos nario, pavaduojančio pirmininką, ir Komisijos pirmininko pavaduotojo kompetencija, paskyrimo tvarka, tokių paskyrimų atvejai ir sąlygos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą nurodė, kad pareiškėjui atsakymas į jo 2011 m. gegužės 19 d. kreipimąsi yra pateiktas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2011 m. birželio 30 d. raštu Nr. (1D-2497) 2D-4559 ir pareiškėjas jį gavo. Dėl šio rašto 2011 m. liepos 21 d. pateikė skundą VAGK, kuri 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 3R-197 (AG-171/01-2011) skundo netenkino, motyvuodama tuo, jog 2011 m. birželio 28 d. skundo nagrinėjimas neturėtų jam jokios teisinės ar praktinės reikšmės. Be to, VAGK kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Prezidento veiklos, todėl ji negali nagrinėti administracinių ginčų, kai pareiškėjas atsakovu byloje traukia Lietuvos Respublikos Prezidentą.

Nurodė, jog Konstitucija, kiti teisės aktai neįtvirtina prezidento pareigos asmeniškai nagrinėti asmenų prašymus, asmeniškai atsakyti pareiškėjams į jų prašymus, asmeniškai tirti jų skundus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011). Pagal Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 2K-490 patvirtintus Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuostatus (toliau – ir Kanceliarijos nuostatai), būtent Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai pavesta organizuoti asmenų prašymų nagrinėjimą, o Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerio 2009 m. rugpjūčio 12 d.

įsakymu Nr. 25A-276 (toliau – ir Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklės), detalizuojama šios pareigos įgyvendinimo tvarka. Pažymėjo, jog minėtasis Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2011 m. birželio 30 d. raštas Nr. (1D-2497) 2D-4559 buvo apskųstas tiek, kad, pareiškėjo nuomone, jam nebuvo atsakyta į du iš trijų kreipimesi suformuluotų prašymų, t. y.

1) atsiųsti pareiškėjui oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba;

2) imtis priemonių, kad šio dokumento tekstas būtų paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose. Identiškus minėtiems 2 prašymams pareiškėjas buvo suformulavęs ir savo 2009 m. spalio 16 d. kreipimesi Lietuvos Respublikos Prezidentei D. G.. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija 2009 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (1D-3624)-2D-6491 atsakė į jo 2009 m. spalio 16 d. kreipimąsi, kurį pareiškėjas apskundė VAGK. VAGK 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-233 (2009/04-4R-336) pareiškėjo skundą atmetė.

Šį VAGK sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, teismas 2010 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT), kuris 2011 m. gegužės 2 d. priėmė neskundžiamą nutartį pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Šioje LVAT nutartyje yra pasisakyta dėl prašymų, kuriuos pareiškėjas pakartotinai kelia savo 2011 m. birželio 19 d. kreipimesi. LVAT konstatavo, jog klausimai, susiję su tinkamu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių paskelbimu, priskirti Užsienio reikalų ministerijos kompetencijai.

Todėl manė, jog ginčas tarp pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos dėl oficialaus Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto Sutarties protokolo teksto valstybine kalba atsiuntimo pareiškėjui bei ėmimosi priemonių, kad dokumento tekstas būtų paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose, yra išnagrinėtas ir išspręstas teisme. Be to, tai, ar VAGK narė J. M. tikrai yra paskirta eiti Komisijos pirmininkės pareigas, yra fakto klausimas, dėl ko nėra pagrindo tikrinti pareiškėjo nurodytų įstatymo ir Vyriausybės nutarimo nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams.

Pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, o tik bendro pobūdžio samprotavimus apie tai, kas, jo nuomone, turėtų būti, bet nėra įtvirtinta jo nurodytuose teisės aktuose. Pareiškėjas abejoja ne nurodytų teisės aktų nuostatose expressis verbis nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi įstatymui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, bet ginčija tai, kas šiuose teisės aktuose nėra nustatyta, nors, pareiškėjo nuomone, turėtų būti nustatyta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė faktines bylos aplinkybes bei nurodė, jog nagrinėjamo skundo dalykas yra tai, ar pagrįstai VAGK narė, einanti Komisijos pirmininkės pareigas, J. M. 2011 m. birželio 29 d. rašte Nr. 7R-113(4R-326) atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2011 m. birželio 28 d. skundą VAGK, kuriame jis prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidentę atsakyti į jo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą. Pažymėjo, jog byloje yra duomenų, kad pareiškėjas inicijavo analogišką ginčą 2009 m. spalio 16 d. pateikdamas prašymą Lietuvos Respublikos Prezidentui atsiųsti oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose.

Į šį prašymą pareiškėjui atsakė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija 2009 m. lapkričio 9 d. rašte Nr. (1D-3624)-2D-6491. Atsakymą pareiškėjas apskundė VAGK, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-233 (2009/04-4R-336) skundą atmetė. Minėtą VAGK sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2010 m. spalio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-785-281/2010 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas šį teismo sprendimą apskundė LVAT, kuris 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Minėtoje byloje pareiškėjas teigė, kad Prezidento kanceliarija, 2009 m. lapkričio 9 d. raštu atsakiusi į jo 2009 m. spalio 16 d. raštą, adresuotą Prezidentei, peržengė savo kompetencijos ribas. Jo manymu, minėtą raštą turėtų išnagrinėti ir į jį atsakyti Lietuvos Respublikos Prezidentė. LVAT, remdamasis Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymu, Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 2K-490 patvirtintais Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuostatais (toliau – ir Kanceliarijos nuostatai) ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerio 2009 m. rugpjūčio 12 d.

įsakymu Nr. 25A-276 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje taisyklėmis, padarė išvadą, kad byloje nagrinėjamu atveju Prezidento kanceliarija buvo tinkamas subjektas išnagrinėti ir atsakyti į pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. raštą. Taip pat vertino, kad atsakovas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo keliami klausimai patenka į Užsienio reikalų ministerijos kompetencijos sferą.

Konstatavo, jog paminėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui yra žinomi jo keliamų ginčų išnagrinėjimo rezultatai ir tai, kad pagal teisinį reglamentavimą ir LVAT praktiką dėl pareiškėjo inicijuojamų ginčų, susijusių su tarptautinių sutarčių paskelbimu, ir kitų jo keliamų klausimų, yra pasisakyta dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės procesinės padėties, nagrinėjant tokio pobūdžio administracinius ginčus, t. y. pareiškėjui yra išaiškinta, kad pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidentui funkcijas įgyvendinti padeda Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Rėmėsi Kanceliarijos nuostatų 2.5, 6.6, 6.11 ir 21 punktais bei konstatavo, jog nepaisydamas nurodytų aplinkybių, pareiškėjas pakartotinai inicijuoja ginčus dėl Prezidentei pateiktų prašymų tais pačiais klausimais, kurie jau yra išnagrinėti, ir, gavęs Prezidento kanceliarijos atsakymą, savo pasirinkimu skundžia juos VAGK, nurodydamas atsakovu Lietuvos Respublikos Prezidentą ir prašydamas įpareigoti jį pateikti atsakymą.

Teismas, spręsdamas, ar pagrįstai Komisija atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, įvertino AGKĮ 2 straipsnio 2 ir 3 dalis, 9 straipsnio 1 ir 2 dalis, 17 punkto 2 dalį, 23 punktą, 50 punkto 2 dalį, ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, jog kai nėra VAGK pirmininko, laikinai jį pavaduoja komisijos pirmininko paskirtas vienas iš VAGK narių. Padarė išvadą, jog VAGK narė, einanti Komisijos pirmininkės pareigas, pagrįstai 2011 m. birželio 29 d. raštu Nr. 7R-113(4R-326) atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2011 m. birželio 28 d. skundą, nes jis skunde kėlė klausimą dėl Prezidento neveikimo (atsakymo nepateikimo į jo skundą), o Lietuvos Respublikos Prezidento veiklos tyrimas nepriskiriamas VAGK kompetencijai (ABTĮ 16, 29 str.; AGKĮ 9 str. 2 d.). Taip pat nurodė, jog nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Komisijos narė, einanti Komisijos pirmininkės pareigas, neturėjo įgaliojimų vienasmeniškai atsakyti į jo skundą, priešingai – Nuostatų 17 ir 23 punktuose nustatytas reglamentavimas įtvirtina, kad komisijos narys, priėmęs komisijai pateiktą skundą (prašymą), patikrina jo priklausymą šios komisijos kompetencijai, taigi padaryta išvada, kad nustatę, jog skundas Komisijai nepriskirtinas nagrinėti, Komisijos narys turi teisę ir pareigą „išnagrinėti ir išspręsti“ šį klausimą, t. y. atsisakyti nagrinėti šį skundą. Be to, VAGK atsisakymas nagrinėti pareiškėjo 2011 m. birželio 28 d. skundą neužkirto jam kelio patikrinti Prezidento kanceliarijos 2011 m. birželio 30 d. atsakymo į jo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą teisėtumo. Savo teisę apskųsti minėtą Prezidento kanceliarijos 2011 m. birželio 30 d. atsakymą pareiškėjas realizavo 2011 m. liepos 21 d. paduodamas skundą VAGK ir atsakovu nurodydamas Prezidento kanceliariją, kuri skundą išnagrinėjo, priimdama 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 3R-197 (AG-171/01-2011).

Teismas taip pat nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes jam nekilo abejonių dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 50 punkto 2 dalies ir 17 punkto 2 dalies normų atitikties AGKĮ 7 straipsnio 1 daliai.

III. Pareiškėjas R. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai bei 5 straipsnio 3 daliai; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Administracinių ginčų komisijų darbo Nuostatų 50 punkto 2 dalies ir 17 punkto 2 dalies normų atitikimo AGKĮ 7 straipsnio 1 daliai, taip pat dėl to, ar nėra pažeidžiamas teisinės valstybės principas, atsižvelgiant į tai, kad nei įstatymu, nei Nuostatais nėra nustatyti Komisijos nario, pavaduojančio pirmininką, ir Komisijos pirmininko pavaduotojo kompetencija, paskyrimo tvarka bei atvejai ir sąlygos tokiems paskyrimams; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patikrinti, ar Kanceliarijos nuostatų 17 punktas atitinka Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 dalį bei 13 straipsnio 3 dalį, taip pat – teisinės valstybės principą; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patikrinti, ar Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių punktai, kurie nustato, kad prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Kanceliarijoje, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus.

Apeliacinis skundas (b. l. 67-76) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai nurodo, jog byloje yra duomenų, kad pareiškėjas inicijavo analogišką ginčą. Nurodo, jog VAGK pateikė 2011 m. birželio 28 d. skundą dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės neveikimo, nes atsakovas nedavė jokio atsakymo į jam pateiktą prašymą.

2. Remiasi ABTĮ 32 straipsnio 3 dalimi ir pažymi, jog skunde atsakovu buvo nurodęs Lietuvos Respublikos Prezidentą, tačiau teismas nepagrįstai juo nurodė ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją, kuris yra visiškai skirtingas juridinis asmuo.

3. Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstas valstybine kalba oficialiai iki šio momento nepaskelbtas, kas prieštarauja teisinės valstybės principui.

4. Asmuo davęs atsakymą Prezidento kanceliarijos vardu, Prezidento kanceliarijoje apskritai nedirba, o būtent – Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėjas užsienio politikos klausimais M. Ž., parašęs ir pasirašęs ant Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos blanko.

5. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Kanceliarijos nuostatais, bet visiškai nepasisakė dėl prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patikrinti, ar šių Kanceliarijos Nuostatų 10 ir 17 punktai atitinka aukštesnės galios teisės aktus. Be to, teismas vadovavosi Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklėmis, tačiau taip pat bylos nesustabdė ir dėl jo prašymo patikrinti šio norminio administracinio akto teisėtumą nepasisakė.

6. Remiasi Konstitucijos 5 straipsniu, 77 straipsnio 2 dalimi ir 84 straipsnio 1 ir 2 dalimi, Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis, Kanceliarijos Nuostatų 1 punktu, 6.6 punktu, 6.11 punktu, 10 punktu, 17 punktu, Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 4 punktu, 21.1 punktu bei pabrėžia, jog visa tai rodo, kad Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kancleris, viršydamas savo įgaliojimus, 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 25A-276 visiškai neteisėtai ir nepagrįstai pasisavino ir perdavė Kanceliarijos Asmenų aptarnavimo ir dokumentų valdymo skyriui teisę nagrinėti prašymus, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais. Pabrėžia, jog Taisyklių 4 ir 21.5 punktai, numatantys, kad prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Kanceliarijoje, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniui, Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 daliai.

7. Tai, kad Prezidento patarėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. gruodžio 31 d. potvarkiu Nr. 2K-87, 1 punkte nurodyta, kad Respublikos Prezidento patarėjo pareigybė yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigybė, kurios viena iš funkcijų yra nustatyta tvarka nagrinėti ir rengti atsakymus į asmenų skundus, pareiškimus bei prašymus arba, esant reikalui, juos persiųsti kompetentingoms institucijoms (8.11 p.), nepatvirtina Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjų pavaldumo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kancleriui. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. gruodžio 31 d. potvarkis Nr. 2K-87 viešai nepaskelbtas.

8. Remiasi ABTĮ 111 ir 112 straipsnių nuostatomis bei Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimu byloje Nr. 04/08-11/08 bei nurodo, jog teismai, kilus abejonėms, turi tirti administracinių teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Nuostatų 50 punkto 2 dalis prieštarauja AGKĮ 7 straipsnio 1 daliai. Taip pat pažymi, jog abejonių kelia ir Nuostatų 17 punkto 2 dalis.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 112–17).

Atsiliepimą grindžia iš esmės tapačiais argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies konstitucingumo klausimas jau buvo išspręstas Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimu. Taip pat remiasi Konstitucijos 102 ir 110 straipsniais bei ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, jog pareiškėjas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Respublikos Prezidento potvarkio atitinkamų punktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, kad Respublikos Prezidento aktas (ar jo dalis), jo manymu, prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, bet privalo savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties aukštesnės galios teisės aktui pagrįsti aiškiai suformuluotais argumentais, motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas teisme kilo dėl VAGK narės, einančios Komisijos pirmininkės pareigas, atsisakymo ( 2011 m. birželio 29 d. raštas Nr. 7R-113(4R-326) nagrinėti pareiškėjo 2011 m. birželio 28 d. skundą VAGK, kuriame jis prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidentę atsakyti į jo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą.

Administracinių ginčų komisijų įstatymas (11 straipsnis) garantuoja suinteresuotų asmenų teisę su skundu (prašymu) kreiptis į atitinkamą administracinių ginčų komisiją tik šios kompetencijai priskirtais klausimais. Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai priskirta nagrinėti skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo (AGKĮ 9 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio antroji dalis nustato, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija nesprendžia ABTĮ 16 straipsnyje, 18 straipsnyje, 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų (bylų), taip pat mokesčių bylų ir administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 29 straipsnyje.

ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti Respublikos Prezidento veiklos. Taigi, tokios kompetencijos neturi ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. birželio 28 d. pateikė VAGK skundą (b.l. 5), nurodęs, kad Prezidentė neatsakė į jo 2011 m. gegužės 19 d. pateiktą prašymą, ir paprašė įpareigoti Prezidentę atsakyti į jo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą. Aukščiau aptarto reguliavimo pagrindu darytina išvada, kad ginčas pagal pareiškėjo suformuluotą reikalavimą nepriskirtinas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetencijai. Todėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos narės, einančios komisijos pirmininkės pareigas, atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą teisėtas ir pagrįstas.

Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl VAGK narės, einančios komisijos pirmininkės pareigas įgalinimų vienasmeniškai spręsti skundo (prašymo) priėmimo klausimą. Pagal Nuostatų 17 punkto antrą dalį skundą (prašymą), teikiamą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, priima šios komisijos narys, kuris išnagrinėja ir išsprendžia šių nuostatų 23 punkte nurodytus klausimus. Nuostatų 23 punkte nustatyta, kad komisijos pirmininkas išnagrinėja ir sprendžia šiuos klausimus: ar priklauso šios komisijos kompetencijai nagrinėti gautą skundą (prašymą); ar gautas skundas (prašymas) paduotas nepraleidus nustatyto termino; ar skundas (prašymas) atitinka šių nuostatų 13-15 punktų reikalavimus; ar būtina reikalauti papildomos medžiagos; kuriuos asmenis reikia kviesti į posėdį; kada ir kur nagrinėti skundą (prašymą). Todėl konstatuojama, kad skundo (prašymo) priėmimo klausimą kompetentingi spręsti tiek Komisijos pirmininkas tiek narys.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl byloje taikomų normų konstitucingumo, todėl pritariama pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą, o sprendimo motyvai nekartojami.

Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė