2018-12-05 Nr. AB-22422-3-61-3-04312-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1662-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04312-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 17.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. spalio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai, patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 (toliau – ir Sąrašai), ir Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (toliau – ir Rekomendacijos), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, 1961 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Bendrajai narkotinių medžiagų konvencijai (toliau – ir 1961 m. konvencija) ir jos 1972 m. papildomam protokolui; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2016 m. spalio 7 d. raštą Nr. (1.1.36-41)10-8290; bei 3) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjo nuomone, Ministerija Sąrašuose ir Rekomendacijose neteisėtai, t. y. pažeisdama Konstitucijos 138 straipsnyje ir Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės aktų hierarchijos principą, iškraipė „kanapės“ kaip narkotinės medžiagos sąvoką. Pareiškėjas 2016 m. kovo 16 d. skundu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas ištaisyti šią klaidą. Pareiškėjas Ministerijos atsakymą į jo skundą – ginčijamą 2016 m. spalio 7 d. raštą Nr. (1.1.36-11)4-3112 – laikė paviršutinišku, neišsamiu, priimtu neįsigilinus į teisės aktus ir jiems prieštaraujančiu.

Pareiškėjas tvirtino, kad tarptautinių teisės aktų – Jungtinių Tautų Organizacijos 1961 m. konvencijos ir 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos (toliau – ir 1971 m. konvencija) – prasme „kanape“ kaip narkotine medžiaga laikomas ne visas augalas, o tik augalo galvutė su žiedais arba vaisiais, išskyrus sėklas ir lapus. Ministerija Sąrašuose „kanapės“ sąvoką išplėtė, ją apibrėždama kaip „kanapės antžemines dalis“, t. y. į sąvoka „kanapė“ įtraukė augalo lapus, sėklas ir stiebus. Toks pat sąvokos išplėtimas padarytas ir Rekomendacijose.

Dėl šių priežasčių, skaičiuojant narkotinės medžiagos „kanapė“ svorį, į svorį įtraukiamas kanapės augalo lapų, sėklų ir stiebų svoris, tokiu būdu padidinat narkotinės medžiagos „kanapė“ kiekį (svorį), pagal kurį yra diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė. Pareiškėjas paaiškino, jog jis buvo nuteistas 11 metų laisvės atėmimo bausme dėl kanapių auginimo, į narkotinės medžiagos „kanapė“ svorį įskaičiuojant visas kanapės augalo antžemines dalis. Tokiu būdu apskaičiuotas narkotinės medžiagos kiekis (svoris) atitiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį, pagal kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 10 iki 15 metų.

Tačiau, jeigu būtų taikomos 1961 m. konvencijos nuostatos, apskaičiuotas narkotinės medžiagos kiekis (svoris) būtų mažesnis, atitinkamai pareiškėjui būtų buvusi paskirta trumpesnė laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 ar 2 dalimi. Taigi, kadangi Ministerija nepaisė tarptautinių teisės aktų nuostatų ir išplėtė narkotinės medžiagos „kanapė“ sąvoką, pareiškėjas buvo nuteistas griežtesne laisvės atėmimo bausme ir patyrė neturinę žalą, t. y. jis daug ilgesniam laikui buvo atskirtas nuo savo šeimos, mažamečių vaikų, dėl to silpnėja socialiniai ryšiai su šeima, atsiranda emocinė depresija, išgyvenimai.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Ministerijos nuomone, skunduose keliami reikalavimai nėra pagrįsti teisiniais argumentais, nėra nurodomos teisės aktų nuostatos ir teisiniai motyvai, pagal kuriuos Ministerija priimtuose teisės aktuose būtų netinkamai apibrėžusi narkotinių medžiagų sąvoką(-as) (šioje byloje aktualią ,.kanapės“ sąvoką). Be to, pareiškėjo prašomas panaikinti Ministerijos raštas (pateiktas atsakymas) nesukelia teisinių pasekmių, t. y. šiame rašte Ministerija tik teikė informacinio pobūdžio atsakymą, nepriėmė jokio administracinio sprendimo, kuris pareiškėjui sukėlė ar galėtų sukelti neturtinę žalą (ar kitokias pasekmes). Ministerija tvirtino, kad ji neturi pareigos priimti teisės akto pakeitimą(-us), t. y. nustatyti naują sąvoką(-as), vien pagal pareiškėjo prašymą bei jo dėstomą formuluotę. Ministerija paaiškino, kad Rekomendacijos yra parengtos įgyvendinant Baudžiamojo kodekso 269 straipsnio 2 dalį ir siekiant užtikrinti Baudžiamojo kodekso nuostatų, reglamentuojančių asmenų atsakomybę už pažeidimus ar nusikalstamą veiką neteisėtai disponuojant narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedideliais, dideliais ar labai dideliais kiekiais, taikymą. Rekomendacijose tvirtinami tik tų narkotinių ir psichotropinių medžiagų rekomenduojami kiekiai, kurios įrašytos į Sąrašus. Kanapės (antžeminės dalys) yra įrašytos į Sąrašus, todėl Rekomendacijose yra patvirtinti ir jų rekomenduojami nedidelis, didelis ir labai didelis kiekiai. 1961 m. konvencijos nuostatos nedraudžia valstybėms taikyti griežtesnį kontrolės režimą narkotinėms medžiagoms arba imtis visų, valstybės manymu, būtinų specialių kontrolės priemonių. Ministerija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į ją buvo kreipęsis su prašymu dėl narkotinių medžiagų klasifikavimo pakeitimo. Minėti reikalavimai buvo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniame teisme (administracinė byla Nr. I-3771-426/2016), sprendimas neįsiteisėjęs, nes pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-l 953-756/2017).

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo R. Š. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydamas pakeisti „kanapės“ kaip narkotinės medžiagos sąvoką taip, kad ji atitiktų 1961 m. konvencijos ir jos papildomo protokolo nuostatas ir kad nebūtų prieštaravimų šiai konvencijai, nebūtų pažeistas teisės aktų hierarchijos principas. Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad Sąrašuose ir Rekomendacijose įtvirtinta „kanapės“ kaip narkotinės medžiagos sąvoka buvo nepagrįstai išplėsta. Ministerija ginčijamame 2016 m. spalio 7 d. rašte Nr. (1.1.36-41)10-8290, aptarusi tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų nuostatas, nurodė, jog Lietuvos pasirinkta teisinė pozicija dėl į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus įrašytų augalų, turinčių narkotinių medžiagų, neprieštarauja 1961 m. ir 1971 m. konvencijoms.

7. Teismas, apžvelgęs 1961 m. ir 1972 m. konvencijų, Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo (toliau – ir Kontrolės įstatymas) nuostatas, priėjo išvadą, kad įstatymų leidėjas Ministerijai yra pavedęs sudaryti narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių nuostatas. Įgyvendindamas šią funkciją, Sveikatos apsaugos ministras 2010 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtino Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, į kurį, be kita ko, kaip narkotines medžiagas, draudžiamas vartoti medicinos tikslams (I sąrašas), įtraukė ir kanapes (antžeminės dalys). Sveikatos apsaugos ministras, įgyvendindamas Baudžiamojo kodekso 269 straipsnio 2 dalį, 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtino Rekomendacijas, kuriuose nustatė, koks į Sąrašus įtrauktų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis laikytinas nedideliu, dideliu ir labai dideliu. Kanapės (visos antžeminės dalys) patenka į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą, todėl atitinkamai Rekomendacijose nustatytas ir jų kiekis (neišskiriant atskirų antžeminių dalių; Rekomendacijų I sąrašo 19 p.). Teismo vertinimu, Ministerija, įtraukdama kanapes į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą, ir atitinkamai į Rekomendacijas, nenustatydama jokių išimčių dėl atskirų kanapių antžeminių dalių, tarptautinių sutarčių nuostatų nepažeidė, nes nė viena iš minėtų konvencijų valstybėms narėms nedraudžia imtis specialių ir griežtesnių narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės priemonių, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Ministerijos veiksmus ar neveikimą. Tai, kad pareiškėjas dėl neteisėto kanapių auginimo buvo nubaustas laisvės atėmimo bausme, lėmė ne Ministerijos funkcijų, įgyvendinant valstybės politiką narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės srityje, vykdymas, o pareiškėjo pasirinkto elgesio modelis ir jo apimtis.

8. Teismui nekilo abejonių dėl Sąrašų ir Rekomendacijų teisėtumo, jų atitikties teisiniam reguliavimui, todėl jis nesikreipė į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šių norminių teisės aktų teisėtumo.

9. Teismas taip pat nustatė, kad ginčijamame Ministerijos 2016 m. spalio 7 d. rašte Nr. (1.1.36-41)10-8290 pareiškėjui pateikta išsami informacija apie teisinį reguliavimą, susijusį su narkotinių ir psichotropinių medžiagų klasifikavimu, jų sąrašų sudarymu, kiekio nustatymu, bei paaiškinta, kad tarptautinių sutarčių nuostatos valstybėms narėms nedraudžia taikyti griežtesnį kontrolės režimą narkotinėms medžiagoms. Teismas laikė, kad pareiškėjui į jo prašymą atsakyta tinkamai ir išsamiai.

10. Teismas nagrinėjamu atveju neteisėtų Ministerijos veiksmų ar neveikimo, t. y. vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nenustatė, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą buvo atmestas.

III. 11. Pareiškėjas R. Š. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti, įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją „kanapės“ kaip narkotinės medžiagos sąvoką apibrėžti taip, kaip tai nurodyta 1961 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Bendrojoje narkotinių medžiagų konvencijoje, ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja savo argumentus dėl neteisėto narkotinės medžiagos „kanapė“ sąvokos išplėtimo, neteisėtus Ministerijos veiksmus, lėmusius ilgesnę jam skirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę, apžvelgia Ministerijos 2016 m. spalio 7 d. rašto Nr. (1.1.36-1)10-8290 turinį. Pareiškėjas pažymi, kad daugelyje valstybių kanapes galima teisėtai naudoti medicininiais tikslais, jos yra priskiriamos prie lengvųjų narkotikų (Lietuvoje narkotikų sunkumas nėra skirstomas). Pareiškėjo nuomone, Lietuvoje taikomos kontrolės priemonės yra per daug griežtos. 1961 m. konvencijoje yra aiškiai apibrėžta, kas yra „kanapė“ kaip narkotinė medžiaga, todėl kontrolės negalima griežtinti keičiant šį apibrėžimą. Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad ginčijamas Ministerijos raštas jam nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Tokiu būdu Ministerija parodė savo neveikimą, t. y. neveikė taip, kaip pareiškėjas prašė, ir Ministerija yra atsakinga už tokį savo neveikimą. Pareiškėjas tvirtina skunde išdėstęs teisinius motyvus, kuriais grindė savo reikalavimą, t. y. rėmėsi 1961 m. konvencijoje pateiktu apibrėžimu, nurodė, kad Sąrašai ir Rekomendacijos prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ministerija, pateikdama narkotinės medžiagos „kanapė“ sąvoką, padarė klaidą ir turi ją ištaisyti, šią sąvoką apibrėždama taip, kaip tai nurodyta 1961 m. konvencijoje.

13. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 28 d. teismui išsiųstame atsikirtime į Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimą iš esmės pakartoja apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus apie 1961 m. Konvencijoje ir Rekomendacijose įtvirtintų sąvokų prieštaravimą, netinkamu teisiniu reguliavimu jam padarytą neturtinę žalą.

14. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. spalio 7 d. rašto Nr. (1.1.36-41)10-8290, kuriame atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 16 d. prašymą pakeisti Sąrašuose ir Rekomendacijose pateiktą narkotinės medžiagos „kanapė“ apibrėžimą, teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl neturtinės žalos, pareiškėjui galbūt kilusios dėl tokio atsisakymo, atlyginimo.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad Ministerijos 2016 m. spalio 7 d. rašte Nr. (1.1.36-41)10-8290 suformuluotas atsisakymas pakeisti narkotinės medžiagos „kanapė“ apibrėžimą taip, kaip to pageidauja pareiškėjas, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Ministerija, įtraukdama kanapes į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą, ir atitinkamai į Rekomendacijas, nenustatydama jokių išimčių dėl atskirų kanapių antžeminių dalių, tarptautinių sutarčių nuostatų nepažeidė, bei kad Ministerija jokių neteisėtų veiksmų šiuo aspektu neatliko. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, subjektyvia pareiškėjo nuomone apie priemones, kuriomis galima griežtinti kontrolės režimą narkotinėms medžiagoms. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl Ministerijos atsakymo į pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 16 d. prašymą.

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 16 d. prašyme (skunde) (b. l. 22–23) nurodė, kad Sąrašuose ir Rekomendacijose įtvirtinta narkotinės medžiagos „kanapė“ sąvoka neatitinka 1961 m. konvencijoje pateiktos sąvokos, t. y. šie norminiai administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant teisės aktų hierarchijos principą, paaiškino aplinkybes apie jam skirtą laisvės atėmimo bausmę ir prašė pakeisti „kanapės“ kaip narkotinės medžiagos sąvoką taip, kad ši sąvoka neprieštarautų 1961 m. konvencijos ir jos papildomo protokolo nuostatoms bei nebūtų pažeistas teisės aktų hierarchijos principas.

20. Ginčijamame 2016 m. spalio 7 d. rašte Nr. (1.1.36-41)10-8290 (b. l. 24–25) Ministerija pareiškėjui nurodė, kokiais teisės aktais vadovaujantis buvo sudaryti Sąrašai ir Rekomendacijos, teigė, kad Lietuvos pasirinkta teisinė pozicija į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus įrašyti ir augalus, turinčius narkotinių medžiagų, iš esmės neprieštarauja 1961 m. ir 1971 m. konvencijų nuostatoms, ypač atsižvelgiant į tai, kad tarptautinių sutarčių nuostatos į nacionalinę teisę neturi būti perkeliamos pažodžiui, bei į nacionalines teisines sistemas ir jų ypatumus, paaiškino, kad 1961 m. konvencijoje vartojama sąvokos „kanapė“ apibrėžtis nėra įteisinta Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose narkotines ir psichotropines medžiagas, todėl vadovautinasi Lietuvos Respublikos terminų banke pateikta apibrėžtimi, ir pažymėjo, kad minėtos konvencijos valstybėms nedraudžia taikyti griežtesnį kontrolės režimą narkotinėms medžiagoms arba imtis visų, valstybės manymu, būtinų specialiųjų kontrolės priemonių, todėl kanapių įtraukimas į Sąrašus, nenustatant jokių išimčių dėl atskirų antžeminių augalo dalių, 1961 m. konvencijos nuostatoms neprieštarauja.

21. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų klasifikavimo pagrindus, šių medžiagų, kai jos vartojamos sveikatos priežiūros, veterinarijos bei mokslo tikslams, teisėtą apyvartą ir apyvartos kontrolę pagal tarptautinių susitarimų reikalavimus nustato Kontrolės įstatymas (Kontrolės įstatymo 1 str. 1 d.). Narkotinės ir psichotropinės medžiagos – tai į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus kontroliuojamų medžiagų sąrašus įrašytos gamtinės ar sintetinės medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio ar piktnaudžiavimo jomis sukelia sunkų žmogaus sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį asmens psichine ir fizine priklausomybe nuo jų, ar pavojų žmogaus sveikatai (Kontrolės įstatymo 2 str. 1 d.). Narkotinės ir psichotropinės medžiagos klasifikuojamos pagal jų žalingą poveikį žmogaus sveikatai, kai jomis piktnaudžiaujama, ir pagal tai, ar jos gali būti vartojamos sveikatos priežiūros tikslams; narkotines ir psichotropines medžiagas pagal joms taikomą kontrolės režimą, remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, klasifikuoja ir į sąrašus įrašo Sveikatos apsaugos ministerija (Kontrolės įstatymo 4 str. 1 d.).

22. Pagal Baudžiamojo kodekso 269 straipsnio 1 dalį, šiame skyriuje (XXXVII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis“) nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis.

23. 1961 m. konvencijos 39 straipsnyje įtvirtinta, kad, nepaisant jokių šios Konvencijos nuostatų, niekas nekliudo ar nelaikoma kliūtimi Šalims imtis griežtesnių ar skrupulingesnių kontrolės priemonių, negu numatyta šioje Konvencijoje, ir, be kita ko, reikalauti, kad į III sąrašą įrašyti preparatai arba į II sąrašą įrašytos narkotinės medžiagos būtų kontroliuojamos visomis kontrolės ar tokiomis kontrolės priemonėmis, kurios taikomos į I sąrašą įrašytoms narkotinėms medžiagoms, kurios, šios Šalies manymu, yra būtinos ar pageidautinos žmonių sveikatos apsaugai bei gerovei.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog būtent Ministerija yra įstatymais įgaliota sudaryti narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus bei rekomendacijas, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu. Jokie teisės aktai Ministerijos neįpareigoja šiuos sąrašus ir / ar rekomendacijas sudaryti (keisti) pagal pavienių asmenų, neturinčių atitinkamų teisės aktais suteiktų įgaliojimų, pageidavimus. Nors pareiškėjas tvirtina, kad Lietuvoje taikomos narkotinių medžiagų kontrolės priemonės jau yra per griežtos, kad kontrolės režimas negali būti griežtinamas į narkotinių medžiagų sąrašus įtraukiant medžiagas, kurios pagal 1961 m. Konvenciją nėra laikomos narkotinėmis medžiagomis, tokia pareiškėjo pozicija yra grindžiama subjektyvia jo nuomone. Tokio vertinimo nekeičia ir apeliacinio skundo teiginiai, jog kai kuriose valstybėse (pvz., Vokietijos Federacinėje Respublikoje) yra nustatytas švelnesnis kanapių kontrolės režimas. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad, apskaičiuojant narkotinės medžiagos „kanapė“ kiekį (svorį), pagal Lietuvos teisę nepagrįstai yra įskaičiuojamas kanapės augalo stiebas, lapai ir sėklos, tačiau iš pareiškėjo cituojamo apibrėžimo matyti, kad sėklos ir lapai ne visais atvejais nepatenka į 1961 m. konvencijos 1 straipsnio 1 dalies b punkte pateiktą apibrėžimą („kanapės – kanapės augalo galvutės su žiedais arba vaisiais (išskyrus sėklas ir lapus, jeigu tarp jų nėra galvučių), iš kurių nebuvo išgauta derva, nesvarbu, kaip jos būtų įvardytos“), o 1961 m. konvencijos 28 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta šalių pareiga imtis priemonių, reikalingų užkirsti kelią piktnaudžiavimui kanapių lapais bei neteisėtai jų apyvartai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad Ministerija turėjo tenkinti jo 2016 m. rugpjūčio 16 d. prašyme (skunde) suformuluotus reikalavimus, nes Sąrašai ir Rekomendacijos prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (1961 m. konvencijos ir jos papildomo protokolo nuostatoms), pripažintini nepagrįstais.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo 2016 m. spalio 7 d. rašto Nr. (1.1.36-41)10-8290 turinį, nenustatė pagrindo tokį administracinį aktą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu. Jokių esminių individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, pažeidimų minėtame rašte nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 16 d. prašymą (skundą), jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl byloje nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo). Konstatavus vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti neegzistavimą, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra netenkinamas, nevertinant jo teiginių apie kitas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas.

26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė