2020-06-17 Nr. AB-12217-3-62-3-02344-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1172-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02344-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 11 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK, atlyginti už laikotarpius nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d., nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2015 m. sausio 20 d. bei nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2017 m. gegužės 8 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam būnant Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje ginčo laikotarpiais teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamojo ploto normą mažino patalpose esantys baldai. Nebuvo įrengto laisvalaikio ir poilsio kambario, nebuvo įrengta virtuvėlės, rūbų džiovinimo patalpų. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Įstaigos 2 sektoriaus 4 bei 21 būryje poilsio kambarių nėra, tačiau nuteistieji laiką gali leisti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, dalyvauti įvairiose socialinėse programose, sportuoti, užsiimti kita kultūrine veikla. Būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu. Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 4 būryje įrengta virtuvėlė, kurioje yra spintelės ir šaldytuvai maisto produktams susidėti. Pareiškėjas nesikreipė į psichologinės tarnybos specialistus dėl to, jog būtų patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, papildomus nepatogumus, kurių atsiradimą galėjo nulemti blogos gyvenimo sąlygos pataisos namuose. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovo atstovas taip pat prašė taikyti trejų metų senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo D. M. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos PN-AK sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2017 m. gegužės 8 d., reikalavimą dėl šiuo laikotarpiu patirtos neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiais nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d., nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2015 m. sausio 20 d. bei nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2017 m. gegužės 8 d. (skundą teismui išsiuntė 2018 m. spalio 15 d.) patirtą neturtinę žalą. Atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

7. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, diskriminaciją, teismas pažymėjo, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. spalio 15 d. (b. l. 64). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2015 m. spalio 15 d. atmestina kaip nepagrįsta. Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, teismas laikė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2017 m. gegužės 8 d.

8. Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2 sektoriuje periodiškai buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d., nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2015 m. sausio 20 d. bei nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2017 m. gegužės 8 d. Teismas akcentavo, kad, pritaikius ieškinio senatį, ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2017 d. gegužės 8 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) ir pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darė išvadą, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nepateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

10. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2017 m. gegužės 8 d.) buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 4 būrio 2 brigadą, kurios plotas 62,52 kv. m, įrengta 20 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,12 kv. m (62,52/20) ploto (b. l. 86, 87, 89). Pareiškėjas skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 4 būryje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos, į bylą pateikė pažymas bei raštus (b. l. 44–57), kuriose nurodyta, kad tam tikrais laikotarpiais Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 4 būryje 2 miegamajame buvo įrengtas minėtas skaičius miegamųjų vietų, tačiau duomenų, patvirtinančių jo teiginius apie miegamąsias vietas ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2017 m. gegužės 8 d.) į bylą nėra pateikta. Byloje taip pat nėra duomenų paneigiančių ar prieštaraujančių atsakovo atstovo pateiktai informacijai apie miegamųjų vietų skaičių 2 sektoriaus 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu, surinktai pagal pataisos įstaigos 2 sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto D. C. dėl nuteistojo D. M., nurodytus duomenis (b. l. 86). Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateikta informacija apie 2 sektoriaus 4 būrio 2 gyvenamosios patalpos plotą bei joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

11. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų trūko vietos virtuvėlėje, buvo sunku pasinaudoti tualetu, nepakako gryno oro, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Ginčo atveju nenustačius gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimo, šie pareiškėjo argumentai atskirai nevertinti.

12. Teismas pažymėjo, kad teisės aktų pažeidimas dėl neįrengto poilsio kambario laikytinas nustatytu. Teismas paaiškino, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog 2 sektoriuje atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti savo drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Be to, kartą per savaitę nuteistųjų skalbiniai skalbiami centralizuotai (b. l. 73, 85). Pareiškėjas skundų dėl drabužių džiovinimo ar skalbimo pareigūnams ir administracijai neteikė. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie teikiamas skalbimo paslaugas, drabužių džiovyklos įrengimą kiemelyje, todėl neteisėti Pravieniškių PN-AK veiksmai nekonstatuoti. Teismas taip pat akcentavo, kad atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys (b. l. 78–79, 85) patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 4 būryje yra įrengta virtuvėlė, kurios plotas 16,08 kv. m, kiekvieno būrio virtuvėlėse yra šaldytuvai bei spintelės maisto produktams susidėti ir laikyti, todėl pareiškėjo teiginys dėl kambario maistui susidėti nebuvimo atmestas kaip neįrodytas.

13. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

14. Įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 2 sektoriaus 4 būryje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys. Nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl jo skunde nurodytų pažeidimų į Pravieniškių PN-AK administraciją nesikreipė, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestas.

III. 15. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 ir 6 dalyse ir 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, neišnagrinėjo visų pareiškėjo keliamų klausimų. Teismas neišreikalavo papildomų paaiškinimų iš atsakovo, pareiškėjo pateiktus įrodymus vertino netinkamai. Atsakovas pateikė duomenis apie miegamųjų vietų skaičių raštų parengimo dieną, o ne skundžiamu laikotarpiu. Tuo tarpu pareiškėjas įrodė, jog iki jo paleidimo 4 būryje 2 brigadoje buvo 24 miegamosios vietos. Turėjo būti įvertinti ir pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto. Be to, 4 būryje nebuvo įrengtas poilsio kambarys, drabužių džiovykla, nebuvo pakankamo dydžio patalpos maisto produktams susidėti. 4 būrio patalpos nuo 2017 m. sausio 1 d. pradėtos rakinti nuo 20:30 iki 06:30 val. Pareiškėjo vertinimu, nėra pagrindo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį, nes nėra galimybės nustatyti tikslios datos, nuo kada pareiškėjas galėjo ar turėjo sužinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2982-492/2018, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimas Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą Nr. 71024/13 ir 71974/13).

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovauja Pravieniškių PN-AK, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Pravieniškių PN-AK nurodo, kad apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas. Atsakovo atstovas sutinka su teismo sprendimu ir pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, kad atsirastų pagrindas spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Anot Pravieniškių PN-AK, teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir objektyviai įvertino faktus bei priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. M. kildina iš Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

20. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 11 000 Eur neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo D. M. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos PN-AK sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2017 m. gegužės 8 d., reikalavimą dėl šiuo laikotarpiu patirtos neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2015 m. spalio 15 d. taikė ieškinio senatį.

21. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas turėjo netaikyti sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino, nes nėra galimybės nustatyti tikslios datos, nuo kada pareiškėjas galėjo ar turėjo sužinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nes neteisingai apskaičiavo miegamųjų vietų skaičių 4 būrio 2 brigadoje ir neįvertino baldų užimamo ploto. Pareiškėjas taip pat kartoja skundo argumentus dėl poilsio kambario, drabužių džiovyklos, patalpos maistui susidėti. Mano, jog teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

22. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

23. Dėl pareiškėjo teiginio, kad nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

24. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-586-520/2020 ir kt.).

25. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju galėjo ir turėjo būti taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2015 m. spalio 15 d.

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

27. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš Regionų apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

28. Dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 4 būrio 2 brigadoje tekusio gyvenamosios patalpos ploto teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateikti įrodymai buvo įvertinti, tačiau pareiškėjo pateiktos pažymos atspindi situaciją 2 sektoriaus 4 būrio 2 brigadoje ankstesniu nei ginčui aktualiu (nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2017 m. gegužės 8 d.) laikotarpiu. Nors pareiškėjas taip pat pateikė Pravieniškių PN-AK 2015 m. vasario 26 d. raštą, kuriuo atsakoma į kito nuteistojo (V. T.) prašymą ir atsiliepimą administracinėje byloje pagal minėto nuteistojo skundą, tačiau iš Pravieniškių PN-AK rašto matyti, jog V. T. terminuoto laisvės atėmimo pabaiga – 2015 m. vasario 19 d. Taigi pareiškėjo pateikti dokumentai neatspindi situacijos ginčo laikotarpiu. Tuo tarpu atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK pateikė 2018 m. lapkričio 7 d. pažymą Nr. 42-18913 (b. l. 86), kurioje pateikta patikslinta informacija apie faktinį asmenų skaičių 4 būrio 2 brigadoje, pagrindžianti atsakovo poziciją. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl drabužių džiovyklos, patalpos maistui susidėti yra abstraktūs ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, kurie atitinka ir formuojamą EŽTT praktiką. Argumentai dėl poilsio kambario neįrengimo buvo įvertinti ir pripažintas pažeidimas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų padaryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

30. Nors pareiškėjas teigia, kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (laikotarpiai, patalpos, kuriose buvo laikomi pareiškėjai ir pan.) skiriasi.

31. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė