2023-04-19 Nr. AB-8405-3-65-3-00324-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-425-463/2023

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00324-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. O. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. O. L. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl administracinių sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja N. O. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Utenos skyriaus, kurio teisių ir pareigų perėmėjas yra atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius, 2021 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-26 „Dėl atsisakymo N. O. L. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (10.12E) VPE_SP6E-26) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2021 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-4744 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2021 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_P6E-26“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (18.2E) I-4744). Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata „Nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama“ atitinka Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatą „Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“.

2. Pareiškėjos skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pareiškėja 1993 m. balandžio 26 d. – 2002 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dirbo įvairiuose Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato padaliniuose, iš vidaus tarnybos 2002 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 31TE buvo atleista pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 1 punktą pareiškėjos prašymu, jos vidaus tarnybos laikas 2002 m. vasario 1 d. sudarė 8 metus 9 mėnesius 5 dienas. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. P-70 pareiškėja buvo priimta į prokurorės pareigas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Kvotos ir tardymo kontrolės skyriuje, iš prokuroro tarnybos buvo atleista 2009 m. spalio 22 d. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. vasario 20 d. pažymos Nr. 14R-6138 duomenimis, ji, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 97 straipsnio 6 dalimi, laikoma neteista.

2.2. Sprendimas Nr. (10.12E) VPE_SP6E-26), kurį priėmus, pareiškėja visam laikui neteko pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – pareigūnų pensija), neatitinka pozityviosios konstitucinės teisės, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija), BK 97 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto Protokolu Nr. 11, 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pareiškėja nurodė, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tam tikrus atvejus, kai pensija neskiriama, tačiau nustatydamas tokius atvejus, jis privalo paisyti Konstitucijos, įskaitant ir iš jos kylančio proporcingumo principo. Pareiškėjos manymu, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 3 dalies nuostata, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, neatitinka proporcingumo principo. Be to, pareiškėja mano, kad ši norma turi „antros bausmės“ požymių, kadangi pareigūnų pensijos neskyrimas visam likusiam gyvenimui yra žymiai griežtesnė nei baudžiamajame įstatyme numatyta bausmė ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė. Pareiškėja savo pozicijai pagrįsti rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) nutarimu, kuriuo pripažinta, jog Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos, numatančios, jog asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.3. Fondo valdybos Sprendimas Nr. (18.2E) I-4744 yra formalus, priimtas, netinkamai įgyvendinus šiai institucijai pavestas funkcija, jame neatsakyta nė į vieną pareiškėjos pateikto skundo argumentą. Pareiškėja nurodė, kad, pagal Įstatyme įtvirtintas nuostatas, nustačius pareigūnų pensijos skyrimo sąlygas, ją skiriantis subjektas tikrina, ar pareigūnas ar karys nėra padaręs tyčinio nusikaltimo. Pareiškėjos vertinimu, jos teistumas yra išnykęs, todėl ji laikytina nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Sprendimu Nr. (10.12E) VPE_SP6E-26) ji yra baudžiama antrą kartą, kadangi pareigūnų pensija jai nepaskirta ne todėl, kad ji neatitiko šios pensijos skyrimui nustatytų Įstatymo reikalavimų, bet todėl, kad ji yra padariusi tyčinį nusikaltimą.

2.4. Teismo posėdyje pareiškėja prašė tenkinti skundą, remiantis jame nurodytais argumentais ir motyvais, pateiktu teisės normų aiškinimu. Teikdama paaiškinimus, pareiškėja nurodė, kad atsakovų pateikti atsiliepimai yra deklaratyvūs, juose remiamasi neaktualia teismine praktika. Nagrinėjam ginčui aktualus yra Konstitucinio Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarimas, kuriame konstatuota, kad konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 dalies prieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad asmuo nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, jeigu atitinka sąlygą būti pripažintam kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas. Pareiškėja rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimu byloje Paksas prieš Lietuvą, kuriame apribojimas, pasireiškęs nuolatiniu ir negrįžtamu draudimu pareiškėjui būti renkamam į parlamentą, buvo pripažintas neproporcingu. Pareiškėja pabrėžė, kad sprendžiant dėl jai skirtinos pareigūnų pensijos, taikyta Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis neatitinka proporcingumo principo, pažeidžia principą non bis in idem, nebuvo atsižvelgta į tai, jog įvykdytos nusikalstamos veikos nebuvo susijusios su jos tarnyba.

3. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko.

4. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

4.1 Sprendimas Nr. (10.12E) VPE_SP6E-26 ir Fondo valdybos 2021 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. (18.2E) I-4744 yra teisėti, pagrįsti teisės normomis ir teismų suformuota praktika. VSDFV Panevėžio skyrius kaip nepagrįstus vertino pareiškėjos teiginius, kad jos teistumas išnykęs, todėl ji yra neteistas ir nepriekaištingos reputacijos asmuo. Atsakovas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktais sąvokų „teistumas“ ir „turintis teistumą“ išaiškinimais, teigė, kad teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas, vertinant asmens atitikimą reikalavimams, nustatytiems pareigūnų pensijai skirti.

4.2 Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu antikonstitucine iš esmės pripažino tik tą Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, kuria asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, atsisakoma (nustojama) mokėti jau paskirtą pensiją. VSDFV Panevėžio skyrius vertino, kad nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi kitokia situacija, kadangi pareiškėjai pareigūnų pensija nebuvo paskirta, o buvo sprendžiamas jos paskyrimo klausimas. Atsakovas tvirtino, kad, priimant Sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-26, nebuvo vertinami baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėja buvo nuteista, surinkti įrodymai, aplinkybės, nebuvo nustatoma jos kaltės forma, objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, pareiškėja nebuvo persekiojama antrą kartą už padarytą baudžiamąjį nusikaltimą. VSDFV Utenos skyrius vykdė įstatymų leidėjo Įstatyme įtvirtintą prievolę patikrinti faktą, ar besikreipiantis dėl pareigūnų pensijos skyrimo asmuo kada nors buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą.

4.3 VSDFV Panevėžio skyrius vertino, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūnų pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, jog statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tarnybos ir ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos. VSDFV Panevėžio skyrius šią poziciją grindė Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais dėl konstitucinės valstybinių, įskaitant ir pareigūnų, pensijų prigimties.

4.4 VSDFV Panevėžio skyrius, pasisakydamas dėl pareiškėjos nurodyto galimo proporcingumo principo pažeidimo, nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimuose yra konstatavęs, jog konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimuose yra nurodęs, jog įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, valstybinių pensijų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių; įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kada valstybinė pensija asmeniui neskiriama. Be to, atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021, pabrėžė, kad visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami Konstituciją, privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. VSDFV Panevėžio skyrius, kaip valstybės valdžios institucija, privalo vykdyti galiojančių įstatymų nuostatas ir neturi teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ar tinkamumą, jam nesuteikta teisė skirti valstybines pensijas kitaip, nei nustatyta Įstatyme ir kituose teisės aktuose.

4.5 Teismo posėdyje VSDFV Panevėžio skyriaus atstovas pabrėžė, jog sprendimą neskirti pareiškėjai pareigūnų pensijos nulėmė tai, kad ji buvo nuteista už tyčinių nusikaltimų padarymą. Pareiškėjos teiginiai dėl dvigubo nubaudimo nepagrįsti. Nekyla jokių abejonių dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų atitikties Konstitucijai.

5. Atsakovas Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko.

6. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

6.1 Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, 2021 m. liepos 14 d. priimtu Sprendimu Nr. (18.2E) I-4744 teisėtai ir pagrįstai buvo atmestas pareiškėjos 2021 m. birželio 11 d. skundas dėl VSDFV Utenos skyriaus Sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-26, prašomi panaikinti sprendimai priimti, išnagrinėjus faktines aplinkybes ir vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, jie argumentuoti, juose nurodyta apskundimo tvarka ir terminai, t. y. minėti sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje keliamus reikalavimus, todėl nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų juos naikinti.

6.2 Fondo valdyba, remdamasis Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. gruodžio 21 d. pateikto Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-21194 (toliau – ir Išrašas apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-21194 ) duomenimis, teigė, kad pareiškėja įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu buvo nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą. Faktas, kad pareiškėja yra nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą, buvo esminis, sprendžiant dėl jos teisės į pareigūnų pensiją. VSDFV Utenos skyrius pagrįstai vadovavosi Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi ir Sprendimu Nr. (10.12E) VPE_SP6E-26, nustatęs, kad pareiškėja neatitinka Įstatyme nustatytų pareigūnų pensijos skyrimo sąlygų, teisėtai atsisakė skirti jai pareigūnų pensiją. Fondo valdyba vertino, kad aplinkybė, jog nusikaltimas buvo padarytas ne tarnybos metu, nėra teisiškai reikšminga taikant Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, nes Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių taikyti Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies normas, draudžiančias skirti pareigūnų pensijas asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą.

6.3 Fondo valdyba kaip nepagrįstą vertino pareiškėjos teiginį, kad Sprendimas Nr. (10.12E) VPE_SP6E-26 priimtas, neatsižvelgus į tai, kad ji teista už tyčinio nusikaltimo padarymą nebūnant pareigūne, ir į BK 97 straipsnio 6 dalį, kad pareiškėjai neskiriant pareigūnų pensijos, ji už tą patį nusikaltimą yra baudžiama antrą kartą. Atsakovas tokią savo poziciją grindė Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, kuriuo Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis antikonstitucine buvo pripažinta tik ta apimtimi, kuria asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, atsisakoma mokėti jau paskirtą pensiją, t. y., kai nutraukiamas anksčiau paskirtos pensijos mokėjimas.

Fondo valdyba pabrėžė, kad nagrinėjamo ginčo atveju yra susiklosčiusi kitokia situacija, t. y. sprendžiama, ar pareiškėja atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas pareigūnų pensijai skirti. Be to, Fondo valdyba, remdamasi Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimu, kaip nepagrįstą vertino pareiškėjos argumentą, kad jos teistumas yra išnykęs, todėl ji laikytina neteista ir atitinkanti pareigūnų pensijos skyrimo sąlygas. Faktas, jog pareiškėja teismo nuosprendžiu buvo nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra jos biografijos faktas, kuris yra reikšmingas taikant Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sprendžiant dėl jos teisės gauti pareigūnų pensiją.

Fondo valdyba, remdamasi Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 6 d. nutarimais, tvirtino, kad valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų ir principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios, priklausyti ir nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių.

Atsakovas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo išaiškinimu, jog įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, gali nustatyti, kad pareigūnams, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų pensija neskiriama, tvirtino, kad tokia galimybe įstatymų leidėjas pasinaudojo, Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtindamas nuostatą, jog pareigūnų pensija neskiriama asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2020 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių su prašymu „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“. VSDFV Utenos skyrius 2021 m. sausio 20 d. priėmė Sprendimą (Nr. 10.12E) VPE_SP6E-26 „Dėl atsisakymo N. O. L. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“, kuriuo nusprendė neskirti pareiškėjai pareigūnų pensijos už tarnybą, kadangi ji Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00055-09 pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą. Pareiškėja, nesutikusi su VSDFV Utenos skyriaus priimtu Sprendimu Nr. (10.12E) VPE_SP6E-26, 2021 m. birželio 11 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą ir prašė jį panaikinti bei priimti naują sprendimą – skirti pareigūnų pensiją. Fondo valdyba, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2021 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą Nr. (18.2E) I-4744 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2021 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-26“ ir pareiškėjos skundą atmetė. Fondo valdyba konstatavo, kad Sprendimas Nr. (10.12E) VPE_SP6E-26 yra teisėtas ir pagrįstas, darydama šią išvadą, rėmėsi Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi ir Išrašo apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-21194 duomenimis apie pareiškėjos atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį už tyčinio nusikaltimo padarymą.

9. Teismas nurodė, kad ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128.

10. Teismas taip pat nustatė, kad Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Personalo administravimo valdybos parengto Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo duomenimis, pareiškėjos tarnybos vidaus tarnybos įstaigose laikas pareigūnų pensijai 2002 m. vasario 1 d. sudarė 8 metus 9 mėnesius 5 dienas, pareiškėja iš Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato kvotos inspektorės pareigų buvo atleista Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 1996 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 9t/e pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 1 punktą (pačiai prašant). Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2021 m. sausio 14 d. parengto Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo duomenimis, pareiškėjos tarnybos prokuratūros institucijose laikas pensijai skirti 2009 m. spalio 21 d. sudarė 7 metus 8 mėnesius 15 dienų, pareiškėja iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės pareigų nuo 2009 m. spalio 21 d. buvo atleista Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. P-437 „Dėl N. O. L. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje, atsižvelgus į Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-107/2013, vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu (įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui).

11. VSDFV Utenos skyrius Sprendimą (Nr. 10.12E) VPE_SP6E-26 ir Fondo valdyba Sprendimą Nr. (18.2E) I-4744 grindė Išrašo apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-21194 duomenimis ir vadovaudamiesi Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi.

12. Byloje nustatytais duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-31/ 2011 (teisminio proceso Nr.01-2-00055-09) pareiškėja, nusikalstamų veikų padarymo metu dirbusi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurore, buvo pripažinta kalta, padariusi nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl netikro dokumento pagaminimo, dėl žinomai netikro dokumento panaudojimo, pateikiant notarų biurui, dėl žinomai netikro dokumento panaudojimo, pateikiant advokatų kontorai, notarų biurui ir Civilinės metrikacijos skyriui), BK 304 straipsnio 1 dalyje (dėl melagingos informacijos pateikimo notarų biurui, dėl melagingos informacijos pateikimo Civilinės metrikacijos skyriui, dėl melagingos informacijos pateikimo advokatų kontorai), BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

13. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-107/2013 (teisminio proceso Nr. 1-01-2-00055-009-5) Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendį pakeitė, pašalindamas iš nuosprendžio nustatomosios dalies pareiškėjai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį inkriminuotas aplinkybes, kad ji pagamino netikrą dokumentą, ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl žinomai netikro dokumento panaudojimo, pateikiant notarų biurui, dėl žinomai netikro dokumento panaudojimo, pateikiant advokatų kontorai, notarų biurui ir Civilinės metrikacijos skyriui, dėl žinomai netikro dokumento panaudojimo, pateikiant Vilniaus miesto pirmajam apylinkės teismui), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (dėl savo pagaminto netikro dokumento panaudojimo); pripažino pareiškėją kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl žinomai netikro dokumento laikymo ir gabenimo); subendrino bausmes ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę 60 MGL (7 800 litų) dydžio baudą, kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

14. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjos atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis kasacine tvarka nepanaikintas ir nepakeistas.

15. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendyje konstatavo, kad pareiškėja visas jai inkriminuotas nusikalstamas veikas įvykdė tiesiogine tyčia, kadangi darydama nusikalstamas veikas, ji suvokė pavojingą veikų pobūdį ir norėjo taip veikti. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 4 d. nuosprendyje irgi konstatavo, kad pareiškėja nusikalstamas veikas, iš jų keturis nusikaltimus valdymo tvarkai, kvalifikuotus pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, bei vieną nusikaltimą nuosavybei, nutrūkusį pasikėsinimo stadijoje, padarė veikdama tiesiogine tyčia.

16. Teismas sprendė, kad atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo abejoti Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. gruodžio 21 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-21194 esančia informacija, kuria VSDFV Utenos skyrius ir Fondo valdyba rėmėsi, priimdami skundžiamus sprendimus.

17. Įstatymų leidėjas pareigūnų pensijos skyrimo ir mokėjimo terminus reglamentuojančias nuostatas įtvirtino 13 straipsnio 1–4 dalyje. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje yra imperatyviai įtvirtinta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama; sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui.

18. Ginčo teisiniams santykiams taikoma Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis buvo išdėstyta 2014 m. balandžio 17 d. priimtu Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 13 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-837, įsigaliojusiu 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusią Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakciją papildė norma, reguliuojančia santykius, kai dėl asmens veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ar baudžiamoji byla yra nagrinėjama teisme, tačiau nuostatos, kad už tyčinių nusikaltimų padarymą nuteistiems asmenims valstybinė pensija neskiriama, nekeitė, kadangi tiek Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2014 m. liepos 1 d., tiek ir redakcijoje, galiojančioje nuo 2014 m. liepos 1 d., aiškiai nustatyta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų pensija neskiriama (žr., pvz., 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1402-756/2021).

19. Sprendžiant byloje nagrinėjamą ginčą, atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą plačią ir nuoseklią Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies aiškinimo praktiką (žr. pvz. 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-128/2014; 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-522-602/2017, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1030-602/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019; 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1402-756/2021; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje a Nr. eA-2628-438/2021 ir kt.).

20. Be to, Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų aiškinimą yra pateikęs ir Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra suformuota plati oficialioji konstitucinė doktrina, atskleidžianti, be kita ko, tai, kokių iš Konstitucijos kylančių reikalavimų privalu paisyti teisės aktais reguliuojant valstybinių pensijų santykius (žr. 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, pagal Konstituciją, įskaitant ir jos 52 straipsnį, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinį reguliavimą (2016 m. birželio 20 d., 2017 m. sausio 25 d. nutarimai); įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas (2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kai valstybinė pensija asmeniui yra neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms) (2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pareigūnų ir karių, kuriems pagal įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę; pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu (2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (įskaitant ir pareigūnų pensijų) prigimties, yra nurodęs, jog valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims (2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai); pareigūnų pensijos paskirtis yra, be kita ko, atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei; tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas; pareigūnų pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu - tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas (2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad pareigūnų pensijos skyrimas asmeniui, kuris būdamas pareigūnu, nebuvo lojalus savo valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams (žr., pvz., 2015 m. liepos 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015, 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1402-756/2021 ir kt.).

22. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas darė išvadą, kad VSDFV Utenos skyrius, spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo skirti jai pareigūnų pensiją, ir Fondo valdyba, nagrinėdama pareiškėjos skundą dėl šio teritorinio skyriaus sprendimo neskirti pareiškėjai pareigūnų pensijos, tinkami taikė Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvią pareigūno pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą.

23. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl kompetentingo viešojo administravimo subjekto sprendimo neskirti asmeniui pareigūno pensiją, o ne nutraukti jau paskirtos pareigūno pensijos mokėjimą. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad VSDFV Utenos skyrius, taikydamas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigūno pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, pažeidė konstitucinį principą non bis in idem.

24. Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į ginčo teisiniams santykiams taikomą teisinį reguliavimą ir jo aiškinimą Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, teismas darė išvadą, kad VSDFV Utenos skyrius, remdamasis nustatyta tvarka surinktais duomenimis, patvirtinančiais, jog pareiškėja buvo nuteista už tyčinių nusikaltimų padarymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-26). Be to, Fondo valdyba, privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2021 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-4744 pagrįstai jį atmetė.

25. Teismas, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, atsižvelgęs į byloje taikomas Įstatymo nuostatas ir į jų aiškinimą Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, sprendė, kad teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos „Nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama“ atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

III. 26. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata „Nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama“ atitinka Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatą „Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“.

27. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus, kurie jau buvo pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja nesutinka su Teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos argumentai, susiję su nepriekaištingos reputacijos asmens statusu, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, kadangi Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įstatymo leidėjas įtvirtino įsakmų reikalavimą, jog asmuo, siekiantis, kad jam būtų paskirta pareigūnų pensija, neturi būti nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, o ne būti nepriekaištingos reputacijos. Pareiškėjos nuomone, jos teistumas yra išnykęs, todėl ji laikytina neteista ir nepriekaištingos reputacijos, o taikant jos atžvilgiu Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigūnų pensijos skyrimo sąlygą nebūti teista už tyčinio nusikaltimo padarymą, buvo paskirta antra bausmė. Antros bausmės paskyrimas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatai „Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“.

28. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

29. Atsiliepime nurodo, kad teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir procesinės teisės normas, teisingai išnagrinėjus ir įvertinus faktines bylos aplinkybes bei rašytinius įrodymus, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjos apeliacinio skundo motyvais naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

30. Atsakovas Fondo valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

31. Atsiliepime nurodo, kad teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju teistumo išnykimo momentas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi atsižvelgiant į Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose teisės į pareigūnų pensiją praradimas nesiejamas su teistumo buvimu ar išnykimu, pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui.

32. Teismas pagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad konstitucinis principas „niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“, be kita ko, reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiklą, tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinės atsakomybėn.

33. Teismas padarė teisingą išvadą, kad VSDFV Utenos skyrius, priimdamas sprendimą neskirti pareiškėjai pareigūnų pensijos, pagrįstai taikė Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį ir tuo nebuvo pažeistas konstitucinis principas „niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV teritorinio skyriaus ir Fondo valdybos sprendimų neskirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs ginčijamų VSDFV Utenos skyriaus 2021 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-26 „Dėl atsisakymo N. O. L. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ ir Fondo valdybos 2021 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. (18.2E) I-4744 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2021 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_P6E-26“ pagrįstumą ir teisėtumą, pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

36. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

37. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; ir kt.).

39. Byloje nustatyta, kad VSDFV Utenos skyriaus ir Fondo valdyba skundžiamais sprendimais, vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, atsisakyta pareiškėjai skirti pareigūnų pensiją, kaip nuteistai už tyčinio nusikaltimo padarymą.

40. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-31/2011 (teisminio proceso Nr.01-2-00055-09) buvo pripažinta kalta, padariusi nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl netikro dokumento pagaminimo, dėl žinomai netikro dokumento panaudojimo, pateikiant notarų biurui, dėl žinomai netikro dokumento panaudojimo, pateikiant advokatų kontorai, notarų biurui ir Civilinės metrikacijos skyriui), BK 304 straipsnio 1 dalyje (dėl melagingos informacijos pateikimo notarų biurui, dėl melagingos informacijos pateikimo Civilinės metrikacijos skyriui, dėl melagingos informacijos pateikimo advokatų kontorai), BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

41. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-107/2013 (teisminio proceso Nr. 1-01-2-00055-009-5) Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendį pakeitė, pašalindamas iš nuosprendžio nustatomosios dalies pareiškėjai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį inkriminuotas aplinkybes, kad ji pagamino netikrą dokumentą, ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl žinomai netikro dokumento panaudojimo, pateikiant notarų biurui, dėl žinomai netikro dokumento panaudojimo, pateikiant advokatų kontorai, notarų biurui ir Civilinės metrikacijos skyriui, dėl žinomai netikro dokumento panaudojimo, pateikiant Vilniaus miesto pirmajam apylinkės teismui), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (dėl savo pagaminto netikro dokumento panaudojimo); pripažino pareiškėją kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl žinomai netikro dokumento laikymo ir gabenimo); subendrino bausmes ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę 60 MGL (7 800 litų) dydžio baudą, kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

42. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.

43. Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas minėtą įstatymo nuostatą yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1030-602/2018, 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-502/2020 ir kt.).

44. Pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) prigimties, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia (be kita ko) atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

45. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pareigūnų pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Tikrinamu atveju, esant priimtam įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėja nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjai skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

46. Dėl pareiškėjos argumentų, kad išnykus teistumui asmens nuteisimo faktas negali būti naudojamas vertinant pareiškėjos teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą reikalavimams pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti.

47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teistumo išnykimo momentas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi atsižvelgiant į Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose teisės į valstybinę pensiją praradimas nesiejamas su teistumo buvimu ar išnykimu, pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui.

48. Dėl pareiškėjos argumentų, kad buvo pažeistas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Šiuo atveju pareiškėja nėra baudžiama antrą kartą, nes pareiškėjai pareigūnų pensija nepaskirta ne todėl, kad ji yra padariusi tyčinį nusikaltimą, o todėl, kad neatitiko šios pensijos skyrimui nustatytų Įstatymo reikalavimų.

49. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

50. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, t. y. kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

51. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodo Įstatymo nuostatas, dėl kurių teisėtumo ji abejoja, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos N. O. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė