2016-07-08 Nr. AB-14361-3-63-3-00053-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3749-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00053-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. A. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas O. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4–5) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos AVPK) Migracijos skyriaus 2016 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 30-SP9-1 ir įpareigoti atnaujinti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat prašė priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, jog nuo 2013 metų yra Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto studentas, iki studijų baigiamojo darbo gynimo jam likę 5 mėnesiai. Paaiškino, kad iki šiol Klaipėdoje jis gyveno pagal jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7374358, galiojusį iki 2016 m. sausio 4 d., tačiau pasibaigus leidimo galiojimo laikui, Klaipėdos AVPK Migracijos skyrius priėmė skundžiamą 2016 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 30-SP9-1 sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką (toliau – ir (duomenys neskelbtini)). Sprendimu pareiškėjas įpareigotas pats išvykti į (duomenys neskelbtini) ir įspėtas, kad to neįvykdžius bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

Pareiškėjas nurodė manąs, kad jam taikoma sankcija – įpareigojimas per 30 dienų išvykti į (duomenys neskelbtini) – yra pernelyg griežta. Teigė, jog atvykdamas studijuoti į Klaipėdą, jis turėjo teisėtą lūkestį įgyti universitetinį išsilavinimą. Pažymėjo, kad studijuodamas elgėsi tinkamai, dėl jo elgesio nėra buvę jokių reikšmingų nusiskundimų, jis yra apibūdinamas kaip pavyzdingas studentas. Skundžiamą sprendimą vertino kaip neadekvatų. Pareiškėjo teigimu, skundžiamu sprendimu jam sudaromi esminiai trukdžiai tęsti besibaigiančias studijas, taip pat atkreipė dėmesį, jog įdėjo daug pastangų, kad sugebėtų prisitaikyti prie jam neįprasto krašto gyvenimo ir tvarkos, tapti pavyzdžiu kitiems (tiek akademine, tiek socialine prasme). Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 39 straipsnio 2 punkto ir 124 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo taikomos pernelyg formaliai, skubotai ir šališkai, be to, yra pažeistos minėto įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktų nuostatos, kuriomis remiantis Klaipėdos AVPK Migracijos skyrius turėjo priimti pareiškėjui palankų sprendimą. Apibendrindamas nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas tinkamai neįvertinus pareiškėjo atveju svarbių aplinkybių, todėl turi būti panaikintas.

Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepimu į pareiškėjo O. A. skundą (b. l. 20–22) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą Klaipėdos AVPK Migracijos skyriaus 2016 m. sausio 6 d. sprendimą palikti galioti.

Atsakovas vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 14 punktu, apibrėžiančiu leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Paaiškino, jog remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punktu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi LT 7351388, galiojęs nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. rugpjūčio 22 d., o Klaipėdos AVPK Migracijos skyriaus 2015 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 00209 minėtas leidimas buvo pakeistas ir išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis nuo 2015 m. rugpjūčio 23 d. iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. 2015 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjui kreipusis dėl pastarojo leidimo laikinai gyventi įforminimo, nustačius, jog pareiškėjo pateiktas (duomenys neskelbtini) Respublikos pasas galioja iki 2016 m. balandžio 4 d. (t. y. trumpiau nei numatyta leisti pareiškėjui leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (redakcija, patvirtinta 2015 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 1V-367) (toliau – ir Tvarkos aprašas) 138.2–138.4 punktais, pareiškėjui buvo įformintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje 3 mėnesius trumpiau, nei galiojo jo kelionės dokumentas, t. y. iki 2016 m. sausio 4 d.

Klaipėdos AVPK pažymėjo, jog pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad leidimas laikinai gyventi jam išduodamas trumpiau, prašyme įforminti leidimą pareiškėjas pats asmeniškai pasirašė, kad turi pasikeisti turimą pasą iki išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo termino(2016 m.sausio 4 d.) bei atvykti į Migracijos skyrių naujo dokumento įforminimui. Nepaisant to, pareiškėjas į atsakovo Migracijos skyrių kreipėsi tik 2016 m. sausio 6 d., t. y. pasibaigus turimo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminui, t. y. Lietuvos Respublikoje būdamas neteisėtai. Atsakovas teigė, jog sprendimas įpareigoti pareiškėją savanoriškai per 30 dienų, t. y. iki 2016 m. vasario 5 d., grįžti į (duomenys neskelbtini) buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 39 straipsnio, 124 straipsnio 1 dalies, 125 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, atsižvelgiant į 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas nustatytas faktines aplinkybes, taip pat įvertinus tai, kad nebuvo nustatytos 130 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje nurodytos priežastys, dėl kurių pareiškėją būtų draudžiama grąžinti į (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog Įstatyme numatytas reguliavimas atitinka juo įgyvendinamus Europos Sąjungos teisės aktus (2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodekso) (OL 2006 L 105, p. 1) nuostatas (5 str. 1 p.). Taip pat atsakovas pažymėjo, kad nors (duomenys neskelbtini) konsulinės įstaigos ar (duomenys neskelbtini) atstovaujančios kitos šalies vizų tarnybos Lietuvos Respublikoje nėra, tačiau pareiga pareiškėjui pasikeisti kelionės dokumentą į galiojantį neišnyksta. Vykdamas su šiuo metu turimu kelionės dokumentu į kitą Europos Bendrijos valstybę narę, kurioje yra (duomenys neskelbtini) atstovaujanti kitos šalies vizų tarnyba, pareiškėjas pažeistų Europos Bendrijos kodekso reikalavimus (kelionės dokumento galiojimo laikas trumpesnis negu 3 mėnesiai, asmuo neturi galiojančio leidimo gyventi ar vizos), t. y. toje valstybėje būtų neteisėtai.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu (b. l. 45–49) pareiškėjo O. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vertino faktines bylos aplinkybes, vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 14 punkto, 6 straipsnio, 39 straipsnio 2 punkto, 124 straipsnio 1 dalies bei 125 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, taip pat Tvarkos aprašo 138.2–138.4 punktais. Nustatė, jog byloje neginčijama aplinkybė, kad nuo 2016 m. sausio 5 d. pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, nes pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7374358 galiojimas baigėsi 2016 m. sausio 4 d.

Rėmėsi Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi, 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei nurodė, kad nors nustatyta, jog pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslas – studijos ir nuo 2013 metų pareiškėjas mokosi Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete, yra charakterizuojamas teigiamai, vertintina, jog skundžiamo atsakovo Migracijos skyriaus sprendimo priėmimą nulėmė ne formalus aplinkybių, reglamentuotų Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, vertinimas, o paties pareiškėjo veiksmai, vykdant jam tenkančią pareigą, apie kurią jis buvo informuotas pasirašytinai, t. y. pareigą iki jam išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje termino pabaigos – 2016 m. sausio 4 d., atvykti į Klaipėdos AVPK Migracijos skyrių ir pateikti kelionės dokumentą, kurio galiojimas 3 mėnesiais viršytų laikotarpį, kuriam išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat teismas pažymėjo, jog nors, pasak pareiškėjo, jis 2015 m. rugsėjo 22 d. per (duomenys neskelbtini) elektroninę sistemą užpildė paraišką naujam asmens dokumentui gauti skubos tvarka bei gavo atsakymą, kad jis yra gaminamas ir 2016 m. sausio 25 d. pareiškėjas gali atvykti jo pasiimti, pagal atsakovo atstovų parodymus, duomenų, jog pareiškėjas yra inicijavęs naujo asmens dokumento gavimo procedūrą ir toks dokumentas yra pagamintas, Klaipėdos AVPK Migracijos skyrius neturi.

Įvertinęs aplinkybes, į kurias turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, bei esant nustatytai aplinkybei, jog į Migracijos skyrių pareiškėjas kreipėsi tik 2016 m. sausio 6 d., t. y. jau pasibaigus jam išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje terminui, teismas Klaipėdos AVPK Migracijos skyriaus 2016 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. SP9-1 pripažino teisėtu ir pagrįstu. Konstatavęs, jog Klaipėdos AVPK Migracijos skyriaus 2016 m. sausio 6 d. sprendimas Nr. SP9-1 yra teisėtas, teismas pareiškėjo reikalavimą atnaujinti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje laikė nepagrįstu, todėl netenkintinu.

III. Pareiškėjas O. A. apeliaciniu skundu (b. l. 51–54) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą dėl atsakovo įpareigojimo atnaujinti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti ir pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pareiškėjas, laikydamasis prašyme įforminti leidimą laikinai gyventi pasirašyto įsipareigojimo pasikeisti turimą asmens dokumentą iki išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo terminą ir atvykti į Klaipėdos AVPK Migracijos skyrių naujo dokumento įforminimui, 2015 m. rugsėjo 22 d. per (duomenys neskelbtini) elektroninę sistemą užpildė pareišką naujam asmens dokumentui gauti skubos tvarka bei gavo atsakymą, kad dokumentas yra gaminamas ir 2016 m. sausio 25 d. pareiškėjas gali atvykti jo pasiimti. Paaiškina, kad dėl užsitęsusių atostogų į atsakovo Migracijos skyrių kreipėsi 2016 m. sausio 6 d., kartu pateikdamas ir nepatvirtintą kreipimosi į (duomenys neskelbtini) ambasadą kopiją, patvirtinančią, jog dokumentas jam bus išduotas 2016 m. sausio 25 d. bei prašydamas pratęsti jam išduoto laikinojo leidimo gyventi Lietuvoje terminą, tačiau buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Pažymi, jog esant susiklosčiusiai situacijai, pareiškėjas negali nuvykti į artimiausią – Vokietijos Federacinėje Respublikoje esančią – (duomenys neskelbtini) ambasadą ir pasiimti kelionės dokumento. Mano, jog nors formaliai pagrindas ginčijamo sprendimo priėmimui buvo, tačiau jis yra neproporcingas, sukeliantis pareiškėjui itin neigiamas pasekmes.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad skudžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas yra naikintinas, o byla, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 19 straipsnio nuostatomis, persiųstina nagrinėti iš esmės Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Remdamasis ABTĮ 20 straipsnio 1 punkto, 70 straipsnio 3 dalies nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 36 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas tvirtina, jog pirminis pareiškėjo skundas turi būti nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kuris jį turi besąlygiškai priimti. Atkreipia dėmesį, jog nebuvo pažeistas rūšinis bylos teismingumas, taip pat, kad turi būti taikoma analogija dėl jau iškeltos civilinės bylos nutraukimo arba pareiškimo palikimo nenagrinėtu negalimumo jau iškeltoje byloje.

Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepimu į pareiškėjo O. A. apeliacinį skundą (b. l. 62–64) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas remiasi argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog pareiškėjo kreipimosi į Klaipėdos AVPK Migracijos skyrių dieną (2016 m. sausio 6 d.) jis jau negalėjo vykti į (duomenys neskelbtini) Federacinės Respublikos ambasadą Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

Taip pat nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad administracinės bylos nagrinėjimas, vadovaujantis ABTĮ 19 straipsniu, turi būti perduotas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kadangi atsakovas, kurio vienias iš padalinių yra Migracijos skyrius, yra Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pavaldi įstaiga (t. y. teritorinis administravimo subjektas), be to, nagrinėjamu atveju nebuvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi – 2015 m. birželio 17 d. Klaipėdos AVPK Migracijos skyriaus sprendimu Nr. 00209 pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo pakeistas, išduodant jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį nuo 2015 m. rugpjūčio 23 d. iki 2016 m. rugpjūčio 23 d., tačiau šiuo sprendimu pareiškėjas nepasinaudojo dėl nuo jo paties priklausančių aplinkybių (laiku nepateikė kelionės dokumento). Atkreipia dėmesį, jog ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies norma, kuria pareiškėjas grindžia savo prašymą perduoti bylą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, neteko galios nuo 2011 m. spalio 1 d. Atkreipia dėmesį, jog apeliaciniame skunde negalma kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas minėto reikalavimo skundą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniame teisme nei skunde, nei bylos nagrinėjimo metu pareiškęs nebuvo, todėl jis laikytinas naujų reikalavimu.

Pažymi, kad jokių kitų motyvų, kodėl turėtų būti panaikintas skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2016 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. 30-SP9-1 teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos atnaujinti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą konstatavęs, kad kreipimosi į atsakovą dieną pareiškėjas jau nebeturėjo teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes buvo pasibaigęs jam išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje terminas, taip pat nenustatęs pagrindų, kurie užkirstų kelią pareiškėjo įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Taip pat nurodo, kad pagal rūšinio teismingumo taisykles bylą turėjo nagrinėti ne Klaipėdos apygardos administracinis teismas, o Vilniaus apygardos administracinis teismas.

Teisėjų kolegija tokiam pareiškėjo vertinimui nepritaria.

Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas kyla dėl jų teisinio įvertinimo. Todėl dėl faktinių aplinkybių teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

Kiek tai susiję su rūšinio teismingumo taisyklių taikymu šioje byloje, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 19 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta, jog netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, Vilniaus apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas pagal užsieniečių skundus dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundus dėl pabėgėlio statuso. Vis dėlto šioje byloje pagrindinis ginčo objektas – ne atsakovo atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar tokio leidimo panaikinimas, o, visų pirma, joje sprendžiamas klausimas dėl to, ar atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi pagrindinis vertinamas klausimas šioje byloje – pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos teisėtumas ir pagrįstumas. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad nagrinėdamas šią bylą Klaipėdos apygardos administracinis teismas rūšinio teismingumo taisyklių nepažeidė.

Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (redakcija, patvirtinta 2015 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 1V-367) nuostatos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje iš esmės nekyla ginčo dėl faktinių aplinkybių, be kita ko, dėl to, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2016 m. sausio 4 d., o 2016 m. sausio 5 d. pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to pareiškėjas atsakovui iki 2016 m. sausio 4 d. nepateikė kelionės dokumento, kuris galiotų 3 mėnesiais ilgiau nei išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovui pateiktas pareiškėjo pasas (b.l. 26) galiojo iki 2016 m. balandžio 4 d. Taigi atsakovas skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi ir nėra išvykęs iš Lietuvos Respublikos teritorijos iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.

Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta, kad atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje, užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, tuo tarpu Įstatymo 39 straipsnio 2 punkte pažymėta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, o 125 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta nuostata, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimui.

Tvarkos aprašo 138.2 punkte nurodyta, kad leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įforminti užsienietis privalo pateikti galiojantį kelionės dokumentą. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įforminamas užsieniečiui pateikus galiojantį kelionės dokumentą, kurio galiojimas 3 mėnesiais turi viršyti laikotarpį, kuriam išduodamas ar keičiamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Jeigu užsieniečio pateikto kelionės dokumento galiojimas neviršija jam išduodamo ar keičiamo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpio arba jį viršija mažiau negu 3 mėnesiais, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įforminamas 3 mėnesiais trumpesniam negu kelionės dokumento galiojimas laikotarpiui. Tvarkos aprašo 138.4 punktas numato, kad užsienietis leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įforminti turi pateikti galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba pagal 138.3 punktą galiojančią Šengeno arba Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą, jei jam netaikomas bevizis režimas, arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę, nurodytą Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje, arba leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, nurodytus Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje, kai prašymą išduoti leidimą pateikia migracijos tarnybai.

Įvertinusi pirmiau minėtas Įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatas, taip pat atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas neteikė argumentų, susijusių su tuo, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos negalimas dėl Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų neišsiuntimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo reikalavimas atnaujinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra pagrįstas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 5 d. buvo Lietuvos Respublikoje, nors leidimo laikinai gyventi galiojimas jau buvo pasibaigęs, o naujo asmens dokumento pareiškėjas atsakovui nepateikė. Taigi atsakovas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, privalėjo spręsti dėl pareiškėjo išsiuntimo.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam taikoma sankcija yra pernelyg griežta, pažeidžiami jo teisėti lūkesčiai, o pats sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, tokie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Visų pirma pažymėtina, kad įpareigojimas išvykti negali būti traktuojamas kaip sankcija, valstybė turi teisę ir pareigą vykdyti migracijos kontrolę, užsieniečiai turi pareigą laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų. Be to kaip matyti iš bylos medžiagos (b.l. 21, 23), ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra, pareiškėjas dar 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo pasirašytinai informuotas apie tai, kad leidimo gyventi Lietuvos Respublikos pratęsimui jis turės pateikti kitą pasą. Taigi pareiškėjas apie tai buvo informuotas pakankamai iš anksto, kad galėtų pasirūpinti naujo paso gavimu, tačiau to nepadarė. Nors pareiškėjas ir nurodė, kad per (duomenys neskelbtini) elektroninę sistemą užpildė paraišką naujam asmens dokumentui gauti skubos tvarka ir gavo atsakymą, kad jį galės atsiimti 2016 m. sausio 25 d., jis nepateikė šį teiginį pagrindžiančių įrodymų, be to, paties naujo asmens dokumento (jo kopijos) nepateikė nei atsakovui, nei pirmosios instancijos teismui ar LVAT. Atsižvelgiant į šiuos argumentus darytina išvada, kad atsakovo veiksmai negalėjo suformuoti pareiškėjui lūkesčio, kad jis galės ir toliau teisėtai likti Lietuvos Respublikoje nepateikęs naujo asmens dokumento.

Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pagrindo nėra. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo O. A. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys