4b279210-6e63-4a4e-bc3f-3629288df4e2 · Kauno apygardos teismas

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-428-397/2021 Proceso Nr. 1-01-1-26127-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1.; 2.1.7.4.; 2.4.6.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8 (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. liepos 22 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Dianai Vorvul - Krištapaitienei, dalyvaujant prokurorui Audriui Armui, nuteistajam V.

N., nuteistojo gynėjui advokatui Gintui Matulevičiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rÅ«mų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Remiantis BK 75 straipsnio 1 - 3 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui ir bausmės vykdymo atidėjimo metu V. N. įpareigotas 1) dirbti arba būti registruotu Užimtumo tarnyboje;

2) dalyvauti elgesio pataisos programoje. Remiantis BK 75 straipsnio 5 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 8 punktu, V. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui uždrausta artintis prie nukentėjusiojo A. S., tai yra draudžiant prieiti, bendrauti, ieškoti ryšių (skambinti telefonu, rašyti laiškus, kt.) su nukentėjusiuoju, draudžiant lankytis/būti tose pačiose vietose, kuriose tuo metu būna ar yra nukentėjusysis. V. N. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinta.

Priteista iš V. N. 400 Eur (keturi šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. S., gim. 1984 m. gegužės 11 d. Priteista iš V. N. 26,63 Eur (dvidešimt šeši eurai 63 ct) proceso – teismo pašto išlaidos valstybei. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės 1. V. N. Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, 2020 m. birželio 20 d. apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) gatvės namu Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tyčia du kartus ranka sudavė A.

S. į veidÄ , taip smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajam A. S. fizinį skausmÄ . II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. N. praÅ¡o panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. 2.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymams suteikė iÅ¡skirtinę reikÅ¡mę, tuo tarpu visus kitus įrodymus, tiesiogiai susijusius su nagrinėjama veika ir paneigiančius kaltinamojo pateiktÄ Ä¯vykių versijÄ , nemotyvuotai vertino kritiÅ¡kai, ir atmetė kaip nepagrįstus.

Pažymint, kad sužalojimai (fizinis skausmas) nukentėjusiajam visiÅ¡kai nebuvo nustatyti. A. S. (toliau ir A. S.) iÅ¡ karto niekam apie jokius sužalojimus nepranešė, nesikreipė į jokiÄ gydymosi įstaigÄ , policijÄ , o tik po kurio laiko kreipėsi į teismo medicinos įstaigÄ , kuri konstatavo, jog nukentėjusiajam nepadaryti jokie sužalojimai. Todėl apelianto teigimu, apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas vien tik nukentėjusiojo melagingais parodymais ir vieninteliu netiesioginiu įrodymu (vaizdo įraÅ¡u pateiktu A.

S., kuris nėra iÅ¡tisinis, o tik įraÅ¡o dalis ir nėra nustatyta (iÅ¡tirta) kodėl nukentėjusysis teismui nepateikė viso (iÅ¡tisinio) vaizdo įraÅ¡o susijusio su įvykiu, o tik jo dalį kur matosi, jog kaltinamasis moja ranka), kuris pagal savo pobÅ«dį apskritai neleidžia daryti jokių kategoriÅ¡kų loginių iÅ¡vadų dėl pagrindinės įrodinėtinos aplinkybės - apelianto kaltės dalyvavus ir darant nusikalstamÄ veikÄ . Nukentėjusysis nepatyrė jokių sužalojimų ir jokio fizinio skausmo, ir visas su įvykiu siejamas aplinkybes logiÅ¡kai paaiÅ¡kina paties apelianto parodymai, kurių byloje esančiais duomenimis paneigti neįmanoma.

Kiti byloje iÅ¡tirti objektyvÅ«s įrodymų Å¡altiniai - nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, leidžia daryti kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , jog V. N. (toliau ir V. N.) jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Teisminio nagrinėjimo metu iÅ¡tirti įrodymai neleidžia padaryti patikimos iÅ¡vados dėl apelianto kaltės, atvirkščiai leidžia padaryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog kaltinimo versija dėl įvykio aplinkybių yra paneigta. Tuo tarpu motyvai, kuriais teismas grindė savo iÅ¡vadas dėl kaltės, yra logiÅ¡kai ir teisiÅ¡kai ydingi ir iÅ¡ esmės nepakankami tam, kad padaryti kategoriÅ¡kas ir įtikinamas iÅ¡vadas dėl kaltinamojo kaltės. 2.2.

Skunde pažymima, kad apeliantas dėl girdimo vaikų nežmoniÅ¡ko klyksmo, juos sudrausmino. Tada A. S. jį iÅ¡ karto pradėjo įžeidinėti įvairiais žodžiais. Jis matė, kad A. S. nuo savo namų ateidinėjo greitėjančiu žingsniu, kariÅ¡kai nusiteikęs, akys „baltai” iÅ¡virtusios. Paklausus ko jis nori. A. S. apeliantÄ vėl ėmė įžeidinėti, vadinti įžeidžiančiais žodžiais. Tuomet jis neiÅ¡kentęs A. S. užgauliojimų savo žmonos ir kaimynų akivaizdoje bei aiÅ¡kaus provokuojančio A.

S. elgesio, kuris nekviečiamas ir agresyviai nusiteikęs, susinervinęs atėjo iki pat apelianto privačios nuosavybės ribos dėl nukentėjusiojo kieme esamų vaikų garsaus rėkimo ėmėme vienas kitÄ plÅ«sti necenzÅ«riniais žodžiais. Tuomet A. S. aiÅ¡kiai dar labiau supyko, jis vis labiau ir labiau darėsi agresyvesnis, apeliantÄ toliau provokavo tolimesniam konfliktui, supratęs, kad nieko gero iÅ¡ to gali neiÅ¡eiti V. N., A. S. draugiÅ¡kai apkabino ir kažkÄ jam pasakė, tačiau kÄ , tiksliai neprisimena, bet tai buvo draugiÅ¡kas patarimas kaimynui eiti namo.

Apkabinimas tikrai nebuvo nukreiptas į jokį smurtÄ ar fizinio skausmo sukėlimÄ , pažymint, kad jis A. S. nesukėlė jokių teisinių pasekmių ir negalėjo sÄ lygoti jokio nuteistojo provokuojančio elgesio, greičiau apkabinimas buvo prevencinio pobÅ«džio, kad kuo greičiau baigtųsi žodinis konfliktas ir A. S. eitų namo bei nustotų apeliantÄ užgaulioti matant sutuoktiniai ir girdint kitiems kaimynams. Nors skundžiamajame nuosprendyje nurodoma, kad „pareigÅ«nės patvirtino nukentėjusiojo parodymų dalies turinį, tai yra, kad iÅ¡ J.

N. (toliau ir J. N.) parodyto filmuoto vaizdo įraÅ¡o matė, jog aktyvų konfliktÄ gatvėje pradėjo bÅ«tent kaltinamasis N., kuris pirmasis panaudojo kontaktinį veiksmÄ - ranka apglėbė S. kaklÄ ir jį spaudė, stumtelėjo S. krÅ«tine, kas akivaizdžiai buvo provokuojantys ir nedraugiÅ¡ki veiksmai, lėmę tolesnį konfliktÄ â€œ. Tačiau akivaizdu, jog pirmos instancijos teismas liudytojos K. A. (toliau ir K. A.) parodymus perteikė neteisingai ir dėl to padarė klaidingas iÅ¡vadas, kadangi J.

N. daryto vaizdo įraÅ¡o teismas nematė, prie bylos įraÅ¡as nėra pridėtas, taip pat liudytoja K. A. teismui davė prieÅ¡taringus parodymus. Pastaroji teismui nurodė (2021 m. kovo 23 d. teisiamojo posėdžio protokolas): „AÅ¡ kalbėjau su kaltinamuoju ir vaizdo įraÅ¡Ä Å¾iÅ«rėjau.“. Tačiau apelianto manymu, neįmanoma atsisukus ir kalbantis su juo, dar stebėti telefono mažame ekrane vaizdo įraÅ¡Ä , kadangi V. N. aiÅ¡kiai prisimena, jog K. A. veidu buvo atsisukusi į jį ir kalbėjosi su juo, ir jokio vaizdo įraÅ¡o nestebėjo.

Todėl darytina iÅ¡vada, kad liudytoja K. A. apie vaizdo įraÅ¡o peržiÅ«rÄ sužinojo tik iÅ¡ kolegės A. V. (toliau ir A. V.) galimo netikslaus, o gal ir klaidingo pasakojimo. 2.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nors abi pareigÅ«nės apklaustos skirtingomis dienomis, bet abiejų parodymai – identiÅ¡ki, t. y. policijos pareigÅ«nių apklausos protokolai ir jų parodymai kopijuoti viena apklausa nuo kitos. Neatmetant ir tai, kad ikiteisminį tyrimÄ atliekanti pareigÅ«nė B. U., pati surašė savo kolegių pareigÅ«nių apklausos protokolus, taip kaip jai buvo naudinga tyrimui, kaltinant V.

N. tuo, ko jis iÅ¡ tiesų nepadarė. Todėl apeliantui nesuprantama, kodėl teismas policijos pareigÅ«nių parodymų nevertino kritiÅ¡kai ir jais vadovavosi kaip patikimais. Kadangi kaip jau minėta aukščiau liudytojos K. A. parodymai ne tik, kad prieÅ¡taringi, bet ir nelogiÅ¡ki, tačiau teismui tai nei kiek nesukėlė įtarimų ir pareigÅ«nių parodymais vadovavosi kaip patikimais ir nuosekliais. Nors policijos pareigÅ«nės aiÅ¡kiai prisipažino, jog joms vykdant tiesiogines savo funkcijas, jos pastebėjo net keletÄ teisės pažeidimų: smaugimo veiksmÄ ; kojos spyrį kitam žmogui (V.

N.); ir atvyko pagal gautÄ praneÅ¡imÄ neva neblaivus kaimynas iÅ¡vadino necenzÅ«riniais žodžiais pranešėjos vaikus, rodė gestus. Tačiau teisėjai teisme paklausus liudytojos K. A. - ar iÅ¡ vaizdo įraÅ¡o jÅ«s neįžvelgėte, kad ten yra nusikaltimo sudėtis ar kitas pažeidimas, liudytoja K. A. atsakė, jog ne. Todėl konstatuotina, jog policijos pareigÅ«nės A. V., K. A. gavusios praneÅ¡imÄ apie galimÄ teisės pažeidimÄ ir atvykusios į įvykio vietÄ neatliko savo pareigos. Nepatikrino ar gauta informacija nėra melaginga ir ar galima pagal pareiÅ¡kėjos nupasakotÄ Ä¯vykio situacijÄ , pagal įvykio vietos įvairovę, jos ypatumus pažeidimÄ realiai įvykdyti.

Teismo - nustatyta, kad kaimynus skiria aukÅ¡ta apie 2 metrų aukščio užauginta augalinė gyvatvorė (tvora), kad tarp N. ir S. nuolat kyla konfliktinės situacijos. Tačiau tinkamai nebuvo nustatyta ar pagal gautÄ praneÅ¡imÄ yra visos sÄ lygos įvykti nurodytoje įvykio vietoje, nurodytoms aplinkybėms ir ar nėra, nebuvo jokių kliūčių padaryti, stebėti, matyti nurodytÄ galimÄ pažeidimÄ . Nenustatė įvykio liudytojų, galimų nukentėjusiųjų. Konflikto dalyviams nenustatytas girtumas/blaivumas, nors pirminiame praneÅ¡ime buvo gauta informacija, kad gali bÅ«ti neblaivių asmenų.

Tinkamai neieÅ¡kojo, nefiksavo, nepaėmė reikiamų įrodymų, nagrinėjamu atveju tiek iÅ¡ N., tiek iÅ¡ S. neišėmė bylai reikÅ¡mingų įrodymų - įvykio metu filmuotos medžiagos iÅ¡ telefono ir nuo pastatų esamų kamerų (kurių gausiai ir N., ir S. įsirengia). Tinkamai apie įvykį nesurinko medžiagos iÅ¡ kurios vėliau bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadas apie įvykį. Maža to, policijos pareigÅ«nės įvykio metu, įvykio vietoje ant uniformos segėjo vaizdo registratorius kur buvo galima peržiÅ«rėti gautÄ informacijÄ apie įvykio aplinkybes ir tik tada daryti kategoriÅ¡kas iÅ¡vadas.

Tuo tarpu apeliantas pasitikėjo policijos pareigÅ«nais, jog jie viskÄ iÅ¡tirs ir iÅ¡siaiÅ¡kins jo nekaltumÄ , bet įvyko atvirkščiai - A. S. sumušė, padarė apeliantui kÅ«no sužalojimus (teismo medicinos eksperto iÅ¡vada pridėta prie bylos) ir jis dar yra kaltas - nuteistas. Pažymint, kad policijos pareigÅ«nų statusas yra kiek kitoks nei liudytojų. Policijos pareigÅ«nai yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes jie yra susiję su vykdomÄ jÄ valdžia ir baudžiamojo persekiojimo vykdymu. Vertinant tai, kas pasakyta yra pagrindas policijos pareigÅ«nių parodymus laikyti nesvarbiais kitų įrodymų atžvilgiu ir jų parodymus, kaip įrodymus nelaikyti patikimais, o vertinimo aspektu, pareigÅ«nų parodymus vertinti kritiÅ¡kai, nes liudytojos bÅ«damos policijos pareigÅ«nėmis nesugebėjo tinkamai vadovautis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatomis.

Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis bei neteisėtais būdais surinktais, nepatikrintais ir tinkamai neįvertintais įrodymais. 2.4. Skunde nurodoma, kad kaltinamojo ir jo gynėjo pateiktas garso ir vaizdo įrašas (3 t., b. l.

39) patvirtina aplinkybę, jog nei apeliantas, nei kas nors iÅ¡ A. S. kiemo negalėjo matyti nuteistojo dėl aukÅ¡tos užaugintos augalinės gyvatvorės (tvoros), kaip ir jis nieko nematė kas vyko A. S. kieme. Todėl nurodytos aplinkybės tik patvirtina apelianto duotus teisingus, nuoseklius ir sÄ Å¾iningus parodymus, jog jis vaikų nekeikė ir jokių jiems gestų nerodė, ko negalima bÅ«tų pasakyti apie policijos pareigÅ«nų ir A. S. duotus parodymus. Tuo tarpu A. S. prisipažino, kad pateiktame garso įraÅ¡e yra jo balsas.

Pažymint, kad teismas savo nuosprendyje nurodė: „S. klausia - kÄ pasakei, kitų jo žodžių negalima iÅ¡skirti...“ Tačiau tai akivaizdi netiesa, nes visi A. S. pasakyti žodžiai, keiksmai ir prakeiksmai girdisi įraÅ¡e, tik kodėl to nenorėjo iÅ¡girsti teismas, lieka neaiÅ¡ku. Nesuprantama kodėl teismas negirdėjo pačios įvykių pradžios, kuomet ne apeliantas, o A. S. ėmė pirmas jį plÅ«sti įvairiais keiksmažodžiais, kvietė iÅ¡siaiÅ¡kinti gatvėje. Jeigu teismui nebuvo tinkamai girdimi A.

S. keiksmai vaizdo įraÅ¡e, tai teismas laisvas pasirinkti ir vėl atnaujinti įrodymų tyrimÄ bei kreiptis į specialistus naudojantis specialiÄ jÄ Ä¯rangÄ praÅ¡yti iÅ¡ryÅ¡kinti A. S. keiksmus adresuotus nuteistajam ir jo provokuojamo elgesio pradžiÄ tolimesniam konfliktui. Atsižvelgiant į tai, daryti iÅ¡vada, jog teismas vertindamas įrodymus bei padarydamas iÅ¡vadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir apelianto kaltės, buvo Å¡aliÅ¡kas, kadangi įrodymus vertino iÅ¡imtinai nukentėjusiojo naudai ir apelianto nenaudai, selektyviai, akcentavo tik V.

N. kaltę pagrindžiančiÄ Ä¯rodymų dalį, o jo teisinę padėtį lengvinančius įrodymus (ar jų dalis) ignoravo bei policijos pareigÅ«nių parodymus nepagrįstai vertino teisingais ir nuosekliais. 2.5. Skunde teigiama, kad byloje nustatyta, jog A. S. vaikai garsiai klykė kieme esant jau vėlyvam laikui (21 vai. 30 min.) ir neatmestina tai, jog pats nukentėjusysis sÄ moningai leido, o gal ir vaikus skatino, kurstė tai daryti, tikslu drumsti apelianto Å¡eimos ramybę ir eilinį kartÄ konfliktuoti su juo.

Tuo tarpu apeliantas vaikų nekeikė jokias necenzÅ«riniais žodžiais ir nerodė jiems jokių gestų (aukÅ¡ta gyvatvorė per kuriÄ neįmanoma kÄ nors matyti). Pažymint, kad ne nuteistasis, o A. S. kvietė V. N. iÅ¡eiti į gatvę ir iÅ¡siaiÅ¡kinti ir tai girdisi pateiktame garso įraÅ¡e (3 t., b. l.

39) bei tai patvirtino ir pats A. S. nurodydamas, jog,: „Jis kvietė N. eiti toliau, kad vaikai negirdėtų, tačiau Å¡is atsakė, kad niekur neis... “ Vadinasi nukentėjusysis sÄ moningai kurstė apeliantÄ su juo konfliktuoti. Atkreipiant dėmesį, kad teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje V. N. buvo konstatuoti sužalojimai, prieÅ¡ingai nei A. S. teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta: „A. S. kÅ«ne sužalojimų nekonstatuota ir sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas“.

Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje apraÅ¡ytos aplinkybės apie liudytojos R. P. (toliau ir R. P.) parodymus ne tik kritikuotinos, bet ir nelogiÅ¡kos: „Taigi ir Å¡i liudytoja patvirtino, kad konfliktÄ iÅ¡provokavo niekuo nepateisinamas N. elgesys pas S. kieme žaidusių mažamečių vaikų atžvilgiu, kÄ patvirtina ir N. nufilmuota vaizdo medžiaga, kuri J. N. telefone visgi liko iÅ¡saugota. KonfliktÄ sukėlė bÅ«tent N. aktyvi puolamoji žodinė, o N. dar ir kontaktinė agresija, kuriÄ policininkės matė vaizdo įraÅ¡e ir liudijo teisme“.

Nuteistajam nesuprantamas toks teismo kategoriÅ¡kumas savo teiginiuose. Tam yra vienintelis paaiÅ¡kinimas, jog ta pati teisėja V. N. nuteisia antrÄ kartÄ , todėl nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ ji turėjo iÅ¡ ankstinę nuomonę, kuriÄ pademonstravo apraÅ¡ant aplinkybes apkaltinamajame nuosprendyje. 2.6. Skunde nurodoma, kad nukentėjusysis apie savo neva patirtÄ sužalojimÄ policijai pranešė tik 2020 m. liepos 2 d., 21 vai. 35 min., tuomet nėra aiÅ¡ku kodėl sveikas, iÅ¡silavinęs žmogus taip ilgai delsė raÅ¡yti pareiÅ¡kimÄ dėl patirto sužalojimo ar fizinio skausmo, ir tik po 12 parų apsisprendė tai padaryti.

A. S. teismui nurodė: „AÅ¡ paraÅ¡iau pareiÅ¡kimÄ , nes V. N. parašė“. Jau vien dėl to darytina iÅ¡vada, jog nukentėjusysis nepatyrė jokių sužalojimų ir jokio fizinio skausmo. Tokia nukentėjusiojo pozicija tik patvirtina, jog jis jokio sužalojimo, jokio fizinio skausmo nepatyrė, o tik norėjo iÅ¡vengti atsakomybės dėl apeliantui padarytų sveikatos sutrikdymų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis vienÄ kartÄ kalbėjo, jog jam buvo suduota vienas smÅ«gis, kitÄ kartÄ du smÅ«giai į veidÄ .

Nukentėjusiojo gera pažystama R. P. parodė: „Po įvykio kalbėjo su S., kuris jai sakė, kad jie ten abu apsistumdė, kad N. jam sudavė vienÄ kartÄ Ä¯ veidÄ . A. S. veido sumuÅ¡imo, paraudimo nematė“. Tokie liudytojos parodymai tik patvirtina, jog A. S. sakė netiesÄ . Maža to, A. S. visuomet teigė, jog jam buvo suduota smÅ«giai į veidÄ , o 2021 m. vasario 11 d. teismo posėdyje buvo tikslinama vieta į kur nukentėjusiajam buvo suduota. Pastarasis teismui parodė ne veido sritį, o galvos srityje esantį smilkinį.

Vertinant tai, jog nukentėjusiajam sužalojimai nebuvo nustatyti, jis nesikreipė į gydymosi įstaigÄ ar medikus, tik vėliau kreipėsi į teismo medicinos įstaigÄ (kuri nenustatė jokių sužalojimų). Todėl nėra galimybės įvertinti, ar smurtinių veiksmų pobÅ«dis galėjo realiai sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmÄ . O jeigu ir darytina tik prielaida, kad dėl kažkokių tai nenustatytų aplinkybių (pvz., bÅ«tinosios ginties, nukentėjusiojo provokuojančio elgesio) nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, kai nėra aiÅ¡kus to skausmo stiprumas, intensyvumas, tačiau tai nesudaro pagrindo taikyti baudžiamÄ jÄ atsakomybę.

Maža to, nukentėjusiojo delsimas kreiptis į policijÄ , į teismo medicinos įstaigÄ kelia abejonių dėl nukentėjusiojo nurodomų sužalojimo aplinkybių. 2.7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad apelianto parodymai duoti teisingi, o nukentėjusysis norėdamas iÅ¡vengti atsakomybės dėl nuteistajam padarytų sužalojimų, susikÅ«rė savo gynybinę versijÄ , jog jis neva buvo sužalotas ir jautė fizinį skausmÄ . Pažymėtina, jog kaltinimo aplinkybių, kad V. N. sudavė smÅ«gius nukentėjusiam ir jam sukėlė fizinį skausmÄ , nepatvirtina jokie duomenys esantys byloje, o apklaustos policijos pareigÅ«nės kurių ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai kritikuotini ir kopijuoti vieni nuo kitos, negali bÅ«ti vertinami kaip patikimais įrodymais, nes jos bÅ«damos pareigÅ«nės ir turėdamos pareigÄ tinkamai rasti, paimti, fiksuoti įrodymus, prieÅ¡ingai byloje sukėlė daugiau abejonių negu įnešė aiÅ¡kumo.

O visi neaiÅ¡kumai ir abejonės turi bÅ«ti vertinami kaltinamojo naudai, taikant in dubiopro reo principÄ . Net A. S. teismui pateiktas vaizdo įraÅ¡as, kur V. N. rankos mostu mojavo į A. S. pusę, negali bÅ«ti vertinamas kaip neginčytinas įrodymas, nes iÅ¡ vaizdo įraÅ¡o nėra galimybės įvertinti, ar įraÅ¡e matomas vaizdas yra smurtinio pobÅ«džio veiksmas, galėjęs realiai sukelti fizinį skausmÄ nukentėjusiajam ar ne, nes iÅ¡ vaizdo įraÅ¡o nėra aiÅ¡kus koks to skausmo stiprumas, intensyvumas ir tai nesudaro pagrindo taikyti baudžiamÄ jÄ atsakomybę.

Pažymint, kad nukentėjusysis A. S. teismui melagingai teigė, jog jis neva į policijÄ kreipėsi 2020 m. birželio 26 d., kai tuo metu byloje nustatyta, jog jis į BPC apie neva patirtÄ sužalojimÄ pranešė tik 2020 m. liepos 2 d. Kartu atkreipiant dėmesį, kad teismo nustatytų aplinkybių, jog V. N. du kartus ranka sudavė A. S. į veidÄ nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys, iÅ¡skyrus paties nukentėjusiojo žodžius, pažymint, kad ir pats nukentėjusysis iÅ¡ karto po įvykio liudytojai R.

P. nurodė, kad buvo suduotas tik vienas smÅ«gis. Teismui nukentėjusysis taip pat parodė, jog buvo sužalota tik galvos smilkinys, o tai į kur buvo pataikytas antras smÅ«gis, lieka neaiÅ¡ku? 2.8. Skunde teigiama, kad teismas liudytojų J. N. ir I. P. (toliau ir I. P.) parodymus vertino kaip prieÅ¡taringus ir nelogiÅ¡kus. Tiesiogiai J. N. ir I. P. kaltindamas neva jos tyčia ir labai svarbų telefoninį įraÅ¡Ä apie įvykį iÅ¡trynė, tačiau įdomu tai, jog teismas nei vienu žodžiu neužsiminė apklausiant policijos pareigÅ«nes, kodėl jos labai svarbaus telefoninio įraÅ¡o tinkamai neįformino ir neišėmė, ir kurios turėjo pareigÄ tai padaryti, o apkaltino liudytojas, kurios nieko nesupranta kas svarbu, kas labai svarbu, ar kas visai nesvarbu.

Juk to (neva teismui labai svarbaus įraÅ¡o) nepaėmė įvykio vietoje dirbusios policijos pareigÅ«nės. Lieka tik apgailestauti, jog teismas liudytojų J. N. ir I. P. atžvilgiu elgėsi neetiÅ¡kai ir tuo pačiu toleravo policijos pareigÅ«nų aplaidumÄ . Pažymint, kad ir liudytojų J. N. ir I. P. parodymuose nėra esminių prieÅ¡taravimų, galimai tik netikslumai, tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog minėtos liudytojos nei vienoje proceso stadijoje nepasinaudojo savo teise ir neturėjo atstovo (advokato), liudytojos neturi jokios patirties dalyvauti policijos ir teismų apklausose.

Liudytoja I. P. nurodė, kad ji į teismÄ atėjo po sunkios darbo dienos ir yra pavargusi (teismo garso įraÅ¡as), todėl natÅ«ralu, kad žmogus iÅ¡vargęs gali klysti atkariojant vienÄ ar kitÄ aplinkybę. 2.9. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad teismas skundžiamajame nuosprendyje nurodydamas: „Nors abejones kelia ir kaltinamojo V. N. nurodytų bei teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje (2 t., b. 1. 152) apraÅ¡ytų dėl A. S. smurto patirtų sužalojimų, kurių dauguma nustatyti pagal kaltinamojo nusiskundimus, kilmė ...“, peržengia savo kompetencijos ribas ir apkaltinamajame nuosprendyje pasisako kaip teismo medicinos specialistas - žinovas, nors teisme nebuvo apklaustas joks medicinos darbuotojas ar teismo medicinos specialistas.

Teismas iÅ¡eina iÅ¡ bylos nagrinėjimo ribų ir jau aptaria ne jo kompetencijoje paskirtÄ nagrinėti kitÄ bylÄ , kurioje apeliantas yra nukentėjusysis. Skundžiamajame nuosprendyje teismas nurodo ir kitÄ neva svarbiÄ aplinkybę: „...nes iÅ¡ kaltinamojo pirminių parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis kaltino S. jam sudavus/spyrus net apie 29 smÅ«gius, akistatos metu — apie 10 smÅ«gių, aiÅ¡kino, kad po konflikto grįžus namo juto, kaip tinsta kairės pusės žandas, juto skausmÄ galvoje, atsirado guzas pakauÅ¡io srityje, labai skaudėjo deÅ¡inės rankos petį, negalėjo pakelti rankos, tačiau, nežiÅ«rint tokios bÅ«klės, kaip liudijo J.

N., patvirtino ir kaltinamasis, po įvykio abu N. net išėjo pasivaikščioti po kaimÄ (?), be to, kaip matyti iÅ¡ A. S. pateiktos filmuotos medžiagos, V. N. ėjo ne taip, kaip bÅ«tų galėjęs eiti taip stipriai sumuÅ¡tas žmogus, tačiau į Å¡iuos klausimas atsakys ir vertins kaltinamojo A. S. baudžiamÄ jÄ bylÄ dėl toje byloje nukentėjusiuoju pripažinto V. N. sumuÅ¡imo nagrinėjantis teismas“. Tokie teismo teiginiai dėl smÅ«gių sudavimo skaičiaus (ar 10, ar 29), neturi jokio loginio paaiÅ¡kinimo, iÅ¡skyrus tai, jog teisėja yra moteris ir nebuvo niekada muÅ¡ama.

Kai žmogus yra muÅ¡amas, nėra galimybės suskaičiuoti kiek smÅ«gių suduoda prieÅ¡ininkas. Galima tik apytiksliai, o ne tiksliai pasakyti į kurias vietas suduodami smÅ«giai. Tam ir yra institucijos (teismo medicinos specialistai), kurie konstatuoja sveikatos sužalojimo laipsnį ir sužalojimų mechanizmÄ , ant žmogaus kÅ«no sužalojimų lokalizacijÄ ir pan., o ne nagrinėjamu atveju nukentėjusysis ar teisėja sprendžia kaip kas buvo sužalotas. Tuo tarpu dėl išėjimo pasivaikščioti po įvykio, teismas vėl imasi sau nebÅ«dingos iniciatyvos ir daro klaidingas iÅ¡vadas nebÅ«damas tos srities specialistas.

Ä®domu iÅ¡ kur teismui gali bÅ«ti žinomos aplinkybės nebÅ«nant specialistui, kaip žmogus eina patyręs ne kaulų sužalojimus (pvz. kojų lūžius), o kai - sužalotas kairės pusės žandas, guzas pakauÅ¡io srityje, skauda deÅ¡inės rankos petį? 2.10. Skunde nurodoma, jog tam, kad atsakomybė kiltų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bÅ«tina nustatyti, muÅ¡imo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamÄ fizinį skausmÄ , kuris turi bÅ«ti taip iÅ¡reikÅ¡tas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmÄ arba turi bÅ«ti kreipiamasi į medikus.

Nagrinėjamu atveju nebuvo iÅ¡reikÅ¡to skausmo, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmÄ , taip pat nukentėjusysis nesikreipė į medikus ar policijÄ pagalbos. Kaip matyti iÅ¡ Å¡ios bylos medžiagos jokių aplinkinių asmenų, mačiusį įvykį tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios nebuvo. Maža to, nukentėjusiojo sutuoktinė J. S. (toliau ir J. S.) įvykio dienÄ kvietė policijÄ , bet apie vyro fizinį skausmÄ niekam nepranešė, taip pat ji nėra apklausta kaip liudytoja. Vertinant tai, konstatuotina, kad A.

S. pasinaudodamas policininkių neprofesionalumu, nekompetencija, klaidingai atliekamu ikiteisminiu tyrimu, Å¡aliÅ¡ku teismu, kuris jau vienÄ kartÄ A. S. buvo pripažinęs nukentėjusiuoju, o apeliantÄ nuteistuoju, A. S. melagingai pranešė apie nebÅ«tÄ nusikaltimÄ . Pastarasis laiku nesikreipė dėl patirto sužalojimo į gydymosi įstaigÄ , laiku nepranešė apie įvykį policijai (kuri buvo atvykusi įvykio dienÄ ), net savo sutuoktinės neinformavo apie patirtÄ sužalojimÄ ar fizinį skausmÄ .

O nepagrįstas delsimas laiku nepraneÅ¡ti apie neva patirtÄ sužalojimÄ , neatitinka įprastos žmogiÅ¡kos reakcijos į patirtÄ skausmÄ . Visos skunde nurodytos aplinkybės vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtina, kad V. N. nenaudojo jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo A. S. atžvilgiu ir savo veiksmais neįvykdė jokios nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pažymint, kad tokiose bylose, kai tarp nukentėjusiojo ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusysis, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situacijÄ , turėti ne visai teisėtų motyvų.

Konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaiÅ¡tams ir nepasitenkinimui iÅ¡reikÅ¡ti. Nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, pasiduoda emocijoms. Tačiau tai nereiÅ¡kia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti kilusius buitinius ginčus ir aiÅ¡kintis tarpusavio santykius. Teismų praktikoje pažymėta, kad tiriant analogiÅ¡kas bylas bÅ«tina nustatyti visas reikÅ¡mingas aplinkybes, inter alia konflikto ar fizinio kontakto iniciatorių, nes pakankamai dažni atvejai, kai nukentėjusysis pats provokuoja konfliktÄ (kas nustatyta Å¡ioje byloje), pats pradeda aktyvius veiksmus.

Apibendrinant iÅ¡dėstytus argumentus bÅ«tina pažymėti, jog kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartÄ konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja iÅ¡naudoti visas galimybes abejonėms paÅ¡alinti ir draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K-540/2013).

Å ioje byloje tokių principinių nuostatų nesilaikyta. Skundžiamasis nuosprendis pagrįstas vien tik nukentėjusiojo A. S. Å¡aliÅ¡kais parodymais, kurių nepatvirtina ir visiÅ¡kai paneigia kiti bylos įrodymai. Teismas nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų tarp įrodymų dėl esminių bylos aplinkybių, buvo Å¡aliÅ¡kas, padarė akivaizdžių klaidų aiÅ¡kindamas ir vertindamas atskirų įrodymų turinį ir jų patikimumÄ .

3. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas Gintas Matulevičius prašė apeliacinį skundÄ tenkinti ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Prokuroras, nesutikdama su pateikto apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės iÅ¡vados 4. V. N. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta V. N. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje asmeninio konflikto metu tyčia du kartus ranka sudavė A. S. į veidÄ , tokiais veiksmais sukeldamas jam fizinį skausmÄ . Nors apeliantas nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien tik nukentėjusiojo melagingais parodymais, netiesioginiais įrodymais bei prielaidomis, nepaÅ¡alintais prieÅ¡taravimais tarp byloje esančių duomenų, dėl to, apelianto nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies 301 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

6. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi nuteistojo V. N. skundo argumentus ir patikrinusi bylÄ konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismas iÅ¡tyrė visas bylai teisingai iÅ¡spręsti reikÅ¡mingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, iÅ¡vados dėl V. N. kaltės pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra.

7. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais;

įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neiÅ¡dėstyti teisiniai argumentai dėl iÅ¡tirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Patikrinusi nagrinėjamÄ bylÄ , teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trÅ«kumų neturi, o apelianto keliamos abejonės dėl nepaÅ¡alintų prieÅ¡taravimų tarp įrodymų dėl esminių bylos aplinkybių yra nepagrįstos.

8. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo V. N. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistojo V. N. ir liudytojų J. N. ir I. P. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais įrodymais – nukentėjusiojo A.

S. parodymais, netiesioginių liudytojų - policijos pareigÅ«nių A. V. ir K. A. bei kaimynės R. P. parodymais bei A. S. pateiktu vaizdo įraÅ¡u, kuriame matyti V. N. puolamasis elgesys bei suduotas vienas smÅ«gis nukentėjusiajam į veidÄ (1 t. b. l. 66-69) bei kita byloje surinkta ir teisme iÅ¡tirta raÅ¡ytine medžiaga, kuri detaliai iÅ¡dėstyta skundžiamame nuosprendyje ir kurios aukÅ¡tesnysis teismas nekartoja, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas V. N. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai, bet ir jų visumÄ , visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog Å¡ių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, todėl daroma išvada, kad baudžiamasis įstatymas (BK 140 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra teisinio pagrindo.

9. Kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantui nepriimtinos teismo iÅ¡vados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytinos netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu ir pagrindu pripažinti teismo iÅ¡vadas iÅ¡ esmės prieÅ¡taraujančiomis faktinei įvykio situacijai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Apylinkės teismo nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių iÅ¡ esmės buvo laikomasi. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė.

10. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus iÅ¡tyrė tinkamai, o apeliacinio skundo argumentai, jog Å¡is teismas nepagrįstai sureikÅ¡mino nukentėjusiojo A. S. parodymus ir vadovavosi netiesioginiu įrodymu (vaizdo įraÅ¡u pateiktu A. S., kuris nėra iÅ¡tisinis) bei tiesiogiai įvykio nemačiusių liudytojų parodymais, kartu ignoruodamas nuteistojo bei liudytojų J. N. ir I. P. parodymus, yra nepagrįsti, grindžiami tik subjektyvia apelianto nuomone ir Å¡iÄ iÅ¡vadÄ aukÅ¡tesnysis teismas daro iÅ¡ naujo įvertinęs byloje surinktÄ medžiagÄ .

11. IÅ¡ byloje surinktų duomenų matyti, kad nuteistasis V. N. savo kaltę viso tyrimo metu neigė, nurodydamas, kad jis yra Å¡meižiamas, nes A. S. jokių smÅ«gių nesudavė. Jis tik uždėjo rankÄ ant A. S. peties, sakydamas „draugeli v... namo“. Tuo tarpu nukentėjusysis jį puolė, V. N. pajuto smÅ«gius į galvÄ , taip pat buvo spirta į nugarÄ bei pataikyta iÅ¡ kelienio į žandikaulį. V. N. gindamasis nuo savęs atsistÅ«minėjo A. S., jam paklausus dėl ko jis jį muÅ¡a, nukentėjusysis vėl puolė muÅ¡ti nuteistÄ jį.

I. P. sudrausminus A. S., jis atsitraukė nuo V. N. ir daugiau smÅ«gių nesudavė, tuo tarpu atbėgęs jaunuolis iÅ¡ gretimos sodybos A. S. paėmė už parankės ir nuvedė namo. Duodamas parodymus teisme V. N. teigė, kad rankos nepakėlė, tik atsistÅ«minėjo A. S.. Jis nusisukinėjo, kad nukentėjusysis netrinktelėtų jam į veidÄ , negalėjo jis A. S. pataikyti į veidÄ , nu gal ir pataikė, tikrai nežino, nes jeigu bÅ«tų trenkęs, tai trenktų su kuloku (1 t., b. l. 85-89, 158-161; 2 t., b. l. 160-163).

12. Apklausiama nuteistojo sutuoktinė J. N. nurodė, kad V. N. priėjo prie A. S. ir uždėjęs rankÄ ant pečių, draugiÅ¡kai apkabino sakydamas „draugeli v... iÅ¡ čia“. Tada A. S. nuteistÄ jį stipriai stÅ«mė. V. N. norėjo eiti artyn A. S., bet J. N. sakė sutuoktiniui nelysti. Ir tuomet A. S. užvirė matomai, jis pradėjo V. N. spardyti ir daužyti kulokais. Dukrai I. P. pasakius – kÄ tu iÅ¡ vis čia darai, A. S. lyg ir nuėjo. V. N. ėjo link jo ir sakė - už kÄ tu mane stumdai ir daužai, tada A. S. sugrįžo ir priėjo prie J. N., sakydamas trauk „(įžeidžiantis žodis)“ telefonÄ , tada V. N. atstÅ«mė A. S. nuo J. N., nes jis įkyriai lindo ir tada A. S. vėl pradėjo daužyti V. N., kol iÅ¡lindo kaimynas ir A. S. nusivedė (1 t., b. l. 109-112; 3 t., b. l. 10-17).

13. Liudytoja I. P. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. N. pasakė A. S. „draugeli v. (necenzÅ«rinis žodis) namo“, nematė, jog V. N. bÅ«tų apkabinęs A. S.. Po Å¡io pasakymo prasidėjo muÅ¡tynės, ji matė, kad A. S. stovėdamas Å¡alia V. N., kumščiu trenkė V. N. į veidÄ vienÄ kartÄ , po smÅ«gio V. N. rankomis dengėsi veidÄ , o A. S. dar sudavė kumščiais V. N. į kitas kÅ«no vietas. Jai pasakius A. S., kad ramintųsi, kÄ Äia daro. A. S. nuo V.

N. atsitraukė, mama rėkė, kad A. S. ramintųsi, tada V. N. vėl ginčijosi žodžiu su A. S. ir ginčo metu A. S. vėl puolė muÅ¡ti V. N.. A. S. atsitraukus ir tęsiant ginÄÄ Å¾odžiu iÅ¡ gretimos sodybos atėjo jaunuolis, kuris nuvedė A. S. link namų (1 t., b. l. 116-118). Teisme I. P. teigė neprisimenanti ar buvo vartojami įžeidžiantys žodžiai, sakant A. S., jog Å¡is eitų namo, bet pasak liudytojos pasakymas buvo draugiÅ¡kas ir ji matė, kaip V. N. buvo uždėjęs rankÄ ant A.

S.. Pasak liudytojos A. S. mušė V. N., o V. N. tik gynėsi. Atstūminėjo jį, netrankė A. S. (3 t., b. l. 17-22).

14. Tuo tarpu nukentėjusysis duodamas parodymus nurodė, kad vykstant žodiniam konfliktui pirmasis jam į veidÄ su ranka smÅ«giavo V. N. ir tuo pačiu bandė kaip ir smaugimo veiksmÄ atlikti, tada A. S. iÅ¡sivadavus ir ginantis, jis taip pat smogė V. N. atgal. A. S. dar norėjo įspirti V. N. į sėdmenis, bet nepataikė, kažkur gal į korpusÄ pataikė. Nebenorėdamas, kad toliau tęstųsi konfliktas nukentėjusysis apsisuko ir praėjo eiti link namų. Tačiau N. ir toliau norėjo tęsti konfliktÄ , A. S. atsisukus, jis pamatė, kaip V. N. artinasi prie jo, o J. N. sako – trenk dar kartÄ . Ir iÅ¡karto dar vienas smÅ«gis sekė į A. S. veido pusę. Nukentėjusysis gindamasis galėjo suduoti dar vienÄ smÅ«gį V. N., tačiau atėjus kaimynų sÅ«nui, nukentėjusysis nuėjo namo (1 t., b. l. 12-16, 85-89; 2 t., b. l. 163-171).

15. Apklausiamos policijos pareigÅ«nės A. V. ir K. A. nurodė, kad jos 2020 m. birželio 20 d. gavo praneÅ¡imÄ , jog (duomenys neskelbtini) „neblaivus kaimynas iÅ¡vadino necenzÅ«riniais žodžiais pranešėjos vaikus, rodė gestus“. Joms nuvykus minėtu adresu, aiÅ¡kinantis įvykio aplinkybes J. N. joms iÅ¡ savo mobiliojo ryÅ¡io telefono parodė vaizdo įraÅ¡Ä , kuriame buvo matyti, kaip kažkÄ sakydamas gatve ateina A. S., kuris priėjęs prie V. N. kažkÄ aiÅ¡kina žodžiu dėl vaiko, kad tuomet V.

N. pirmasis ranka apglėbia A. S. kaklÄ ir spaudžia, matėsi, jog A. S. bando iÅ¡silaisvinti, o V. N. savo krÅ«tine stumteli A. S. į krÅ«tinės sritį, kad po V. N. pastÅ«mimo A. S. daro mostÄ ranka link V. N., bet ar pataiko V. N. – nurodyti negali, įraÅ¡e matėsi, jog po A. S. mosto V. N. pasilenkęs sukasi nuo A. S. ir tuo metu A. S. spiria V. N. į sėdmenų sritį, bet ar pataiko – nurodyti negali. Vaizdo įraÅ¡e taip pat girdisi, kaip J. N. Å¡aukia ant A. S., tačiau kÄ nurodyti negali.

Policijos pareigūnėms nei A. S., nei V. N. dėl sumušimų nesiskundė, sumušimų ant jų nesimatė (1 t., b. l. 103-105, 122-124). Pirmosios instancijos teisme abi policijos pareigūnės patvirtino savo duotus parodymus bei nurodė, kad jų matytame vaizdo įraše V. N. apkabinimo veiksmas, jų nuomone nebuvo draugiškas (3 t., b. l. 4-7, 42-45).

16. Kaimynė R. P. duodama parodymus teisme parodė, kad A. S. jai sakė, jog tiek nuketėjusysis, tiek nuteistasis apsistumdė. Jai A. S. sakė, kad V. N. jam sudavė vienÄ kartÄ Ä¯ veidÄ , nematė ant A. S. veido sumuÅ¡imo, paraudimo, A. S. nepasakojo, kad jam skauda (3 t., b. l. 7-10).

17. Teisėjų kolegija įvertinus aukščiau aptartus parodymus bei kitus byloje esančius duomenis, taip pat A. S. pateiktÄ vaizdo įraÅ¡Ä (1 t., b. l. 69), iÅ¡ kurio matyti, kad A. S. nueidinėjant prie jo iÅ¡ nugaros artinasi V. N. ir jo žmona, tuomet A. S. grįžta ir visiems stovint nedideliu atstumu V. N. deÅ¡ine ranka smÅ«giuoja vienÄ kartÄ A. S. į kairę galvos pusę, sprendžia, jog V. N. kaltė padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 1 dalyje, visiÅ¡kai įrodyta. Å is vaizdo įraÅ¡as tik patvirtina, kad A.

S. suduotas smūgis buvo kryptingas, t. y. suduotas tyčia, o ne galbūt nusisukinėjant ar ginantis nuo nukentėjusiojo užpuolimo ir tai neabejotinai patvirtina nukentėjusiojo viso tyrimo metu duotus parodymus bei kartu paneigia tiek nukentėjusiojo, tiek jo sutuoktinės bei I. P. parodymus, kuriuose jie kategoriškai neigia nuteistojo smurtinius veiksmus A. S. atžvilgiu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai šių proceso dalyvių, t. y. nuteistojo V. N. ir liudytojų J.

N. bei I. P. parodymus vertino, kaip nepatikimus ir jais nesirėmė priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį. Tačiau teisėjų kolegija kartu atkreipia dėmesį, kad ne vien vaizdo įraÅ¡u, kuriame matyti suduotas smÅ«gis A. S. buvo remiamasi įrodinėjant V. N. kaltę nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas netiesioginių liudytojų - policijos pareigÅ«nių A. V., K. A. ir kaimynės R. P. parodymai, taip pat patvirtino dalį nukentėjusiojo parodymų.

18. Ir nors skunde daug dėmesio skiriama policijos pareigÅ«nių neatliktiems veiksmas bei K. A. parodymų nepatikimumui ir jų interpretavimui, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nei K. A., nei A. V. duotais parodymais, pažymėdama, kad nors J. N. vaizdo įraÅ¡as, rodytas policijos pareigÅ«nėms, apie fizinio kontakto pradžiÄ nėra iÅ¡likęs, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad nei viena Å¡alis neneigia, kad pirminis kontaktinis veiksmas, sÄ lygojęs tolimesnį smurtinį konfliktÄ buvo iÅ¡ V.

N. pusės. Pažymint, kad V. N. ir jo žmona bei žmonos dukra, kurios neabejotinai yra suinteresuotos bylos baigtimi, nurodė buvus draugiÅ¡kÄ rankos uždėjimÄ ant peties A. S., tuo tarpu policijos pareigÅ«nės, kurių Å¡aliÅ¡kumas nagrinėjamu atveju nėra nustatytas, nurodė vaizdo įraÅ¡e mačiusios kaklo spaudimÄ ranka, kuris joms nepasirodė draugiÅ¡kas. DraugiÅ¡kumu nagrinėjamu atveju abejoja ir aukÅ¡tesnysis teismas atkreipdamas dėmesį, kad kaimynai konfliktuoja ne pirmÄ jį kartÄ .

PrieÅ¡ fizinį kontaktÄ tarp Å¡alių vyko taip pat žodinis konfliktas, kuris buvo abipusis ir tai įrodo abiem Å¡alims suraÅ¡yti administracinių nusižengimų protokolai (2 t., b. l. 184-186; 3 t., b. l. 36-38). Ir kuris nagrinėjamu atveju negali bÅ«ti laikomas nukentėjusiojo provokuojančiu elgesiu, kaip teigiama apeliaciniame skunde, kadangi abi pusės naudojo necenzÅ«rinius žodžius, taip sutrikdydamos vieÅ¡Ä jÄ tarkÄ bei rimtį, pažymint, kad ir iÅ¡ J. N. pateikto vaizdo įraÅ¡o aiÅ¡kia girdėti, kad V.

N. pasirinktas vaikų drausminimo būdas nebuvo tinkamas (3 t., b. l. 39), žinant ir taip įtemptus kaimynų tarpusavio santykius, todėl konstatuoti, kad būtent A. S. keiksmai adresuoti nuteistajam ir buvo provokuojamo elgesio pradžia tolimesniam konfliktui, nėra jokio pagrindo.

19. Tuo tarpu apelianto skundo argumentai, kad nukentėjusysis apie jam suduotus smÅ«gius sakė netiesÄ ir tai patvirtina liudytojos R. P. parodymai, kur ji nurodo, kad A. S. buvo suduotas vienas smÅ«gis, kai tuo tarpu nuketėjusysis nurodo buvus du smÅ«gius į veidÄ , nesudaro pagrindo atmesti Å¡ios liudytojos parodymus, kaip nepatikimus, prieÅ¡ingai tai tik patvirtina, kad vis dėlto A. S. apie suduotÄ smÅ«gį užsiminė ir kitam asmeniui, t. y. kaimynei. Kita vertus, pažymėtina, jog aplinkybės, kiek konkrečiai smÅ«gių buvo suduota nukentėjusiajam, jų lokalizacija, akivaizdÅ«s sužalojimai ar paraudimai po nukentėjusiajam suduoto smÅ«gio, nagrinėjamu atveju neturi reikÅ¡mės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui, kaip ir aplinkybės susijusios su A. S. delsimu kreiptis į policijÄ bei medicinos įstaigÄ .

20. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog net A. S. teismui pateiktas vaizdo įraÅ¡as, kur V. N. rankos mostu mojavo į A. S. pusę, negali bÅ«ti vertinamas kaip neginčytinas įrodymas, nes iÅ¡ vaizdo įraÅ¡o nėra galimybės įvertinti, ar įraÅ¡e matomas vaizdas yra smurtinio pobÅ«džio veiksmas, galėjęs realiai sukelti fizinį skausmÄ nukentėjusiajam ar ne, nes iÅ¡ vaizdo įraÅ¡o nėra aiÅ¡kus koks to skausmo stiprumas, intensyvumas, taip pat skausmas nebuvo niekaip iÅ¡reikÅ¡tas. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka ir pažymi, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda asmeniui smÅ«gį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmÄ , nesvarbu ar smÅ«gis bus suduotas delnu, ar kumščiu. Teisėjų kolegijai peržiÅ«rėjus vaizdo įraÅ¡Ä (1 t., b. l.

69) nekyla abejonių, kad vaizdo įraÅ¡e V. N. delnas kryptingai kontaktuoja su A. S. veidu ir nors, kaip teigiama skunde nukentėjusysis skausmo akivaizdžiai niekam neiÅ¡reiÅ¡kė, tačiau teisėjų kolegija neabejoja, jog tai A. S. sukėlė fizinį skausmÄ , kurį jis patvirtino duodamas parodymus (skaudėjo, Å¡aldė sumuÅ¡tÄ vietÄ , 2 t., b. l. 163-171) bei reikÅ¡damas civilinį ieÅ¡kinį (savijauta buvo bloga 2 t. 150-151), pažymint, kad byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis bÅ«tų turėjęs pagrindÄ manyti, jog tokių pasekmių nekils.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje neginčytinai nustatyta, jog V. N. veiksmuose, kai jis 2020 m. birželio 20 d. konflikto su A. S. metu sudavė jam į veidÄ , buvo visi bÅ«tini BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Taigi pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs byloje surinktus įrodymus padarė tinkamÄ jais pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , daryti kitokias iÅ¡vadas V. N. kaltės klausimu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tuo tarpu apeliaciniame skunde dėstomi pirmosios instancijos teismo pasisakymai, kurie anot apelianto peržengia teismo kompetencijos ribas, nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikÅ¡mės neturi ir niekaip nepaneigia V.

N. kaltės padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 1 dalyje. Katu pažymint, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartÄ konstatuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v.

Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iÅ¡ esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvienÄ skunde dėstomÄ samprotavimÄ , o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvÅ«s (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-788/2017).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo V. N. apeliacinį skundÄ atmesti. Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai JÅ«ratė Jakubonienė Algirdas Remeika Gytis Večerskas