2025-12-17 Nr. AB-22820-3-61-3-04813-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1424-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04813-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos skundą pareiškėjui Elektrėnų savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Elektrėnų savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija) su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2024 m. birželio 20 d. raštą Nr. 1SD-38203-(2.1.16 E) „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir 2024 m. birželio 20 d. raštas) ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2024 m. gegužės 30 d. raštą Nr. 01.2-255 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir 2024 m. gegužės 30 d. prašymas) išnagrinėti iš naujo ir dėl jo priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį administracinį sprendimą.

2. Komisija 2024 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 21RE-624(AG-568/03-2024) (toliau – ir Sprendimas) nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti: panaikino NŽT 2024 m. birželio 20 d. raštą ir įpareigojo atsakovą per 20 darbo dienų iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. gegužės 30 d. prašymą.

3. Atsakovas kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Komisijos Sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Asmenų teisė gauti iš valstybės institucijų informaciją ir dokumentus nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytomis sąlygomis, todėl NŽT, įgyvendindama teisę gauti informaciją apie jos veiklą, kuri nėra skelbiama viešai, ir institucijoje saugomus dokumentus, negali riboti kitų asmenų teisių. Pageidaujant gauti dokumentus, asmenys turi pagrįsti bei nurodyti dokumentų naudojimo tikslą, dokumentų teikimo bei gavimo teisinį pagrindą, prašomų pateikti dokumentų pavadinimą ir apimtį.

4.2. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 30 d. prašyme prašė pateikti 2015 m. liepos 2 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties Nr. 51SUI-10, sudarytos tarp NŽT ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „B. Vokė“ (toliau – ir Sutartis), kopiją bei informaciją, susijusią su UAB „B. Vokė“ atsiskaitymu už įsigytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), nurodant pagal Sutartį sumokėtas ir mokėtinas sumas, mokėtinus terminus ir kitą aktualią informaciją. NŽT 2024 m. birželio 20 d. rašte pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu teisės aktu remiantis pareiškėjui prašoma informacija turi būti pateikiama ir neįvardinta, kur pateikta informacija bus panaudota, taigi NŽT tinkamai įvertino prašymo turinį ir pateikė motyvuotą bei aiškų atsakymą. Atsakovo 2024 m. birželio 20 d. raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas faktinės situacijos ir teisės aktų analize, paaiškintos atsisakymo išduoti prašomą informaciją ir dokumentus priežastys. Pareiškėjas nėra Sutarties šalis, kuri dalyvavo pasirašant sandorį, taip pat nepateikė kitos Sutarties šalies sutikimo gauti Sutarties kopijos bei atskleisti Sutarties sąlygų. Sutarties šalys privalo užtikrinti informacijos, susijusios su Sutarties dalyku, jos vykdymu, konfidencialumą.

4.3. Pareiškėjas yra kompetentinga institucija, kuri puikiai išmano teisės normas ir įstatymus bei juos įgyvendinančius teisės aktus, todėl nesuprantamas tiek pareiškėjo, tiek Komisijos argumentas, kad 2024 m. birželio 20 d. raštas buvo tinkamai teisiškai neargumentuotas. Komisijos Sprendime nurodyta, kad teisės aktuose nustatyta pareiga, šiuo atveju atsakovui, teikti informaciją suinteresuotiems asmenims arba teisės aktų nustatyta tvarka motyvuotai atsisakyti tai padaryti. Elektrėnų savivaldybės meras 2024 m. gegužės 30 d. raštu siekė gauti informaciją, susijusią su Sutarties, kuria žemės sklypas parduotas UAB „B. Vokė“, sąlygų vykdymu. Ši informacija pareiškėjui reikalinga tam, kad savivaldybei tapus valstybinės žemės, esančios miestų ir miestelių administracinėse ribose, valdytoja, ji yra suinteresuota racionaliu ir efektyviu valstybinės žemės valdymu ir naudojimu, įskaitant ir Elektrėnų mieste esančią rekreacinę teritoriją (žemės sklypą). NŽT, atsisakydama suteikti prašomus dokumentus ir informaciją, nenurodė, kokiais konkrečiais teisės aktais remiantis atsisakyta teikti prašomą informaciją, kadangi atsakovas, nagrinėdamas prašymą, privalėjo vadovautis ir VAĮ reikalavimais. Taigi, atsakovas privalėjo, atsižvelgdamas į 2024 m. gegužės 30 d. prašymo turinį, pateikti visą turimą informaciją arba motyvuotai atsisakyti tai padaryti, nurodydamas aiškias ir teisės aktams neprieštaraujančias tokio atsisakymo priežastis. Komisijos Sprendime nurodyta, jog 2024 m. birželio 20 d. rašte nėra pateiktas Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis atsakovas gali atsisakyti teikti informaciją, kad atsakovas nurodė tik faktines aplinkybės, kad vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatomis, kurios nereglamentuoja informacijos teikimo teisinių pagrindų.

4.4. Komisija neįvertino aplinkybės, susijusios su Sutarties sąlygų konfidencialumu ir galimybe atskleisti trečiajai šaliai tik pateikus Sutarties šalių sutikimą. Ši priežastis nurodyta 2024 m. birželio 20 d. rašte ir yra pakankamai aiški bei konkreti tam, kad nebūtų teikiama pareiškėjo prašoma informacija. Komisija netinkamai traktavo NŽT 2024 m. birželio 20 d. rašte pareiškėjui nurodytą Žemės įstatymo normą kaip aplinkybę, kuria remiamasi neteikiant pareiškėjo prašomos informacijos. Žemės įstatymo normos nurodytos tik dėl to, kad pareiškėjas suprastų, kad ne NŽT yra atsakinga už netinkamai eksploatuojamus žemės sklypus. Komisijos Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

5. Pareiškėjas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Pareiškėjas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

6.1. Elektrėnų miesto rekreacinėje teritorijoje, esančioje prie Elektrėnų marių, yra žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini). Šis valstybinės žemės sklypas pagal 2015 m. liepos 2 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. 51SUI-10, sudarytą tarp NŽT ir UAB „B. Vokė“ tapo UAB „B. Vokė“ nuosavybe. Po Sutarties sudarymo žemės sklype pagal teritorijų planavimo dokumentus jokia leistina veikla nėra vykdoma, žemės sklypas nėra tvarkomas ir prižiūrimas. Elektrėnų savivaldybė nuo 2024 metų pradžios tapo valstybinės žemės valdytoja (patikėtine) miestų ir miestelių administracinėse ribose, todėl yra suinteresuota racionaliu ir efektyviu valstybinės žemės valdymu ir naudojimu.

6.2. Pareiškėjas, siekdamas turėti galimybę įvertinti žemės sklypo faktinę situaciją bei priimti atitinkamus sprendimus dėl tolimesnių Elektrėnų savivaldybės, kaip suinteresuoto subjekto, veiksmų, 2024 m. gegužės 30 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti Sutarties, sudarytos su UAB „B. Vokė“, kopiją bei pateikti informaciją ir (ar) duomenis, susijusius su UAB „B. Vokė“ atsiskaitymu už įsigytą žemės sklypą, nurodant sumokėtas ir mokėtinas sumas, mokėjimo terminus ir kitą aktualią informaciją. Atsakovas 2024 m. birželio 20 d. raštu atsisakė pateikti prašomą informaciją. Komisija Sprendimu panaikino NŽT 2024 m. birželio 20 d. raštą ir įpareigojo atsakovą per 20 darbo dienų iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. gegužės 30 d. prašymą. Komisijos Sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimu atmetė atsakovo skundą.

8. Teismas vadovavosi Įstatymo, VAĮ, Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (2021 m. gruodžio 1 d. nutarimo Nr. 1014 redakcija), (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nustatė, kad NŽT 2024 m. birželio 20 d. rašte nėra pateiktas konkretus Įstatyme nustatytas atsisakymo teikti informaciją teisinis pagrindas. Teismas priėjo prie išvados, jog atsakovas tik nurodė faktines aplinkybes, taip pat rėmėsi Žemės įstatymo nuostatomis, kurios nereglamentuoja informacijos teikimo teisinių pagrindų.

9. Teismas vadovavosi VAĮ 2 straipsnio 2 dalimi (administracinės procedūros sąvoka), 5 dalimi (administracinio sprendimo sąvoka), 3 straipsnyje įtvirtintais principais, 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šių nuostatų taikymo ir aiškinimo aspektu ir sprendė, kad iš NŽT 2024 m. birželio 20 d. rašto turinio nėra aišku, kokius konkrečius teisės aktus taikė atsakovas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą. Teismas nurodė, jog atsakovas privalėjo atlikti išsamų aplinkybių atitikties teisės aktų reikalavimams įvertinimą ir pateikti pareiškėjui išsamų ir motyvuotą atsakymą. Teismas pripažino, kad atsakovas, priimdamas neigiamas pasekmes pareiškėjui sukeliantį 2024 m. birželio 20 d. raštą, nenurodė teisinio reglamentavimo, todėl ginčijamas raštas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų administraciniam sprendimui, nes konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais), aplinkybėmis pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti ir apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti ginčą.

10. Nors atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, jog 2024 m. birželio 20 d. rašte nenurodytas teisinis pagrindas, tačiau, jo nuomone, savivaldybės darbuotojai privalėjo suprasti, kokius teisės aktų reikalavimus taikė atsakovas šioje ginčo situacijoje, teismas šiuo aspektu vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl privalomumo motyvus nurodyti pačiame administraciniame akte.

11. Teismas nusprendė, kad NŽT 2024 m. birželio 20 d. raštas iš esmės neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto reikalavimų ir priimtas nesivadovaujant gero administravimo principu (VAĮ 3 str.), o ginčijamas Komisijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atsakovo skundą atmetė.

III. 12. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

13. Atsakovas apeliaciniame skunde vadovaujasi Įstatymo tikslu (1 str. 1 d.), 4 straipsnio 1 dalimi, pakartoja skundo argumentus, susijusius su neabsoliučia asmenų teise gauti informaciją ir dokumentus, 2024 m. gegužės 30 d. prašymo turiniu, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika VAĮ 10 straipsnio taikymo ir aiškinimo aspektu, pakartoja skundžiamo teismo sprendimo turinį ir nesutikimą su juo grindžia šiais argumentais:

13.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad 2024 m. birželio 20 d. raštas nemotyvuotas bei nepagrįstas teisės aktų normomis, kad jame nenurodyti atsisakymo faktiniai pagrindai. Pareiškėjas nėra Sutarties šalis, nepateikė kitos Sutarties šalies sutikimo gauti Sutarties kopijos bei atskleisti Sutarties sąlygas. Sutarties šalys privalo užtikrinti informacijos, susijusios su Sutarties dalyku, konfidencialumą. 2024 m. birželio 20 d. rašte pažymėta, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu teisės aktu remiantis pareiškėjui ši informacija turi būti pateikiama ir neįvardinta, kur informacija bus panaudota. NŽT tinkamai įvertino 2024 m. gegužės 30 d. prašymo turinį, 2024 m. birželio 20 d. raštas atitinka VAĮ reikalavimus. Pareiškėjas yra kompetentinga institucija, kuri puikiai išmano teisės normas ir įstatymus bei įstatymus įgyvendinančius teisės aktus.

13.2. Nei teismas, nei Komisija neįvertino, kad Sutarties sąlygos konfidencialios ir galimos atskleisti tik pateikus Sutarties šalies sutikimą. Nesuprantamas teismo motyvas dėl pareiškėjui sukeltų neigiamų pasekmių, nes nei teismas, nei pareiškėjas jų nenurodė.

13.3. Žemės įstatymo normos NŽT 2024 m. birželio 20 d. rašte įvardintos tik tam ir tuo kontekstu, jog pareiškėjas suprastų, kad ne NŽT yra atsakinga už netinkamai eksploatuojamus žemės sklypus. Komisija netinkamai interpretavo NŽT 2024 m. birželio 20 d. rašte įvardintas Žemės įstatymo nuostatas kaip tas, kurių pagrindu neteiktina informacija.

13.4. Teismas netinkamai interpretavo Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies normas, nes jos, savo prigimtimi, yra skirtos tiems atvejams, kai Įstatymas negali būti taikomas, tačiau ne toms situacijoms, kuriomis remiantis viešojo administravimo subjektas gali nesuteikti informacijos jos prašančiam asmeniui. Tokiu būdu, teismo priimtas sprendimas yra netinkamai argumentuotas, nes yra pritaikyta netinkama teisės norma.

13.5. Teismo posėdžio metu NŽT atstovas neteigė, kad pareiškėjo darbuotojai privalėjo suprasti kokius teisės aktų reikalavimus taikė atsakovas šio ginčo situacijoje. Žodį „privalėjo“ naudojo pareiškėjo atstovas.

14. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja 2024 m. gegužės 30 d. prašymo turinį, bylos faktines aplinkybes (žemės sklypas Elektrėnų miesto rekreacinėje teritorijoje, Sutartimi parduotas UAB „B. Vokė“, žemės sklype nevykdoma jokia veikla, jis nėra tvarkomas ir prižiūrimas, nuo 2019 m. sausio 29 d. areštuotas (apribota disponavimo teisė), grindžia savo suinteresuotumą racionaliu ir efektyviu valstybinės žemės valdymu ir naudojimu, sutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir papildomai nurodo, jog palaiko savo argumentus, išdėstytus 2024 m. rugsėjo 25 d. atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2024 m. birželio 20 d. rašto Nr. 1SD-38203-(2.1.16 E) „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo NŽT atsisakė teikti pareiškėjo 2024 m. gegužės 30 d. prašyme nurodytą informaciją, teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Sprendimu NŽT 2024 m. birželio 20 d. raštas panaikintas, o atsakovas įpareigotas per 20 darbo dienų iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. gegužės 30 d. prašymą.

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo skundo argumentus, pareiškėjo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus duomenis, atsakovo skundą atmetė, nusprendęs, kad Komisijos Sprendimas, kuriuo konstatuotas atsakovo 2024 m. birželio 20 d. rašto esminis (teisinio pagrindimo) trūkumas, yra teisėtas ir pagrįstas, NŽT 2024 m. birželio 20 d. raštas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto reikalavimų, jis priimtas nesivadovaujant gero administravimo principu.

18. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, neatsižvelgė į prašomos informacijos konfidencialumą, todėl yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str.) nepažeidė, teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, teisėjų kolegija jas tik papildo, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė gauti informaciją nėra absoliuti (žr., pvz., 2020 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-572-822/2020); kad žmogaus teisės į informacijos gavimą ribojimas gali būti pateisinamas, siekiant apsaugoti kitas, šios konstitucinės normos taikymo prasme, prioritetines prieš teisę į informacijos gavimą vertybes. Laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymo, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Konstitucijos 25 str. 3 d.) (žr., pvz., 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1985/2012, 2019 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1128-822/2019).

22. Teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių, viešųjų įstaigų ar šių subjektų asociacijų, regionų plėtros tarybų informaciją apie jų veiklą bei šių institucijų ir kitų juridinių asmenų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, duomenis, kuriais jie disponuoja ir (ar) kuriuos jie tvarko vykdydami viešojo administravimo įgaliojimus, suteiktus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, kituose įstatymuose nustatytas funkcijas, įskaitant viešųjų paslaugų teikimo funkcijas (toliau – viešoji funkcija), ir kuriuos būtų galima pakartotinai naudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams, įgyvendinimo priemones ir tvarką (Įstatymo 1 str. 1 d.).

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog šiame įstatyme yra įgyvendinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie asmenį, susijusią su viešojo administravimo funkcijų vykdymu, tiek siekiama sudaryti palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-672-552/2022).

24. Įstatymas, be kita ko, nustato valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių, viešųjų įstaigų ir šių subjektų asociacijų, regionų plėtros tarybų ir kitų juridinių asmenų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pareigą teikti duomenis, įskaitant pakartotiniam naudojimui skirtus duomenis, taip pat duomenų teikimo principus ir sąlygas, atvejus, kai draudžiama suteikti išimtines teises pakartotinai naudoti duomenis (Įstatymo 1 str. 2 d. 1 p.). Institucijos ir valstybės valdomi subjektai privalo teikti pareiškėjams ar jų atstovams duomenis, įskaitant pakartotiniam naudojimui skirtus duomenis, išskyrus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus atvejus (Įstatymo 4 str. 1 d.).

25. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje išvardintos duomenų kategorijos, kurioms Įstatymas netaikomas. Įstatymas netaikomas, be kita ko, duomenims, kuriuos teikti draudžia įstatymai ar jais vadovaujantis priimti kiti norminiai teisės aktai, įskaitant duomenis, kurie nėra prieinami dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų konfidencialumo, komercinio konfidencialumo arba kurie sudaro valstybės, tarnybos, banko, komercinę, profesinę paslaptį (Įstatymo 2 str. 2 d. 3 d.), o taip pat duomenims, kurių teikimą riboja įstatymai ar jais vadovaujantis priimti kiti norminiai teisės aktai, taip pat kai pareiškėjai turi pagrįsti prašomų duomenų panaudojimo tikslą (Įstatymo 2 str. 2 d. 4 p.).

26. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad Įstatymas suteikia teisę asmenims gauti informaciją apie institucijų veiklą bei duomenis, kuriais jos disponuoja ir (ar) kuriuos jos tvarko vykdydamos viešojo administravimo įgaliojimus, kituose įstatymuose nustatytas funkcijas, įskaitant viešąsias funkcijas, ir kuriuos būtų galima pakartotinai naudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams, išskyrus atvejus, kai prašoma pateikti informacija (duomenys) patenka į išimčių, kuomet Įstatymas netaikomas, taikymo sritį.

27. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymai dėl duomenų teikimo ir jų pakartotinio naudojimo teikiami ir nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis įtvirtina reikalavimus, taikytinus administraciniam sprendimui. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios iš esmės atitinka ginčui aktualios VAĮ redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų nuostatas, yra ne kartą pažymėjęs, jog tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Viešojo administravimo subjektas, priėmęs neigiamas pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 10 straipsnio imperatyvais (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-287-502/2022; 2023 m. vasario 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-56-629/2023).

29. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad NŽT, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Gero administravimo principu įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; ir kt.).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad gero administravimo principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pvz., 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015; ir kt.); pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015; ir kt.); formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015; 2023 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-183-552/2023).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 2024 m. gegužės 30 d. prašymu paprašius atsakovo pateikti Sutarties kopiją bei informaciją, susijusią su UAB „B. Vokė“ atsiskaitymu už įsigytą žemės sklypą, nurodant sumokėtas ir mokėtinas sumas, mokėjimo terminus ir kitą aktualią informaciją, NŽT 2024 m. birželio 20 d. raštu atsisakė prašomą informaciją pateikti, motyvuodama, be kita ko, tuo, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu teisės aktu remiantis ši informacija turi būti pateikiama, neįvardinta, kur pateikta informacija bus panaudota, Žemės įstatymu savivaldybėms nebuvo perduota teisė parduoti valstybinės žemės sklypus, o NŽT privalo užtikrinti Sutarties sąlygų konfidencialumą.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas pareiškėjui nepateikė tinkamo ir faktinėmis aplinkybėmis pagrįsto atsisakymo teikti prašomą informaciją teisinio pagrindo, t. y. NŽT 2024 m. birželio 20 d. rašto trūkumai yra esminiai, nes jie sudaro kliūtis pareiškėjui suprasti jam nepalankaus administracinio sprendimo (atsisakymo pateikti Sutartį bei kitą susijusią informaciją) pagrindus, ir nustačius būtinybę, efektyviai pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Nagrinėjamu atveju atsakovas, atsižvelgdamas į 2024 m. gegužės 30 d. prašymo turinį, privalėjo arba pateikti visą turimą informaciją, arba motyvuotai atsisakyti tai padaryti, nurodydamas aiškias ir teisės aktams neprieštaraujančias tokio atsisakymo priežastis, t. y. atsakovas, nustatęs, kad prašoma pateikti informacija patenka į išimčių, kuomet Įstatymas netaikomas, taikymo sritį (pvz., Įstatymo 2 str. 2 d. 3–4 d.), galėjo remtis Įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, o taip pat nurodyti teisinį pagrindą, aktualų sprendžiant prašomos (atsakovo vertinimu, konfidencialios) informacijos pateikimo susipažinti asmenims klausimą, be kita ko draudžiantį / ribojantį suteikti pareiškėjui jo prašomą informaciją (duomenis), įpareigojantį atsakovą reikalauti iš pareiškėjo pagrįsti prašomų duomenų panaudojimo tikslą ir pan. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta, o kaip pagrįstai konstatavo tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas atsakovas nurodė tik tai, kad vadovavosi Žemės įstatymo nuostatomis, kurios nereglamentuoja informacijos teikimo teisinių pagrindų.

33. Išdėstytos teisinės ir faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovo veiksmai nėra suderinami su gero viešojo administravimo principu, informacijos teikimo funkcija buvo vykdoma formaliai ir biurokratiškai, todėl Komisija pagrįstai panaikino atsakovo 2024 m. birželio 20 d. raštą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo 2024 m. gegužės 30 d. prašymą išnagrinėti iš naujo ir dėl jo priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį administracinį sprendimą, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko galioti tokį Komisijos Sprendimą.

34. Kartu pažymėtina tai, jog kiti atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai nėra reikšmingi sprendžiant dėl bylos procesinės baigties, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis