2013-12-18 Nr. AB-10116-3-65-3-00177-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS146-836/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00177-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl pavedimo tikrinti ir pranešimo apie mokestinį patikrinimą panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5), kuriame prašė panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2013 m. birželio 21 d. pavedimą tikrinti Nr. 32-23 ir Panevėžio AVMI Patikrinimų skyriaus 2013 m. birželio 21 d. pranešimą apie mokestinį patikrinimą Nr. PMP-22.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi (b. l. 18–19) atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną teismų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies normomis, teismas nurodė, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-560/2010).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 144 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, administraciniams teismams priskirta nagrinėti tik tokias administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), kurios turi įtakos asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (LVAT 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m., 254–263 p.). Taigi MAĮ 144 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė nėra absoliuti (LVAT 2011 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-145/2011), o ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis (LVAT 2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-533/2010). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog savarankišku administracinės bylos dalyku mokesčių teisinių santykių srityje negali būti pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (LVAT 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-593/2011), taip pat pranešimas apie mokestinį patikrinimą ar mokestinį tyrimą (LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-921/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-860/2011).

Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pavedimo tikrinti bei pranešimo apie mokestinį patikrinimą teisėtumas negali būti vertinami kaip atskiri reikalavimai, t. y. šie dokumentai negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Nesutikdama su tokio pobūdžio procedūriniais sprendimais (veiksmais), pareiškėja (mokesčių mokėtoja), šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydama galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą šioje mokesčių administravimo procedūroje. Būtent nagrinėdamos tokį ginčą ikiteisminės institucijos ar (ir) teismas įvertins ir tokius tarpinius (procedūrinius) sprendimus (veiksmus), t.y. pavedimą tikrinti bei pranešimą apie mokestinį patikrinimą, bei šiais procedūriniais (tarpiniais) sprendimais (veiksmais) padarytų pažeidimų įtaką galutinio aptariamos mokesčių administravimo procedūros sprendimo teisėtumui (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-593/2011).

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėja G. K. atskiruoju skundu (b. l. 21–26) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį ir priimti nagrinėti jos skundą.

Pareiškėja grindžia atskirąjį skundą tuo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Pareiškėjos nuomone, teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos skundą. Remdamasi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo sistemos subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. LVAT ne kartą savo sprendimuose (pavyzdžiui, administracinėse bylose Nr. A556-699/2009, Nr. A756-700/2008 ir kt.) yra konstatavęs, kad mokesčių administratorius yra viešojo administravimo sistemos sudėtinė dalis ir privalo paisyti tiek specialiųjų teisės aktų, apibrėžiančių tik konkrečios valdžios institucijos veiklą, tiek bendrųjų teisės aktų, skirtų visiems viešojo administravimo subjektams. Pareiškėjos manymu, teismas privalėjo įsigilinti į pateikto skundo turinį, iš kurio matyti, kad mokestinis patikrinimas buvo pradėtas nesuteikus pareiškėjai galimybės ištaisyti mokestinio tyrimo metu nustatytas klaidas ir pašalinti trūkumus ar prieštaravimus, ir kad nepanaikinus neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų ir mokestinio patikrinimo metu patvirtinus mokesčių įstatymo pažeidimus, pareiškėjai būtų nepagrįstai skirta bauda. Teismui atsisakius priimti nagrinėti skundą, pareiškėja negalėtų vėliau apginti savo pažeistų teisių ir galbūt privalėtų sumokėti baudą.

Pareiškėjos manymu, Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartyje nurodyta teismų praktika vadovautis negalima, nes skiriasi faktinės aplinkybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėja kreipėsi su skundu į administracinį teismą, prašydama panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. birželio 21 d. pavedimą tikrinti Nr. 32-23 ir 2013 m. birželio 21 d. pranešimą apie mokestinį patikrinimą Nr. PMP-22. Panevėžio apygardos administracinis teismas, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame nurodyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Nesutikdama su minėta teismo nutartimi, pareiškėja, nepraleidusi ABTĮ 149 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino, padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį ir priimti jos skundą nagrinėti teisme.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė teisės normas, todėl pareiškėjos skundo priėmimo klausimą išsprendė teisingai.

Pareiškėjos argumentas, kad asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų, yra teisingas. Tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimai įtvirtinti ABTĮ 5, 23, 24, 33, 39 straipsniuose. Teismas skundo priėmimo procesinėje stadijoje privalo patikrinti, ar nėra akivaizdžių procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai negali būti pradėtas. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, priimdamas skundą, nustato bent vieną iš šių aplinkybių, jis motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą.

Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 3 dalies nuostatą, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 8 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, o iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų (bei kitų konstitucinių principų) kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo priėmimo, tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (ABTĮ 13 str. 1 d.), kurioje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad savarankišku administracinės bylos dalyku mokesčių teisinių santykių srityje negali būti pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti) (LVAT 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m.; 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-593/2011; 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-320/2011; 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-438/2011), taip pat pranešimas apie mokestinį patikrinimą ar mokestinį tyrimą (LVAT 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1004/2011; 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-860/2011; 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-220/2011; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-921/2011; 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-438/2011; 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-607/2012; 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-625/2013).

Pažymėtina, kad tiek pavedimas tikrinti, tiek pranešimas apie mokestinį patikrinimą yra procedūriniai dokumentai, kurie patys niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir (ar) pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo. Sprendimas pavesti atlikti mokestinį patikrinimą yra tik būtina prielaida pradėti mokesčių administravimo procedūrą – mokestinį patikrinimą, o pavedimu tikrinti, lygiai taip pat kaip ir pranešimu apie mokestinį patikrinimą, mokesčių mokėtojas yra tik informuojamas apie jo atžvilgiu pradėtą specifinę mokesčių administravimo procedūrą.

Taigi akivaizdu, kad pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti), taip pat pranešimas apie mokestinį patikrinimą ar mokestinį tyrimą yra tarpiniai dokumentai, priimami mokesčių administravimo procedūros metu, tačiau jie konkrečių materialinių teisinių pasekmių mokesčių mokėtojui nesukelia. Konkrečias teisines pasekmes mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės srityje mokesčių mokėtojui sukelia galutinis sprendimas, užbaigiantis mokestinio patikrinimo procedūrą, – t. y. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, jei mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nustato mokesčių įstatymų pažeidimus (MAĮ 132 str. 1–3 d.).

Dėl išvardytų priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad aptariamų tarpinių procedūrinių dokumentų – pavedimo tikrinti ir pranešimo apie mokestinį patikrinimą – teisėtumas negali būti vertinamas pateikus teismui atskirą (savarankišką) reikalavimą, t. y. minėti mokesčių administratoriaus priimti procedūriniai dokumentai negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Įvertinusi pareiškėjos siekiamo iškelti ginčo pobūdį, faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo nesivadovauti pirmiau paminėtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant analogiško pobūdžio administracines bylas pateiktais išaiškinimais. Panevėžio AVMI 2013 m. birželio 21 d. pavedimu tikrinti Nr. 32-23 ir 2013 m. birželio 21 d. pranešimu apie mokestinį patikrinimą Nr. PMP-22 pareiškėja buvo tik informuota apie jos (mokesčių mokėtojos) atžvilgiu pradėtą mokestinį patikrinimą, pateikiant jai atitinkamus duomenis apie mokestinį patikrinimą (patikrinimo laikotarpį, patikrinimo dalyką ir kt.). Dokumentai, kuriuos ginčyti siekia pareiškėja, pagal savo turinį yra informacinio pobūdžio, o pagal esmę – mokestinio patikrinimo procedūros metu mokesčių administratoriaus atlikti tarpiniai procedūriniai veiksmai (procedūriniai sprendimai). Taigi minėti Panevėžio AVMI dokumentai vieni savaime nesukėlė ir negalėjo sukelti pareiškėjai konkrečių materialinių teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad šie dokumentai negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Panevėžio AVMI 2013 m. birželio 21 d. pavedime tikrinti Nr. 32-23 ir 2013 m. birželio 21 d. pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. PMP-22 esantys įrašai, kad šie dokumentai gali būti apskųsti teismui ABTĮ nustatyta tvarka yra mokesčių administratoriaus nuomonė. Pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartis, priešingai nė teigia pareiškėja, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą, teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Atskirasis skundas atmestinas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. K. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas