2013-03-12 Nr. AB-446-3-61-3-01541-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-670/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01541-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2012 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. 1P1-(2.1)-573 „Dėl V. B. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti iš atsakovo kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir nustatyti, kad darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; 3) priteisti 20 000 Lt neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas (t. I, b. l. 1-6).

Pareiškėja ginčijo atleidimą iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Kaišiadorių žemėtvarkos skyrius) A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigų teisėtumą. Paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 28 d. buvo informuota apie tai, kad nuo 2012 m. balandžio 2 d. įsigalios nauja Tarnybos administracijos struktūra ir bus panaikinta pareiškėjos užimama pareigybė. 2012 m. kovo 28 d. pareiškėjai buvo pasiūlyta eiti Raseinių skyriaus vyr. specialisto A lygio 10 kategorijos pareigas, tačiau šis pasiūlymas pareiškėjai išsiųstas tuo metu, kai ji gydėsi sanatorijoje. Be to, siūlymas išsiųstas tik 2012 m. balandžio 2 d. ir paštą Kaišiadoryse pasiekė 2012 m. balandžio 4 d., su pasiūlymu pareiškėja susipažino grįžusi iš sanatorijos, 2012 m. balandžio 23 d. Per visą įspėjimo laikotarpį pareiškėja kitų pasiūlymų negavo, o jo pateikimą likus vienai dienai iki numatyto atleidimo pareiškėjos nedarbingumo laikotarpiu vertino kaip karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantijos pažeidimą. Nurodė, kad jos įspėjimo laikotarpiu buvo skelbiamas ne vienas konkursas dėl to paties lygio ir kategorijos pareigų, o pareiškėjai pasiūlyta pareigybė buvo ne tik žemesnio lygio, bet ir visiškai neatitinkanti pareiškėjos pareigybės dalykinių savybių. Pažymėjo, kad visi iki 2012 m. balandžio 2 d. buvę Tarnybos teritoriniai skyriai išliko, tik nežymiai keitėsi jų pavadinimai, iš esmės išliko vyriausiojo specialisto – finansininko pareigybė, šios funkcijos nebuvo perduotos kitiems skyriams. Pareiškėjos teigimu, Kaišiadorių žemėtvarkos skyriuje buvo atleisti tik du valstybės tarnautojai, nors įspėjimai dėl pareigybių panaikinimo buvo išsiųsti visiems asmenims. Pažymėjo, kad nagrinėjamu laikotarpiu žymiai pablogėjo pareiškėjos sveikata, teko kviesti greitąją pagalbą, pratęstas nedarbingumo laikotarpis, be to, mirė pareiškėjos tėvas, kas dar labiau pablogino jos sveikatos būklę. Atsižvelgiant į tai, prašė priteisti 20 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 42-54).

Atsakovas nurodė, kad apie numatomą pareiškėjos pareigybės panaikinimą ji buvo įspėta 2011 m. lapkričio 28 d., o 2012 m. kovo 28 d. pareiškėjai pasiūlyta eiti kitas pareigas. Siūlymas pareiškėjai įteiktas 2012 m. balandžio 23 d., ji turėjo per 1 darbo dieną informuoti Tarnybą apie sutikimą arba atsisakymą eiti siūlomas pareigas, tačiau atsakymo nepateikė. Informacijos nepateikimas buvo suprastas kaip atsisakymas užimti siūlomas pareigas, todėl Tarnybos direktoriaus Įsakymu pareiškėja buvo atleista iš pareigų. Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalimi ir teismų praktika (2012 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-684/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007).

Atsakovo teigimu, struktūriniai pertvarkymai buvo realūs. Patvirtinus struktūrinių padalinių nuostatus, Tarnybos teritorinių žemėtvarkos skyrių vykdytos funkcijos, susijusios su valstybės biudžeto lėšų žemės reformai, žemės tvarkymo ir administravimo darbams vykdyti, administravimu, teritorinių skyrių buhalterinės – finansinės apskaitos tvarkymu ir pan., buvo perduotos Tarnybos Finansų ir apskaitos departamentui, todėl teritoriniuose skyriuose panaikintos vyr. specialistų – finansininkų pareigybės. Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus nuostatose, patvirtintuose 2012 m. vasario 24 d., kurie įsigaliojo 2012 m. balandžio 2 d., nebeliko funkcijų, susijusių su minėtais darbais, neliko nuostatos, kad skyrius administruoja lėšas, sudaro išlaidų sąmatų projektus ir užtikrina lėšų racionalų panaudojimą ir kt.

Iš Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus pareigybių aprašymų taip pat matyti, kad skyriaus darbuotojai neatlieka funkcijų, susijusių su buhalterine apskaita ir finansavimu. Pažymėjo, kad Tarnybos struktūrinių padalinių nuostatai ir pareigybių sąrašai su aprašymais patvirtinti 2012 m. vasario 27 d., įsakymai paskelbti viešai, todėl pareiškėja turėjo galimybę susipažinti su informacija apie pareigas. Vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 135 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog Tarnyba iki struktūrinių pertvarkymų neturėjo duomenų, suteikiančių pareiškėjai pirmumo teisę būti paliktai darbe, darytina išvada, kad atsakovas nepažeidė šio straipsnio reikalavimų.

Iki 2012 m. balandžio 2 d. Kaišiadorių žemėtvarkos skyriui buvo patvirtinta 16 pareigybių, po to liko 14. Laisvų pareigybių, kurias būtų galima siūlyti pareiškėjai, šiame skyriuje nebuvo. Tarnyba neturėjo galimybės pasiūlyti pareiškėjai užimti kitų pareigų, nei buvo nurodyta 2012 m. kovo 28 d. siūlyme. Prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, atsakovo nuomone, nepagrįstas, nes pareiškėja neįrodė būtinųjų atsakomybės sąlygų: Tarnyba, atleisdama pareiškėją, nepažeidė galiojančių teisės aktų nuostatų, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kuriais ji pagrįstų patirtą neturtinę žalą ir jos ryšį su Tarnybos veiksmais.

Pareiškėjos nurodytus sveikatos sutrikimus galimai sukėlė jai anksčiau diagnozuoti sveikatos susirgimai ir kiti veiksniai, o ne Tarnybos struktūriniai pertvarkymai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, rėmėsi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-204/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. aprobuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų nagrinėjant bylas, kylančias iš darbo teisinių santykių, santrauka, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010).

Bylos medžiaga patvirtino, kad Žemės ūkio ministro 2011 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 3D-859 patvirtinta nauja Tarnybos administracijos struktūra. Tarnybos direktorius, vadovaudamasis minėtu įsakymu ir kitais teisės aktais, 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymais Nr. 1PI-909, 1PI-910, 1PI-911 panaikino Tarnybos struktūrinių padalinių nuostatus, panaikino pareigybių sąrašus ir aprašymus; 2012 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1PI-(2.1.)-63 patvirtino naujus Tarnybos struktūrinių padalinių nuostatus, o 2012 m. vasario 27 d. įsakymu – naujus pareigybių sąrašus ir pareigybių aprašymus.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Tarnybos direktoriaus įsakymais atlikti pakeitimai įsigaliojo nuo 2012 m. balandžio 2 d. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120, 15.8 punktą, Tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194, 13.6.1 ir 13.6.2 punktus ir nustatė, kad pareiškėja buvo atleista pagal kompetentingo valdymo organo sprendimą dėl pareiškėjos pareigybės panaikinimo.

Teismas vertino, jog nepagrįsti yra pareiškėjos motyvai dėl to, jog Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus funkcijos po pertvarkymo iš esmės nepasikeitė. Iš Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus nuostatų bei vyr. specialisto (finansininko) pareigybės aprašymo, galiojusio iki 2012 m. kovo 30 d., matyti, jog skyriui ir atitinkamai valstybės tarnautojui, be kita ko, buvo pavesta atlikti funkcijas, susijusias su buhalterinės-finansinės apskaitos tvarkymu, finansų kontrole, lėšų administravimu. Šių funkcijų 2012 m. balandžio 2 d. redakcijos Tarnybos Kaišiadorių skyriaus nuostatuose nebeliko.

Remiantis Tarnybos Finansų ir apskaitos departamento nuostatais, patvirtintais Tarnybos direktoriaus 2012 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1PI-(2.1)-63, departamentas rengia finansinę atskaitomybę, tvarko finansinę apskaitą, atlieka atsiskaitymus, administruoja lėšas ir kt.

Teismas nurodė Įstatymo 44 straipsnio 5, 6 dalis, 41 ir 43 straipsnius, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, rėmėsi teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012, 2012 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012, Nr. A438-1743-2009, A143-227/2011 ir kt.). Teismas nustatė, kad Tarnybos 2012 m. kovo 28 d. siūlymu eiti pareigas pareiškėjai buvo siūloma užimti Raseinių skyriaus vyr. specialisto karjeros valstybės tarnautojo (A lygis 10 kategorija) pareigas, pasiūlymas pareiškėjai išsiųstas 2012 m. kovo 29 d. elektroniniu paštu ir 2012 m. balandžio 2 d. registruotu paštu, o jai įteiktas 2012 m. balandžio 23 d. Nustatyta, kad pareiškėja nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. gegužės 16 d. buvo laikinai nedarbinga. Pasiūlyme nurodyta pranešti apie sutikimą arba atsisakymą užimti minėtas pareigas per 1 darbo dieną nuo pasiūlymo gavimo dienos. Pažymėta, kad pareiškėjos užimama pareigybė panaikinta nuo 2012 m. balandžio 2 d., įsigaliojus Tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymui 1PI-910. Teismas pažymėjo, kad pasiūlymo užimti kitas pareigas teikimas ir jo įgyvendinimas turi būti atlikti iki valstybės tarnautojo užimamų pareigų panaikinimo. Pareiškėja per teismo posėdį paaiškino, kad apie laikinąjį nedarbingumą darbovietei pranešė 2012 m. kovo 29 d. ryte. Pažymėta, kad pareiškėjai pasiūlymas užimti kitas pareigas buvo išsiųstas jos darbo elektroniniu paštu 2012 m. kovo 29 d., t. y. iki pareiškėjos užimamos pareigybės panaikinimo. Įstatymas nenustato apribojimų, kiek dienų likus iki šio termino pabaigos turi būti atliktas minėtas veiksmas. Bylos medžiaga patvirtino, kad darbdavys, sužinojęs apie pareiškėjos ligą, 2012 m. balandžio 2 d. išsiuntė pasiūlymą jos gyvenamosios vietos adresu, atitinkamai nepriimdamas sprendimo dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos. Pareiškėja į šį pasiūlymą neatsakė, o teismo posėdyje paaiškino, kad tokį pasiūlymą vertino kaip pažeminimą, nes esą darbdavys suvokė, kad ji neturi galimybės važinėti į darbą kitame mieste dėl savo sveikatos ir tolimo atstumo.

Teismas padarė išvadą, kad Tarnyba, 2012 m. kovo 28 d. faktiškai pateikdama pareiškėjai pasiūlymą užimti Raseinių skyriaus vyr. specialisto karjeros valstybės tarnautojo (A lygis 10 kategorija) pareigas, vykdė pareigą, esant galimybei teikti tokį pasiūlymą ir nepažeidė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimo. Tai, kad pareiškėja pasiūlymo pateikimo metu gydėsi, o atsakovas tokį pasiūlymą pareiškėjai teikė ir vėliau, kad Tarnybos atstovė ir ginčo nagrinėjimo teisme metu patvirtino atsakovo poziciją vykdyti pareiškėjai duotą pasiūlymą, buvo vertinama, kad pagal realiai susiklosčiusias galimybes atsakovas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atsakingai siekdamas užtikrinti valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, teises, socialines ir kitas garantijas, taip pat teisėtus interesus. O pareiškėja, nurodžiusi dėl kokių aplinkybių jai netinka pasiūlymas užimti Raseinių skyriaus vyr. specialisto karjeros valstybės tarnautojo (A lygis 10 kategorija) pareigas, nenurodė, kaip privalėjo ar galėjo elgtis atsakovas, įgyvendindamas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtino, kad atsakovas faktiškai įgyvendino pareigą pateikti pasiūlymą ir nepažeidė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies normos nustatytos taisyklės – atleisti valstybės tarnautoją, kuris nebuvo perkeltas į kitas pareigas. Pažymėta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pirmumo teisės būti paliktai dirbti neturi. Teismas nurodė DK 135 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1458/2011 ir nustatė, kad remiantis Tarnybos pareigybių sąrašu, galiojančiu nuo 2012 m. balandžio 2 d., Kaišiadorių skyriuje buvo viena A lygio 11 kategorijos vyr. specialisto pareigybė, dvi A lygio 10 kategorijos, keturios A lygio 9 kategorijos pareigybės. A lygio 11 kategorijos vyr. specialisto pareigybė pareiškėjai negalėjo būti siūloma, nes ji neturėjo tinkamo išsilavinimo, likusios pareigybės pasiūlytos A. Ž., A. K., L. S., N. J. P., K. J. ir J. G.. Pažymėta, kad nors pareiškėja atitiko specialiuosius reikalavimus, nustatytus minėtoms pareigybėms, į jas perkeltų tarnautojų, išskyrus N. J. P., stažas Tarnyboje buvo didesnis nei pareiškėjos. Pastebėjo, kad atsakovo pateikta medžiaga patvirtino, kad analogiškai klausimas buvo sprendžiamas ir kituose skyriuose, o likusios laisvos pareigybės pareiškėjai negalėjo būti siūlomos, kadangi ji neatitiko joms keliamo išsilavinimo reikalavimo. Kaip buvo minėta, pareiškėjos pareigybės – finansininkės – iš esmės teritoriniuose skyriuose neliko, šios funkcijos perduotos Tarnybos Finansų ir apskaitos departamentui. Vertinant pareiškėjos atitiktį užimti atitinkamas pareigybes šiame departamente, nustatyta, kad pareiškėjos turimas stažas Tarnyboje mažesnis nei asmenų, kuriems pasiūlyta užimti minėtas pareigas. Teismo vertinimu, kitos pareigos pareiškėjai nebuvo siūlomos pagrįstai.

Dėl žalos atlyginimo teismas nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalis, 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsnius ir pažymėjo, kad nustačius, jog atleidžiant pareiškėją, nebuvo konstatuota valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, nėra pagrindo žalai priteisti. Atmetus pareiškėjos reikalavimus, netenkintas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėja V. B. apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 1-6) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Taip pat prašo išreikalauti iš Tarnybos šiuo metu Tarnybos Finansų ir apskaitos departamente patvirtintą etatų sąrašą, duomenis apie jo pasikeitimus ir apie jų užėmimą laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 28 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. ir priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde teigia, jog nesutinka, kad atsakovas, 2012 m. kovo 28 d. faktiškai pateikdamas pasiūlymą užimti Raseinių skyriaus vyr. specialisto pareigas (A lygis 10 kategorija), vykdė pareigą, esant galimybei teikti tokį pasiūlymą ir nepažeidė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimo. Pažymi, jog teismo sprendime teigiama, kad pasiūlymas užimti Raseinių skyriaus vyr. specialisto pareigas buvo pateiktas 2012 m. kovo 28 d., o to paties sprendimo kitoje vietoje teigiama, jog pasiūlymas pareiškėjai buvo pateiktas 2012 m. kovo 29 d. Negalima suprasti, kokią datą pirmosios instancijos teismas iš tiesų laiko tinkamo pasiūlymo užimti kitas pareigas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies prasme data. Teigia, jog tai, kad pasiūlymas buvo siunčiamas jos laikino nedarbingumo laikotarpiu, patvirtina, jog Tarnyba elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai. Pabrėžia, kad jokie teisės aktai nenumato, jog laikinojo nedarbingumo laikotarpiu privalu spęsti tarnybinius ar su tarnyba susijusius klausimus, o šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo.

Teigia, jog kartu su skundu ji teismui pateikė Valstybės tarnybos departamento oficialiame interneto tinklapyje patalpintų konkursų archyvo išrašus. Iš šių išrašų buvo aiškiai matyti, jog jos įspėjimo laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 28 d. iki atleidimo iš pareigų dienos buvo skelbiamas ne vienas konkursas dėl to paties lygio ir kategorijos pareigų, apie kurių naikinimą buvo įspėta ir iš kurių vėliau ji buvo atleista. Konkursai A lygio 11 kategorijos valstybės tarnybos pareigoms žemėtvarkos skyriuose užimti buvo skelbiami: 2012 m. balandžio 20 d. Trakų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms, 2012 m. gegužės 9 d. Zarasų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms, Trakų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms, Anykščių skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms, Lazdijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms ir Kauno rajono skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms. Teigia, jog jai nebuvo užtikrinta Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė. Be to, mano, jog atsakovas turėjo galimybę pasiūlyti jai darbą Tarnybos Finansų ir apskaitos departamente Vilniuje. Nesąžiningai elgdamasis atsakovas šią informaciją nuo teismo nuslėpė, todėl yra pagrindas prašyti ją išreikalauti. Dėl minėtų argumentų teismas nepasisakė, dėl to pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnį.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime pažeidė teisingumo ir proporcingumo principus, taip pat procesinio lygiateisiškumo principą. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriame numatytas draudimas įspėti apie darbo sutarties nutraukimą bei atleisti darbuotoją jo nedarbingumo laikotarpiu. Šios normos Tarnyba nepaisė ir 2012 m. gegužės 11 d. atleido ją tebesitęsiant jos nedarbingumo laikotarpiui. Būdama nedarbinga, ji neturėjo galimybės (bei pareigos) su Tarnyba diskutuoti naujų pareigų, atleidimo, ar kitais su tarnyba susijusiais klausimais. Atsakovas pažeidė savo pareigą užtikrinti jos teisę tinkamai dalyvauti užimamos pareigybės panaikinimo procese. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011 ir teigia, jog teisėtų lūkesčių principas yra pažeistas, kas pareiškėjos teigimu, ABTĮ taikymo prasme yra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeista procedūra, turėjusi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 28-35) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, ginčo santykiams tinkamai taikė teisės aktus, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybės tarnautojas iš pareigų atleidžiamas, jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, todėl, atsižvelgiant į minėtą įstatymo nuostatą, pasiūlymo užimti kitas pareigas teikimas ir jo įgyvendinimas turi būti atliktas iki valstybės tarnautojo užimamų pareigų panaikinimo, kas ir buvo padaryta 2012 m. kovo 29 d. pateikiant pareiškėjai siūlymą eiti pareigas.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad Tarnyba galėjo jai siūlyti užimti lygiavertes (t. y. to paties lygio ir kategorijos) valstybės tarnautojo pareigas Tarnybos Trakų, Lazdijų, Anykščių, Zarasų ir Kauno rajono skyriuose, kadangi 2012 m. balandžio 20 d. ir 2012 m. gegužės 9 d. buvo skelbiami konkursai šių skyrių vyriausiųjų specialistų (A lygis 11 kategorija) pareigoms užimti, ir pažymi, kad minėti konkursai buvo skelbiami jau po pareiškėjos užimamos Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto (finansininko) pareigybės panaikinimo, todėl Tarnyba neturėjo pareigos siūlyti pareiškėjai užimti šių pareigybių kaip lygiaverčių jos užimtai pareigybei.

Mano, jog pareiškėjos teiginys dėl informacijos nuslėpimo apie laisvas vietas Tarnybos Finansų ir apskaitos departamente yra nepagrįstas, nes duomenys apie nuo 2012 m. balandžio 2 d. Finansų ir apskaitos departamentui patvirtintą etatų sąrašą ir jų užimtumą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir įvertinti nagrinėjant bylą, o duomenys apie šio departamento pareigybių sąrašą ir užimtumą iki 2012 m. balandžio 2 d. neturi įtakos bylos nagrinėjimui, nes šios pareigybės 2012 m. balandžio 2 d. buvo panaikintos. Pažymi, kad pareiškėjos nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaravimas, kai sprendime nevienodai nurodoma siūlymo pateikimo data (vienur – 2012 m. kovo 28 d., kitur – 2012 m. kovo 29 d.) vertintinas kaip rašymo apsirikimas, o ne kaip akivaizdi teismo klaida, trukdanti suprasti, kokią datą pirmosios instancijos teismas iš tiesų laiko tinkamo pasiūlymo užimti kitas pareigas pateikimu Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi bet kuriuo iš šių atvejų siūlymų pateikimas būtų laikomas tinkamu, t. y. pateiktu iki pareigybės panaikinimo.

Tarnyba nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad jai nustatytas vienos darbo dienos terminas apsisprendimui dėl siūlomų užimti naujų pareigų yra niekaip nesuderinamas su teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais. Teigia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė šio ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, t. y. pagrįstai ginčą nagrinėjo vadovaudamasis Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 5 dalies nuostatomis, o ne DK 131 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 1P1-(2.1)-573 „Dėl V. B. atleidimo iš pareigų“ panaikinimo ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, kompensacijos iš atsakovo už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 20 000 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundžiamo Įsakymo nėra pagrindo panaikinti, o Tarnyba, 2012 m. kovo 28 d. faktiškai pateikdama pareiškėjai pasiūlymą užimti Raseinių skyriaus vyr. specialisto karjeros valstybės tarnautojo (A lygis 10 kategorija) pareigas, vykdė pareigą, esant galimybei teikti tokį pasiūlymą ir nepažeidė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimo.

Pareiškėja nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog atsakovas turėjo galimybę jai pasiūlyti eiti kitas pareigas.

Tarnybos 2008 m. lapkričio 28 d. pranešimu (t. I, b. l. 11-12) pareiškėjai buvo pranešta, kad 2012 m. balandžio 2 d. jos užimama Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 11 kategorija) pareigybė bus panaikinta, įspėjimo laikotarpiu jai siūlys kitas, jei tokių bus, to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jei tokių nebus ir ji sutiks – žemesnės kategorijos pareigas; taip pat buvo pranešta, jog atsisakius siūlomų pareigų arba jų nesant, ji bus atleista iš Tarnybos 2012 m. kovo 30 d., vadovaujantis Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu (kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė). Įsakymu pareiškėja, vadovaujantis Įstatymo 41 straipsnio 2, 3 ir 4 dalimis, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 5 ir 7 dalimis, iš užimamų pareigų buvo atleista dėl to, jog pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta ir ji atsisakė eiti kitas siūlomas pareigas.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Taigi, sprendžiant dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tam tikros institucijos vidinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011 ir kt.). Dėl teismo galių kvestionuoti institucijų atliktus struktūrinius pakeitimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 yra pažymėjęs, kad teismas yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs. Jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas nebegali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, tai taip pat gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 3D-859 buvo patvirtinta nauja Tarnybos administracijos struktūra (t. I, b. l. 55-58). Tarnybos direktorius, vadovaudamasis minėtu įsakymu ir kitais teisės aktais, 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymais Nr. 1PI-909, 1PI-910, 1PI-911 panaikino Tarnybos struktūrinių padalinių nuostatus, panaikino pareigybių sąrašus ir aprašymus; 2012 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1PI-(2.1.)-63 patvirtino naujus Tarnybos struktūrinių padalinių nuostatus, o 2012 m. vasario 27 d. įsakymu – naujus pareigybių sąrašus ir pareigybių aprašymus. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Tarnybos direktoriaus įsakymais atlikti pakeitimai įsigaliojo nuo 2012 m. balandžio 2 d. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad iš Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus nuostatų bei vyr. specialisto (finansininko) pareigybės aprašymo matyti, jog Kaišiadorių žemėtvarkos skyriui ir atitinkamai valstybės tarnautojui, be kita ko, buvo pavesta atlikti funkcijas, susijusias su buhalterinės-finansinės apskaitos tvarkymu, finansų kontrole, lėšų administravimu (t. I, b. l. 62-65, 70-73), tačiau šių funkcijų Tarnybos direktoriaus 2012 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1PI-(2.1)-63 patvirtintų Kaišiadorių skyriaus nuostatuose nebeliko (t. I, b. l. 120-125). Taip pat pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad remiantis Tarnybos Finansų ir apskaitos departamento nuostatais, patvirtintais Tarnybos direktoriaus 2012 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1PI-(2.1)-63, departamentas rengia finansinę atskaitomybę, tvarko finansinę apskaitą, atlieka atsiskaitymus, administruoja lėšas ir kt. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Tarnybos struktūriniai pertvarkymai buvo realūs ir pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta.

Pareiškėjos teigimu, laikotarpiu nuo jos įspėjimo 2011 m. lapkričio 28 d. iki jos atleidimo iš pareigų dienos buvo skelbiamas ne vienas konkursas dėl to paties lygio ir kategorijos pareigų, taip buvo pažeista Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, būti paskirtam, visų pirma, į pareigas, atitinkančias jo lygį ir kategoriją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) imperatyviai įpareigoja darbdavį (valstybės tarnautoją į pareigas priimantį asmenį) karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o šiam tarnautojui sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos, pareigas. Tačiau taip pat pastebėtina, kad, kaip matyti iš aptariamos įstatymo nuostatos turinio, jos (nuostatos) pagrindu karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeliamas į kitas pareigas, kai jo užimama pareigybė yra „naikinama“, t. y., kai Valstybės tarnybos įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nustatyta tvarka yra išreikšta kompetentingo subjekto valia panaikinti atitinkamą pareigybę ir valstybės tarnautojui yra pranešta apie jo užimamos pareigybės panaikinimą. Kitaip tariant, aptariama karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pareigas gali būti įgyvendinama tik iki valstybės tarnautojo užimamos pareigybės panaikinamo, t. y. iki įsigalioja sprendimas panaikinti atitinkamą pareigybę. Aptariamos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia laikotarpį, per kurį gali būti įgyvendinama minėta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas pareigas. Matyti, kad įstatymų leidėjas šio laikotarpio pradžią sieja su darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) išreikšta valia (sprendimu plačiąja prasme) panaikinti atitinkamą pareigybę ateityje, kartu numatydamas pareigą pranešti apie naikinamą pareigybę, o pabaigą – su sprendimo dėl šios pareigybės panaikinimo įsiteisėjimo momentu. Pabrėžtina ir tai, kad įstatymas nenumato kitokio darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) elgesio modelio po to, kai pareigybė panaikinama, kaip tik atleisti šios pareigybės panaikinimo momentu atitinkamas pareigas užėmusį valstybės tarnautoją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012).

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėja apie jos pareigybės panaikinimą buvo įspėta 2011 m. lapkričio 28 d., o jos pareigybė panaikinta 2012 m. balandžio 2 d. Taigi šiuo laikotarpiu pareiškėjai turėjo būti užtikrinama Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija būti paskirtai į kitas pareigas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjos argumentai, kad atsakovas nesiūlė jai pareigų, į kurias 2012 m. balandžio 20 d. (Tarnybos Trakų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms), 2012 m. gegužės 9 d. (Tarnybos Zarasų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms ir kitoms pareigoms) buvo skelbiami konkursai (t. I, b. l. 24-26), yra nepagrįsti, kadangi po 2012 m. balandžio 2 d. pareiškėjos pareigybės panaikinimo atsakovas nebeturėjo pareigos užtikrinti pareiškėjai Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos siūlyti kitas pareigas.

Pareiškėja taip pat teigia, jog atsakovas turėjo galimybę pasiūlyti jai darbą Tarnybos Finansų ir apskaitos departamente, tačiau šią informaciją nuslėpė. Kaip matyti iš byloje esančio Tarnybos direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 1PI-(2.1)-64 (t. I, b. l. 126-199), juo buvo patvirtinti valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašai ir pareigybių aprašymai. Byloje esant duomenims dėl Tarnybos Finansų ir apskaitos departamente patvirtinto etatų sąrašo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą išreikalauti šį sąrašą pakartotinai. Taip pat šiuo atveju nėra reikšmingi duomenis apie iki 2012 m. balandžio 2 d. buvusį pareigybių sąrašą Tarnybos Finansų ir apskaitos departamente ir jų užimtumą, kadangi, kaip jau minėta, 2012 m. balandžio 2 d. ankstesnės pareigybės buvo panaikintos.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja, kurie valstybės tarnautojai turi pirmenybę likti tarnyboje tuo atveju, kai yra panaikinamos jų pareigybės ir yra mažinamas valstybės tarnautojų skaičius. Minėtas klausimas yra reglamentuotas Darbo kodekso 135 straipsnio nuostatose (Įstatymo 5 str.). DK 135 straipsnio 1 dalyje, kuri vertintina kaip įtvirtinanti papildomą teisės į darbą garantiją, išvardintas išsamus sąrašas asmenų, kuriems suteikiama pirmumo teisė būti paliktiems dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas pirmumo teisę būti paliktam dirbti, kai sumažinamas darbuotojų skaičius dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų, numato tik DK 135 straipsnio 1 dalies išvardintiems darbuotojams, o dėl darbuotojų, kurie nepatenka į DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąrašą ir neturi kitų įstatymuose įtvirtintų garantijų, palikimo dirbti ar atleidimo iš darbo klausimą įstatymas palieka spręsti darbdaviui. Jų atžvilgiu darbdavys turi teisę savo nuožiūra pasirinkti su kuriuo darbuotoju nutraukti darbo sutartį, o su kuriuo darbuotoju tęsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant DK normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str.), apibendrinimo apžvalga, „Teismų praktika“ Nr. 20, 2004 m., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1458/2011). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą praktiką, pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėja pagal DK 135 straipsnio 1 dalį turėjo pirmenybės teisę likti valstybės tarnyboje.

Pareiškėja iki atleidimo ėjo karjeros valstybės tarnautojo vyr. specialistės (finansininkės) pareigas Tarnyboje Kaišiadorių žemėtvarkos skyriuje (A lygis 11 kategorija). Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, pareiškėja pagal savo turimą išsilavinimą ir darbo patirtį galėjo pretenduoti į Finansų ir apskaitos departamento Žemės finansinės apskaitos skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigas (A lygio 11 kategorija – 4 pareigybės; A lygio 10 kategorija – 1 pareigybė, A lygio 9 kategorija – 1 pareigybė) (t. I, b. l. 128). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos galimybę užimti minėtas pareigas nustatė, kad pareiškėjai pagrįstai nebuvo siūlomos pareigos Finansų ir apskaitos departamento Žemės finansinės apskaitos skyriuje, kadangi pareiškėjos turimas stažas Tarnyboje buvo mažesnis nei asmenų, kuriems pasiūlyta užimti minėtas pareigas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis apie Tarnyboje nuo 2012 m. balandžio 2 d. naujai įsteigtas valstybės tarnautojų pareigybes (nuo A lygio 11 kategorijos iki B lygio 9 kategorijos), šioms pareigoms keliamus specialiuosius reikalavimus ir valstybės tarnautojų, užėmusių šias pareigybes nuo 2012 m. balandžio 2 d., kvalifikaciją (t. II, b. l. 95-200), pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Kaip matyti iš minėtų duomenų, pareiškėjos darbo stažas Tarnyboje yra 1 metai 4 mėnesiai 17 dienų, o į pareigas priimtų darbuotojų didesnis: L. R. – 1 metai 9 mėnesiai, A. V. – 1 metai 9 mėnesiai, N. M. – 1 metai 7 mėnesiai 30 dienų, R. P. – 1 metai 9 mėnesiai, L. I. – 1 metai 5 mėnesiai 1 diena, I. P. – 1 metai 9 mėnesiai.

Byloje nustatyta (t. I, b. l. 190), jog Tarnybos Kaišiadorių skyriuje nuo 2012 m. balandžio 2 d. buvo viena A lygio 11 kategorijos vyr. specialisto pareigybė, kurios pareiškėja negalėjo užimti, nes neatitiko išsilavinimo reikalavimo, likusios pareigybės buvo pasiūlytos toms tarnautojoms, kurių stažas Tarnyboje buvo didesnis. Nors N. J. P. stažas Tarnyboje buvo mažesnis, tačiau ji iki jos pareigybės panaikinimo vykdė funkcijas, susijusias su žemės nuosavybės atkūrimu ir žemės reforma, šios funkcijos buvo reikalingos po 2012 m. balandžio 2 d. patvirtintai A lygio 9 kategorijos pareigybei (žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemės apskaitos ir žemės naudojimo valstybinės kontrolės funkcijos), todėl būtent jai buvo pasiūlyta minėta pareigybė. Pažymėtina, kad pareiškėja nenurodė, į kokias kitas pareigas Tarnybos Kaišiadorių skyriuje, atsižvelgiant į jų aprašymuose nustatytus specialiuosius ir bendruosius reikalavimus, ji galėjo pretenduoti, nepagrindė, kodėl jos kandidatūra buvo tinkama konkrečioms pareigoms užimti ir kodėl jai turėjo būti teikiamas prioritetas prieš į šias pareigas atrinktus kandidatus, nors pagal bendrą įrodinėjimo naštą šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kurias teigia (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos argumentai dėl jos interesų pažeidimo šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje esančius duomenis ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, vertina, kad atsakovas pagrįstai nesiūlė pareiškėjai kitų pareigų, kadangi po 2012 m. balandžio 2 d. struktūrinių pertvarkymų panaikinus pareiškėjos pareigybę, laisvų pareigybių, kurias buvo galima pasiūlyti pareiškėjai, Tarnybos Kaišiadorių skyriuje nebuvo.

Byloje nustatyta, jog 2012 m. kovo 28 d. siūlymu Tarnyba, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai pasiūlė nuo 2012 m. balandžio 2 d. eiti Raseinių skyriaus vyr. specialisto karjeros valstybės tarnautojo (A lygis 10 kategorija) pareigas pagal Tarnybos direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1PI-(2.1)-64 patvirtintą pareigybės aprašymą. Apie sutikimą ar atsisakymą eiti siūlomas pareigas nurodė informuoti per 1 darbo dieną nuo šio siūlymo gavimo dienos (t. II, b. l. 54-55). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, minėtas pasiūlymas pareiškėjai išsiųstas jos darbo elektroniniu paštu 2012 m. kovo 29 d. (t. II, b. l. 59) ir registruotu paštu 2012 m. balandžio 2 d. (t. I, b. l. 22-23), kuris pareiškėją pasiekė 2012 m. balandžio 23 d. Įvertinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog tokiu pasiūlymu užimti kitas pareigas darbdavys vykdė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą. Teisėjų kolegija pažymi, jog, nors atsakovas pasiūlymui užimti kitas pareigas priimti nustatė vienos dienos terminą, negalima sutikti su pareiškėjos teiginiais, jog tokiu būdu buvo pažeisti teisingumo, proporcingumo ir protingumo principai. Atkreiptinas dėmesys, jog teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme atsakovo atstovė patvirtino poziciją vykdyti pareiškėjai duotą pasiūlymą, todėl laikytina, jog pareiškėjai buvo sudarytas ilgesnis laikotarpis pateikti jos poziciją dėl siūlomos pareigybės. Tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nevienodai nurodoma siūlymo pateikimo data (vienur – 2012 m. kovo 28 d., kitur – 2012 m. kovo 29 d.) vertintinas kaip rašymo apsirikimas.

Nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. gegužės 30 d. buvo laikinai nedarbinga dėl ligos (t. I, b. l. 14-17). Pasisakydama dėl to, jog pareiškėja buvo atleista nedarbingumo laikotarpiu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalį (Įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. balandžio 14 d., Įsakymo priėmimo metu), valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14 ir 16 punktuose ir 2 dalyje nurodytus atvejus. Kaip minėta, pareiškėja iš valstybės tarnybos buvo atleista Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. dėl pareigybės panaikinimo, todėl šis atvejis patenka į Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatytas išimtis. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-591/2011), pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje numatyta socialinė garantija, turi prioritetinę reikšmę prieš Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalį. Įvertinus Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas išimtis, matyti, kad atleisti pareigūną iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė jo laikinojo nedarbingumo (ligos) metu nėra draudžiama. Darbo kodekso 130 ir 131 straipsniai reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo apribojimus, įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, t. y. tokius teisinius klausimus, kurie valstybės tarnybos santykių nutraukimo atveju yra sureglamentuoti Valstybės tarnybos įstatyme, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu ir taikyti Darbo kodekso nuostatas. Atsižvelgus į tai, aplinkybė, jog atsakovas atleido pareiškėją jos nedarbingumo laikotarpiu, nelaikytina sudarančia pagrindą Įsakymo dėl pareiškėjos atleidimo panaikinimui.

Pareiškėja taip pat prašė jai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėja siejo su sveikatos pablogėjimu ir neigiamais išgyvenimais. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-180/2007), bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Todėl nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjai kilo pareiga įrodyti, kad egzistuoja nurodytos aplinkybės, t. y. viešosios atsakomybės sąlygos.

Neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kaip ir turtinės žalos atlyginimo priteisimo, atveju būtina nustatyti privalomų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą, t. y. turi būti nustatyti neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir jų pagrindu atsiradusios neturtinės žalos. Teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje nėra konstatuotų neturtinės žalos atsiradimui būtinų Tarnybos neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjos patirtos žalos, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo atveju nekyla. Kadangi teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą konstatavo, jog pareiškėjos atleidimas iš Tarnybos Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus nebuvo neteisėtas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju neegzistuoja sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjai.

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, sprendimas priimtinas ne pareiškėjos naudai, todėl pagrindo atlyginti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas nėra.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), atsižvelgdama į aukščiau nurodytus teisės normų aiškinimo argumentus bei į nustatytas faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo pripažinti skundžiamą Įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, o pareiškėjos V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Romanas Klišauskas Veslava Ruskan