2018-11-14 Nr. AB-20665-3-61-3-04074-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1782-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04074-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.7; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisijai (toliau kartu – atsakovai) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 1-639 „Dėl L. K. skundo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1-639) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisiją (toliau – ir Peticijų komisija) priimti nagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 4 d. peticiją.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2016 m. sausio 4 d. portale www.vilnius.lt pateikė peticiją, kuria siūlė pakeisti stovėjimo apmokestinimo tvarką žaliojoje zonoje taip, kad mokėti reikėtų tik darbo dienomis nuo 8:00 val. iki 17:00 val. (toliau – ir Kreipimasis), tokiu būdu nebereikėtų mokėti už automobilio stovėjimą žaliojoje zonoje šeštadieniais ir švenčių dienomis. Peticijų komisija 2016 m. balandžio 19 d. protokolo Nr. 4-154-(1.1.36-T1) nutarime Nr. 2 (toliau – ir Nutarimas Nr. 2) pareiškėjo kreipimosi nepripažino peticija, apie priimtą sprendimą pareiškėjo neinformavo, pareiškėjas apie jį sužinojo tik savo iniciatyva Vilniaus miesto savivaldybės internetiniame puslapyje. Pareiškėjas, manydamas, kad Peticijų komisija turėjo jo kreipimąsi pripažinti peticija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo (toliau – ir Peticijų įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Peticijų komisijos sprendimą apskundė Tarybai, kuri 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimu Nr. 1-639 atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą.

1.2. Pagal Tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 1-127 patvirtintų Vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7.1 punktą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) direktoriui suteikta teisė nustatyti mokamų automobilių stovėjimo vietų išdėstymą ir galiojimo laiką vietinės rinkliavos zonose. Taigi pareiškėjas siūlė pakeisti Savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimą, kuriame nustatytas mokamų automobilių stovėjimo vietų galiojimo laikas žaliojoje zonoje. Remiantis kartu su skundu pateikiamu rinkliavų zonų žemėlapiu, žalioji zona yra didžiausia pagal plotą apmokestinama zona Vilniuje, todėl pareiškėjo vertinimu, jo siūlomas pakeitimas būtų svarbus daugeliui gyventojų ir Vilniaus miesto savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė), nes pritarus jo pasiūlymui, tikėtina, kad sumažėtų Savivaldybės pajamos už automobilių rinkliavą žaliojoje zonoje. Pareiškėjo įsitikinimu, jis siūlė spręsti svarbius Savivaldybei klausimus, susijusius su automobilių stovėjimo apmokestinimo žaliojoje zonoje trukmės sutrumpinimu, apmokestinto laiko pakeitimu (tik darbo dienomis, o ne pirmadieniais–šeštadieniais). Todėl pareiškėjas nesutiko su Peticijų komisijos pozicija, kad Kreipimasis neatitinka Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto.

1.3. Peticijų komisija pareiškėjo Kreipimąsi pripažino skundu, tačiau pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 15 dalį skundas – tai asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Pareiškėjas akcentavo, kad jis Kreipimesi nenurodė, kad jo teisės ar teisėti interesai pažeisti, neprašė jų apginti. Nurodė, kad jis teikė siūlymą keisti automobilių stovėjimo apmokestinimo reglamentavimą, todėl Peticijų komisijos išvadą, kad jo Kreipimasis yra skundas, pareiškėjas vertino kaip nepagrįstą.

2. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovaudama atsakovus Vilniaus miesto savivaldybės tarybą ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisiją, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių Kreipimosi svarbą visuomenei ar Vilniaus miesto savivaldybei, o Peticijų komisija teisingai nustatė, jog Kreipimesi pateikti reikalavimai neatitinka Peticijų įstatymo 3 straipsnio nuostatų ir teisėtai Kreipimosi dėl stovėjimo žaliojoje zonoje nepripažino peticija, nes Kreipimasis, skirtingai negu nurodyta Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte, yra aktualus tik tam tikrai visuomenės daliai.

2.2. Peticijų komisija, 2016 m. balandžio 19 d. posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo Kreipimąsi dėl stovėjimo žaliojoje zonoje, bendru sutarimu konstatavo, kad Kreipimasis negali būti pripažintas peticija, nes jame nurodyti reikalavimai neatitinka Peticijų įstatymo 3 straipsnio reikalavimų. Pagal Peticijų komisijoje suformuotą praktiką kreipimąsi atsisakius pripažinti peticija, jis pripažįstamas skundu ir perduodamas nagrinėti atitinkamam savivaldybės administracijos struktūriniam padaliniui, taip užtikrinant, jog pareiškėjo pateiktas, peticijai keliamų reikalavimų neatitinkantis kreipimasis, pagal kompetenciją būtų išnagrinėtas savivaldybės administracijoje. Tokią praktiką taiko ir Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisija.

2.3. Pareiškėjo argumentą, jog siūlomas pakeitimas būtų svarbus daugeliui gyventojų, nes žalioji zona yra didžiausia pagal plotą apmokestinama zona Vilniuje, atsakovai vertino kaip abstraktų ir visiškai nepagrindžiantį Kreipimosi svarbos visuomenei ar Savivaldybei. Atsižvelgdami į tai, jog pareiškėjas Kreipimesi prašė sutrumpinti stovėjimo apmokestinimo laiką ir dienų skaičių, atsakovai sprendė, jog Kreipimasis aktualus tik automobilius vairuojantiems ir miesto žaliosiose zonose statantiems asmenims, t. y. konkrečiai asmenų grupei. Vadovaujantis Peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kreipimesi turi būti nurodytos kreipimosi padavimo priežastys ir tikslai. Pareiškėjas kreipimosi tikslo nenurodė, todėl atsakovų vertinimu, pareiškėjas siekė sumažinti automobilių stovėjimo apmokestinimo išlaidas automobilius vairuojantiems asmenims.

2.4. Atsakovai atkreipė dėmesį, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 1-127 patvirtintų nuostatų „Dėl Vietinės rinkliavos už naudojimąsi tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų tvirtinimo“ (toliau – ir Vietinės rinkliavos nuostatai) 4 punkte yra numatyta, kad šia rinkliava siekiama reguliuoti transporto eismo srautus, skatinti alternatyvius kelionių būdus, pagerinti gyvenamosios ir miesto aplinkos ekologinę būklę. Vietinė rinkliava pradedama rinkti atsižvelgiant į viešąjį ir gyventojų interesus, eismo saugumą, įvertinant galimybes naudotis stovėjimo vietomis, siekiant sudaryti sąlygas, kad piko metu stovinčių automobilių kiekis neviršytų 85 proc. stovėjimo vietų užimtumo atskirose teritorijose. Vietinės rinkliavos nuostatų 5 punkte nustatyta, jog vietinė rinkliava įskaitoma į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą.

2.5. Atsakovai atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 punkte įtvirtinta savarankiška savivaldybių funkcija – savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas. Savivaldybės veiklos pagrindas yra biudžeto planavimas ir numatytų lėšų tikslinis panaudojimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 straipsniu, savivaldybių institucijos priskirtinos viešiesiems juridiniams asmenims. Savivaldybių tikslas – tenkinti viešuosius interesus, vykdant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatytas funkcijas. Į savivaldybės biudžetą surenkamos vietinės rinkliavos padeda užtikrinti tinkamą Vietos savivaldos įstatyme savivaldybėms priskirtų funkcijų, ypatingai prioritetinėse srityse (švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų), įgyvendinimą.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar pareiškėjo 2016 m. sausio 4 d. portale www.vilnius.lt pateiktas Kreipimasis turi būti laikomas peticija, ar ne. Teismas apsibrėždamas bylos ribas pasisakė, kad nagrinės šią administracinę bylą būtent ta apimtimi, ar pagrįstai Peticijų komisija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba nelaikė pareiškėjo Kreipimosi peticija.

5. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjas 2016 m. sausio 4 d. kreipėsi į Peticijų komisiją ir Kreipimesi nurodė, kad siūlo pakeisti automobilių stovėjimo apmokestinimo tvarką žaliojoje zonoje taip, kad mokėti reikėtų tik darbo dienomis nuo 8:00 val. iki 17:00 val., tokiu būdu nebereikėtų mokėti šeštadieniais ir švenčių dienomis.

5.2. Peticijų komisija 2016 m. balandžio 19 d. posėdyje, apsvarsčiusi Kreipimąsi dėl stovėjimo žaliojoje zonoje, bendru sutarimu konstatavo, kad šis Kreipimasis negali būti pripažintas peticija, nes jame nurodyti reikalavimai neatitinka Peticijų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Peticijų komisija šio Kreipimosi nepripažino peticija, laikė jį skundu ir pavedė jį išnagrinėti Savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento direktoriui, o apie priimtus sprendimus informuoti Peticijų komisiją ir pareiškėją (Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. protokolas Nr. 4-154-(1.1.36-T1)).

5.3. Taryba, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 10 straipsniu, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo kreipimosi nepripažinimo“, atsižvelgdama į Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą, 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendime Nr. 1-639 „Dėl L. K. skundo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo“ nusprendė atsisakyti tenkinti pareiškėjo skundą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo kreipimosi nepripažinimo“.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kokius klausimus kreipimesi gali būti reikalaujama ar siūloma spręsti, pasisakė, jog sutinka su Peticijos komisijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pozicija, kad pareiškėjo siūlymas pakeisti stovėjimo apmokestinimo tvarką žaliojoje zonoje taip, kad mokėti reikėtų tik darbo dienomis nuo 8.00 val. iki 17.00 val., nėra susijęs su žmogaus teisių ir laisvių apsauga ar įgyvendinimu, taip pat su valstybės ir savivaldybės institucijų reformavimu.

7. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad jis kreipdamasis siūlo spręsti Savivaldybei svarbius klausimus, susijusius su automobilių stovėjimo apmokestinimo žaliojoje zonoje trukmės sutrumpinimu, apmokestinamo laiko pakeitimu, dėl ko jo Kreipimasis atitinka Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismas pabrėžė, kad Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotė nustato plačią diskrecijos teisę tiek Peticijų komisijai, tiek Savivaldybės tarybai spręsti, kas yra svarbūs visuomenei ir Savivaldybei klausimai. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju jis sutinka su Peticijų komisijos ir Savivaldybės tarybos vertinimu, kad pareiškėjo Kreipimasis nėra svarbus visuomenei ir Savivaldybei, o juo siekiama pagerinti tik automobilius vairuojančių ir juos žaliojoje zonoje statančių asmenų teisinę padėtį.

8. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus teismas konstatavo, kad Peticijų komisija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba pagrįstai nelaikė pareiškėjo Kreipimosi peticija, todėl sprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 1-639 „Dėl L. K. skundo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo“ bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisiją priimti nagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 4 d. skundą.

III. 9. Pareiškėjas L. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Teismo sprendimas priimtas netinkamai taikant Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 33 straipsnio 4 dalį, todėl naikintinas.

9.2. Nors Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nustatyta plati Peticijų komisijai ir Savivaldybės tarybai diskrecijos teisė spręsti, kas yra svarbūs visuomenei ir savivaldybei klausimai, tačiau tai nereiškia, kad peticiją nagrinėjantis subjektas yra laisvas priimti bet kokį sprendimą dėl klausimo svarbumo. Atsakovų diskreciją sprendžiant dėl klausimo svarbumo riboja ne tik įstatymai, bet ir Konstitucija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. sausio 26 d. nutarime nurodė, kad „Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas peticijos teisės įgyvendinimo tvarką, turi tam tikrą diskreciją, tačiau negali paneigti pačios peticijos teisės esmės, dirbtinai suvaržyti ar nepagrįstai pasunkinti šios piliečių konstitucinės teisės įgyvendinimo“. Taigi, teismo išvada dėl plačios atsakovų diskrecijos, prieštarauja minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui. Pasak pareiškėjo, jei Konstitucija leidžia apskųsti sprendimą dėl kreipimosi nepripažinti peticijos teismui, tai teismas vertindamas tokį sprendimą negali preziumuoti, kad sprendimas yra teisėtas. Teismas tokią išvadą gali padaryti ištyręs byloje esančius įrodymus.

9.3. Pareiškėjas taip pat teigia, kad įvertinus teismo sprendimo tekstą jam susidarė įspūdis, kad teismui nereikia tirti klausimo svarbos, kadangi tai ne jo kompetencija. Byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu jis padarė išvadą, kad pareiškėjo siūlymas yra nesvarbus. Pareiškėjas, priešingai: 1) pateikė automobilių stovėjimo zonų žemėlapį, kuriuo siekė parodyti klausimo svarbumą apeliuodamas į tai, kokią teritoriją užima žalioji zona, dėl kurios teikiamas pasiūlymas; 2) nurodė, kad dėl tokio siūlymo sumažės Savivaldybės pajamos.

9.4. Teismas, nustatydamas klausimo svarbumą, turėjo remtis įrodymais ir jų pagrindu daryti išvadas dėl pareiškėjo teikiamo siūlymo poveikio visuomenei ar Savivaldybei. Pareiškėjo vertinimu, analizuojant šį teismo sprendimą negalima nustatyti, kada keliamas klausimas yra svarbus visai visuomenei ar Savivaldybei. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog pagal teismo logiką pareiškėjo siūlymas visada lies tik tam tikrų asmenų, vairuojančių ir statančių automobilius, teises ir pareigas, bet niekada neturės įtakos visai visuomenei ar savivaldybei. Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto taisyklė, numatanti, kad klausimas turi būti svarbus visuomenei, turi apimti ir tuos atvejus, kai klausimas svarbus tam tikrai visuomenės daliai.

9.5. Pareiškėjo vertinimu pirmosios instancijos teismas kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, ar klausimas yra svarbus visuomenei, nepateikė. Pareiškėjas siūlo, kad vienas iš kriterijų galėtų būti tai, kiek skirtingų visuomenės grupių galėtų paveikti peticija siūlomas pakeitimas, jei jis būtų įgyvendintas. Antruoju kriterijumi sprendžiant dėl klausimo svarbos galėtų būti objektas, dėl kurio teikiama peticija.

10. Atsakovai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismo 2017 balandžio 3 d. sprendimas atitinka teismo sprendimui keliamus reikalavimus: yra išsamus, motyvuotas, pagrįstas tiek byloje ištirtais įrodymais, tiek ir šiam ginčui taikytinomis teisės aktų nuostatomis. Tai, kad teismas padarė apeliantui nepalankią išvadą, nepaneigia nei jo teisėtumo, nei pagrįstumo, tuo labiau, kad ir apeliaciniame skunde nėra nurodoma jokių argumentų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliantas apeliaciniame skunde kelia daug abstrakčių, retorinių klausimų bei pasvarstymų.

10.2. Skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas teisiniu reguliavimu, o jame išnagrinėta apelianto skundo ir keliamų klausimų esmė. Skundžiamame sprendime teismas argumentuotai, remiantis teisės aktų normomis bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei nurodomais motyvais išanalizavo, kada asmens kreipimasis yra laikomas peticija ir pagrįstai konstatavo, jog „ <...> Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies punkto formuluotė nustato plačią diskrecijos teisę tiek Peticijų komisijai, tiek Savivaldybės tarybai spręsti, kas yra svarbūs visuomenei ir Savivaldybei klausimai“, teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas L. K. siekia automobilių stovėjimo apmokestinimo žaliojoje zonoje trukmę sutrumpinti (iki 17 val. vietoje 18 val.) bei pakeisti apmokestintą laiką (tik darbo dienomis, vietoj pirmadieniais- šeštadieniais) tik dėl automobilius vairuojančių ir juos žaliojoje zonoje statančių asmenų teisinės padėties pagerėjimo. L. K. siūlymas tik dėl automobilius vairuojančių ir juos žaliojoje zonoje statančių asmenų teisinės padėties pagerėjimo, kurioje vietinės rinkliavos dydis ir taip mažiausias, negali būti laikomas peticija Peticijų įstatymo 1 straipsnio 4 dalies bei 3 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava nustatyta vykdant įstatymais savivaldybėms priskirtas funkcijas. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 punkte įtvirtinta savarankiška savivaldybių funkcija – savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas. Savivaldybės veiklos pagrindas yra biudžeto planavimas ir numatytų lėšų tikslinis panaudojimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 straipsnio, savivaldybių institucijos yra priskirtinos viešiesiems juridiniams asmenims. Savivaldybių tikslas – tenkinti viešuosius interesus, vykdant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo numatytas funkcijas. Į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą surenkamos vietinės rinkliavos padeda užtikrinti tinkamą Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo savivaldybėms priskirtų funkcijų, ypatingai prioritetinėse srityse (švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų), įgyvendinimą.

10.3. Apeliantas apeliaciniame skunde nepateikia argumentų, pagrindžiančių skundžiamo Tarybos sprendimo nepripažinti jo Kreipimosi peticija neteisėtumo ir nepagrįstumo, tik kartoja Kreipimesi pateikto pasiūlymo priežastis, kurias pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstomis.

10.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai keliamo klausimo dėl automobilių stovėjimo apmokestinimo žaliojoje zonoje trukmės sutrumpinimo bei apmokestinto laiko pakeitimo nepalaikė svarbiu visuomenei.

10.5. Apelianto noras sutaupyti už automobilio statymą žaliojoje zonoje nėra pakankamas pagrindas pakeisti ar papildyti šiuo metu galiojančias Vietinės rinkliavos nuostatas. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių jo Kreipimosi svarbą visuomenei ar Savivaldybei.

10.6. Pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertinęs byloje esančius duomenis, pagrįstai nustatė, jog apelianto Kreipimesi pateikti reikalavimai neatitinka Peticijų įstatymo 3 straipsnio nuostatų ir Peticijų komisija bei Vilniaus miesto savivaldybės taryba pagrįstai nelaikė apelianto Kreipimosi peticija.

10.7. Pareiškėjo Kreipimasis yra aktualus tik tam tikrai visuomenės daliai bei jam pačiam asmeniškai. Vietinės rinkliavos už automobilių statymą renkamos laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjo Kreipimasis buvo tinkamai išnagrinėtas ir pagrįstai nepripažintas peticija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarybos Sprendimo Nr. 1-639, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą dėl Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo, kuriuo nutarta nepripažinti pareiškėjo Kreipimosi peticija Peticijų įstatymo prasme, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą motyvuodamas, kad Tarybos spendimas pagrįstas, Teismas sutinka su Peticijos komisijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pozicija, kad pareiškėjo siūlymas pakeisti stovėjimo apmokestinimo tvarką žaliojoje zonoje taip, kad mokėti reikėtų tik darbo dienomis nuo 8.00 val. iki 17.00 val., tokiu būdu nebereikėtų mokėti šeštadieniais ir švenčių dienomis, nėra susijęs su žmogaus teisių ir laisvių apsauga ar įgyvendinimu, taip pat su valstybės ir savivaldybės institucijų reformavimu.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teikia panašius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, prašydamas apeliacinės instancijos teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti apeliaciniame skunde keliamus reikalavimus, t. y. panaikinti Tarybos Sprendimą Nr. 1-639 ir įpareigoti Peticijų komisiją išnagrinėti pareiškėjo pateiktą peticiją.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardinti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

16. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 33 straipsnyje piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas. Pagal Peticijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, peticijos teisė – tai Konstitucijoje laiduojama teisė kreiptis Peticijos įstatymo nustatyta tvarka į Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę, ar savivaldybės institucijas – savivaldybės tarybą bei savivaldybės administracijos direktorių. Pažymėtina, kad šiuo atveju Peticijų įstatymas yra specialusis įstatymas, nustatantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamos peticijos įgyvendinimo tvarką.

18. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos: savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas ir vietinių rinkliavų nustatymas. Vietinės rinkliavos nustatomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymu (toliau – Rinkliavų įstatymas). Rinkliavų įstatymo 11 straipsnis apibrėžia vietinių rinkliavų objektą numatant, kad vietinės rinkliavos gali būti renkamos ir už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti (11 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o 12 straipsnis numato plačią savivaldybės tarybos diskrecijos teisę atskiros rinkliavos nuostatais nustatyti vietinės rinkliavos dydį, mokėjimo tvarką ar grąžinimo atvejus, šios rinkliavos lengvatas, taip pat delspinigių dydį, jų apskaičiavimo, mokėjimo tvarką ir atleidimo nuo delspinigių atvejus. Be kita ko, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnis kaip vieną iš pagrindinių savivaldos principų įvardija savivaldos institucijų pareigą sudaryti sąlygas savivaldybės gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant ir svarstant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) ne kartą savo jurisprudencijoje yra pasisakęs dėl savivaldos institucijų savaveiksmiškumo ir laisvės priimant sprendimus, susijusius su vietos bendruomenės interesais. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „<...> savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai; savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). „Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija“ (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

20. Taigi paminėto teisinio reguliavimo kontekste Taryba, priimdama Sprendimą Nr. 1-639, veikė savo kompetencijos ribose, išnagrinėjo pareiškėjo Kreipimąsi ir pateikė tokio sprendimo motyvus, todėl apeliacinės instancijos teismo laikytina, kad Taryba veikė teisėtai, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ar asmenų teisėtų interesų.

21. Apibendrintai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė