2018-01-11 Nr. AB-1029-3-61-3-01683-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2651-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01683-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis A. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–8) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-477(00231) (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, jog pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakė išduoti leidimą, nurodydamas, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas, tik formaliai atlikęs apklausos veiksmus, pareiškėjo tarimo bei rašymo klaidas interpretavo kaip klaidingos ar / ir neteisingos informacijos pateikimą, neatsižvelgė į tai, jog kai kuriuos klausimus pareiškėjas suprato neteisingai dėl kalbos barjero.

Atsakovo tarnautoja buvo nurodžiusi, jog į nesuprantamus klausimus gali neatsakyti, nes baigus rašyti atsakymus, pareiškėjas bus pakviestas atsakyti į klausimus žodžiu, tačiau atsakovo darbuotoja galimai neuždavė visų klausimų, kurių atsakymų laukeliai buvo neužpildyti, todėl atsakymų laukelių neužpildymas negali būti vertinamas kaip neatsakymas į klausimą arba nežinojimas apie UAB „Nestandartas“ (toliau – ir Bendrovė) veiklą. Atsakovo tarnautojas, vykdantis apklausą žodžiu, nebuvo susipažinęs su Bendrovės veikla, todėl užduodami klausimai buvo nekompetentingi ir klaidinantys.

Migracijos departamento raštu pateikti klausimai buvo sudėtiniai, kas metodologine prasme yra neteisinga, tokio tipo klausimų apklausos anketoje negali būti. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) Užsieniečių reikalų skyriaus tarnybinis pranešimas negali būti laikomi įrodymais (faktais), kuriais remiamasi priimant sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi Migracijos departamento įpareigojime nurodyta nuvykti į Bendrovės biurą adresu Vingrių g. 6A, Vilnius, todėl teiginiu, jog Bendrovės registracijos adresu – Filaretų g. 99A, Vilnius – yra garažų masyvas ir jokios veiklos Bendrovė nevykdo, siekiama sukurti neigiamą įspūdį, jog įmonė fiktyvi.

Nors tarnybiniame pranešime teigiama, jog UAB „Nestandartas“ biuro adresu (Vingrių g. 6A, Vilnius) nei iškabos, nei darbuotojų nerasta, tačiau panaudos davėjo darbuotojai teigia, kad į biurą Migracijos valdybos atstovas nebuvo atėjęs. Patikrinimo metu UAB „Nestandartas“ direktorius ir konsultantė atostogavo, o konsultantas-derybininkas dirba pagal nuotolinę darbo sutartį. Teiginys, kad darbuotojas A. J. (A. J.) nekalba lietuviškai, neatitinka tikrovės, šis darbuotojas paprastai bendrauja gimtąja rusų kalba, jei pašnekovas nemoka rusų kalbos, jis bendrauja lietuviškai.

Dėl A. J. nurodyto biuro adreso paaiškino, kad jis nurodė biuro patalpų adresą, kur lankėsi paskutinį kartą, ir stresinėje situacijoje pamiršo apie pasikeitimus. Darbuotojų darbo spektras yra platus ir konkreti funkcija priklauso nuo direktoriaus paskirtos užduoties, todėl prisiminti, su kokiais tiekėjais / klientais darbuotojas bendravo, jie negali, nes tiesiogiai su klientais / tiekėjais nebendrauja. Bendrovės darbuotojų apklausa neįforminta jokiais rašytiniais dokumentais, darbuotojai nebuvo informuoti apie pokalbio įrašymą, todėl Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus tarnautojas, rašydamas tarnybinį pranešimą, vadovavosi tik savo atsiminimais, o ne legitimiais duomenimis.

Darbuotojų Š. B. ir M. K. atostogos buvo suplanuotos iš anksto ir įformintos lokaliniais teisės aktais, jie neatsisakė atvykti į apklausą po atostogų, pasiūlė parašyti paaiškinimą ir atsiųsti elektroniniu paštu, tačiau Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius surašė tarnybinį pranešimą apie atliktą patikrinimą ir direktoriaus ar / ir konsultantės į apklausą nepakvietė. Sprendime teigiama, kad darbuotojų darbas vyksta nuotoliniu būdu, nors tik konsultantas-derybininkas dirba pagal nuotolinio darbo sutartį, nurodoma klaidinga informacija apie Š.

B. ir M. K. darbą kitose įmonėse. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas suteikia galimybę asmeniui dirbti kelis darbus pagal kelias darbo sutartis.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu (I t., b. l. 35–40) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad išvada, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, be kita ko, buvo paremta jo rašytine bei žodine apklausomis, tačiau buvo vertinama ir aplinkybių visuma. Apklausą vykdęs valstybės tarnautojas įspėjo pareiškėją rašyti kiek įmanoma išsamesnius ir konkretesnius atsakymus į pateiktus apklausos klausimus, tačiau pareiškėjas į didžiąją dalį klausimų atsakė formaliai ir nekonkrečiai arba išvis neatsakė. Atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisės bendrauti jam suprantama kalba, kadangi pats pareiškėjas pasirašė apklausos lape, kuriame surašyti jo paaiškinimai.

Duomenų, kad pareiškėjas apklausos metu būtų prašęs vertėjo, nėra, todėl nėra pagrindo manyti, kad buvo apribota pareiškėjo teisė į gynybą. Prielaida, kad pareiškėjas iš tikrųjų nemoka anglų kalbos, tik patvirtintų ginčijamo sprendimo pagrįstumą, kadangi asmeniui, nemokančiam nei anglų, nei lietuvių kalbos, būtų sudėtinga užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Paaiškino, kad kiekvieno užsieniečio atvejis yra nagrinėjamas individualiai, atsižvelgiant į jo situaciją bei teisėtą veiklą konkrečioje įmonėje.

Užsieniečių pateikti atsakymai vertinami duomenų visumoje, nesutapimai vertinami vadovaujantis protingumo principu, o netinkamas atsakymas į pavienį klausimą nėra laikomas lemiamu priimant galutinį sprendimą. Rengiant įmonės akcininko apklausą, siekiama surinkti visapusišką informaciją apie akcininko žinias, jo veiklą įmonėje, suteikti jam teisę pateikti išsamius paaiškinimus ir padaryti motyvuotą išvadą, ar akcininko tikrasis siekis yra vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, ar jis pateikė tikrovės atitinkančius duomenis, ar gali iškilti nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėjo apklausos rezultatai vertintini kaip paviršutiniški, stokojantys konkretumo ir žinių, pareiškėjas nerodė noro bendradarbiauti ir teikti išsamią informaciją, nors to buvo pasirašytinai prašoma. Atsakomybę už pasekmes, kad pareiškėjas teise pateikti paaiškinimus naudojosi neveiksmingai, t. y. pateikė nekonkrečius, formalius paaiškinimus, ar visai nesugebėjo atsakyti į klausimus, turi prisiimti būtent pareiškėjas. Pareiškėjui buvo žinoma, jog jis yra apklausiamas tam, kad būtų surinkta išsami, visapusiška informacija apie jo veiklą UAB „Nestandartas“, todėl turėjo pareigą teikti visą jam žinomą informaciją apie Bendrovę, tačiau pareiškėjas nesielgė pakankamai atidžiai ir rūpestingai, nors pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui.

Pareiškėjas UAB „Nestandartas“ akcijas nusipirko 2017 m. sausio 5 d., o į Lietuvos Respubliką atvyko turėdamas Šengeno vizą, išduotą 9 dienoms (2017 m. sausio 5 d. – 2017 m. sausio 13 d.), kurią gavo Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadoje Pakistane. Pildydamas prašymą vizai gauti, pareiškėjas nurodė, kad vyksta į Latviją lankyti šeimos ar draugų, tačiau žodinės apklausos Migracijos departamente metu nurodė, kad Europoje neturi nei draugų, nei giminaičių. Šios aplinkybės taip pat buvo įvertintos duomenų visumoje, kaip patvirtinančios išvadą dėl tikrovės neatitinkančių duomenų teikimo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (II t., b. l. 157–164) pareiškėjo A. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl atsakovo Migracijos departamento 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-477(00231) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 11 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Nestandartas“ dalyvis ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių UAB „Nestandartas“ akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

8. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, skundžiamu 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-477(00231) atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas sprendime konstatavo, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos) ir jo deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti. Tai reiškia, kad šio užsieniečio atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką yra ne užsiimti teisėta veikla kaip UAB „Nestandartas“ dalyviui, o tik gauti leidimą laikinai gyventi.

9. Teismas nurodė, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas.

10. Teismas pažymėjo, kad vien buvimas įmonės akcininku nėra pakankama sąlyga leidimui gauti, nes užsienietis turi įrodyti, jog akcijų įsigijimo tikslas yra būtent atitinkamos Bendrovės veiklos vykdymas. Taigi atsakovas, spręsdamas prašymą dėl leidimo išdavimo, turi įvertinti pareiškėjo nurodomų ketinimų tikrumą.

11. Teismas nurodė, kad atsakovas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, pateikė pareiškėjui užpildyti apklausos lapą, kuriame pareiškėjas turėjo pateikti atsakymus į klausimus apie save ir Bendrovės veiklą. Iš 32 klausimų pareiškėjas atsakė tik į 8, pateikti atsakymai buvo labai lakoniški. Pareiškėjas neatsakė, iš kur sužinojo apie Bendrovę, kam ir kokias paslaugas Bendrovė teikė 6 mėn. iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo, kas yra Bendrovės direktorius, kada vyko paskutinis akcininkų susirinkimas, kokie buvo priimti akcininkų sprendimai, kas reklamuoja Bendrovės teikiamas paslaugas, kokie yra dabartiniai Bendrovės klientai, ar Bendrovė turėjo pajamų ir pelno praeitais metais, kokias sąnaudas turi Bendrovė, kokios Bendrovės paslaugų kainos, kokia yra Lietuvos mokesčių sistema ir pagrindiniai mokesčiai, kuriuos turi mokėti Bendrovė, ar Bendrovė turi internetinį puslapį, koks Bendrovės darbuotojų darbo grafikas, kokį atlyginimą jie gauna, kada ir kur jie surasti, kokias funkcijas Bendrovėje atliks pats pareiškėjas, kas tvarko Bendrovės buhalteriją, kada pirmą kartą pareiškėjas apsilankė Lietuvoje, kiek laiko praleido šiais metais Lietuvoje, kur ketina gyventi Lietuvoje, ar Lietuvoje turi giminių.

Iš pareiškėjo apklausos raštu matyti, kad jis apie Bendrovę, jos veiklą iš esmės beveik nieko nežinojo, o tai sudaro rimtą pagrindą abejoti, kad pareiškėjas Bendrovės akcijas įsigijo tam, kad užsiimtų teisėta veikla Lietuvoje. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, siekdamas tiksliau nustatyti pareiškėjo prašymo pagrįstumą, nusprendė pareiškėją apklausti ir žodžiu, taip suteikdamas jam galimybę pateikti detalesnius atsakymus ir išsamiau paaiškinti Bendrovės veiklos pobūdį, tačiau iš pareiškėjo apklausos žodžiu protokolo matyti, kad net ir apklausiamas žodžiu pareiškėjas apie Bendrovę galėjo papasakoti labai nedaug.

Todėl pareiškėjo atsakymai sudaro pagrindą teigti, kad jis su Bendrovės veikla nėra susipažinęs. Teismas vertino, kad tai, jog pareiškėjas apie Bendrovę ir verslo sąlygas Lietuvoje galėjo papasakoti teismo posėdžio metu, skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi, nes vertintinos tik tos žinios, kurias pareiškėjas apie UAB „Nestandartas“ ir savo verslą Lietuvoje turėjo sprendimo priėmimo metu.

12. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, spręsdamas dėl leidimo pareiškėjui išdavimo, Migracijos valdybai pavedė patikrinti UAB „Nestandartas“ veiklos vykdymo vietą bei apklausti darbuotojus. Iš patikrinimo rezultatų matyti, kad Migracijos valdyba Bendrovės veiklos adresu UAB „Nestandartas“ biuro nerado. Susisiekus su Bendrovės darbuotojais A. J., M. K. ir Š. B., pastarieji apie savo darbą Bendrovėje nieko konkretaus negalėjo papasakoti. M. K. ir Š. B. atvykti į apklausą negalėjo, nes tuo metu išvyko atostogauti, o UAB „Nestandartas“ direktoriaus pareigas paliktas eiti konsultantas-derybininkas A. J. ne tik nežinojo Bendrovės biuro adreso, klientų, su kuriais jis dirba, bet ir nemokėjo kalbėti lietuviškai. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės taip pat leidžia pagrįstai abejoti pareiškėjo prašyme nurodytais duomenimis apie Bendrovę.

13. Teismas atkreipė dėmesį, jog apklausos raštu lape pareiškėjas niekur nepažymėjo, jog nesupranta jam užduodamų klausimų, todėl jo argumentus, kad apklausos klausimai buvo suformuluoti neaiškiai, vertintino kritiškai. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Migracijos departamento specialistė neteisingai perskaitė apklausos lape užrašytą Bendrovės pavadinimą. Pažymėjo, jog pareiškėjas Bendrovės pavadinimą „Nertandartas“ užrašė aiškiai, spausdintinėmis raidėmis, todėl aiškiai matyti, kad Bendrovės pavadinimą pareiškėjas užrašė su „R“, o ne „S“ raide. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teigė, jog su Bendrovės darbuotojais bendrauja angliškai, todėl teiginius, kad jis negalėjo tinkamai suprasti Migracijos departamento darbuotojų tiek raštu, tiek žodžiu užduodamų klausimų, vertino kritiškai. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas vietoj Bendrovės darbuotojos M. užrašė vardą M. nebuvo vienintelė ir esminė aplinkybė, dėl kurios pareiškėjui neišduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

14. Teismas nurodė, kad pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo deklaruoto tikslo (Bendrovės akcijų įsigijo tam, kad užsiimtų teisėta veikla Lietuvoje) kyla ir dėl to, jog pareiškėjas UAB „Nestandartas“ akcijas nusipirko 2017 m. sausio 5 d., kai į Lietuvą atvyko turėdamas vienkartinę Šengeno vizą, išduotą 9 dienoms (nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2017 m. sausio 13 d.). Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas vizą išdavusiai Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) buvo nurodęs, jog ketina vykti į Latviją lankyti šeimos ar draugų, nors apklausos Migracijos departamente metu nurodė, kad Latvijoje gyvenančių draugų ar šeimos narių neturi.

15. Teismas pažymėjo, kad nei Įstatyme, nei teismų praktikoje nėra išskiriami konkretūs kriterijai, kuriais turėtų būti nustatomas tikslo užsiimti teisėta veikla egzistavimas. Vertinimo dalyką sudaro pirmiausia atitiktis formaliesiems kriterijams, t. y. nustatytų dokumentų ir informacijos pateikimu, tuomet yra vertinamas pateiktos informacijos turinys, t. y. nurodomų ketinimų realumas ir autentiškumas. Pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui. Įrodinėjimo priemonės nėra griežtai apibrėžtos, todėl laikytina, kad pareiškėjas galėjo pats pasirinkti, kokiu būdu pademonstruoti savo ketinimų realumą ir autentiškumą. Teismas vertino, kad pareiškėjui buvo sudarytos tinkamos sąlygos įrodyti savo ketinimų tikrumą, tačiau pareiškėjui nepavyko įrodyti, kad jo deklaruotas tikslas yra realus ir atitinkantis tikrovę, o Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, siekė savo buvimą Lietuvos Respublikoje įteisinti tik formaliai atitikdamas UTPĮ keliamus reikalavimus, o ne siekdamas realiai užsiimti teisėta veikla UAB „Nestandartas“, kurią nurodė prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi.

16. Teismas nurodė, kad byloje surinkta medžiaga, t. y. pareiškėjo apklausų atsakymai, iš kurių matyti, jog pareiškėjas apie Bendrovę, kurioje neva planuoja vykdyti veiklą, iš esmės nieko nežino, taip pat Migracijos valdybos surinkti duomenys apie UAB „Nestandartas“ ir jos darbuotojus, leidžia teigti, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjo atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką nėra užsiimti teisėta veikla, o formalus siekis atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.

17. Teismas sprendė, kad susidarė situacija, kad pareiškėjas tik formaliai atitinka UTPĮ reikalavimus, tačiau neįrodė, jog jis realiai vykdys teisėtą veiklą UAB „Nestandartas“, taigi atsakovas pagrįstai vadovavosi ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, pagal kurį atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

18. Teismas vertino, kad skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, privalėjo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų pagrindu, taigi nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-477(00231) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“. Atmetus pareiškėjo pagrindinį reikalavimą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. 19. Pareiškėjas A. A. padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 152–156), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą.

20. Pareiškėjas nurodo, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas yra įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 1V-367 (toliau – Aprašas) nėra įtvirtinta galimybė užsieniečio apklausą atlikti žodžiu, tačiau atsakovas pareiškėjo apklausą vykdė ir raštu, ir žodžiu, taip pažeisdamas Aprašo 84.2 ir 102 punktus, tačiau teismas neanalizavo ir nevertino Aprašo nuostatų šiuo aspektu.

Apklausų metu gauti duomenys negali būti vertinami kaip objektyvūs duomenys sprendimui priimti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme, nes apklausų metu nedalyvavo vertėjas, galintis tiksliai išversti užduodamus klausimus, o pareiškėjas į juos atsakyti suprantama kalba, todėl pareiškėjo neatsakymai į klausimus byloje negali būti vertinami apskritai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo neatsakymą į rašytinius klausimus ir atsakymą į žodinius klausimus vertino kaip neatsakymą į klausimus.

Atsižvelgiant į protingumo principą, žodiniai atsakymai turėtų būti vertinami kaip atsakymai. UAB „Nestandartas“ darbuotojų apklausos neįformintos jokiais rašytiniais įrodymais, tarnybinis pranešimas surašytas remiantis pareigūno prisiminimais, neužfiksuota, jog nėra Bendrovės iškabos, patikrinimas atliktas formaliai. Teisės aktai nenustato apklausų vertinimo kriterijų, jų vertinimas yra subjektyvus, priklausantis nuo konkretaus tarnautojo valios. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui pareigą įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą.

Aprašo 71.2 ir 84.2 punktai nustato, kad Migracijos departamento specialistas turi patikrinti ar pakanka pagrindžiančių duomenų sprendimui priimti, nustačius, jog nepakanka, pareikalauti papildomų dokumentų ar duomenų, sustabdyti nagrinėjimą kol bus pateikti trūkstami dokumentai ar duomenys, organizuoti užsieniečio apklausą, įmonės veiklos patikrinimą. Būtini dokumentai leidimui gauti nurodyti Įstatyme, nei minėtas įstatymas, nei Aprašas nenustato, kad užsienietis turi pateikti kitus dokumentus, todėl pareiškėjas, pateikęs privalomus dokumentus tikėjo, kad šių dokumentų pakaks įrodyti veiklos vykdymą ir ketinimus ją tęsti.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas turėjo įrodyti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, rašytinės apklausos metu nurodyti, kad nesupranta užduodamų klausimų ir jam reikalingas vertėjas, nes toks aiškinimas išplečia Įstatymo ir Aprašo taikymą ir aiškinimą.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu (II t., b. l. 170–174) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, be kita ko, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal minėto straipsnio 1 dalies 12 punktą, leidimą išduoti atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Migracijos departamentas, siekdamas tiksliau nustatyti prašymą pagrįstumą, apklausė pareiškėją ir žodžiu, pareiškėjas sutiko būti apklausiamas.

Pareiškėjo apklausos rezultatai vertintini kaip paviršutiniški, stokojantys konkretumo ir žinių. Priimtas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis – apklausos duomenys užfiksuoti garso įraše, todėl yra tikslūs ir objektyvūs. Pareiškėjas apklausos lape nenurodė, kad jam būtinas vertėjas, iš pareiškėjo žodinės apklausos matyti, kad jis puikiai suprato ko yra klausiamas, tačiau, gavęs klausimą, į kurį nežino atsakymo, apsimesdavo, kad nesupranta, kalbėdavo apie nesusijusius dalykus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas teigė, jog su įmonės darbuotojais bendrauja anglų kalba, todėl argumentas, kad pareiškėjas iš tikrųjų nemoka anglų kalbos, tik patvirtina skundžiamo sprendimo pagrįstumą.

Pareiškėjo draugas, nesantis kvalifikuotu vertėju, negalėjo dalyvauti apklausoje kaip vertėjas. Surinkti kiti duomenys apie UAB „Nestandartas“ vertinti ne atskirai, o bendrame kontekste. Nors pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi motyvavo tuo, kad jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje – dirbti UAB „Nestandartas“, jo paaiškinimai, teikti atsakovui, yra prieštaringi, neišsamūs, todėl, įvertinus duomenų visumą, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo ketinimų dirbti UAB „Nestandartas“ neatitinka tikrovės. Teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas privalo įrodyti savo ketinimų realumą ir konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, siekė savo buvimą Lietuvos Respublikoje įteisinti tik formaliai atitikdamas įstatyme nustatytus kriterijus, o ne realiai užsiimti teisėta veikla UAB „Nestandartas“.

Surinktų duomenų visuma, pareiškėjo paaiškinimai patvirtino, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, nes yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-477(00231) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 12 punkto pagrindu.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjo atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką nėra užsiimti teisėta veikla, o formalus siekis atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, atitinkamai, kyla užsieniečio nelegalios migracijos rizika, ir yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose nustatyti pagrindai atsakovui atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

25. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino pareiškėjo pateiktus duomenis leidimui laikinai gyventi gauti kaip neatitinkančius tikrovės, remdamasis iš esmės tuo, kad buvo pažeistos Aprašo nuostatos dėl pareiškėjo apklausos atlikimo bei deklaruojamų tikslų atitikimo tikrovei įrodinėjimo našta nepagrįstai perkelta pareiškėjui.

26. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), nesutikdamas su dalimi pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais pritarta iš esmės visoms Migracijos departamento 2017 m. gugužės 5 d. sprendimo išvadoms dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi pagrįstumo, kartu konstatuoja, kad tai nesudarė ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamo Migracijos departamento sprendimo.

27. Kaip nustatyta byloje pateiktais įrodymais, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 11 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Nestandartas“ dalyvis ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių UAB „Nestandartas“ akcijų nominalioji vertė yra 1/3 dalis šios bendrovės įstatinio kapitalo, sudarančio 43 440 eurų. Pažymėtina, kad uždarosios akcinės bendrovės akcininkas ir yra tokios teisinės formos juridinio asmens dalyvis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.45 str., Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2 str. 4 d. ir 3 str. ).

28. Ginčui reikšmingos redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) numatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

29. Taigi, pagal aptartą Įstatymo teisinį reglamentavimą užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra draudžiama turėti ir kitų nei verslas teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, taip pat nėra diferencijuojamas jų (tikslų) eiliškumas bei aplinkybių, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, su kuriomis siejamas buvimas sąlygų, patvirtinančių užsieniečio užsiėmimą ir ketinimą užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, konstatavimas, nesant duomenų apie įmonės, kurios vadovas ar akcininkas yra užsienietis, fiktyvumą, yra pakankamas pagrindas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šiuo aspektu vertinti kaip pagrįstą. Pažymėtina, kad, skirtingai nei nustatyta Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas, kai jis yra Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas ir jo atvykimo tikslas – darbas toje įmonėje, t. y. nustatytas didesnis reikšmingų aplinkybių visetas, tame tarpe – konkretus atvykimo tikslas (žr. pav. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).

30. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis 2 punktas (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija, galiojusi nuo 2017 n. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.) numatė, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi. Kadangi užsieniečiams, prašantiems išduoti leidimą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip jau minėta, nėra draudžiama turėti ir kitų nei verslas teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, byloje nėra nustatyta, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi (UAB „Nestandartas“ akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių UAB „Nestandartas“ akcijų nominalioji vertė yra 1/3 dalis šios bendrovės įstatinio kapitalo, sudarančio 43 440 eurų), neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, Migracijos departamento išvados, kurioms skundžiamu sprendimu pritarė pirmosios instancijos teismas, dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis 2 punkte numatytų pagrindų buvimo atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nėra pagrįstos.

31. Kita vertus, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (liet. pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas: pagal ginčui aktualios galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus Įstatymo, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų.

32. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Nors, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dalis klausimų, užduotų pareiškėjo apklausos metu, nėra susiję su pareiškėjo, esančio įmonės akcininku, o ne administracijos vadovu ar kito nuolat veikiančio valdymo organo (valdybos, stebėtojų tarybos) nariu, teisėmis ir pareigomis, pareiškėjas jo prašymo nagrinėjimo metu iš esmės nesugebėjo nei paaiškinti investicijų būtent į UAB „Nestandartas“ akcijas priežasčių, nei bent kiek konkretesnių verslo, su kurio vykdymu ir motyvavo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindą, planų, todėl, įvertinus kitas atsakovo nustatytas su UAB „Nestandartas“ veikla ir pareiškėjo akcijų įsigijimo aplinkybes (pareiškėjui įmonės akcijas pardavę asmenys – Š.

B., kuriam darbo užmokestis iki 750 eurų padidintas nuo 2017 m. sausio 1 d., kada įsigaliojo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalis 1 punkto redakcija, nustačiusi naują reikalavimą dėl įmonės darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydžio, ir M. K. – dirba arba yra paskirti vadovais dar eilėje įmonių, kas pagrįstai atsakovo tarnautojui kėlė įtarimus dėl įmonės fiktyvumo; iš pateiktų dokumentų apie įmonės ūkinę komercinę-veiklą, kuri 2016 metais iš esmės apsiribojo tik patalpos ar patalpų nuoma 2 asmenims, patalpų pardavimu bei prekių UAB „Maxima“ pateikimu (3 kartus), nėra aišku, kokias funkcijas iš tikro vykdo įmonės darbuotojai M.

K. ir A. J., kurie, kaip nurodyta jų darbo sutartyse UAB „Nestandartas“ dirba nuotoliniu būdu; pareiškėjas UAB „Nestandartas“ akcijas įsigijo 2017 m. sausio 5 ir 6 d., į Lietuvos Respubliką atvykęs vizą išdavusiai Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) nurodęs, jog ketina vykti į Latviją lankyti šeimos ar draugų, nors apklausos Migracijos departamente patvirtino, kad Latvijoje gyvenančių draugų ar šeimos narių neturi; pagal sudarytas akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas nuosavybės teisė į UAB „Nestandartas“ akcijas pareiškėjas įgijo nuo šių sutarčių įsigaliojimo (2017 m. sausio 5 ir 6 d.), sutartą kainą už kurias (akcijas) jis turėjo sumokėti per tris mėnesius nuo sutarčių įsigaliojimo, tačiau, nei prašymo nagrinėjimo Departamente laikotarpiu, nei ginčo nagrinėjimo metu, įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjas sumokėjo už akcijas 14 480 Eur, nebuvo pateikti), sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyto pagrindo buvimą, t. y. kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

33. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl Migracijos departamento veiksmų atliekant pareiškėjo apklausas pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl atsakovo veiksmų teisėtumo šiuo aspektu ir jų nekartoja. Kartu pažymėtina, kad Aprašo nuostatos leidžia atsakovui duomenis, reikalingus nagrinėjant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, gauti ir kitais teisėtais būdais (pvz., Aprašo 101.5 p.), įskaitant ir pareiškėjo apklausą žodžiu, tokiu būdu pareiškėjui suteikiant galimybę betarpiškai pateikti visą, jo nuomone, aktualią ir objektyvią informaciją.

34. Kadangi, kaip jau minėta, Departamentas ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius