I-520-16-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I520-16/2012

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00001-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 17.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Aurelijui Mačiulaičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 3D-399 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ įgyvendinimo taisyklių 7.3 punktas (2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 3D-692 redakcija) toje apimtyje, kurioje žemės ūkio naudmenų deklaravimas ir gyvulių registravimas siejamas su iki įsakymo priėmimo buvusiu laikotarpiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo individualioje byloje skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros Kontrolės departamento Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 3D-399 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7.3 punktas (2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 3D-692 redakcija), numatantis, kad pareiškėjas laikomas tinkamu, jei „nuo 2004 metų kasmet nustatyta tvarka deklaruoja ŽŪN ir (arba) registruoja turimus gyvulius. Jeigu nuo 2004 metų turimos ŽŪN buvo deklaruojamos ir (arba) gyvuliai registruojami pareiškėjo ir (arba) sutuoktinio vardu, pareiškėjas atitinka šį tinkamumo kriterijų. Jeigu nuo 2004 metų turimos ŽŪN buvo deklaruojamos ir (arba) gyvuliai registruojami pareiškėjo ir (arba) sutuoktinio vardu, ir sutuoktinis jau yra miręs, pareiškėjas atitinka šį tinkamumo kriterijų“ toje apimtyje, kurioje žemės ūkio naudmenų deklaravimas ir gyvulių registravimas siejamas su iki įsakymo priėmimo buvusiu laikotarpiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas šia nutartimi sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės prašymą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 7 d. nutartyje nurodė, kad ginčas individualioje byloje kilo dėl pareiškėjo paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ atitikimo Taisyklių 7.3 punkto reikalavimams. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime suformulavo taisykles, taikomas teisėkūros subjektams priimant teisės aktus: konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia ir tai, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems tikslams bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimus, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius, privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas ir kt.

Taip pat 1994 m. liepos 15 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, jog teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendra taisyklė, kad teisės norma atgal negalioja; tai reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki šių norminių aktų įsigaliojimo. Įstatymo negaliojimo atgal principo taikymas išplaukia iš konstitucinio teisinės valstybės principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, tai taikytina ir kitų teisės aktų galiojimui.

Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje taip pat atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo, o reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas.

Atsižvelgiant į tai, jog, pasak pareiškėjo, ginčijama Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ įgyvendinimo taisyklių 7.3 punkto sąlyga numato būtinybę remtis faktais ir teisinėmis pasekmėmis, atsiradusiomis iki šio norminio akto įsigaliojimo, Vilniaus apygardos administraciniam teismui kilo abejonės, ar ši nuostata neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

II. Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žemės ūkio ministerija) atsiliepimas, kuriame atsakovas nurodė, jog nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje nurodytais motyvais dėl šių argumentų:

1. Taisyklių 7.3 punkte yra įtvirtintas reikalavimas, kad pareiškėjas nuo 2004 metų kasmet nustatyta tvarka būtų deklaravęs žemės ūkio naudmenas ir (arba) registravęs turimus gyvulius arba tai būtų daroma jo ir (arba) jo sutuoktinio vardu. Tai yra viena iš sąlygų subjektui, siekiančiam gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos (toliau – ir Kaimo plėtros programa) priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“. Ši parama teikiama konkretiems subjektams, kurie nutraukia prekinę žemės ūkio gamybą ir perleidžia savo valdą. Taigi Europos Sąjungos parama teikiama subjektams, kurie yra įgiję teisės aktuose nustatytus požymius, ir tai nereiškia, kad tokius požymius įtvirtinantis teisės aktas galioja atgaline data. Šiuo Taisyklių 7.3 punkto reikalavimu siekiama užtikrinti, kad paramą gautų tik tie pareiškėjai, kurie nustatytą laiką užsiėmė žemės ūkio veikla.

2. Remiantis Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo 161 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Lietuvos Respublikoje privalomas visų gyvulių ir kitų gyvūnų laikymo vietų registravimas, jose esančių galvijų, kiaulių, avių, ožkų apskaita ir ženklinimas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 buvo patvirtintos Gyvulių registravimo ir identifikavimo taisyklės. Šių taisyklių 15 punkte buvo nustatyta, kad kiekvienas gyvulių laikytojas privalo užtikrinti, kad jo turimi gyvuliai būtų suženklinti, tinkamai būtų tvarkomas gyvulių laikymo vietų bei gyvulių bandų registravimas, identifikavimas bei gyvulių apskaita. Taigi pareiga gyvulių laikytojams registruoti gyvulius nustatyta dar 2003 metais, todėl negalima teigti, jog tai nauja pareiga, kuri nebuvo žinoma, o šis Taisyklių 7.3 punkto reikalavimas vertintinas kaip paramos teikimą siejantis su tinkamu teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymu, t. y. paramą gali gauti tik tie pareiškėjai, kurie laikėsi teisės aktuose nustatytų gyvulių registravimo reikalavimų.

3. Taisyklių 7.3 punkto nuostata perkelta iš Kaimo plėtros programos. 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 473/2009 (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 1698/2005) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Komisija ir valstybės narės užtikrina, kad EŽŪFKP ir valstybių narių pagalba būtų suderinama su Bendrijos veikla, politikos sritimis ir prioritetais. Šio Reglamento 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darna užtikrinama Bendrijos strateginėmis gairėmis, nacionalinės strategijos planu, kaimo plėtros programomis ir Komisijos pranešimu. Pagal Reglamento 18 straipsnį programa yra derinama su Komisija ir tik tada, kai Komisija mano, kad kaimo plėtros programa neprieštarauja Bendrijos strateginėms gairėms, nacionalinės strategijos planui ar šiam reglamentui, ji patvirtina kaimo plėtros programą. Programa yra patvirtinta 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. K/2007/5076, todėl ji laikytina Europos Sąjungos teisės aktu.

4. Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė narė atsako už kaimo plėtros programų įgyvendinimą. Programai įgyvendinti valstybė narė pagal šio reglamento 74 straipsnio 2 dalies a punktą turi paskirti valdymo instituciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 189 „Dėl valstybės institucijų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių įgyvendinimą, paskyrimo“ valdymo institucija yra paskirta Žemės ūkio ministerija. Reglamento 75 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad valdymo institucija įpareigota užtikrinti, jog operacijos finansuoti būtų atrenkamos pagal kaimo plėtros programai taikomus kriterijus. Remdamasi šia nuostata, Žemės ūkio ministerija perkėlė Kaimo plėtros programoje, patvirtintoje Komisijos 2007 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. K/2007/5076, įtvirtintą pareiškėjo tinkamumo kriterijų.

Atsakovas papildomai paaiškino, kad pagal Reglamento 23 straipsnio 2 dalies c punkto nuostatas, valdos perleidėjui pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ taikomas reikalavimas iki valdos perleidimo ūkininkauti 10 metų. Taigi byloje ginčijamas Taisyklių 7.3 punkto reikalavimas nuo 2004 metų kasmet nustatyta tvarka deklaruoti žemės ūkio naudmenas ir (arba) registruoti turimus gyvulius pagrindžia faktą, kad pareiškėjas ūkininkavo – užsiėmė žemės ūkio veikla.

Pažymėjo, kad žemės ūkio naudmenų deklaravimas buvo įtvirtintas žemės ūkio ministro 2004 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 3D-40 patvirtintų Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2004 m. taisyklių 6 punkte ir vėlesnėse kiekvienais metais žemės ūkio ministro įsakymu tvirtinamose tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės taisyklėse. Tiesioginės išmokos mokamos už tas žemės ūkio naudmenas, kuriose pareiškėjas, pretenduojantis gauti tiesiogines išmokas, užsiėmė žemės ūkio veikla, be to, jose taip pat buvo nustatyta, kad žemės ūkio naudmenos, už kurias prašoma tiesioginių išmokų, turi būti geros agrarinės būklės ir atitikti kitus taisyklėse nustatytus reikalavimus (8 punktas).

Todėl, pasak atsakovo, Taisyklėse nustačius reikalavimą pareiškėjui kasmet nuo 2004 metų būti deklaravusiam žemės ūkio naudmenas, yra užtikrinama, kad pareiškėjas (valdos valdytojas, įsipareigojantis perleisti valdą, t. y. žemės ūkio naudmenas) nepertraukiamai nuo 2004 metų vykdė žemės ūkio veiklą, laikydamasis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pastebėjo, kad reikalavimas deklaruoti žemės ūkio naudmenas nuo 2004 metų kaip vienas iš tinkamumo kriterijų paramai pagal Kaimo plėtros programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ siejamas su Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą ir įsipareigojimu vykdyti bendrąsias tiesioginės paramos schemas pagal bendrąją žemės ūkio politiką – remiantis 1999 m. gegužės 17 d.

Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1259/1999, nustatančiu bendrąsias tiesioginės paramos programų taisykles pagal bendrąją žemės ūkio politiką, buvo parengtos 2004 metų Tiesioginių išmokų taisyklės ir teikiama ES parama už deklaruotas žemės ūkio naudmenas (I t., b. l. 256-258).

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas kelia klausimą dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 3D-399 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ įgyvendinimo taisyklių (2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 3D-692 redakcija) 7.3 punkto tam tikra apimtimi atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taisyklių 7 punktas, skaitant jį kartu su 7.3 punktu, nustato, jog Taisyklių 6.1 punkte nurodytas pareiškėjas (t. y. valdos valdytojas, įsipareigojantis perleisti valdą tinkamam perėmėjui) laikomas tinkamu, jei jis, be kita ko:

„nuo 2004 metų kasmet nustatyta tvarka deklaruoja ŽŪN ir (arba) registruoja turimus gyvulius. Jeigu nuo 2004 metų turimos ŽŪN buvo deklaruojamos ir (arba) gyvuliai registruojami pareiškėjo ir (arba) sutuoktinio vardu, pareiškėjas atitinka šį tinkamumo kriterijų. Jeigu nuo 2004 metų turimos ŽŪN buvo deklaruojamos ir (arba) gyvuliai registruojami pareiškėjo ir (arba) sutuoktinio vardu, ir sutuoktinis jau yra miręs, pareiškėjas atitinka šį tinkamumo kriterijų. Jei valda jau yra perleista paraiškoje nurodytam tinkamam perėmėjui paraiškos teikimo metais, šis tinkamumo kriterijus tikrinamas be einamųjų metų“.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai (atitikties lex retro non agit principui aspektu) bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Keldamas klausimą dėl ginčijamos nuostatos atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 7 d. nutartyje pažymėjo tam tikrus konstitucinio teisinės valstybės principo aspektus – inter alia tai, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, tarp jų ir tai, kad teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); <...> nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems tikslams bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

IV. Iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymo Nr. 3D-399 „Dėl Lietuvos kaimo plėtos 2007-52013 metų programos priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ įgyvendinimo taisyklių“ preambulės matyti, jog Taisyklės buvo patvirtintos atsižvelgiant į 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2012/2006 (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 1698/2005), nuostatas ir 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos Reglamento (EB) Nr. 1974/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2007 m. balandžio 20 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 434/2007 (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 1974/2006), 14 straipsnį bei II priedo 5.3.1.1.3 punktą, taip pat siekiant efektyviai panaudoti EŽŪFKP lėšas. Taisyklių 2 punktas nustato, jog Taisyklės parengtos vadovaujantis, be minėtų teisės aktų, taip pat ir Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programa, patvirtinta 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 189 „Dėl valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių įgyvendinimą, paskyrimo“. Atsižvelgiant į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendžiant klausimą dėl ginčijamo norminio administracinio akto nurodytoje apimtyje teisėtumo, pirmiausia būtina nustatyti jo prigimtį, todėl būtina įvertinti minėtuose teisės aktuose, į kuriuos atsižvelgiant ir kuriais vadovaujantis buvo priimtos Taisyklės, įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 nustato bendras taisykles, reglamentuojančias Bendrijos paramą kaimo plėtrai, kurią finansuoja EŽŪFKP, apibrėžia tikslus, prie kurių turi prisidėti kaimo plėtros politika, kaimo plėtros prioritetus ir priemones (Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 1 str.). Pagal šio reglamento 8 ir 9 konstatuojamąsias dalis, remdamasi Komisijos pasiūlymu Taryba turėtų patvirtinti strategines gaires, kad strateginis kaimo plėtros politikos turinys būtų suderintas su Bendrijos prioritetais ir taip būtų pritarta jo skaidrumui, o vadovaudamasi strateginėmis gairėmis, kiekviena valstybė narė turėtų parengti savo kaimo plėtros nacionalinį strateginį planą, pagal kurį būtų rengiamos kaimo plėtros programos. Nacionalinės strategijos planas užtikrina, kad Bendrijos pagalba kaimo plėtrai atitiktų Bendrijos strategines gaires ir tarpusavyje derėtų Bendrijos, nacionaliniai bei regioniniai prioritetai; nacionalinis strategijos planas – pagrindinė EŽŪFKP programavimui parengti skirta priemonė; jis įgyvendinamas per kaimo plėtros programas (Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 11 straipsnio 2 dalis).

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 5 straipsnį, įtvirtinantį paramos teikimo principus, Komisija ir valstybės narės užtikrina, kad Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir valstybių narių pagalba būtų suderinama su Bendrijos veikla, politikos sritimis ir prioritetais; darna užtikrinama, be kita ko, Bendrijos strateginėmis gairėmis, valstybės narės nacionalinės strategijos planu, kaimo plėtros programomis. Šio Reglamento 15 straipsnio 1 dalis nustato, jog EŽŪFKP valstybėse narėse veikia per kaimo plėtros programas, o pagal 16 straipsnio c punktą, kiekvieną kaimo plėtros programą sudaro, be kita ko, informacija apie kryptis ir kiekvienai krypčiai pasiūlytas priemones bei jų apibūdinimas.

Šiame kontekste pastebėtina ir tai, jog pagal Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 5 straipsnio 7 dalį, valstybės narės užtikrina, kad EŽŪFKP finansuojamos operacijos atitiktų Sutartį ir pagal ją priimtus aktus, o pagal 7 straipsnį – valstybės narės atsako už kaimo plėtros programų įgyvendinimą teritoriniu lygmeniu pagal jų pačių institucinę tvarką vadovaujantis šiuo reglamentu (Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 75 straipsnio 1 dalis nustato, jog valdymo institucija (t. y. Žemės ūkio ministerija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 189 „Dėl valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių įgyvendinimą, paskyrimo“ 1 p.) atsako už efektyvų, veiksmingą ir teisingą vadovavimą programai bei jos įgyvendinimą, visų pirma užtikrina, kad operacijos finansavimui būtų atrenkamos pagal kaimo plėtros programai taikomus kriterijus).

Reglamento (EB) Nr. 1974/2006 5 straipsnis nustato, jog kaimo plėtros programų turinys, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 16 straipsnyje, sudaromas pagal šio reglamento II priedą. Taigi detalesni reikalavimai, keliami valstybių narių kaimo plėtros programų turiniui, taip pat ir kokie reikalavimai keliami informacijai apie kryptis, pagal kiekvieną kryptį siūlomas priemones ir jų apibūdinimas (5 p.), įtvirtinti Reglamento (EB) Nr. 1974/2006 II priede.

Nuostatos dėl valstybių narių kaimo plėtros programų įtvirtintos Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 18 straipsnyje, pagal kurį valstybė narė kaimo plėtros programas rengia glaudžiai bendradarbiaudama su partneriais; valstybės narės pateikia Komisijai pasiūlymą dėl kiekvienos kaimo plėtros programos, į kurį įtraukiama 16 straipsnyje nurodyta informacija; Komisija įvertina pasiūlytas programas pagal jų suderinamumą su Bendrijos strateginėmis gairėmis, nacionalinės strategijos planu ir šiuo reglamentu; jei Komisija mano, kad kaimo plėtros programa prieštarauja Bendrijos strateginėms gairėms, nacionalinės strategijos planui ar šiam reglamentui, ji prašo valstybės narės atitinkamai persvarstyti pasiūlytą programą.

Principinės nuostatos dėl šioje norminėje administracinėje byloje aktualios Kaimo plėtros programos priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ yra įtvirtintos Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 23 straipsnyje, kurio 1 dalis nustato, jog parama skiriama ūkininkams, nusprendusiems sustabdyti prekinę žemės ūkio gamybą dėl savo valdos perleidimo kitiems ūkininkams, bei ūkio darbuotojams, apsisprendusiems nutraukti ūkio darbuotojo veiklą po valdos perleidimo. Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina tris esminius reikalavimus perleidėjui pagal šią priemonę: yra ne jaunesnis kaip 55 metų amžiaus, tačiau perleidimo metu dar nėra sulaukęs nustatyto pensinio amžiaus, arba perleidimo metu yra ne daugiau kaip 10 metų jaunesnis nei atitinkamoje valstybėje nustatytas pensinis amžius; galutinai sustabdo visą prekinę žemės ūkio gamybą; iki valdos perleidimo ūkininkavo 10 metų.

Vadovaujantis minėtomis Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 bei Reglamento (EB) Nr. 1974/2006 nuostatomis parengta Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programa buvo patvirtinta Komisijos 2007 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. K/2007/5076 (I t., b. l. 45-250). Priemonė „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ aprašyta Kaimo plėtros programos 1 priede (4 priemonė, I t., b. l. 146-148). Apibūdinant šią priemonę, inter alia tinkamumo kriterijus ir reikalavimus paramai gauti, 6.2.3 punkte nustatyta, jog pareiškėjas (perleidėjas), be kita ko, „nuo 2004 m. nustatyta tvarka deklaruojantis ŽŪN ir (arba) registruojantis turimus gyvulius. Pareiškėjas atitinka šį tinkamumo kriterijų, jei nuo 2004 m. turimos ŽŪN buvo deklaruojamos ir (arba) gyvuliai registruojami pareiškėjo ir (arba) sutuoktinio vardu. Pareiškėjas atitinka šį tinkamumo kriterijų, jei nuo 2004 m. turimos ŽŪN buvo deklaruojamos ir (arba) gyvuliai registruojami pareiškėjo ir (arba) sutuoktinio vardu ir sutuoktinis yra miręs“. Taigi ginčijama Taisyklių 7.3 punkto nuostata perkelta iš Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos.

V. Iš Komisijos 2007 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. K/2007/5076, kuriuo, kaip minėta, patvirtinta Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programa, nustatyta, jog 2007 m. sausio 22 d. Lietuvos valdžios institucijos Komisijai pateikė kaimo plėtros programą, skirtą visai Lietuvos Respublikos teritorijai, jog po Komisijos ir valstybės narės kompetentingos institucijos svarstymų 2007 m. rugsėjo 20 d. Komisijai buvo išsiųstas galutinis kaimo plėtros programos variantas, ir į ją įtraukti Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 16 straipsnyje ir Reglamento (EB) Nr. 1974/2006 II priede nurodyti elementai. Šio sprendimo 1 straipsniu buvo nutarta patvirtinti Lietuvos Respublikos kaimo plėtros programą, kurios galutinis variantas 2007 m. rugsėjo 20 d. buvo išsiųstas Komisijai, taip pat 2 straipsniu buvo patvirtintas kaimo plėtros programos finansavimo planas (I t., b. l. 45-49).

Todėl atsižvelgiant į jau minėtą Reglamente (EB) Nr. 1698/2005 nustatytą teisinį reguliavimą tiek, kiek tai susiję su valstybių narių kaimo plėtros programų rengimu bei tvirtinimu, darytina išvada, jog Komisija Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos turinį įvertino kaip suderintą su Europos Sąjungos strateginėmis gairėmis, nacionalinės strategijos planu bei šiuo reglamentu. Atitinkamai iš nurodyto teisinio reguliavimo išplaukia, jog minėtu Komisijos sprendimu patvirtintas finansavimo planas – tiek nustatant visą viešąjį finansavimą, tiek ir EŽŪFKP įnašą – yra saistomas sąlygos, jog parama kaimo plėtrai bus teikiama laikantis Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programoje įtvirtintų sąlygų, be kita ko, ir Kaimo plėtros programos 1 priede pateiktos priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ vieno iš tinkamumo kriterijų, numatytų šios priemonės 6.2.3 punkte – tai, jog pareiškėjas (perleidėjas) „nuo 2004 m. nustatyta tvarka deklaruojantis ŽŪN ir (arba) registruojantis turimus gyvulius. Pareiškėjas atitinka šį tinkamumo kriterijų, jei nuo 2004 m. turimos ŽŪN buvo deklaruojamos ir (arba) gyvuliai registruojami pareiškėjo ir (arba) sutuoktinio vardu. Pareiškėjas atitinka šį tinkamumo kriterijų, jei nuo 2004 m. turimos ŽŪN buvo deklaruojamos ir (arba) gyvuliai registruojami pareiškėjo ir (arba) sutuoktinio vardu ir sutuoktinis yra miręs“ (I t., b. l. 146).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, akivaizdu, jog ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Taisyklių 7.3 punkte, yra perkeltas iš Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos, patvirtintos Komisijos sprendimu, taigi atitinkamai kildintinas iš Reglamentu (EB) Nr. 1698/2005 nustatyto teisinio reguliavimo. Tad šiuo aspektu ginčijamas teisinis reguliavimas negali būti pripažintas kaip atsakovo – Žemės ūkio ministerijos – savarankiškai ir naudojantis savo diskrecijos teise nustatytas teisinis reguliavimas, ir, per se, negali būti vertinamas neatsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę, inter alia Reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 bei Reglamentą (EB) Nr. 1974/2006. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį (EB sutarties ex 249 straipsnis) reglamentas yra taikomas visuotinai; jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Taigi iškilus abejonių dėl galimų nacionalinės teisėkūros subjektų priimtų teisės aktų ir Europos Sąjungos teisės aktų prieštaravimų, jie turėtų būti sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka (galimai pasitelkiant nacionalinių teismų bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bendradarbiavimo mechanizmą – pavyzdžiui, kreipiantis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo) nagrinėjant individualią ginčo bylą. Tačiau šis klausimas, ignoruojant minėtus teisinio reguliavimo prigimties aspektus, nagrinėjamu atveju negali būti sprendžiamas inicijuojant norminio administracinio akto patikros bylą – t. y. prašant ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos nuostatoms.

Pastebėtina, jog nurodytu aspektu pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašyme ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nepasisakė, nors, atsižvelgiant į ginčijamo teisinio reguliavimo pobūdį, šios aplinkybės vertintinos kaip itin reikšmingos.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog atsakovas atsiliepime, be kita ko, nurodė, jog Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programa laikytina Europos Sąjungos teisės aktu. Tai atsakovas grindė minėta aplinkybe, jog Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programa, vadovaujantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 18 straipsniu, buvo patvirtinta Komisijos 2007 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. K/2007/5076. Tačiau šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip yra nurodęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, Komisijos patvirtinimas atitinkamoms nacionalinėms paramos programoms nesuteikia Europos Sąjungos teisės akto statuso (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Huber Nr. 336/00, 39-40 p.; 2009 m. birželio 4 d. sprendimas byloje JK Otsa Talu OÜ Nr. 241/07, 37 p.).

VI. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 str. 1 d. 3 p.).

Norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius, nesusijusius su nagrinėjama individualia byla teismų paklausimus. Tai, savo ruožtu, suponuoja, kad ir teismai neturi teisės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su tokiais prašymais, kurių išsprendimas neturės jokios reikšmės jų nagrinėjamos individualios bylos baigčiai. Šių principų egzistavimas norminių administracinių bylų teisenoje aiškiai atsispindi Administracinių bylų teisenos įstatyme, inter alia ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 1 punkte bei ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos arba specializuoto administracinio teismo nutartis kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turi būti motyvuota, nutartyje turi būti išdėstyti teisiniai argumentai, kuriais besikreipiantis teismas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo akto (ar jo dalies) teisėtumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 str. 1 d. 6 p.). Teismo nurodomi teisiniai argumentai privalo būti išsamūs, aiškūs, logiški ir nuoseklūs; teismo prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Minėti trūkumai gali būti pagrindu atsisakyti priimti teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.), o jei jis jau buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575‑3/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 7 (17), 2009, p. 18-33).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, ypač susijusias su ginčijamo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 3D-399 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ įgyvendinimo taisyklių 7.3 punkte (2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 3D-692 redakcija), ypatumais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas pagrįstas ne tais argumentais, kurie kyla iš ginčijamo teisinio reguliavimo esmės, todėl toks prašymas nepriskirtinas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui norminių administracinių aktų teisėtumo patikros teisenos tvarka. Norminė administracinė byla dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 3D-399 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ įgyvendinimo taisyklių 7.3 punkto (2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 3D-692 redakcija) pareiškėjo nurodyta apimtimi atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Nutraukti norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 3D-399 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ įgyvendinimo taisyklių 7.3 punktas (2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 3D-692 redakcija) toje apimtyje, kurioje žemės ūkio naudmenų deklaravimas ir gyvulių registravimas siejamas su iki įsakymo priėmimo buvusiu laikotarpiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė