2019-08-14 Nr. AB-15576-3-62-3-00148-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2069-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00148-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis į Marijampolės PN atvyko 2015 m. vasario mėnesį ir 10 dienų buvo patalpintas į karantino patalpą Nr. 2, kurioje trūko gyvenamojo ploto, buvo netinkama vėdinimo sistema, trūko oro. Vėliau pareiškėjas buvo apgyvendintas 5, 8, 12, 22 būrių gyvenamosiose patalpose, kuriose taip pat trūko gyvenamojo ploto, o jį dar labiau mažino esantys baldai. Pareiškėjas Marijampolės PN buvo laikomas iki 2016 m. gruodžio 23 d. Dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, kuri pasireiškė neigiamais išgyvenimais, stresu, nepatogumais, kilusiais nesutarimais su kitais nuteistaisiais.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma tiek būnant karantino patalpoje, tiek jį apgyvendinus bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas didžiąją bausmės laiko dalį atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas į Marijampolės PN Psichologinę tarnybą nesikreipė. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir valstybės civilinė atsakomybė.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo P. R. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą teismas skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalindamas iš miegamųjų vietų skaičiaus.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2015 m. vasario 24 d. ir karantino patalpoje buvo laikomas iki 2015 m. kovo 3 d., kai 2015 m. kovo 3 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-75 buvo paskirtas į 5 būrio 51 brigadą, kaip naujai atvykęs nuteistasis. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 punktas numato, jog nuteistiesiems atvykus į pataisos įstaigą, patikrinama jų sveikata ir atliekamas sanitarinis švarinimas. Sveikatos tikrinimo rezultatai įrašomi į Asmens sveikatos istoriją (ambulatorinę kortelę). Nuteistieji, kuriems atliktas sanitarinis švarinimas, uždaromi į karantino patalpas, o kalėjime – į kameras. Marijampolės PN yra įrengtos dvi karantino patalpos – karantino patalpa (1-8) ir patalpa (1-13). Pareiškėjas buvo laikomas 2 karantino patalpoje, kurios plotas 35,85 kv. m, yra įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,98 kv. m. Todėl teismas darė išvadą, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto karantino patalpose.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN karantino patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas trumpą laiką, buvusios blogos ventiliacijos. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl karantino patalpose buvusios blogos ventiliacijos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl karantino patalpose buvusios ventiliacijos neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms, laikytini nepagrįstais. Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. vasario 6 d. pažymoje Nr. 14/07-990 nurodyta, jog karantino patalpose (1-8) ir (1-13) yra įrengta po langą, kurie atidaromi esant būtinybei išvėdinti patalpas.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjui atliekant bausmę 5 būryje 51 brigados 5 gyvenamosios patalpos plotas buvo 51,80 kv. m, laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. buvo apgyvendinta 13 nuteistųjų, todėl padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,98 kv. m. Pareiškėjui atliekant bausmę 8 būryje 5 gyvenamosios patalpos plotas buvo 53,04 kv. m, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 13 d. buvo apgyvendinta 17 nuteistųjų, todėl padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,12 kv. m. Pareiškėjui atliekant bausmę 12 būryje 121 brigados 2 gyvenamosios patalpos plotas buvo 44,67 kv. m, laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. buvo apgyvendinta 14 nuteistųjų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,19 kv. m. Pareiškėjui atliekant bausmę 22 būryje 3 gyvenamosios patalpos plotas buvo 28,11 kv. m, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d. buvo apgyvendinti 9 nuteistieji, todėl padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,12 kv. m. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes teismas darė išvadą, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, jam visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo.

10. Teismas pažymėjo, kad nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi higienos norma, nei po to įsigaliojusios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

11. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Marijampolės PN neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, be to, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 12. Pareiškėjas P. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančias aplinkybes ir rėmėsi melagingais Marijampolės PN pateiktais duomenimis. Pareiškėjas teigia, kad jo galimybės teikti įrodymus byloje yra apribotos dėl to, kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, teigia, kad Marijampolės PN nepateikė teisingų domenų apie jo bausmės atlikimo sąlygas, nes 5 dienas jis bausmę atliko baudos izoliatoriuje, skunde prašė teismo išsireikalauti duomenis iš atsakovo atstovo, tačiau tokių duomenų nebuvo pateikta. Nors teismas vertino tai, kad pareiškėjas galėjo laisvai vaikščioti nuo 6.30 iki 22.30 val. lokalinio sektoriaus teritorijoje, bet nuteistieji susiskirstę pasivaikščiojimų laiką ir turėdavo galimybę tik 1 valandą praleisti lauke, o kitu laiku tekdavo būti patalpoje.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Marijampolės PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovo poziciją. Pareiškėjas, nurodydamas, kad 5 dienas praleido baudos izoliatoriuje, apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas P. R. kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės PN nuo 2015 m. vasario 24 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, t. y. valstybės civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad gyvenimo sąlygos Marijampolės PN buvo netinkamos, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nurodo naujų aplinkybių apie savo gyvenimo sąlygas Marijampolės PN, t. y. kad 5 dienas buvo laikomas baudos izoliatoriuje.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

19. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

20. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

21. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

22. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo skunde nurodytas jo laikymo Marijampolės PN sąlygas. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus bei pateiktus į bylą įrodymus, juos išsamiai ištyrė ir vertino. Bylos duomenys (b. l. 15) patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatytas 3,1 kv. m minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui reikalavimas, jam Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose teko nuo 3,12 iki 3,98 kv. m ploto. Karantino kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas trumpą laiką – nuo 2015 m. vasario 24 d. iki 2015 m. kovo 3 d., jam teko ne mažiau kaip 3,98 kv. m. Todėl nėra pagrindo pripažinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu. Kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl netinkamų jo gyvenimo sąlygų Marijampolės PN kreipęsis nebuvo (b. l. 29), jo teiginiai, kad karantino kameroje nebuvo vėdinimo, dėl to joje trūko oro, paneigti byloje esančiais įrodymais – Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. vasario 6 d. pažyma (b. l. 23), iš kurios matyti, kad karantino kamerose yra įrengti atidaromi langai ir buvo sudarytos sąlygos vėdinti patalpą, be to, Marijampolės PN įrengta ventiliacijos sistema (b. l. 9).

24. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų taip pat matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi ABTĮ nustatytų procesinių priemonių ir išsireikalavo iš Marijampolės PN įrodymus, susijusius su ginčo dalyku (b. l. 4). Teisėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai: iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

26. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su galbūt padarytu jo teisių pažeidimu, pirmosios instancijos teismo buvo teisėtai nepripažinti pagrįstais.

27. Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl naujų, tik apeliaciniame skunde nurodytų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN aplinkybių (t. y. dėl jo laikymo 5 paras baudos izoliatoriuje), kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismo priimtame nagrinėti pareiškėjo skunde ir kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Be to, šie pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai abstraktūs, nekonkretizuoti, nepagrįsti jokiais įrodymais, o Marijampolės PN, teikdami atsiliepimą į skundą, pateikė išsamius duomenis apie pareiškėjo laikymą konkrečiose Marijampolės PN patalpose, be to, nurodė ir laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo konvojuotas į kitas įkalinimo įstaigas (b. l. 10–11), todėl šiais duomenimis abejoti nėra pagrindo.

28. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė