2021-03-03 Nr. AB-4530-3-62-3-00743-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-137-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00743-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas Kauno AVPK areštinės kamerose, kurių plotas nuo 6 kv. m iki 10 kv. m kartu su dviem – trimis asmenimis, įskaitant ir patį pareiškėją. Buvo pažeista minimali vienam asmeniui turinti tekti ploto norma, be to, gyvenamąjį plotą dar labiau mažino kamerose esantys baldai ir įrenginiais. Patalpoje beveik nebuvo laisvos vietos judėti, todėl pareiškėjas turėjo nuolat sėdėti arba gulėti. Dėl tokių veiksmų patyrė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, neturtinę žalą įvertina 5 000 Eur suma.

3. Pareiškėjas skundėsi, kad patalpose nebuvo ventiliacijos, neužtikrinamas tinkamas apšvietimas ir privatumas besinaudojant sanitariniu mazgu. Langas kameroje neatsidarė, pareigūnai neduodavo lango rankenos, langas buvo užtamsintas, jį uždengė grotos, todėl buvo ribotas natūralios šviesos patekimas. Kameroje apšvietimas neatitiko nustatytų reikalavimų, nes buvo tik 2 lemputės po 36 vatus, kurios tinkamai neapšviesdavo kameros. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo tinkamos ventiliacijos, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, nuteistiesiems atlikus gamtinius reikalus, jautėsi nemalonus kvapas, kas pareiškėją labai trikdė, kėlė stresą. Sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, atskirtas sienele, tačiau nėra jokios kabinos. Areštinės kameros yra stebimos vaizdo stebėjimo kameromis, klausomasi pokalbių todėl pareiškėją galėjo stebėti pareigūnai (ir pareigūnės moterys) visada, net ir naudojantis sanitariniu mazgu, jis jautėsi visada įsitempęs. Pareiškėjas nurodė, kad pareigūnai užeidavo į kamerą neįspėję, neįsitikinę, ar pareiškėjas nesinaudoja sanitariniu mazgu. Unitazas yra šalia durų. Dėl nurodytų sąlygų pareiškėjas patyrė stresą, buvo pažeistas jo orumas, patyrė dvasinius, psichologinius išgyvenimus, jautė diskomfortą, todėl neturtinę žalą įvertino 10 000 Eur.

4. Dėl atsakovo atstovo atsiliepimo pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kad Kauno AVPK melagingai nurodė apie tai, kad pareiškėjas kamerose daugiausiai buvo laikomas vienas, taip pat dėl atitvertų sanitarinių mazgų įrengimo kamerose. Kamerose pareigūnai stebi vaizdą visur – matosi, kaip žmogus rengiasi, prausiasi, naudojasi sanitarinius mazgu.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno AVPK, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Kauno AVPK buvo laikomas nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. (kameroje Nr. 209) bei nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 12 d. (kameroje Nr. 309). Abiejų kamerų plotas 12,41 kv. m, sanitarinis mazgas (1,20 m pločio ir 1,40 m ilgio) atskirtas 1,50 m aukščio pertvara. Nuo 2017 metų vidurio kamerose įrengtos kabinos, visiškai atitveriančios sanitarinį mazgą nuo bendros erdvės. Pareiškėjas beveik visą laikotarpį buvo laikomas vienas, išskyrus tam tikrus trumpus laikotarpius, kai buvo laikomas kartu su kitu asmeniu. Atsakovo atstovo teigimu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 58 punkto reikalavimai, kadangi pareiškėjui atiteko daugiau kaip 5 kv. m ploto.

7. Areštinėje, kuri pastatyta 2007 metais, yra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema, taip pat įrengtos ventiliacinės angos virš sanitarinių mazgų, be to, kameros gali būti vėdinamos per atidaromus langus, kurie dėl saugumo yra padengti matinio stiklo apsaugine uždanga. Langus areštantų prašymu gali atverti tik areštinės darbuotojai. Areštinėje yra laikomi visuomenei potencialiai pavojingi asmenys, todėl pilnas langų atvėrimas yra neįmanomas. Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte yra nurodyta, jog areštinės kamerose įrengtas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos.

8. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktą policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios patalpos 120–130 cm aukščio pertvara, tokia pertvara ir buvo įrengta kamerose. Kadangi 2017 metų viduryje areštinės kamerose buvo įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos visiškai atitveriančios kabinos su varstomomis durimis, o pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 12 d.) buvo laikomas esant sanitariniam mazgui visiškai atitvertam, atmestini pareiškėjo teiginiai dėl neužtikrinamo privatumo. Nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas didžiąją laiko dalį kameroje buvo laikomas vienas, todėl jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti tik minimaliai apribota.

9. Areštinės kamerose vykdomas vaizdo stebėjimas siekiant stebėti laikino sulaikymo patalpose uždarytų asmenų elgesį bei siekiant apsaugoti jų gyvybę, sveikatą nuo kitų uždarytų asmenų veikų ar savęs žalojimo. Vaizdo stebėjimas nevykdomas sanitarinio mazgo erdvėje. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas du kartus sirgo peršalimo ligomis, buvo paskirtas medikamentinis gydymas. Laikymo areštinėje laikotarpiais pareiškėjas nepareiškė jokių nusiskundimų ir nepateikė skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų. Atsakovo atstovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl neturtinė žala negalima. Be to, pareiškėjo delsimas pasinaudoti teismine gynyba beveik dvejus metus nuo tariamus neigiamus išgyvenimus sukėlusių veiksmų leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas nepatyrė dvasinės skriaudos, kuri galėtų būti įvertinta piniginiu ekvivalentu.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. liepos 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariate nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. buvo neužtikrintas pareiškėjo privatumas, o likusią skundo dalį atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno AVPK areštinėje buvo laikomas kameroje Nr. 209 nuo 2016 m. lapkričio 7 d. 16.12 val. iki 2016 m. lapkričio 10 d. 09.04 val., o kameroje Nr. 309 – nuo 2017 m. spalio 9 d. 16.33 val. iki 2017 m. spalio 12 d. 10.49 val. (iš viso laikomas 5 paras).

12. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ploto areštinės kameroje trūkumo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Veiklos taisyklės) 58 punktu, kuriame nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas pažymėjo, kad iki 2017 m. balandžio 4 d. galiojusių Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas analogiškai nustatė, jog asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

13. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad areštinės kamerų Nr. 209 ir Nr. 308 plotas – 12,41 kv. m, kameros yra dvivietės, jose 1,68 kv. m (1,20 m x 1,40 m) ploto erdvė sanitariniam mazgui atskirta 1,50 m aukščio sienele nuo gyvenamosios patalpos. Įvertinęs asmens paskirstymo į kameras išrašo duomenis, teismas nurodė, kad nuo 2016 m. lapkričio 7 d. 16.12 val. iki 2016 m. lapkričio 8 d. 18.21 val., nuo 2016 m. lapkričio 9 d. 08.25 val. iki 2016 m. lapkričio 10 d. 09.04 val., nuo 2017 m. spalio 9 d. 16.33 val. iki 2017 m. spalio 10 d. 17.29 val., nuo 2017 m. spalio 11 d. 08.16 val. iki 2017 m. spalio 12 d. 08.25 val. pareiškėjas kamerose didžiąją laiko dalį buvo vienas, todėl tik trumpais laikotarpiais buvo laikomas dviese. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas atsikirtime nurodė, jog visu ginčo laikotarpiu buvo laikomas dviese, todėl atsižvelgęs į šią aplinkybę, kad areštinės kamerose buvo 2 suimtieji, teismas apskaičiavo, kad vienam asmeniui atiteko 5,35 kv. m ploto. Teismas konstatavo, kad Kauno AVPK areštinėje vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto dydis, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą, buvo didesnis nei 5 kv. m, todėl pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.

14. Nagrinėjamu atveju nenustatęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo (kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto) teismas nurodė, jog apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas neatimamas.

15. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 12–16 punktais. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo pateiktais duomenimis areštinė pastatyta 2007 metais, joje įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema, taip pat virš sanitarinių mazgų įrengtos papildomos ventiliacinės angos. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 8 d. patikrinimo akte nenustatyti pažeidimai dėl ventiliacijos ir apšvietos bei nurodyta, jog kamerose įrengtas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, ventiliacija vykdoma per langus, taip pat veikia mechaninė vėdinimo sistema.

16. Pažymėjęs, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nedetalizavo, kaip apskaičiuotas oro judėjimo greitis, leidžiantis daryti išvadą, kad buvo netinkama ventiliacija, kaip apskaičiuota dirbtinė apšvieta kameroje, o tik deklaratyviai nurodė, kad buvo dvi lemputės po 36 vatus. Nors atsakovas pripažino, kad kamerų langai yra be rankenų ir kad būtina kreiptis į areštinės darbuotojus norint atidaryti langus, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, jog jis kreipėsi į areštinės darbuotojus dėl langų atidarymo, o pareigūnai nesutiko atidaryti langų. Teismo vertinimu, byloje nebuvo jokių duomenų apie pareiškėjo rašytus skundus administracijai dėl šių aplinkybių. Byloje taip pat nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teismui abejoti netinkama dirbtine apšvieta, ventiliacija ginčo kamerose. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, apšvietos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl yra nepagrįsti ir juos atmetė.

17. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas, teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančiame teisiniame reguliavime nebuvo įtvirtintas imperatyvus reikalavimas areštinės kamerose esančius sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas (kabinas), tačiau yra numatyta galimybė sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto atitverti 1,5 metro aukščio pertvara.

18. Teismo vertinimu, bylos duomenys – Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai – patvirtino, kad sanitariniai mazgai areštinėje įrengti formaliai laikantis teisės aktų reikalavimų, tačiau vis dėlto pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai atskirtas, kadangi jis negalėjo nestebimas naudotis sanitariniu mazgu.

19. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais užtikrinimo, teismas sprendė, kad areštinės kameroje Nr. 209, kurioje sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik pertvara ir nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. (2,5 paros) nebuvo užtikrintas. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, jog nuo 2017 metų vidurio kamerose yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos visiškai atitveriančios kabinos varstomomis durimis, todėl šių duomenų pagrindu sprendė, jog kameroje Nr. 309 nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 12 d. buvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

20. Analizuodamas pareiškėjo nusiskundimus, kad areštinėje nuolat buvo stebimas vaizdo kamerų pagalba, klausomasi pokalbių, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 4 dalį nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai; šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės. Pagal Vaizdo stebėjimo būdu užfiksuotų duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2015 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-963 5 punktą vaizdo duomenys tvarkomi siekiant užtikrinti asmenų teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės apžeidimų prevenciją, atskleidimą ir tyrimą.

21. Įvertinęs Kauno AVPK atsiliepime pateiktus paaiškinimus, kad areštinės kamerose vykdomas vaizdo stebėjimas siekiant stebėti laikino sulaikymo patalpose uždarytų asmenų elgesį be siekiant apsaugoti jų gyvybę, sveikatą nuo kitų uždarytų asmenų veikų ar savęs žalojimo; areštinėje, prieš patenkant į sulaikymo kameras, yra informacinis pranešimas apie vykdomą vaizdo stebėjimą, vaizdo stebėjimas nevykdomas sanitarinio mazgo erdvėje, teismas darė išvadą, kad teisės aktuose yra numatyta galimybė suimtųjų priežiūrai pasitelkti technines priemones bei vykdyti jų nuolatinį vaizdo stebėjimą. Byloje nebuvo jokių duomenų, patvirtinančių, jog Kauno AVPK areštinėje laikomų asmenų priežiūra techninių priemonių pagalba buvo vykdoma neteisėtai. Teismas konstatavo, jog nenustatyta, kad vaizdo duomenų tvarkymas būtų pažeidęs pareiškėjo teises.

22. Dėl pokalbių klausymosi teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kaip pasireiškė dėl to jo patirta neturtinė žala bei kokias pasekmes ji sukėlė. Teismas atkreipė dėmesį, jog dėl pokalbių klausymosi pareiškėjas į kompetentingas institucijas nesikreipė, todėl nebuvo nustatyta, kad apskritai pareiškėjo pokalbių buvo klausomasi.

23. Apibendrindamas teismas konstatavo, jog atsakovo atstovas nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. (2,5 paros) pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą besinaudojant sanitariniu mazgu.

24. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų apie netinkamų sulaikymo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant sulaikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

25. Spręsdamas dėl pareiškėjui atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo formos teismas pažymėjo, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

26. Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę (2,5 paros), nenustatęs, kad dėl šio pažeidimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į areštinės administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas darė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 27. Pareiškėjas D. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 22 d. sprendimą.

28. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. buvo neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutinka, prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėti bylą ir tenkinti pareiškėjo skundą visiškai.

29. Lietuvos valstybė, atstovaujamas Kauno AVPK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovo atstovo teigimu, apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies 5–6 punktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą bei motyvuotai sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti apeliantui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsakovo atstovas atsiliepime į Apeliacinį skundą iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui pateikto atsiliepimo argumentus dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Kauno AVPK areštinėje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Kauno AVPK įvairiais jo laikymo laikotarpiais.

32. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Kauno AVPK areštinėje nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. (2,5 paros) nebuvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tačiau kitas pareiškėjo pretenzijas atmetė kaip nepagrįstas ir neįrodytas, taip pat atmetė reikalavimą priteisti piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo Lietuvos Respublikos administracinio teismo išnagrinėti bylą ir tenkinti jo skundą.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

36. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų laikotarpiais neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto, privatumo naudojantis sanitariniu kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

38. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą; neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Kauno AVPK veiksmų (neveikimo) ginčo mazgu, tinkamų higienos sąlygų kameroje (ventiliacijos, apšvietimo, galimybės išvėdinti kamerą per langą), privatumo neužtikrinimu, kadangi kamera buvo stebima vaizdo kameromis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo šalių paaiškinimus ir byloje esančius įrodymus, nustatė, kad nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 12 d. pareiškėjui tekęs plotas kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, higienos sąlygos, susijusios su patalpų vėdinimu, apšvieta, taip pat atitiko higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Kauno AVPK areštinėje laikomų asmenų stebėjimas per vaizdo kameras nustatytas teisės aktuose ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

39. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų suėmimo sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl su tuo susijusių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo suėmimo sąlygų Kauno AVPK areštinėje.

40. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. buvo neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtino, jog Kauno AVPK areštinės kamerose sanitarinis mazgas nuo likusio ploto buvo atitvertas tik 120–130 cm sienele. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodydamas, jog nuo 2017 metų vidurio sanitariniai mazgai kamerose buvo atskirti pertvaromis su durimis, šiems teiginiams pagrįsti pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų (fotonuotraukų, pertvarų montavimo darbų atlikimą pagrindžiančių dokumentų ir pan.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo neužtikrintas ne tik pirmosios instancijos teismo nurodytu laikotarpiu (nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d.), bet ir nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 12 d., todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje tikslintinas.

41. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl neužtikrinto pakankamo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės atstovo Kauno AVPK veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

42. Vertinant apeliacinio skundo teiginį, kad pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

43. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

44. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo suėmimo sąlygas, nustatyto pažeidimo ir ginamų vertybių pobūdį, pažeidimo trukmę, mąstą ir kitus reikšmingus kriterijus, sprendė, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti pažeidimo pripažinimas pakankama ir proporcinga satisfakcija.

45. Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

46. Teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamu atveju konstatuotas pažeidimas pareiškėjui galėjo sukelti tik nežymų trumpalaikį nepatogumą. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu atskirais periodais, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d., bet ir nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 12 d., iš viso 8 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas 120–130 cm aukščio pertvara. Tačiau, bylos duomenimis, pareiškėjas didžiąją dalį vertinto laikotarpio kamerose buvo vienas, byloje nenustatyta, kad Kauno AVPK pareigūnai, pažeisdami etikos reikalavimus, sąmoningai stebėjo pareiškėją besinaudojantį sanitariniu mazgu. Vertintas laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, be to, bylos duomenimis, pareiškėjas iš Kauno AVPK atitinkamai 2016 m. lapkričio 10 d. ryte (9.04 val.) ir 2017 m. spalio 12 d. ryte (10.49 val.) išvyko į kitą suėmimo įstaigą. Taigi dalį vertinto laikotarpio jis faktiškai jau nebuvo Kauno AVPK.

47. Byloje nenustatyta, kad dėl pareiškėjo laikymo Kauno AVPK areštinėje sąlygų atsirado žalingų padarinių pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, pareiškėjas nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų Kauno AVPK administracijai nereiškė. Taigi nustatyti trumpalaikiai pažeidimai (atskirais laikotarpiais, iš viso beveik 8 paras) nebuvo itin reikšmingi, intensyvūs ir galintys sukelti itin neigiamas pasekmes.

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, sprendžia, jog pripažinimas, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas laikymo sąlygas Kauno AVPK, yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

49. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia apeliacinio skundo argumentai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, pripažįstant, kad Kauno AVPK areštinėje nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 12 d. pareiškėjo D. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas suėmimo sąlygas buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, tačiau patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, jos antrą pastraipą išdėstant taip: „Pripažinti, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 12 d. pareiškėjo D. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas suėmimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimuti Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė