2019-12-11 Nr. AB-23311-3-61-3-00298-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2011-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00298-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Airijos Respublikoje registruota bendrovė Ryanair DAC (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2018 m. sausio 24 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pajėgų valdymo valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. IN/8207/88/LT/17 (toliau – ir Nutarimas); 2) netenkinus pirmojo prašymo, sumažinti paskirtą baudą iki minimalios Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme (toliau – ir Įstatymas) numatytos baudos.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarime konstatuota, jog pareiškėjas (vežėjas) nustatyta tvarka nepateikė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir už tai jam skirtina 4 200 Eur bauda. Pareiškėjas nesutikimą su konstatuotu pažeidimu grindžia įsitikinimu, kad 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (toliau – ir Direktyva 2004/82/EB, API direktyva) nuostatos į Lietuvos nacionalinę teisę buvo perkeltos netinkamai, nesivadovaujant Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonėje Nr. 9/2006 „Dėl Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo“, patvirtintoje 2006 m. rugsėjo 28 d. (toliau – ir Nuomonė), pateiktomis gairėmis.

Tvirtino, jog Direktyvoje 2004/82/EB numatyta daug mažesnė perduotinų keleivio duomenų apimtis negu Įstatyme ir Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų ir informacijos apie oro vežėjus teikimo informacijos apie keleivius padaliniui tvarkos apraše, patvirtintame Policijos generalinio komisaro 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 5‑V-1091 (toliau – ir Duomenų perdavimo tvarka). Reikalavimas teikti platesnės apimties duomenis, t. y. keleivių duomenų įrašo (angl. Passenger Name Record) duomenis (toliau – ir PNR duomenys) prieštarauja Direktyvai 2004/82/EB, 1995 m. spalio 24 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva 95/46/EB) ir Nuomonei, todėl tokio reikalavimo pagrindu priimtas Nutarimas yra neteisėtas ir naikintinas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą duomenų saugojimo trukmę, kuri daug ilgesnė nei įtvirtintoji Direktyvos 2004/82/EB 6 straipsnyje, todėl Nutarimas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, t. y. Direktyvos 2004/82/EB reikalavimams dėl informacijos saugojimo terminų.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad procesiniai dokumentai buvo siunčiami į oficialią Bendrovės buveinę, esančią Airijoje, nepaisant to, kad, atsižvelgdama į didelį Bendrovės darbuotojų ir filialų, atstovybių skaičių, Bendrovės atstovė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) ne kartą prašė dokumentus siųsti Bendrovės skyriui, atsakingam už skrydžių informaciją, įsteigtam Londono Stanstedo oro uoste, todėl nebuvo užtikrinta Bendrovės teisė korespondenciją gauti nurodytu įteikimo adresu, numatyta Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje, ir tai sudaro papildomą pagrindą panaikinti Nutarimą.

Pareiškėjo vertinimu, jam skirta bauda per didelė, nes jis bendradarbiavo su atsakovu, padėjo išaiškinti numanomą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui, t. y. teikė pagalbą atliekant tyrimą. Pareiškėjas tvirtino ir tai, jog atsakovas (jo informacijos apie keleivius padalinys) niekaip neinformavo pareiškėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne Europos Sąjungos valstybių, duomenis pagal Direktyvą 2004/82/EB, nesutaikė pakankamo laiko pritaikyti duomenų bazes ir atlikti kitus veiksmus, kad būtų užtikrintas:

1) duomenų pateikimas laiku ir tarp šalių suderintomis priemonėmis, 2) saugus, laikantis visų asmens duomenų apsaugos reikalavimų, duomenų perdavimas padaliniui, bei 3) vežėjo informacinių sistemų pritaikymas prie padaliniui tinkamų sistemų, išvardytų Duomenų perdavimo tvarkos II skyriuje. Pareiškėjas kitose valstybėse keleivių duomenis pagal Direktyvą 2004/82/EB teikia naudodamas „Type B“ informacinę sistemą, kuri kol kas nėra suderinta su padalinio informacine sistema. Tai, kad kol kas nėra užtikrintos techninės galimybės Bendrovei teikti keleivių duomenis per KPIS sistemą, 2017 m. gruodžio 13 d. garso konferencijos metu patvirtino ir pats padalinys, o dėl techninių galimybių buvo susitarta tik minėtos konferencijos metu.

3. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 10 d. teismui pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, pateikiant klausimus dėl duomenų apimties pagal Direktyvą 2004/82/EB ir Direktyvą 95/46/EB bei dėl duomenų saugojimo termino.

4. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas akcentavo, kad Nutarimas priimtas vykdant Įstatymą, kuriuo įgyvendinama ne tik Direktyva 2004/82/EB, todėl ginčo dalykas negali būti ribojamas vien Direktyvos 2004/82/EB nuostatomis. Atsakovas nepritarė pareiškėjo pozicijai, kad Lietuvos nacionalinė teisė nesuderinama su Direktyvos 2004/82/EB nuostatomis, ir pažymėjo, kad vėlesnėje direktyvoje – 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (toliau – ir Direktyva (ES) 2016/681) – nurodyti teiktini duomenys apima Direktyvoje 2004/82/EB nurodytus duomenis bei papildomus duomenis.

Abi minėtos direktyvos, kurių nuostatos persidengia, į nacionalinę teisę buvo perkeltos Įstatymu, o jų pagrindu teikiami duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. Direktyvoje 2004/82/EB ir Direktyvoje (ES) 2016/681 nustatytas skirtingas keleivių duomenų tvarkymo režimas, duomenų saugojimo terminas ir kt. yra realizuojami techninėmis priemonėmis, tokią sistemą Europos Komisija yra pripažinusi gerąja praktika. Dėl teiktinų keleivių duomenų apimties atsakovas pastebėjo, jog tik dalis Įstatymo reikalaujamų pateikti duomenų yra papildomi, lyginant su Direktyvos 2004/82/EB reikalavimais, bet šiuo atveju pareiškėjas nepateikė iš viso jokių reikalaujamų duomenų, t. y. nei reikalaujamų pagal Direktyvą 2004/82/EB, nei pagal Direktyvą (ES) 2016/681.

Kitaip tariant, pareiškėjas savo pareigos neįvykdė jokia apimtimi, o tokie jo veiksmai nėra atsitiktiniai, vien šiuo metu dėl to yra pradėta mažiausiai 18 bylų. Pareiškėjo samprotavimai ir nuorodos į Nuomonę yra neaktualūs, neatspindi teisinio reguliavimo pokyčių per pastaruosius 10–11 metų, be to, Nuomonė nėra Europos Komisijos oficiali pozicija. Atsakovo įsitikinimu, Direktyva 2004/82/EB suteikia diskreciją valstybėms narėms nuspręsti dėl duomenų saugojimo terminų, o pareiškėjas skunde Direktyvos 2004/82/EB 6 straipsnio nuostatas citavo selektyviai, kas galėjo suklaidinti teismą.

Atsakovas nesutiko su skundo teiginiais, kad Bendrovė nebuvo tinkamai informuota apie pažeidimo tyrimą, ir paaiškino, kad dokumentai registruotu paštu Bendrovės buveinės adresu buvo išsiųsti anksčiau Įstatyme įtvirtinto termino, iš karto pateikiant vertimą į anglų kalbą, dokumentų kopijos papildomai pateiktos Bendrovės atsakingiems asmenims elektroniniu paštu. Pareiškėjo argumentai apie Bendrovės dydį ir jos darbuotojų skaičių laikytini nereikšmingais, nes pranešimo įteikimas darbuotojui yra pripažįstamas tinkamu pranešimo įteikimu, o bylos šalis pati yra atsakinga už efektyvų informacijos judėjimą įmonės viduje.

Kitas adresas, kuriuo pareiškėjas pageidavo gauti dokumentus, pranešimo dėl bylos nagrinėjimo metu dar nebuvo pateiktas Departamentui, o nurodytas tik 2017 m. gruodžio 20 d. elektroniniame laiške. Atsakovas nesutiko, jog pareiškėjui skirta bauda yra per didelė ir turėtų būti mažinama, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kadangi, priešingai nei teigė pareiškėjas, jokie aktyvūs jo veiksmai, kuriais būtų siekiama suteikti pagalbą atliekamam pažeidimo tyrimui, nebuvo nustatyti. Iš tiesų pareiškėjas net trukdė tyrimui ir procesui, nes tyčia klaidino Departamento Pajėgų valdymo valdybą ir vilkino procesą, teigdamas, kad nė vienu iš įprastų komunikacijos tarp Bendrovės ir Departamento būdų negavo oficialių įspėjimų dėl atsakomybės taikymo ir procesinių dokumentų.

6. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjas negalėjo nežinoti apie pareigą teikti keleivių, atvykstančių iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, duomenis pagal Direktyvą 2004/82/EB, nes ši direktyva galioja visoje Europos Sąjungoje jau daugiau nei dešimtmetį, o pareiškėjas vykdo daug skrydžių iš ne Europos Sąjungos valstybių į Europos Sąjungos teritoriją ir neabejotinai teikė duomenis kitų valstybių įgaliotoms institucijoms. Analogiškos Įstatymo nuostatos įsigaliojo 2007 m. rugsėjo 1 d. 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, pareiga teikti keleivių duomenis buvo ne nustatyta naujai, o išliko, tik buvo pakeistas duomenų teikimo būdas (elektroninių ryšių priemonėmis).

Departamentas 2016 m. spalio 14 d. raštu Nr. 5-S-8090 informavo visus vežėjus, įskaitant ir pareiškėją, apie teisinio reguliavimo pasikeitimus ir pakvietė į pasitarimą, skirtą pasikeitimams aptarti. Bendrovės atstovai nedalyvavo 2016 m. spalio 28 d. pasitarime, tačiau Bendrovės atstovė A. M. P. informavo apie kvietimo gavimą ir paprašė persiųsti jai visą susijusią informaciją. Po pasitarimo vežėjams buvo išplatinta pasitarimo atmintinė ir suteikta galimybė teikti pastabas dėl rengiamos Duomenų teikimo tvarkos, apie tai informuota ir A.

M. P., tačiau Bendrovė nepateikė jokių pastabų dėl šio teisės akto projekto. Atitinkamus pranešimus Departamentas vežėjams siuntė ir vėliau, 2017 m. balandžio 5 d., gegužės 9 d. ir rugsėjo 12 d. Departamento iniciatyva organizuoti susitikimai ir vaizdo konferencijos su pareiškėjo atstovais, siekiant aptarti keleivių duomenų teikimo teisinius, techninius ir sistemų suderinamumo klausimus. Pareiškėjas, nepaisant atsakovo pastangų, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų keleivių duomenų teikimo sistemoms derinti, vengė atsakyti į raginimus pradėti realius darbus.

Tai, kad pareiga teikti keleivių duomenis kyla iš abiejų direktyvų (ir 2004/82/EB, ir (ES) 2016/681), buvo aiškiai nurodoma Departamento Bendrovei siųstuose raštuose. Pareiškėjas konkrečius darbus dėl sistemų suderinimo ir duomenų teikimo pradėjo tik sužinojęs apie jo atžvilgiu taikomą atsakomybę, susitarimas pasiektas 2017 m. gruodžio 13 d. vaizdo konferencijos metu. Mažiau nei per mėnesį nuo paskutinės vaizdo konferencijos dienos pareiškėjo ir atsakovo informacinių technologijų specialistai atliko beveik visus reikalingus duomenų teikimo testavimo ir informacinių sistemų suderinimo darbus.

Šios aplinkybės, atsakovo nuomone, paneigia pareiškėjo argumentus, kad jis nebuvo informuotas ir nežinojo apie privalomumą teikti keleivių duomenis pagal Direktyvą 2004/82/EB ir jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pritaikyti savo duomenų bazes bei atlikti kitus veiksmus. Be to, pareiškėjas iki šiol teisės aktų nustatyta tvarka ir forma nėra oficialiai pareiškęs apie pasirenkamus duomenų teikimo būdus, formatus bei pateikęs kitą reikalaujamą informaciją, nors ne kartą buvo ragintas tai padaryti, o komunikacijos metu iki Nutarimo priėmimo dienos nuolat keitė nuomonę ir aiškiai nenurodė, kokį duomenų teikimo formatą ir būdą pasirenka keleivių duomenų perdavimui.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Ryanair DAC skundą.

8. Teismas nustatė, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. lapkričio 21 d. surašė įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 5-IL-5980, kuriame užfiksuota, jog Ryanair DAC 2017 m. lapkričio 16 d. 20.43 val. į Kauno oro uostą atskraidino 165 keleivius iš Tel Avivo oro uosto, tačiau nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Departamentas 2017 m. lapkričio 21 d. pranešimu dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-s-11035 informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimą, siūlydamas iki 2017 m. gruodžio 21 d. susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti paaiškinimus raštu.

9. Departamentas, posėdžio metu išnagrinėjęs vežėjo Ryanair Įstatymo pažeidimo bylą, Nutarimu nustatė, kad 2017 m. lapkričio 16 d. 20.43 val. Ryanair į Kauno oro uostą, Lietuvos Respubliką, atskraidino 165 keleivius iš Tel Avivo oro uosto, Izraelio Valstybės, tačiau nustatyta tvarka nepateikė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir tokiu būdu pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Už minėtą pažeidimą pareiškėjui skirta 4 200 Eur bauda.

10. Teismas, palyginęs Įstatymo, Direktyvos 2004/82/EB ir Direktyvos (ES) 2016/681 nuostatas, kurių pagrindu pareiškėjui kilo abejonių dėl nacionalinės teisės normų teisėtumo, priėjo prie išvados, kad Įstatymo pagrindu prašomi pateikti bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys atitinka minėtose direktyvose, kurios įgyvendinamos Įstatymu, nurodytus duomenis. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad direktyvų nuostatos, apibrėžiančios įgaliotoms institucijoms teiktinus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis, į nacionalinę teisę yra perkeltos netinkamai ir Įstatymo pagrindu teiktini bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys yra pertekliniai direktyvose nustatyto reguliavimo prasme. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, patirtinančių, kad Bendrovė, vadovaudamasi Įstatymu, Direktyva 2004/82/EB ar Direktyva (ES) 2016/681, teikė įgaliotam padaliniui kokius nors bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis, pareiškėjas šios aplinkybės nekvestionuoja ir neginčija, taigi pareiškėjas, nustatyta tvarka nepateikdama Įstatymo 1 priede nurodytų duomenų, kurie iš esmės atitinka minėtose direktyvose nurodytus duomenis, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį.

11. Teismas taip pat nepritarė pareiškėjo pozicijai dėl Įstatyme, Direktyvoje 2004/82/EB ir Direktyvoje (ES) 2016/681 įtvirtintų duomenų saugojimo terminų. Akcentavo, jog Direktyvoje 2004/82/EB nėra įtvirtintas absoliutus įpareigojimas nustatyti nacionalinį reglamentavimą, pagal kurį surinkti duomenys būtų sunaikinti per 24 valandas po perdavimo, joje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis, jei tokia būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. Įstatyme nustatytas reglamentavimas dėl duomenų saugojimo terminų ir tvarkos yra analogiškas numatytajam Direktyvoje (ES) 2016/681 ir neprieštarauja Direktyvai 2004/82/EB.

12. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie netinkamą procesinių dokumentų įteikimą pagrįstumo, nustatė, kad Departamento 2017 m. lapkričio 21 d. pranešimas dėl bylos nagrinėjimo, kuriuo Bendrovė informuota apie bylos nagrinėjimo datą, susipažinimo su bylos medžiaga bei paaiškinimų raštu pateikimo terminais, išsiųstas Bendrovės buveinės adresu: Airside Business Park, Swords, Dublin. Be to, 2017 m. lapkričio 23 d. minėto pranešimo ir Departamento Pajėgų valdymo valdybos 2017 m. lapkričio 21 d. Įstatymo pažeidimo protokolo kopijos išsiųstos Bendrovei elektroniniu paštu adresais: customerqueries@ryanair.com, pastora@ryanair.com, dalya@ryanair.com, szyfferk@ryanair.com, siwinskaa@ryanair.com. Taigi, šis pranešimas elektroniniu paštu išsiųstas asmenims, su kuriais atsakovas anksčiau bendravo ginčo klausimais, be kita ko, A. M. P., kuri nurodė esanti Bendrovės atstovė, atsakinga už ryšius su institucijomis Direktyvos 2004/82/EB ir Direktyvos (ES) 2016/681 pagrindu teikiamos informacijos klausimais. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas netinkamai įteikė procesinius dokumentus pareiškėjui ir tokiu būdu pažeidė Įstatymo nuostatas.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjui skirtos baudos dydį – 4 200 Eur, pažymėjo, jog ši bauda atitinka Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį. Nors pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimui buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertintina kaip pagalba tyrimui. Be to, Įstatymo 191 straipsnyje nustatyta vežėjo pareiga teikti duomenis yra susijusi su itin svarbiu visuomenei tikslu – teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, prevencija, nustatymu ir tyrimu. Todėl, teismo vertinimu, paskirtos baudos dydis yra adekvatus padaryto pažeidimo mastui.

14. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas tinkamai įvertino su nagrinėjamu ginču susijusias aplinkybes ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas, nepateikdamas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį, ir paskyrė jam nuobaudą, kuri yra pagrįsta ir adekvati padaryto pažeidimo mastui. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas atmestas.

15. Teismas netenkino prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nes jam nekilo abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo.

III. 16. Pareiškėjas Ryanair DAC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

17. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, vertindamas Įstatymo nuostatų teisėtumą, neatsižvelgė į tai, kad Direktyva 2004/82/EB ir Direktyva (ES) 2016/681 yra priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, jose įtvirtinamas skirtingas reguliavimas, o reikalavimas pateikti keleivių duomenis pagal vieną iš jų vežėjui kol kas nekyla. Pakartoja, kad Direktyvoje 2004/82/EB numatyta daug mažesnė teiktinų keleivių duomenų apimtis nei Įstatyme, o tokia situacija, pareiškėjo nuomone, yra nesuderinama ne tik su Direktyvos 2004/82/EB nuostatomis, bet ir su Direktyvoje Nr. 95/46/EB įtvirtintu reguliavimu (tvarkomi pertekliniai asmens duomenys), ir sudaro pagrindą teigti, jog Direktyva 2004/82/EB į Lietuvos nacionalinę teisę buvo perkelta netinkamai. Pareiškėjo teigimu, jis Direktyvoje 2004/82/EB nurodytą informaciją teikia ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, tačiau tik tiek, kiek nurodoma direktyvoje. Direktyvoje (ES) 2016/681 nurodytus duomenis pareiškėjas įgaliotai Lietuvos institucijai privalės teikti tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. Taigi, Nutarimo priėmimo metu valstybės narės teisės aktai aiškiai prieštaravo Europos Sąjungos teisės aktams, o priešingas teismo sprendimas yra naikintinas. Be to, pareiškėjas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, tvirtina, kad teismas turėjo atsižvelgti į Nuomonę, bet nepagrįstai to nepadarė ir nekonstatavo, jog, Direktyvą 2004/82/EB perkeliant į Lietuvos nacionalinę teisę, nebuvo vadovautasi šioje Nuomonėje pateiktomis gairėmis. Pareiškėjas teigia, jog teismas neteisingai suprato „vieno langelio principą“, nes šis principas reiškia ne galimybę rinkti ir naudotis daugiau duomenų, bet techninių priemonių, naudojamų rinkti, apdoroti skirtingus duomenis, apjungimą, pavyzdžiui, naudojimąsi viena duomenų baze. Pareiškėjas taip pat pakartoja savo argumentus, susijusius su, jo nuomone, Įstatyme neteisėtai nustatytais duomenų tvarkymo terminais.

18. Pareiškėjas tvirtina, jog jis buvo suklaidintas, nes pagrįstai manė, kad visa atsakovo jam siunčiama informacija susijusi su Direktyvos (ES) 2016/681 įgyvendinimu, o, atsiradus prievolei teikti duomenis pagal Direktyvą 2004/82/EB, neturėjo pakankamai laiko ir resursų pritaikyti savo sistemų teikti institucijai keleivių duomenis pagal pastarąją direktyvą. Pareiškėjas pakartoja savo skundo argumentus, kad procesiniai dokumentai jam buvo įteikiami netinkamai, ne jo nurodytu korespondencijos įteikimo adresu, bei kad skirta per didelė bauda, neatsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. jis teikė pagalbą atliekant tyrimą (bendradarbiavo su Departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui), pareiškėjui nebuvo suteikta pakankamai laiko techniškai išspręsti duomenų teikimo galimybes (kitose valstybėse duomenys buvo teikiami naudojant „Type B“ informacinę sistemą, tačiau 2017 m. gruodžio 13 d. vaizdo konferencijos metu susitarta dėl kitokio duomenų teikimo būdo – IBM MQ protokolo), be to, pareiškėjui skirtos baudos dydis neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, duomenis pagal Direktyvą 2004/82/EB, ir jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pritaikyti savo duomenų bazes, tai 2017 m. gruodžio 13 d. garso konferencijos metu pripažino ir įgaliotas Departamento padalinys.

19. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pažymi, jog aplinkybė, kad Direktyvos 2004/82/EB ir Direktyvos (ES) 2016/681 tikslai ir priėmimo laikas yra skirtingi, neturi teisinės reikšmės, nes abiejų šių direktyvų nuostatos į nacionalinę teisę perkeltos tinkamai ir laiku. Direktyvoje (ES) 2016/681 įtvirtinta vežėjo pareiga teikti Direktyvoje 2004/82/EB nurodytų kategorijų keleivių duomenis ir papildomus duomenis, todėl buvo pagrįstai nuspręsta abi šias direktyvas į nacionalinę teisę perkelti tuo pačiu įstatymu, o duomenis tvarkyti vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. Skirtingi direktyvų tikslai tvarkant duomenis realizuojami techninėmis priemonėmis, valdant skirtingų subjektų prieigą prie skirtingų kategorijų duomenų. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nurodytu pareigų, kylančių iš Direktyvos (ES) 2016/681, atsiradimo momentu ir pabrėžia, kad ši direktyva buvo priimta 2016 m. balandžio 27 d. ir įsigaliojo 20 dienų po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2016 m. gegužės 24 d. Ši direktyva į nacionalinę teisę turėjo būti perkelta iki 2018 m. gegužės 25 d. Lietuvoje Įstatymas, perkeliantis ir suderinantis Direktyvos 2004/82/EB ir Direktyvos (ES) 2016/681 nuostatas, priimtas 2016 m. birželio 23 d. ir įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., nepažeidžiant Direktyvoje (ES) 2016/681 įtvirtinto galutinio termino. Pareiškėjo argumentai, kuriais jis siekia įrodyti, jog pareiga teikti keleivių duomenis kyla ne iš nacionalinio reguliavimo – Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų, – o tiesiogiai iš Direktyvos 2004/82/EB, yra esminiai ir atmestini. Įstatyme nurodytų teiktinų keleivių duomenų apimtis nėra perteklinė, o įtvirtinto teisinio reglamentavo atitiktį nacionaliniams ir Europos Sąjungos asmens duomenų apsaugos reikalavimams yra patikrinusi Asmens duomenų apsaugos inspekcija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (teisės aktų rengimo ir derinimo procese). Atsakovas pakartoja, kad Nuomonė yra neaktuali, nes ji buvo priimta dar 2006 metais, be to, skelbiamos nuomonės neatspindi Europos Komisijos oficialios pozicijos. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas skundžiamame sprendime iš viso nepasisakė dėl keleivių duomenų rinkimo „vieno langelio principu“, todėl neaišku, ką pareiškėjas ginčija apeliaciniame skunde.

21. Atsakovas, atsakydamas į apeliacinio skundo teiginius, kad pareiškėjas buvo suklaidintas ir nebuvo informuotas apie pareigą teikti institucijai keleivių duomenis pagal Direktyvą 2004/82/EB, pažymi, jog ši direktyva galioja visoje Europos Sąjungoje daugiau nei dešimtmetį, pareiškėjas vykdo daugybę skrydžių iš ne Europos Sąjungos valstybių į Europos Sąjungos teritoriją, todėl pareiškėjas negalėjo nežinoti apie tokio reikalavimo buvimą. Atsakovas toliau pakartoja kitus savo argumentus šiuo aspektu, pateiktus atsiliepime į skundą, taip pat argumentus apie vežėjų informavimą apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą, susirašinėjimą su pareiškėju, jo informavimą apie pažeidimo tyrimą, pareiškėjo vilkinimą atlikti sistemų suderinimo ir duomenų teikimo darbus. Atsakovas pritaria teismo pozicijai, kad susidariusioje situacijoje nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas bendradarbiavo pažeidimo tyrimo metu, aiškinantis numanomą pažeidimą, o jam skirta bauda yra aiškiai per griežta. Atsakovas yra tvirtai įsitikinęs, jog sistemų keleivių duomenims teikti derinimas savalaikiai neįvyko dėl pareiškėjo kaltės, jis apie savo prievoles sužinojo vėliausiai 2016 m. lapkričio mėn., tačiau jų neįvykdė iki 2018 metų, tik 2018 m. kovo 2 d. atsakovui pateikė oficialų pranešimą apie pasirenkamus duomenų teikimo būdus ir formatus.

22. Atsakovo nuomone, net tuo atveju, jei būtų priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neturėtų būti tenkinamas, nes sankcijos peržiūrėjimas nesudaro teisinio pagrindo priteisti tokį atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Policijos departamento 2017 m. gruodžio 29 d. Nutarimo, kuriuo vežėjui Ryanair skirta 4 200 Eur bauda už tai, kad vežėjas, nepateikdamas bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, išnagrinėjusi iš esmės analogišką bylą, pareiškėjo skundą atmetė. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl ko neturėtų vadovautis teismo išaiškinimais paminėtoje byloje.

27. Pareiškėjas, ginčydamas Nutarimą, nurodo, kad teikti duomenis pagal Direktyvą (ES) 2016/681 jis privalėjo tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. Atsižvelgiant į tai, kad skrydis, dėl kurio buvo priimtas ginčijamas Nutarimas, vykdytas 2017 m. lapkričio 16 d., pareiga teikti duomenis pagal Direktyvą (ES) 2016/681 dar neegzistavo. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas pateikti didesnės apimties nei API duomenis, remiantis Įstatymo 191 straipsnio 1 dalimi, prieštarauja Direktyvai 2004/82/EB ir suponuoja netinkamą jos įgyvendinimą nacionalinėje teisėje.

28. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija prieš tai paminėtoje byloje konstatavo, kad Direktyva 2016/681 numato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai jau turi būti įsigalioję valstybėse narėse, o ne terminą, nuo kurio valstybės narės turi teisę pradėti taikyti minėtuosius aktus. Taigi, valstybės narės gali prieš direktyvos įgyvendinimo terminą ją perkelti į nacionalinės teisės sistemą, tačiau bet kokiu atveju jos tai turi padaryti tinkamai. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis galėjo atsirasti tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., t. y. galutinio termino, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi.

29. Direktyva 2004/82/EB buvo priimta 2004 m. balandžio 29 d. ir į Lietuvos nacionalinę teisę perkelta 2006 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. X-747, įsigaliojusiu 2006 m. rugsėjo 1 d. Šios direktyvos tikslas – sugriežtinti pasienio kontrolę ir kovoti prieš nelegalią migraciją, kai vežėjai iš anksto perduoda keleivių duomenis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms (Direktyvos 2004/82/EB 1 str.). Direktyva 2004/82/EB nurodo valstybėms narėms imtis būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją (Direktyvos 2004/82/EB 3 str. 1 d.), o teiktina informacija yra detalizuota Direktyvos 2004/82/EB 3 straipsnio 2 dalyje.

Minėtu Įstatymo pakeitimu, įsigaliojusiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d., Įstatymas buvo papildytas 191 straipsniu, kurio 2 dalyje buvo išvardyta Valstybės sienos apsaugos tarnybai teiktina informacija, atspindėjusi Direktyvos 2004/82/EB 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją. Lietuvos Respublikai ėmusis veiksmų įgyvendinti Direktyvą (ES) 2016/681, be kita ko, buvo pakeistas Įstatymo 191 straipsnis, o Įstatymas – papildytas 1 priedu, kuriame išvardyta po Įstatymo pakeitimo teiktina informacija su išlygomis, turėjusiomis įsigalioti 2018 m. sausio 1 d.

Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas. Direktyvos (ES) 2016/681 tikslai, skirtingai nuo Direktyvos 2004/82/EB, siekiančios gerinti sienų kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija, inter alia yra užtikrinti saugumą, ginti asmenų gyvybę bei saugą ir sukurti PNR duomenų apsaugos tuo atveju, kai juos tvarko kompetentingos valdžios institucijos, teisinę sistemą (Direktyvos (ES) 2016/681 preambulės 5 p.). Pagal Direktyvą (ES) 2016/681 renkami PNR duomenys gali būti tvarkomi tik teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais, kaip numatyta 6 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose (Direktyvos (ES) 2016/681 1 str. 2 d.).

Be to, pagal Direktyvą (ES) 2016/681 renkami duomenys yra didesnės apimties nei nurodytieji Direktyvoje 2004/82/EB ir apima API duomenis (oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys išvardyti Direktyvos (ES) 2016/681 1 priede, kurio 18 punkte kaip vieni tokių duomenų nurodyti visi surinkti išankstinės informacijos apie keleivius (API) duomenys, t. y. teikiami PNR duomenys apima ir API duomenis). Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų, ir nėra argumentuotų priežasčių sutikti su pareiškėjo teigimu, kad toks duomenų rinkimas bei tvarkymas vienoje sistemoje nėra galimas.

30. Pareiškėjas akcentuoja, jog PNR bei API duomenų tvarkymo trukmė yra nevienoda, turi būti atsižvelgiama į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo. Prieš tai paminėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį reguliavimą, sprendė, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami ir užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais bei tvarka. Dėl darbo grupės išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindinis darbo grupės nuomonės nurodymas, jog PNR duomenys nereikalingi ir neturėtų būti naudojami vykdant pasienio kontrolę, atsispindi ir Įstatymo 191 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kuriuos konkrečiai duomenis (o ne visus 1 priede nurodytus PNR duomenis), nurodytu tikslu – siekdama kovoti su nelegalia imigracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, – tvarko Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Be to, pareiškėjas niekaip nepagrindė, kaip atsakovo veika, susijusi su duomenų tvarkymu paminėtais aspektais, pažeidžia ar galėtų pažeisti jo teises ar teisėtus interesus.

31. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad buvo netinkamai informuotas apie administracinę procedūrą, nes pranešimas apie bylą buvo išsiųstas ne jo pageidautu pašto adresu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingais elektroninio pašto adresais, inter alia pranešimas pareiškėjui išsiųstas jo registruotos buveinės adresu. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl ir šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

32. Pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo pranešta apie pareigą teikti duomenis ir suteikta galimybė tam pasiruošti. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai inter alia reiškia, kad pareiškėjas, tiek prieš įžengdamas į atitinkamą rinką, tiek keisdamas savo vykdomos ekonominės veiklos pobūdį ar vystydamas veiklos kryptis (šiuo atveju – pradėdamas vykdyti skrydžius iš ne ES šalių), turi įvertinti su jo vykdoma veikla susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti. Be to, byloje įrodyta, kad atsakovas papildomai ėmėsi veiksmų informuoti pareiškėją apie pareigą teikti privalomus duomenis, todėl pareiškėjo argumentas, jog jis nežinojo arba buvo suklaidintas dėl pareigos teikti privalomus duomenis, yra nepagrįstas.

33. Pareiškėjas teigia, kad paskirta per didelė bauda. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjui yra paskirta akivaizdžiai per didelė bauda. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jam nėra paskirta maksimali bauda, o galimos sankcijos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu, ir pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant pažeidimo tyrimą, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimui buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertintina kaip pagalba tyrimui. Be to, atsižvelgtina į tai, kad buvo pažeistas Įstatymas, susijęs su itin svarbiu visuomenei tikslu, t. y. su teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų prevencija, nustatymu ir tyrimu. Be to, pareiškėjas, atskraidindamas 165 asmenis, nepateikė nė vieno iš keleivio duomenų.

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta prieš tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jo prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė