2023-05-24 Nr. AB-10650-3-61-3-04725-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-337-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04725-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 23S23672 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760209078, galiojantį iki 2024 m. gruodžio 5 d.; priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti skundžiamo Sprendimo galiojimą. Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė argumentais, kad skundžiamas Sprendimas nėra tinkamai pagrįstas, Migracijos departamentas nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir nukrypo nuo aktualios teismų praktikos, t. y. jis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą. Iš jo leidimas laikinai gyventi buvo paimtas ir saugomas Kenos užkardoje, kai jis su sutuoktine vyko atgal į namus ir net nebuvo įleistas į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Lietuva). Pareiškėjo sutuoktinė kaip tik šiuo metu po vaiko priežiūros atostogų grįžta į darbą, o mažametis sūnus pradeda lankyti darželį. Tokios aplinkybės lemia būtiną tėvo ir sutuoktinio realų dalyvavimą šeimos gyvenime, o pareiškėjas net negali atvykti į Lietuvą. Kadangi Migracijos departamentas, besiremdamas faktiškai jau seniai pasibaigusia migrantų banga vis dar teigia, kad yra itin išaugęs darbo krūvis ir nespėja teisės aktų nustatytais terminais spręsti užsieniečių klausimus, objektyvios galimybės kitu pagrindu (pvz. vizos) atvykti į savo namus pareiškėjas neturi. Kadangi bylos nagrinėjimas gali užtrukti, tai gali turėti itin didelių neigiamų pasekmių tiek dėl šeimos santykių ir tėvo bei mažamečio sūnaus ryšio, tiek dėl pareiškėjo vykdomo verslo įsipareigojimų bei atitinkamai šeimos įsipareigojimų bankui. Sprendimas buvo priimtas visiškai formaliai ir neįsigilinus, o pareiškėjui ir jo šeimai tai sukelia itin sunkias pasekmes. Prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati, proporcinga ir leidžianti išvengti itin didelės žalos mažamečio Lietuvos Respublikos piliečio atžvilgiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi pareiškėjo K. M. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl šio straipsnio aiškinimo ir taikymo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui vykstant iš Baltarusijos Respublikos (toliau – ir Baltarusija) į Lietuvos Respubliką pasienyje Lietuvos Respublikos pareigūnai paėmė jo leidimą laikinai gyventi ir paaiškino, kad yra priimtas Migracijos departamento sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl galimos žalos yra deklaratyvūs, grindžiami hipotetinio pobūdžio prielaidomis, be to, ginčijamame Sprendime nesprendžiama dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl skunde nurodyti teiginiai negali būti pakankamas pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Šioje proceso stadijoje prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, teismo vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai, ir nebūtų proporcingas, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas pažymėjo, kad net ir susidarius tokiai situacijai, jog būtų priimtas pareiškėjui palankus galutinis teismo procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje, pareiškėjas savo galbūt pažeistas teises galėtų ginti kitais teisių gynimo būdais, t. y. išsiieškoti patirtą turtinę žalą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtinta teise į žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimą.

Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl prašymą atmetė.

III. Pareiškėjas K. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti skundžiamo Sprendimo galiojimą.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad jis 2023 m. balandžio 1 d. suplanavo su sutuoktine išvykti kelioms dienoms aplankyti savo tėvų į Baltarusiją. Pasienyje Lietuvos Respublikos pareigūnai paėmė jo leidimą laikinai gyventi ir paaiškino, kad yra priimtas Migracijos departamento 2023 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 23S23672, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760209078, galiojantį iki 2024 m. gruodžio 5 d., nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjas pažymi, kad byloje turi būti vertinami kaip įrodyti ir rašytiniais dokumentais pagrįsti faktai, jog pareiškėjas gyvena kartu su sutuoktine V. K., kuri turi sveikatos sutrikimų ir tai yra pagrįsta į bylą pateiktais medicininiais dokumentais. Sutuoktinės vardu yra sudaryta kredito sutartis su banku dėl kredito įsigyjant šeimos būstą, kuri taip pat buvo pateikta teismui, todėl pareiškėjas reikšmingai prisideda prie šeimos biudžeto ir jo pagalba yra būtina kiekvieną dieną. Pareiškėjo sutuoktinė, užbaigusi vaiko priežiūros atostogas, pradėjo dirbti, o mažametis sūnus pradėjo lankyti darželį. Tiek darbo sutartis, tiek sutartis su darželiu teismui buvo pateiktos. Todėl yra akivaizdu, kad tokios aplinkybės lemia būtiną tėvo ir sutuoktinio realų dalyvavimą šeimos gyvenime, o pareiškėjas net negali atvykti į Lietuvą. Mažamečio vaiko priežiūra, kai sutuoktinė turi reikšmingų sveikatos problemų, yra reikšminga aplinkybė, kurią pareiškėjas pagrindė ir įrodė rašytiniais į bylą pateiktais dokumentais, todėl pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad jo teiginiai apie žalą yra deklaratyvūs. Be to, visuotinai yra žinoma, kad mažamečiams atskyrimas nuo šeimos narių gali turėti ilgalaikių psichologinių neigiamų pasekmių.

Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad palankaus galutinio teismo sprendimo atveju pareiškėjas savo galbūt pažeistas teises galėtų ginti kitais teisių gynimo būdais. ABTĮ nėra nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei pareiškėjas neturi galimybės kita tvarka apginti savo teisių, todėl šis teismo motyvas nėra tinkamas. Be to, tai reikštų papildomą bylinėjimąsi ir finansines išlaidas bei nepatogumus. Pareiškėjo veikla yra susijusi su rangos sutartimis, todėl net ir Civilinio kodekso nuostatos tokių paslaugų atlyginimą iš esmės sieja su jų atlikimu, kai tuo tarpu negalėdamas būti Lietuvoje pareiškėjas negali atlikti prisiimtų įsipareigojimų, atitinkamai neturi reikalavimo teisės. Reikalauti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Migracijos departamento, žalos atlyginimo dėl nutrauktų sutarčių ir negautų pajamų taip pat būtų itin sudėtingas procesas, todėl teismo teiginys apie žalos išieškojimą civiline tvarka yra neracionalus, prieštaraujantis logikai ir protingumo kriterijui.

Pareiškėjo teigimu, visi aukščiau aptarti motyvai patvirtina prašymo pagrįstumą, prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati, proporcinga ir leidžianti išvengti itin didelės žalos mažamečio Lietuvos Respublikos piliečio atžvilgiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės bus patirta neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma žala, yra pagrįsta. Atskirajame skunde nėra pateikta jokių pagrįstų argumentų ir duomenų, kurie būtų pagrindas šią pirmosios instancijos teismo išvadą pakeisti. Be to, pareiškėjo asmeniniai interesai ir šeiminiai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. kovo 22 d. priėmė šioje byloje sprendimą Nr. 23S23672, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas prašo sustabdyti Sprendimo galiojimą, nes Sprendimu daroma itin didelė žala jam ir jo šeimai (sutuoktinei ir mažamečiam vaikui), kadangi jis negali atvykti į Lietuvą bei dalyvauti šeimos gyvenime, pareiškėjui kyla itin didelės neigiamos pasekmės dėl pareiškėjo vykdomo verslo įsipareigojimų, šeimos įsipareigojimų bankui.

Pirmosios instancijos teismas 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad pareiškėjo reikalavimai yra grindžiami skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jie pripažintini preliminariai pagrįstais, tačiau pareiškėjas neįrodė, kad skundžiamo sprendimo galiojimas iki galutinio teismo sprendimo priėmimo šioje byloje padarys pareiškėjui sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad visus įrodymus pateikė, turi būti atsižvelgta į geriausius vaiko interesus, teismas neįvertino priemonių proporcingumo ir adekvatumo, žalos atlyginimo dėl nutrauktų sutarčių ir negautų pajamų procesas būtų itin sudėtingas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad skundžiamu Sprendimu daroma neatitaisoma žala pareiškėjo ryšiui su sutuoktine, vaiku, jo verslui ar jo vykdytinoms prievolėms. Pažymėtina, kad į bylą pateikti pareiškėjo įrodymai nepatvirtina jo teiginių. Pats pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad paskutinį kartą jo sutuoktinė pas gydytoją lankėsi 2023 m. sausio 9 d. (skundo priedas, pavadinimu „Paskutinis apsilankymas“), planuoja grįžti į darbą po vaiko priežiūros atostogų. Ikimokyklinio ugdymo sutartis sudaryta prieš daugiau nei metus laiko, 2022 m. kovo 27 d., įsigaliojo nuo jos pasirašymo dienos. 2017 m. kovo 16 d. Kredito sutartis sudaryta su V. K. dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kaip šis turtas yra susijęs su pareiškėju, nes procesiniuose dokumentuose pareiškėjo gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Įrodymų apie pareiškėjo dirbamą darbą, sunkiai atitaisomą didelę žalą pareiškėjo darbui byloje nepateikta. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017). Akcentuotina, kad pareiškėjo nurodomi argumentai dėl sunkumų išieškoti žalą yra hipotetinio pobūdžio.

Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje esančius įrodymus, kiek tai buvo būtina sprendžiant dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo skundo ir atskirojo skundų argumentai dėl proporcingumo principo pažeidimo susiję su ginčo sprendimu iš esmės, tačiau sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiama dėl individualaus administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (pareiškėjas nurodo, kad padarė klaidą pildydamas klausimyną, nekelia grėsmės valstybės saugumui, turi vaiką, šeimą, verslą, džiaugiasi gyvendamas Lietuvoje ir kt.). Šis klausimas bus išspręstas nagrinėjant bylą iš esmės.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Jis, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė