2020-10-21 Nr. AB-19643-3-61-3-02829-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1741-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02829-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. S. su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 34 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2017 m. vasario 23 d. jis Vilniaus PN buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. I. S. nurodė, kad jis buvo laikomas 6–7 būrio patalpose, kuriose nuteistieji rūkydavo koridoriuose, prausyklose bei tualetuose, o dūmai sklisdavo į pareiškėjo gyvenamąją patalpą (9A). I. S. paaiškino, kad yra neberūkantis ir tabako dūmai buvo žalingi jo sveikatai. Teigė, kad nebuvo įrengtos rūkyklos, todėl asmenys rūkė ne tik 6–7 būrio patalpose, bet ir 1-ame darbo bei aprūpinimo būryje, kuriame pareiškėjui taip pat teko gyventi. Nuo tabako dūmų I. S. nuolat skaudėjo galvą, jį kankino nemiga, o vaistų pareiškėjas negalėjo vartoti dėl sveikatos problemų. Dėl patiriamo streso jis beveik kiekvieną savaitę lankėsi pas psichologą.

3. I. S. pažymėjo, kad vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, tačiau jis su trimis asmenimis gyveno apie 9 kv. m ploto patalpoje. Be to, dalį patalpos ploto užėmė baldai. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad trūko vietos daiktams pasidėti, o dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto dažnai kildavo konfliktinių situacijų.

4. I. S. akcentavo, kad visi Vilniaus PN 2-ojo korpuso langai, išskyrus administracijos, yra uždengti tankiomis grotomis, todėl į patalpą nepatekdavo natūrali šviesa. Be to, patalpose buvo girdimas nuolat skraidančių lėktuvų keliamas triukšmas.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis yra Islamo Konfesinės religijos narys (musulmonas), jam draudžiama vartoti raminamuosius vaistus, todėl ir kęsdamas skausmą, jų negalėjo vartoti. Teigė, kad Vilniaus PN nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas, t. y. nebuvo jokių patalpų, kuriose I. S. galėtų susikaupti ir ramiai melstis. Dėl per mažo gyvenamosios patalpos ploto nebuvo galimybių net pasitiesti kilimėlio, nors pareiškėjas meldžiasi penkis kartus per parą. I. S. nurodė, kad į katalikų koplyčią negali eiti melstis, nes kitų asmenų požiūris į jį yra negatyvus ir agresyvus, be to tokia vieta jam yra nepriimtina. Pareiškėjas paaiškino, kad jam teko melstis 1-ojo būrio pagalbinėse patalpose. Pasak I. S., jis buvo diskriminuojamas religijos pagrindu, kadangi bibliotekoje yra tik literatūros apie krikščionybę, tačiau nebuvo jokio knygos apie islamą. Be to, nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai pavalgyti per Ramadano mėnesį. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl nesudaromų sąlygų atlikti religines apeigas jis jautė didžiausius išgyvenimus ir pažeminimą.

6. I. S. taip pat akcentavo, kad porą mėnesių visiems 27 Vilniaus PN darbo ir aprūpinimo būrio nuteistiesiems reikėjo naudotis vienu tualetu ir vienu pisuaru.

7. Patikslintame skunde pareiškėjas nesutiko su Vilniaus PN atsiliepime išdėstyta pozicija. Nurodė, kad 1-ojo korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr. 6-409 yra 10 miegamų vietų (5 dviejų aukštų lovos), todėl kiekvienam nuteistajam teko po 2,97 kv. m laisvo patalpos ploto. Be to, Vilniaus PN kamera Nr. 1-104 negali būti 13,07 kv. m dydžio, pats pareiškėjas ją išmatavo ir teigė, kad jos plotas yra 10,5 kv. m. Šioje kameroje yra dvi dviejų aukštų lovos, trys spintelės, dvi kėdės, krėslas, stalas ir spinta. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN kameroje Nr. 3-203 jis niekada negyveno, o Vilniaus PN administracija teismui meluoja. Atkreipė dėmesį, kad 27 asmenims teko vienas tualetas, kuris visuomet buvo prirūkytas. Akcentavo, kad per tankias grotas į Vilniaus PN kameras nepatekdavo natūrali šviesa.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo sudarytos nevienodos sąlygos asmenims sportuoti sporto salėje, kadangi 1-ojo korpuso nuteistųjų buvo daugiau nei 350 ir jie naudojosi 34 kv. m dydžio sale, o apie 90 2-ojo korpuso asmenų naudojosi 100 kv. m ploto sale. I. S. tai vertino kaip diskriminavimą.

9. Pareiškėjas akcentavo, kad Vilniaus PN neužtikrino saugių sveikatai gyvenimo sąlygų, jį buvo sukandžioję parazitai ir tai yra užfiksuota I. S. ligos istorijoje.

10. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus PN nurodė neteisingus teiginius, jog nuteistieji gali rūkyti tam skirtose vietose. Teigė, kad toje zonoje dėl lokalizacijos negali būti visi rūkantieji ir pažymėjo, kad nuteistieji rūkė laiptinėse, koridoriuose bei prausyklose, o atsakovo atstovas patvirtino, jog nuteistieji rūkė gyvenamosiose patalpose.

11. I. S. taip pat prašė atkreipti dėmesį į tai, kad musulmonai negali melstis koplyčioje, kur yra garbinami kiti dievai, o šventykloje yra krikščionių atributika. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus PN argumentai, jog buvo sudarytos sąlygos, skirtos patalpos ir laikas atlikti religines apeigas, yra neteisingi. Be to, gyvenamosiose patalpose I. S. negalėjo melstis, nes nebuvo vienas. Pareiškėjas akcentavo, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 ir 27 straipsnių nuostatos, jog minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Jis prašė įvertinti, ar atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, neturi teisės išpažinti islamo religiją ir atlikti religinių apeigų.

12. Teismo posėdyje pareiškėjas I. S. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Vilniaus PN paaiškino, kad I. S. (ankstesnis vardas ir pavardė – A. J.) 2016 m. kovo 18 d. atvyko į Vilniaus PN ir iki 2017 m. vasario 23 d. juose atliko laisvės atėmimo bausmę. Pažymėjo, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl ši institucija nesistemina informacijos apie laikomų asmenų skaičių.

15. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN 1-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 6-409 (6-ojo nuteistųjų būrio 409 gyvenamoji patalpa), Nr. 1-104 (1-ojo nuteistųjų būrio 104 gyvenamoji patalpa) ir Nr. 3-203 (3-iojo nuteistųjų būrio 203 gyvenamoji patalpa). Teigė, kad vienam nuteistajam tenkantis kameros plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad patalpose buvo ne daugiau asmenų, nei buvo lovų (vietų), o lovos taip pat ne visada buvo užimtos. Be to, nuteistieji gyvenamosiose patalpose privalo būti tik naktį. Teigė, kad I. S. pataisos namuose buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys.

16. Vilniaus PN akcentavo, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 m. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų ir higienos normų reikalavimus. Vilniaus PN pažymėjo, kad 1-ame gyvenamajame korpuse, kuriame ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, kaip ir kituose korpusuose, draudžiama rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose. Šiose patalpose yra iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, visi nuteistieji yra informuoti ir žino apie šį draudimą. Teigė, kad Vilniaus PN administracija tinkamai vykdo savo pozityviąją pareigą užtikrinti, jog nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, o I. S. skunde išdėstytos pretenzijos yra visiškai nepagrįstos. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistiesiems yra įrengta speciali rūkymo vieta, jiems draudžiama rūkyti gyvenamajame korpuse. Draudimą pažeidžiantys nuteistieji baudžiami drausminėmis nuobaudomis, todėl Vilniaus PN administracija jokių teisės aktų reikalavimų pareiškėjo atžvilgiu nepažeidė.

17. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų langų, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, yra sumontuotos apsauginės grotos, o jų įrengimas nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams neprieštarauja. Atsakovo atstovas nurodė, kad grotos buvo sumontuotos dėl nuteistųjų saugumo, draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje. Vilniaus PN pažymėjo, kad nuteistieji turėjo teisę vėdinti patalpas per langus, o taip pat per juos į kameras patekdavo ir natūrali šviesa.

18. Vilniaus PN nesutiko su pareiškėjo nurodytu pažeidimu dėl ribojamos galimybės išpažinti islamo tikėjimą. Nurodė, kad nuteistųjų teisė atlikti religines apeigas yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnyje. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad 1-ame gyvenamajame korpuse nuteistiesiems yra įrengta speciali patalpa – koplyčia – religinėms apeigoms atlikti, šioje patalpoje religines apeigas turėjo galimybę atlikti ir pareiškėjas, išpažįstantis islamo religiją. Pasak Vilniaus PN, nuteistiesiems ginčo laikotarpiu buvo sudarytos sąlygos, skirtos patalpos ir laikas atlikti religines apeigas. Teisės aktai nenustato patalpų, skirtų būtent islamo religiją išpažįstantiems nuteistiesiems, įrengimo. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad islamo religiją išpažįstantys tikintieji gali melstis ne tik tam skirtose pamaldų patalpose bet ir bet kurioje kitoje vietoje, pavyzdžiui, bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje. Pažymėjo, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus, pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Vilniaus PN administracija būtų sudariusi kliūtis laisvalaikio metu praktikuoti jam priimtiną religiją ar kad būtų varžiusi arba ribojusi religines laisves bei įsitikinimus. Atsakovo atstovas akcentavo, kad jokiame teisės akte Vilniaus PN nėra nustatyta pareiga bibliotekas aprūpinti knygomis, susijusiomis su islamo religija.

19. Atsakovo atstovo teigimu, nenustačius neteisėtų institucijos veiksmų, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą. Būtent I. S. tenka pareiga įrodyti, kad žala buvo patirta. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kuriais pagrįstų neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl manė, kad jis į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau turtinės naudos.

20. Vilniaus PN taip pat paaiškino, kad šiuose pataisos namuose nėra įrengtos sporto salės. Vilniaus PN 1-ojo gyvenamojo korpuso cokoliniame aukšte yra įrengta patalpa, kurioje yra tam tikras sporto inventorius, kuriuo pagal patvirtintą grafiką gali naudotis ten gyvenantys nuteistieji. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad jokie teisės aktai jam nenustato pareigos įrengti sporto salę, bei nurodė, kad ir 2-ojo korpuso nuteistiesiems yra įrengta panaši patalpa su tokiu pačiu inventoriumi. Vilniaus PN akcentavo, kad nusiskundimų dėl sporto inventoriaus negavo. Teigė, kad I. S. skundo argumentai dėl diskriminacijos yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka realios situacijos.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo I. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

22. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1 punkte yra nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

23. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN pateikė duomenis, jog pareiškėjas (buvęs A. J.) laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. Nr. 6-409, kurios plotas – 29,73 kv. m, joje yra įrengtos 9 miegamos vietos, Nr. 1-104, kurios plotas – 13,07 kv. m, joje įrengtos 4 miegamos vietos ir Nr. 3-203, kurios plotas – 34,41 kv. m, joje įrengta 11 miegamų vietų. Vertindamas įrengtų miegamų vietų skaičių, nesant tikslių duomenų apie laikomų asmenų skaičių, teismas konstatavo, kad I. S. teko nuo 3,13 kv. m iki 3,30 kv. m patalpų, kuriose jis buvo laikomas, ploto. Taigi, nustatytas minimalaus kameros ploto 3,1 kv. m reikalavimas nebuvo pažeistas. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad kameros plotų dydis yra netikslus, nėra pagrįsti, kadangi Vilniaus PN pateikė pirmo, antro ir ketvirto aukštų planus, kuriuose yra nurodytas patalpų plotas, šiuos duomenis teismas vertino kaip oficialius įstaigos pateiktus duomenis. Teismas sprendė, kad I. S. pateikti skaičiavimai dėl per mažo kameros ploto nepaneigia Vilniaus PN pateiktų duomenų teisingumo. Be to, ir pareiškėjo nurodyti liudytojai negalėtų paneigti Vilniaus PN pateiktų duomenų. Teismas nenustatė pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktų duomenų teisingumu. Nors I. S. teigė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-203 negyveno, tačiau Vilniaus PN direktoriaus įsakyme nurodyta, jog jis buvo perkeltas būtent į minėtą patalpą.

24. Teismas akcentavo, kad teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų dydį, todėl padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgęs į tai, kad objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose kartu su pareiškėju buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantį plotą teismas skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalindamas iš miegamų vietų skaičiaus. I. S. skundo argumentus dėl pažeistos vienam asmeniui privalomos ploto normos teismas laikė nepagrįstais.

25. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad kamerose ant langų buvo įrengtos grotos ir per jas į kameros vidų nepateko grynas oras bei nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Remdamasis Vilniaus PN pateikta informacija, teismas nustatė kad ant langų, laikantis teisės aktų reikalavimų, buvo įrengtos grotos. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs ir teismas neturi pagrindo abejoti, jog Vilniaus PN įrengtos grotos nepažeidė jo teisių. Teismui šio nurodyto pažeidimo I. S. neindividualizavo, jokių duomenų, kad kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl negalėjimo išsivėdinti patalpos, ar kad buvo per tamsu, nepateikė. Teismas nenustatė pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN laikėsi teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

26. Pateikdamas argumentus dėl rūkymo Vilniaus PN, teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pateikė anketą, kurioje I. S. yra pažymėjęs, jog jis nenori būti laikomas su rūkančiais asmenimis, bei pareiškėjo prašymą laikyti su nerūkančiais asmenimis. Pacitavęs Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, teismas padarė išvadą, kad pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN teigė, jog laikėsi minėto įpareigojimo ir įstaigoje yra iškabinti rūkyti draudžiantys įspėjamieji ženklai. Pareiškėjas neginčijo, kad draudžiamieji ženklai buvo iškabinti. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų nepažeidė. I. S. teigė, kad Vilniaus PN buvo rūkoma tualetuose, koridoriuose, tačiau, įvertinęs, jog draudimą įspėjantys ženklai buvo iškabinti, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus PN negali būti laikomi pažeidusiais teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad Vilniaus PN 1-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į 1-ąjį gyvenamąjį korpusą buvo įrengtas specialus kiemelis lauke, į kurį jie turi teisę bet kada išeiti parūkyti. Teismas nenustatė pagrindo abejoti Vilniaus PN paaiškinimais. Teismas nurodė, kad asmenys, pažeidę draudimą rūkyti patalpose, gali būti baudžiami drausminėmis nuobaudomis, tai Vilniaus PN administracijos diskrecija. I. S. nepateikė konkrečių ir individualių argumentų, kad jis, dėl, pareiškėjo teigimu, neužtikrintų tinkamų laikymo sąlygų su prašymais ar skundais kreipėsi į pataisos namų administraciją, o vien tik I. S. abstraktus aiškinimas negali būti laikomas netinkamu Vilniaus PN pareigų atlikimu. Pareiškėjo argumentus, kad jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, teismas laikė nepagrįstais. Pažymėjo, kad tokių nusiskundimų nėra užfiksuota ir jo pateiktoje asmens ligos istorijoje.

27. Teismas pažymėjo, kad religijos laisvę įtvirtina tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), tiek Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir Bausmių vykdymo kodeksas. Pacitavęs Konvencijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalių, Konstitucijos 26 straipsnio 2 bei 4 dalių, Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 184–186 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad byloje duomenų, jog pareiškėjas su skundais ir prašymais būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, kad jo teisė išpažinti islamą buvo ribojama, nėra.

28. Aptaręs Konstitucijos 29 straipsnio ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas bei aktualią Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad norint spręsti buvus diskriminaciją, pareiškėjui nepakanka vien nurodyti, kokio asmens ar asmenų grupės atžvilgiu jo subjektyvia nuomone yra traktuojamas mažiau palankiai. Pareiškėjas turi pateikti kiek įmanoma objektyvias aplinkybes, kuriomis remiantis būtų galima preziumuoti diskriminacijos faktą, kurį turėtų paneigti neva diskriminuojančius veiksmus atliekanti institucija. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad I. S. buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų bloginamas jo buvimas, nebuvo. Teismas akcentavo, kad Vilniaus PN turėjo pareigą vadovautis galiojančiais teisės aktais, o aplinkybė, kad I. S. išpažįsta islamo religiją, pati savaime negali būti vertinama kaip asmens diskriminacija religijos pagrindu. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjo teisių nepažeidė. Teismas pažymėjo, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnį, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję ribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę.

29. Teismas pažymėjo, kad asmens, kaip įkalinamojo statusas, lemia tam tikrus ribojimų objektyvų buvimą, tačiau byloje duomenų, kad Vilniaus PN būtų riboję pareiškėjo teisę išpažinti jo pasirinktą tikėjimą, nėra. Teismas nurodė, kad I. S. iš esmės skundą grindžia Konstitucijos 26, 27 straipsnio nuostatomis ir jas aiškinančiomis konstitucinės justicijos citatomis. Teismas pažymėjo, kad nuteistieji privalo laikytis teisės aktų reikalavimų. Jie savo teises bei laisves, taip pat ir religines, gali įgyvendinti tik laikydamiesi įstatyme nustatytų pareigų bei draudimų laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu. Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnyje yra įtvirtinta nuteistųjų teisė atlikti religines apeigas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog Vilniaus PN 1-ame gyvenamajame korpuse nuteistiesiems yra įrengta speciali patalpa religinėms apeigoms atlikti – koplyčia. Šioje patalpoje religines apeigas turėjo galimybę atlikti ir pareiškėjas. Teismo nuomone, I. S. teiginiai, kad kiti asmenys jį diskriminavo, yra jo paties vertinimas, tokių duomenų byloje nėra. Šiuo atveju pats pareiškėjas pasirinko, kaip atlikti religines apeigas. Jis pats skunde nurodė, kad pagalbinėje patalpoje galėjo melstis. Taigi, Vilniaus PN ieškojo galimybių ir būdų, kaip užtikrinti I. S. religijos laisvę. Taip pat ir gyvenamoje patalpoje, kurioje ne visą laiką asmenys privalo būti, pareiškėjas galėjo atitinkamai susiderinti laiką su kitais asmenimis ir melstis. I. S. nepateikė duomenų, kad jis neturėjo galimybių išpažinti islamą ir taip Vilniaus PN būtų pažeidę jo religinius įsitikinimus. Teismas pripažino, kad tam tikri nepatogumai egzistavo, tačiau jų intensyvumas negali būti vertinamas kaip teisių pažeidimas.

30. Teismas sprendė, kad nuteistiesiems, taip pat ir pareiškėjui, Vilniaus PN buvo sudarytos sąlygos, skirtos patalpos ir laikas atlikti religines apeigas. Atsakovas neturi pareigos įrengti patalpų, skirtų būtent islamo religiją išpažįstantiems nuteistiesiems, teisės aktai tokios pareigos įstaigai nenustato. I. S. nepateikė duomenų, kad Vilniaus PN administracija būtų sudariusi kliūtis laisvalaikio metu jam praktikuoti priimtiną religiją ar kad savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidusi pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, varžiusi bei ribojusi religines laisves ir įsitikinimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus.

31. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, nebuvo skirstomi (sudaromi) pagal religijų ar tikėjimų, kuriuos išpažįsta nuteistieji, reikalavimus. Pareiškėjas savo argumentų dėl netinkamo maitinimo pagal jo religinius įsitikinimus, t. y. kaip dalis iš patvirtintų valgiaraščių, pavyzdžiui, valgiaraščiai vegetarams (dirbantiems arba nedirbantiems vyrams), neatitiko jo religinių įsitikinimų, nepagrindė. I. S. argumentai yra abstraktūs.

32. Nepagrįstais teismas laikė ir pareiškėjo skundo argumentus, kad jam Vilniaus PN neišdavė religinės literatūros. Pacitavęs Bausmių vykdymo kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatą, teismas pažymėjo, kad teisės aktai Vilniaus PN nenustato pareigos laisvės atėmimo vietų bibliotekas aprūpinti knygomis, susijusiomis su islamo religija. Pareiškėjas pats turi teisę įsigyti jo pageidaujamą literatūrą. Aplinkybė, kad Alytaus pataisos namai nupirko tokios literatūros, nepatvirtina, kad Vilniaus PN pažeidė I. S. teises. Pareiškėjas nepateikė objektyvių aplinkybių dėl vykdomos diskriminacijos, todėl teismas nenustatė pakankamo pagrindo preziumuoti, kad jis buvo diskriminuojamas religijos aspektu.

33. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl, jo teigimu, diskriminuojant įrengtos sporto salės. Vilniaus PN pateikė papildomą informaciją ir nurodė, kad yra įrengti panašūs kambariai su sporto inventoriumi. Byloje nėra duomenų, kad I. S. nebūtų turėjęs galimybės naudotis minėtu sporto inventoriumi. Teismas sprendė, kad Vilniaus PN neturi pareigos įrengti sporto salę, o įrengti kambariai su sporto inventoriumi visiems nuteistiesiems užtiktina teisę ja naudotis. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs ir nepagrindžia jo nurodyto pažeidimo.

34. Atsižvelgęs į tai, kad argumentus dėl to, jog jis buvo sukandžiotas parazitų, pareiškėjas nurodė tik teismo posėdyje, o skunde ir patikslintame skunde jie nebuvo nurodyti, teismas šių argumentų nevertino. Taip pat nebuvo vertinami I. S. abstraktūs argumentai dėl, jo vertinimu, apskritai netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN, nes pareiškėjas turėjo pareigą jas tinkamai individualizuoti bei apibūdinti.

Pacitavęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, teismas akcentavo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, o nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (ir / ar žalos fakto), pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų negali būti tenkinamas.

III. 35. Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

36. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi deklaratyviais atsakovo atstovo teiginiais, kurie nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais. Teismas taip pat neišnagrinėjo visų aplinkybių. I. S. akcentuoja, kad patikslintame skunde nurodė aplinkybes, jog jį Vilniaus PN sukandžiojo parazitai, tai nebuvo nurodyta tik teismo posėdyje. Šiuo faktu teisėja įsitikimo teismo posėdyje perskaičiusi, kad I. S. buvo sukandžiotas. Teigia, kad tai yra užfiksuota jo ligos istorijoje, kurios kopijų jis negavo.

37. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas taip pat neanalizavo aplinkybių dėl skirtų vietos ir laiko maldai, nors teismo posėdyje I. S. pateikė pažymą, patvirtinančią, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iojo sektoriaus administracija suteikė jam vietą ir nurodė laiką, kada musulmonai gali melstis, nepaisant to, kad minėtoje įkalinimo įstaigoje buvo koplyčia, kurioje meldėsi krikščionys. I. S. teigia, kad tai galėjo patvirtinti minėtų pataisos namų pareigūnas, tačiau jis nebuvo apklaustas. Pareiškėjas pažymi, kad teismui padaryti išvadai, jog nebuvo diskriminacijos religijos pagrindu, pakako tik deklaratyvių Vilniaus PN teiginių ir neteisingos teisės aktų interpretacijos. Be to, I. S. buvo pasiūlyta knygas apie islamą pirkti pačiam, nors krikščionys religinę literatūrą gali gauti nemokamai. I. S. teigia, kad teismas nenurodė, kokie teisės aktai pataisos įstaigos administraciją įpareigoja pirkti knygas, susijusias su krikščionybe, bei įrengti koplyčią krikščionims. Teigia, kad teismas tik atkartojo atsakovo atstovo teiginius. I. S. nuomone, Konstitucijos 29 straipsnio ir Konvencijos 9 straipsnio nuostatos patvirtina, kad jis, būdamas Vilniaus PN, buvo diskriminuojamas religijos pagrindu. Šį faktą taip pat patvirtina 2019 m. vasario 4 d. pažyma Nr. 7-372 bei aplinkybė, kad pareiškėjui paprašius, Alytaus pataisos namų bibliotekai buvo nupirkta islamo religijos knyga.

38. I. S. akcentuoja, kad teismas neišreikalavo Vilniaus PN 1-ojo būrio gyvenamosios patalpos Nr. 104, 6-ojo būrio gyvenamosios patalpos Nr. 409 bei pagalbinės patalpos, kurioje jis meldėsi, nuotraukų, todėl negalima įvertinti, ar gyvenamojoje patalpoje Nr. 104 užteko vietos melstis, taip pat nebuvo išreikalauti kiti įrodymai, nebuvo apklausti liudytojai. Pareiškėjas pažymi, kad nebuvo paneigta, jog Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 409 buvo 10 lovų ir šioje patalpoje gyveno 10 asmenų.

39. I. S. teigia, kad teismui žeminančiu orumą neatrodė faktas, jog jis turėjo melstis prie tualeto ir tarp nešvarių darbo bei sporto batų ir drabužių.

40. Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl rūkymo vietų nebuvo išreikalauta nuotraukų ir nebuvo apklausti liudytojai, kurie būtų patvirtinę rūkymo gyvenamosiose patalpose (tualete, prausykloje, laiptinėje ir koridoriuje) faktą. I. S. nuomone, šį faktą atsiliepime patvirtino ir Vilniaus PN administracija, pareiškėjas tai akcentavo patikslintame skunde, tačiau teismas į tai nereagavo.

41. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nepateikė argumentų dėl jo teiginių apie 27 asmenims tekusį vieną tualetą ir vieną pisuarą. Teismas taip pat nereagavo į I. S. nubraižytą kameros Nr. 1-104 planą, rėmėsi tik atsakovo atstovo nubraižyta lentele su išgalvotais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir neišreikalavo kitų oficialių dokumentų ar nuotraukų.

42. Pareiškėjas nurodė, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią laisvo gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui skaičiuojama be patalpoje esančių baldų. Teismas taip pat nepateikė argumentų dėl ant langų buvusių grotų bei netinkamo apšvietimo, tik pažymėjo apie patalpų vėdinimą.

43. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, I. S. akcentuoja, kad nepakankant įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodytoms aplinkybėms, sprendimas turi būti priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Teigia, kad negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas priklauso Vilniaus PN administracijai, todėl ši įstaiga turėjo įrodyti, jog laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrinta sveikatai saugi aplinka, tinkami vieta ir laikas maldai, naudojimasis sanitariniu mazgu, bibliotekoje buvo religinės literatūros, gyvenamosios patalpos plotas buvo pakankamas bei buvo tinkama vieta sportuoti. Pareiškėjo nuomone, nebuvo pateikti jokie konkretūs įrodymai, paneigiantys jo teiginius dėl pažeidimų, o teismas vadovavosi tik abstrakčiais Vilniaus PN administracijos teiginiais ir teisės aktų nuostatų citatomis, kurie nieko neįrodo.

44. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas jam nesudarė galimybių susipažinti su rašytiniais įrodymais, iš kurių galima spręsti apie skunde nurodytas aplinkybes (I. S. ligos istorijos kopijos, Vilniaus PN pirmo, antro ir ketvirto aukštų planai). Teigia, kad jam nebuvo nurodyta įrodyti, jog negyveno Vilniaus PN patalpoje Nr. 3-203, nors tai jis galėjo įrodyti, kadangi tuo metu atliko bausmę kamerų tipo patalpoje.

45. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

46. Vilniaus PN paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, jie pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles.

47. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad I. S. apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai, kurie buvo nurodyti jo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Jis visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui spręsti.

48. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai taikė teisės aktų normas, teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus bei visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jam keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimtą teismo sprendimą panaikinti.

49. Atsakovo atstovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, visapusiškai įvertinęs byloje esančius įrodymus, ir apibendrinęs teisinį reguliavimą, pagrįstai konstatavo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (ir / ar žalos fakto), pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, negali būti tenkinamas. Vilniaus PN visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir mano, kad jis yra teisingas bei atitinka faktinę situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 50. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo I. S. prašymo priteisti jam 34 200 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Vilniaus pataisos namuose sąlygų, atlyginti.

51. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (ir / arba žalos fakto), pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. I. S. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjo nuomone, teismas vadovavosi tik deklaratyviais atsakovo atstovo teiginiais, kurie nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais, neišnagrinėjo visų aplinkybių, neišreikalavo visų įrodymų ir neapklausė liudytojų. I. S. taip pat pažymi, kad teismui nebuvo pateikti jokie konkretūs įrodymai, paneigiantys jo teiginius dėl pažeidimų.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos I. S. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

53. I. S. apeliacinio skundų turinys patvirtina, kad jis iš esmės nesutinka su tuo, kad teismas nevertino jo argumentų dėl pareiškėją sukandžiojusių parazitų, dėl 27 asmenims tekusio vieno tualeto ir vieno pisuaro bei dėl ant langų buvusių grotų neužtikrinto tinkamo natūralaus apšvietimo. Jis taip pat pažymi, kad teismas neanalizavo aplinkybių dėl maldai skirtų vietų ir laiko bei diskriminavimo religijos pagrindu. I. S. teigia, kad nebuvo paneigta, jog Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 409 buvo 10 lovų ir šioje patalpoje gyveno 10 asmenų, nebuvo išreikalautos nuotraukos ir apklausti liudytojai, kad būtų galima įsitikinti, jog gyvenamosiose patalpose buvo rūkoma. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nepagrįstai nebuvo vadovaujamasi jo nubraižytu patalpos Nr. 1-104 planu, o vienam asmeniui tenkanti ploto norma nepagrįstai buvo skaičiuojama iš patalpos ploto neatėmus baldų užimto ploto. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina tik nurodyta apimtimi.

54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

55. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje I. S. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas vienam asmeniui privalomo ploto normą, pagrįstai vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktu, kuris nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir padarė pagrįstą išvadą, kad visą ginčo laikotarpį I. S. buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Nors pareiškėjas nurodė, kad nebuvo paneigta, jog Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 409 buvo 10 lovų ir šioje patalpoje gyveno 10 asmenų, tačiau šis jo argumentas nėra pagrįstas. Atsakovo pateiktas Vilniaus PN 1-ojo gyvenamojo korpuso planas patvirtina, kad minėtoje patalpoje buvo 9 lovos. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija, tokio pagrindo nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, todėl jam nekilo pareiga iš atsakovo reikalauti papildomų įrodymų ar apklausti liudytojus. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad galiojantis teisinis reguliavimas nenustato, jog vertinant vienam asmeniui tenkantį patalpos plotą, iš bendro ploto turi būti atimamas baldų užimamas plotas. Teismas neturėjo jokio pagrindo vadovautis pareiškėjo nubraižytu Vilniaus PN patalpos Nr. 1-104 planu bei skaičiavimais, kadangi jame nurodytas šios patalpos plotas prieštarauja oficialiai valstybės institucijai pateiktai informacijai, kuria nėra pagrindo abejoti. Turėdamas įrodymų, kad Vilniaus PN patalpoje Nr. 3-203 jis negyveno, I. S. turėjo juos pateikti teismui, o ne laukti, kol jo bus paprašyta tokius įrodymus pateikti.

57. I. S. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybių dėl maldai skirtų vietų ir laiko bei diskriminavimo religijos pagrindu, nėra pagrįsti. Teismo sprendimo turinys patvirtina, kad šie pareiškėjo argumentai buvo tinkamai ir išsamiai įvertinti. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas religijos pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad jokie teisės aktai Vilniaus PN nenustatė pareigos įrengti specialias vietas melstis musulmonams ar įsigyti su šia religija susijusios literatūros. Pats I. S. teismo posėdyje pripažino, kad musulmonai gali melstis bet kur, Dievas yra visur. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ir nurodęs, jog jo teisė išpažinti islamą yra ribojama, ir prašęs sudaryti sąlygas išpažinti islamą ir atlikti apeigas. Administracinėje byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad Vilniaus PN administracija būtų ribojusi pareiškėjo teisę išpažinti jo pasirinktą tikėjimą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad kitose įkalinimo įstaigose jam buvo suteikta vieta ir skirtas laikas melstis bei duodama su islamu susijusi literatūra ir kad pataisos namuose buvo su krikščionybe susijusios literatūros bei buvo įrengta koplyčia, teisėjų kolegijos padarytos išvados nepaneigia ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nurodytu aspektu nepatvirtina. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog tam tikri nepatogumai egzistavo, tačiau pagrįstai konstatavo, kad jų intensyvumas negali būti vertinamas kaip teisių pažeidimas.

58. Išsamiai išanalizavęs pareiškėjo argumentus dėl rūkymo gyvenamosiose patalpose, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nebuvo nustatyta jokių neteisėtų Vilniaus pataiso namų veiksmų šiuo požiūriu. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2087-520/2020). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su pretenzijomis dėl asmenų rūkymo gyvenamosiose patalpose kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, todėl pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus / neveikimą. Atsakovas nurodė, kad nuteistieji už rūkymą ne tam skirtose vietose yra baudžiami drausmine tvarka, ir nebuvo nurodyta pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti šiais teiginiais, kad vis dėlto kalinimo įstaigos administracija toleruoja tokių reikalavimų nesilaikymą. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad Vilniaus PN administracija netinkamai vykdo pareigą užtikrinti, jog nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teisėjų kolegijai nėra aišku, kaip rūkymo faktą galėtų patvirtinti pateiktos nuotraukos, o draudžiančių rūkyti ženklų iškabinimo pareiškėjas neginčijo. Liudytojų apklausimas nebuvo būtinas, kadangi administracinėje byloje esančių duomenų pakako sprendimui priimi. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojų parodymais aplinkybės dėl asmenų rūkymo gyvenamosiose patalpose negali būti įrodinėjamos, kadangi apklausus liudytojus, nebūtų įmanoma patikrinti jų duotų parodymų teisingumo.

59. I. S. patikslintame skunde, kuris teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti, be kita ko, nurodė ir aplinkybę, kad buvo sukandžiotas parazitų, tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, kad šį argumentą pareiškėjas nurodė tik teismo posėdyje, ir atsižvelgęs į tai, jo nevertino. Tokie teismo veiksmai negali būti laikomi pagrįstais. Be to, pareiškėjas nurodė, kad dėl ant kamerų langų esančių groto į patalpas nepatekdavo pakankamai natūralios šviesos, tačiau pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjo argumento tinkamai neįvertino, nėra aišku, kuo remdamasis, teismas padarė išvadą, kad per langus į patalpas patekdavo natūralus apšvietimas. Teismas jokių motyvų dėl grotų akučių dydžio atitikties teisės aktų reikalavimams bei galimybės į patalpas patekti šviesai ribojimo nenurodė. Skunde pareiškėjas taip pat akcentavo, kad porą mėnesių visiems 27 Vilniaus PN darbo ir aprūpinimo būrio nuteistiesiems reikėjo naudotis vienu tualetu ir vienu pisuaru, tačiau šis jo argumentas teismo liko visiškai neįvertintas. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo aptartų I. S. skunduose nurodytų aplinkybių.

60. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su byloje esančiais įrodymais, tačiau teismo posėdyje paklaustas, kokių dokumentų pagarsinimo jis norėtų, teigė, kad nieko negali pageidauti, viskas yra pasakyta, įgarsinta, tačiau vėliau teigė, kad pageidauja, jog jam būtų atsiųsta I. S. sveikatos istorijos kopija. Teismas su minėta sveikatos istorija pareiškėją supažindino teismo posėdyje, ją pagarsindamas. Pareiškėjas pats prašė, kad teisėja neskaitytų visos jo ligos istorijos, o pagarsintų tik nuo 2016 m. gegužės mėnesio sveikatos istorijoje užfiksuotus įrašus. Jokių duomenų apie netinkamą pareiškėjo supažindinimą su bylos medžiaga nebuvo nustatyta.

61. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, nesilaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio reikalavimų, įpareigojančių teismą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes bei padarė procedūrinių pažeidimų ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio trūkumai yra esminiai. Bylos išsprendimas, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus, negali būti vertinamas kaip bylos išnagrinėjimas iš esmės. Toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu sprendimu Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme.

62. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendime nustatyti, ar skundą pareiškusio asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi jie turi būti ginami. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

63. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne visus I. S. argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN ir padarė procedūrinių pažeidimų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo I. S. apeliacinis skundas tenkinamas, o administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 145 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 146 straipsnio 1 dalis), kad būtų įvertintos visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kurios nebuvo įvertintos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė