2016-11-02 Nr. AB-20706-3-61-3-01911-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1395-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01911-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. I. (S. I.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. I. (S. I.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. I. (S. I.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl blogų įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. kovo 27 d.

Nurodė, taip pat paaiškino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kad nuo 2009 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. kovo 27 d. atskirais periodais buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo perpildytos. Dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktai. Kamerose būdavo 2-5 asmenys, o kėdžių buvo tik 2, be to, kameroje buvo mažas stalas, todėl tarp nuteistųjų (suimtųjų) kildavo barniai dėl galimybės pavalgyti atsisėdus prie stalo. Kamerose buvo tarakonų, jų naikinimo Lukiškių TI visiškai nevykdė. Visos šios teisės aktų neatitinkančios įkalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, pasireiškusius baime, nerimu, emocine depresija, sutriko miegas, susirgo skrandžio ligomis ir pan. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis neturėjo galimybės susipažinti su teisės aktais, kurie reglamentavimo įkalinimo sąlygas, o apie senaties terminą, netinkamas kalinimo sąlygas (savo teisių pažeidimą) sužinojo iš kitų nuteistųjų tik 2015 m. sausio mėnesį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18-29) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2009 m. balandžio 29 d. ir šioje įstaigoje buvo laikytas periodiškai iki 2015 m. kovo 31 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 104, 106, 107, 109, 111-117, 121, 122, 186, 189, 235-255, 257, 258, 265, 267, 272, 274, 285, 298, 309-312, 318, 321, 325, 371, 387, 399, 400, 405. Atsakovas pripažino aplinkybę, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto, sąlygomis, tačiau tai lėmė objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausiusios priežastys. Įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba, be to, kamerose įrengta kabelinė televizija. Kitos pareiškėjo laikymo Lukiškių TI sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Kameros yra remontuojamos, nuteistiesiems išduodamas reikiamas inventorius ir priemonės kamerų valymui, pagal sudarytas sutartis nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai. Kamerų sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, kas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Kameros aprūpintos baldais (lovomis, stalais, taburetėmis (suoliukais), kaip reikalauja Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, todėl tie asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl drėgmės ir pelėsio kamerose. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas teismo taip pat prašė skundo reikalavimui taikyti ieškinio senaties institutą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 16 d. sprendimu (b. l. 165-172) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad dar 2007 m. atliko realią terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, buvo etapuojamas į Lukiškių TI, todėl pareiškėjui objektyviai buvo žinomos laikymo sąlygos tardymo izoliatoriuje ir pataisos namuose (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo galimybę žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė, o ne praėjus daugiau kaip 5 metams. Teismas, atsižvelgdamas į visas administracinės bylos teisiškai reikšmingas aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas bei praeityje atlikęs terminuoto laisvės atėmimo bausmę, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI nuo pat jo apgyvendinimo šioje įstaigoje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Lukiškių TI administraciją.

Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš pataisos namų administracijos. Skundą pareiškėjas teismui padavė (išsiuntė paštu) tik 2015 m. kovo 27 d. (b. l. 1. 7). Iš to akivaizdu, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 27 d. iki 2012 m. kovo 26 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą (ABTĮ 57 str.). Nors pareiškėjas konkrečiu prašymu ir neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad anksčiau į teismą dėl pažeistų teisių gynimo nesikreipė, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2015 m. sausio mėnesį iš kitų nuteistųjų.

Tvirtino, kad iki sužinojimo apie jo teisių pažeidimą neturėjo galimybės susipažinti su teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis kalinimo sąlygas. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais byloje, todėl negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Pažymėta, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu ir nacionalinės, ir tarptautinės teisės aktai, todėl aplinkybė, jog pareiškėjas neturėjo galimybės anksčiau susipažinti su teisės aktų nuostatomis dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymo, nepaneigia to, kad pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Teismas pabrėžė, kad neturtinė žala – tai iš esmės subjektyvūs pareiškėjo išgyvenimai. Teismui atrodo neįtikėtini ir nelogiški pareiškėjo teiginiai, kad tik praėjus daugiau kaip 5 metams, pareiškėjas staiga sužinojo, jog nuo 2009 m. iki 2015 m. jam buvo kilusi neturtinė žala. Taigi, nesant objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra ir jokio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 27 d. iki 2012 m. kovo 26 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI, prašymas patenkintas, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 27 d. iki 2012 m. kovo 26 d. taikytas ieškinio senaties terminas (ABTĮ 57 str.). Taigi, administracinėje byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl nesvarbių priežasčių ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis (atsakovas) reikalauja ieškinio senatį taikyti, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 27 d. iki 2012 m. kovo 26 d. priteisimo atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius 3 metų senaties terminą, laikyta, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. kovo 27 d., kadangi nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjas buvo laikomas Alytaus pataisos namuose.

Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas į Lukiškių TI vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 104, 106, 109, 111-117, 121, 122, 186, 189, 254, 255, 257, 258, 265, 274, 309, 312, 321, 387, 399, 400, 405 (b. l. 22-25, 30-41). Pagal atsakovo pateiktus ką tik paminėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 125,5 paros (individualaus gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 1,9 kv. m iki 3,5 kv. m). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismo iniciatyva (b. l. 15) į administracinę bylą išreikalauti įrodymai: Lukiškių TI dėl profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos) darbų, patalpų priežiūros ir profilaktinių patikrinimų atlikimo sudarytos sutartys su įmonėmis, turinčiomis visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (b. l. 134-152), taip pat į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai (b. l. 51-53, 56-61, 72-74, 94-107) patvirtina, kad Lukiškių TI nuolat atliekami kamerų dezinsekcijos, dezinfekcijos ir deratizacijos darbai, informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą Lukiškių TI yra registruojama. Šie duomenys paneigia pareiškėjo tvirtinimus, kad Lukiškių TI nėra naikinami tarakonai ar kiti buitiniai parazitai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas pateikė nupieštą kameros Nr. 321 schemą, kurioje nurodytas baldų išdėstymas, jų matmenys, taip pat tarakonų ir musių buvimo vietos (b. l. 6). Ši schema pasirašyta kartu su pareiškėju kameroje gyvenusių nuteistųjų (suimtųjų). Atsižvelgiant į minėtą kameros schemą pasirašiusių asmenų teisinį statusą, santykius su pareiškėju, spręsta, kad ši schema yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikoma objektyviu įrodymu byloje, todėl ja nesivadovauta priimant procesinį sprendimą šioje byloje.

Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo kalinamas vertinamuoju laikotarpiu, buvo per mažas stalas, trūko taburečių, tačiau šių kamerų nekonkretizavo, nenurodė jų numerių bei nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų. Atsakovas patvirtino, kad kameros aprūpintos baldais pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.6. punkto reikalavimus, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, todėl tikėti pareiškėjo niekuo nepagrįstais argumentais dėl per mažo taburečių skaičiaus nėra pagrindo. Pažymėta, kad nei aukščiau nurodytose Taisyklėse, nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nėra nurodyti reikalavimai kamerose įrengto stalo dydžiui, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo stalo atmesti kaip nepagrįsti. Be to, teismo nuomone, ne baldų trūkumas ar dydis, o santykiai tarp nuteistųjų sąlygojo konfliktų dėl valgymo tvarkos kilimą.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Nors pareiškėjas tvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų susirgo skrandžio ligomis, patyrė dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Taigi, teismas vertino, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, apie dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, pasireiškusius baime, nerimu, emocine depresija, sutrikusį miegą, skrandžio ligas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai veikė pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., administracinė byla Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, o jų sąrašas nėra baigtinis. Akcentavo ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas.

Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 straipsnio nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir dėl to iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo daugybę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., b. l. 15, 30-154). Pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio.

Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai – t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas).

Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir pan. (ABTĮ 57 str.). Ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu.

Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 straipsnio kontekste. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 straipsnio turinio apimtyje (ABTĮ 57 str.).

Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo izoliatoriuje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų.

Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis – t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 300 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p.). Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestas kaip nepagrįstas, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Darydamas šią išvadą, teismas taip pat pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III. Pareiškėjas S. I. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 177), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtą laikotarpį iki trijų metų. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose numatyti europietiški kalinimo standartai, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, ilgai negalėjo su jais susipažinti.

2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Iš tiesų tas laikotarpis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas savo skunde prašė, skaičiuojant šį laikotarpį, taikyti teisės į 4 kv. m ploto normą vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą, tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek taikė Lietuvos 3,6 kv. m, įskaitant baldus ir kitą inventorių, standartą. Tačiau pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

3. Nesutinka su visais argumentais, kuriuos pirmosios instancijos teismas atmetė, kadangi šis atmetimas yra nemotyvuotas.

4. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Byloje Canali Europos Žmogaus Teisių teismas skyrė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6-ių mėnesių įkalinimą sąlygomis daug geresnėmis nei pareiškėjo byloje. Kadangi jokių argumentų dėl šio atsisakymo vadovautis Konvencija nepateikta, pareiškėjas prašo patenkinti jo skundą pirmajai instancijai ta apimtimi, kuria jis, teikdamas skundą, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pažymėtina, jog 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, ginčo klausimus reglamentuojančius teisės aktus, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui, pirmiausia, taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl apribojo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo 2013 m. rugpjūčio 6 d. – 2015 m. kovo 27 d. laikotarpiu. Taip pat pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus bei įvertinęs juos, pritaikęs ginčo santykiams taikytinas teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio kontekste. Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl atsižvelgus į nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 300 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo, o dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis (3 str.), t. y. kad Lietuvoje nustatytas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui tenkantis plotas kameroje įskaitant ir kameros inventorių yra mažesnis nei Europoje, kur nuteistajam ar suimtajam nustatytas 4 kv. m gyvenamasis plotas neįskaitant inventoriaus, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos teisės aktų nuostatas (tarp jų ir senaties terminą reglamentuojančias) ir nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, pagal kurią priteisiami žymiai didesni žalos atlyginimo dydžiai (Canali byla).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).

Pažymėtina, jog Konvencija yra skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai Europoje. Joje apibrėžtos konkrečios teisės ir laisvės visiems valstybių narių, Konvencijos dalyvių (tarp kurių ir Lietuvos), jurisdikcijoje esantiems asmenims. Konvencijos pagrindu taip pat įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas prižiūri, kad valstybės narės laikytųsi Konvencijos nuostatų, nagrinėdamas individualius asmenų skundus, kurie kreipiasi dėl to, jog jų atžvilgiu valstybė padaro Konvencijoje numatytos teisės ar laisvės pažeidimą.

Tačiau šios bylos kontekste reikšmingų klausimų aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati Konvencija nenumato nei konkrečių ploto normų kamerų tipo patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, nei ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos (taip pat senaties termino, jo taikymo sąlygų). Tai numato tik kiekvienos valstybės narės, Konvencijos dalyvės nacionalinės teisės aktai. Konvencija tik deklaruoja (paskelbia bei įtvirtina) pačias žmogaus teises ir laisves, kurių turi paisyti valstybės narės. Nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnis taip pat tik skelbia, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Šiuo atveju EŽTT taip pat neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtose bylose pareiškėjams priteisti žalos atlyginimo dydžiai yra nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju būtent pagal tos bylos faktines aplinkybes ir nėra pagrindas kitose bylose priteisti būtent tokius pat žalos atlyginimo dydžius.

Pažymėtina, jog Europos Tarybos 2006 m. patvirtintos Europos kalėjimų taisyklės tiesiogiai nenustato gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms. Jose tik pažymima, kad turi būti užtikrinta tinkama erdvė ir kvadratiniais, ir kubiniais metrais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Žmogaus teisių konvenciją – tai priklauso nuo daugelio aplinkybių (tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalinto asmens savybių ir pan. (žr. 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 36898/03), 92 p.; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kt. prieš Italiją (pareiškimų nr. 43517/09, 46882/09, 55400/09 ir kt.), 69 p.). Paprastai pripažįstama, kad minimalus reikalaujamas asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m (žr., pvz., 2005 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Mayzit prieš Rusiją (pareiškimo nr. 63378/00), 40 p.; 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Labzov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 62208/00), 44 p.; 2007 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Andrey Frolov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 205/02), 47-49 p.; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Kantyrev prieš Rusiją (pareiškimo nr. 37213/02), 50-51 p.; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo nr. 25664/05), 59 p.; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Marian Stoicescu prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12934/02), 13 ir 24 p.; 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12152/05) ir kt.).

Pastebėtina, kad tik Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) laikosi nuostatos, jog kiekvienam kaliniui privalo būti užtikrintas bent 4 kv. m plotas. Tačiau pabrėžtina, jog tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 42615/06), 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi, nors 4 kv. m ploto reikalavimą iš esmės atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatytas minimalus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui reikalavimas.

Pastebėtina, jog kameros inventorius (baldai ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus. Tik teismų praktikoje, vertinant pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, jam tenkantį žalos atlyginimo dydį atsižvelgiama į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Ši pozicija atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 18364/06)). Todėl kameros inventorius yra reikšmingas nustatant ne bendrą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, o vertinant pagal konkrečios bylos aplinkybes asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, jo patirtos neturtinės žalos dydį.

Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju taikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms bei žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos. Todėl ir sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas šiuo atveju atsakovo atstovo prašymu buvo pritaikytas pagrįstai.

Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė visus jo argumentus pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau plėtodamas doktriną vėliau nagrinėtose bylose, papildomai nurodė, kad šis straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į, inter alia, pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisine doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant bylos aplinkybes (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 18064/91), 27 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 18390/91), 29 p.; 2003 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo nr. 37801/97), 34 p. ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiai jo argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė, kita vertus, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto kalinimo sąlygų pažeidimo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 30544/96)), šiuo atveju nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir išvadoms.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad tokiomis pat sąlygomis kaip pareiškėjo kalinamiems asmenims EŽTT priteisia žymiai didesnes sumas neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėjo padėtis nėra panaši į kitų asmenų, kuriems EŽTT priteisia didesnį neturtinės žalos atlyginimą (konkrečiai, pareiškėjo nurodomame EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendime byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo nr. 40119/09) – už 6 mėnesius kalinimo perpildytoje kameroje priteista 10 000 Eur). Kaip jau buvo minėta, dėl priteistinos žalos dydžio remiantis įvardinta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Tokį atskaitos tašką taip pat nepagrįsta sieti su EŽTT priteisiamomis sumomis, kadangi kiekvienu atveju vertinant, ar priteista suma buvo kompensuota patirta žala, yra analizuojama konkreti situacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad teismo precedentu gali būti remiamasi tik tada, kai teismų išspręstos situacijos yra tapačios (žr., pvz., 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1027/2013).

Taigi, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teismų sprendimai buvo priimti bylose, kurių faktinės aplinkybės nebuvo tapačios ar labai panašios į nagrinėjamą atvejį, todėl jomis, kaip teismo precedentu, nėra pagrindo remtis, ir vertinti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos tokios kategorijos bylose.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. I. (S. I.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas