2013-06-27 Nr. AB-3058-3-61-3-01784-2010-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1119/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-01784-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas 2010 m. birželio 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas 1) panaikinti 2010 m. gegužės 14 d. atsakovo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir LR VRM) sprendimą Nr. 1D-3873 (2) kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) solidariai priteisti iš atsakovų 556,92 Lt kas mėnesį neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Skunde (b. l. 1-4) nurodė, kad 2006 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam buvo paskirta valstybinė pareigūnų pensija. 2010 m. vasario 28 d. atsakovas LR VRM išmokėjo sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją, dėl ko pareiškėjas 2010 m. kovo 26 d. kreipėsi į šį atsakovą, prašydamas išmokėti trūkstamą pensijos dalį, tačiau 2010 m. gegužės 28 d. gavo atsakymą, kad pensijos dalis jam nebus grąžinta, remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Valstybei nustačius tokį ydingą teisinį reguliavimą ir dėl LR VRM neteisėtų veiksmų, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas.

Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė minėtą Laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d., kurio 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas mokamą valstybinės pareigūno pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą. Pareiškėjas manė, kad šiuo teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatant tam tikrą pensiją įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš minėto Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Asmens nuosavybės teisė taip pat yra ginama ir tarptautinės teisės aktais. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo (toliau – ir Pirmasis protokolas) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytos kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisės disponuoti savo nuosavybe gynyba taikoma ne tik valstybių civiliniuose įstatymuose nurodytiems nuosavybės teisės objektams, bet ir teisei į pensiją, atsiradusiai dėl darbo (byla Gaygusuz prieš Austriją (Cour eur. D. H., arret Gaygusuz c. Autriche, du 16 septembre 1996, Recueil 1996-IV), teisei į senatvės pensiją (byla Wessels-Bergervoet prieš Nyderlandus (Cour. Eur. D. H., arret Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4juin2002)) ir kt. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į valstybinę pensiją.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, tuo metu atstovauta Vyriausybės (atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 20-22) nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime pažymėjo, jog valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų, taip pat nuo senatvės pensijos. Šios pensijos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, nukentėjusiems asmenims – kaip kompensacija, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto. Valstybė moka šias pensijas, atsižvelgdama į savo biudžeto lėšų išteklius ir finansinį pajėgumą. Pensijų perskaičiavimo mechanizmas buvo pasirinktas atsižvelgiant į asmenų padėtį, gaunamas pajamas ir, įvertinus pasekmes bei siekiant užtikrinti visų asmenų orumo, lygiateisiškumo, proporcingumo bei teisingumo principus. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta, taip pat ir Konstitucinio Teismo praktikoje įtvirtinta, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, pasireiškiantį įstatyme numatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu, šiuo atveju veiksmų neteisėtumo faktas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo reikalauti materialinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 25-27) nurodė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, taip pat atsižvelgiant į tai ar asmuo pensijos gavimo periodu turi draudžiamų pajamų, atitinkamai perskaičiuojant pensiją, taikoma arba netaikoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata. Pareiškėjas 2010 m. draudžiamų pajamų turėjo, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis apskaičiavus pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientus ir juos pritaikius, jam buvo išmokėta sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, todėl jos priimtas 2010 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. lD-3873-(2) yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 24-30) nurodė, kad pareiškėjui LR VRM 2006 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 11SP-772 nuo 2006 m. kovo 3 d. buvo paskirta 2 616,57 Lt pensija už tarnybą. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu, atsižvelgiant į Statistikos departamento 2009 m. lapkričio 25 d. informaciniame pranešime Nr. 4 „Dėl šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio“ nurodytą 2009 m. III ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį – 2 142 Lt, jam paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 2 784,60 Lt ((2 142 Lt x l,3) = 2 784,60 Lt). Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, pritaikius pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotą pensijos perskaičiavimo koeficientą – 0,8 (b. l. 30), pareiškėjo pensijos dydis buvo perskaičiuotas ir už 2010 m. sausio mėn. jam buvo išmokėta 2 227,68 Lt pensija (2 784,60 Lt x 0,8= 2 227,68 Lt). Nuo 2010 m. kovo 23 d. pareiškėjas pradėjo gauti draudžiamąsias pajamas, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į gaunamų draudžiamųjų pajamų dydį, jam už 2010 m. balandžio mėn. buvo išmokėta 2 011,62 Lt dydžio pensija, o už gegužės mėn. 1 628,35 Lt. Kadangi Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato, atsakovas negalėjo elgtis kitaip ir mokėti nesumažinto dydžio pareigūnų pensiją pareiškėjui. LR VRM, priimdama 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. lD-3873 (2), vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą patenkino iš dalies. Priteisė jam iš Lietuvos valstybės 1 987,85 Lt. Kitoje dalyje pareiškėjo skundo netenkino.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, pagal kurį Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams, todėl įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu.

Teismas atsižvelgė į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį ir vertino, kad aplinkybė, kai pareiškėjui mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos metu dar nebuvo priimtas minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Nustatė, kad iš pažymos apie 2010-2012 m. paskaičiuotą pareiškėjo pensijos dydį (b. l. 58) matyti, jog 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui pensija buvo mažinama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu, išskyrus 2010 m. balandžio – 2010 m. gegužės mėn. periodą, tačiau šiuo laikotarpiu jis turėjo draudžiamų pajamų, todėl jo pensija buvo mažinama Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu. 2010 m. birželio mėn. – 2010 m. liepos mėn. pareiškėjo gaunama pensija buvo ribojama ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsižvelgęs į tai, kad šios nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, teismas vertino, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas nepagrįstai ir dėl šių įstatymų taikymo susidariusi nepriemoka 1 987,85 Lt ((2 093,26 Lt x 2) - (2 011,62 Lt + 1 628,35 Lt) = 546,55 Lt; (2 872,05 Lt x 0,8) + (2 976,57 Lt x 0,8) = 4 678,90 Lt; (4 678,90 Lt – (1 217,88 Lt + 2 019,72 Lt) = 1 441,30 Lt; 1 441,30 Lt + 546,55 Lt = 1 987,85 Lt) (b. l. 58) turi būti priteista pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, kuri turi užtikrinti, kad priimamais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės, tuo pačiu ir pareiškėjo, kaip dirbančio pensininko, asmens teisių lygiateisiškumas, dirbančių ir nedirbančių pensininkų nediskriminavimas, užtikrinant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 2 p.).

Pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3873 (2), kuriuo atsisakyta tenkinti jo prašymą mokėti jam paskirtą pensiją bei išmokėti pensijos nepriemoką, teismas netenkino, kadangi atsakovas ginčo sprendimą priėmė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, jie neteko galios tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.). Teismui pripažinus, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis buvo sumažintas nepagrįstai ir iš Lietuvos valstybės priteisus 1 987,85 Lt dydžio nepriemoką, ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3873 (2) panaikinimas nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 77-78), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo jį atmetant.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat, kad iki minėto nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo vienas teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeistas, o kitas 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, todėl buvo nepagrįstai priteista pareiškėjui už atitinkamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalis.

2. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., nei 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda prie apeliacinio skundo (b. l. 84).

Pareiškėjas V. B. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 86-88) prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovų visą likusią neišmokėtą jam paskirtos valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl jam priteistos valstybinės pensijos dalies, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija kol kas nėra aiški, bei remiantis Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, mano, jog jam priklauso visa likusi neišmokėta valstybinės pensijos dalis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo, taikant Laikinąjį įstatymą.

Pareiškėjas V. B. prašė panaikinti 2010 m. gegužės 14 d. atsakovo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 1D-3873 (2) bei solidariai priteisti iš atsakovų 556,92 Lt kas mėnesį neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės 1 987,85 Lt. Kitoje dalyje pareiškėjo skundo netenkino.

Atsakovai bei trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo negaliojimo atgal argumentu bei antikonstituciniu pripažinto teisinio reguliavimo pasikeitimu paties įstatymų leidėjo valia.

Nustatyta, kad LR VRM 2006 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 11SP-772 nuo 2006 m. kovo 8 d. pareiškėjui paskirta ir mokama 2 616,57 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija bei paskirtas Valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas (b. l. 5). Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjo gautos valstybinės pensijos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. (imtinai) perskaičiuotas pritaikius koeficientą 0,8 ir iš viso sudarė 69 739,12 Lt, o, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. jo gaunama valstybinė pensija ribojama pritaikius koeficientą 1,3 VDU ir iš viso sudarė 79 254,5 Lt. Be to, atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir į tai, kad pareiškėjas tapo dirbančiu pensininku, nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2010 m. liepos mėn. jo gaunama valstybinė pensija sumažinta ir sudarė 6 877,57 (b. l. 6-7, 29-30, 58). Pareiškėjas LR VRM 2010 m. kovo 26 d. pateikė prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, prašydamas šią nepriemoką išmokėti bei toliau mokėti jam paskirto dydžio pensiją, tačiau LR VRM, atsakydama į šį pareiškėjo prašymą, 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1D-3873 (2), nurodė, kad pensija jam yra apskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo (b. l. 6-7, 33).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodė, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes.

Vertindamas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1-2 dalių konstitucingumą, nusprendė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo buvo ir yra nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, prieštaravo ir prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstitucinio teisinės valstybės principui.

Pastebėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos iš Lietuvos teisės sistemos buvo pašalintos.

Dėl atsakovų argumento, kad antikonstituciniu pripažintas teisinis reguliavimas paties įstatymų leidėjo valia buvo pakeistas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 (kurios faktinės aplinkybės labai panašios į šios bylos aplinkybes), išdėstytus argumentus, jog vien tik Laikinojo įstatymo atitinkamų nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai nepašalina asmens, kurio atžvilgiu šios nuostatos buvo taikomos, teisių pažeidimo pasekmių. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje sprendė, jog nepašalinus pareiškėjo teisių pažeidimo, pasireiškusio jo turtiniu praradimu, t. y. dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusia valstybinės pensijos nepriemoka, teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki tokio nutarimo įsigaliojimo, paminėtinas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

Minėtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir į nurodytą Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, konstatuojama, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi nuo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 įsigaliojimo – 2010 m. sausio 1 d., iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir turi būti pašalintas, priteisiant neišmokėtos pensijos dalį už minėtą laikotarpį dėl antikonstituciniu pripažinto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo bei neteisėtai pritaikyto Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyto dydžio (t. y. 1,3). Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pagrįstai priteisė dėl šios teisės normos taikymo pareiškėjui neišmokėtą 1 987,85 Lt dydžio pensijos dalį, už laikotarpį, kurį buvo mokama sumažinta pensija.

Teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus ir atsižvelgdamas į tai priteisė pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Stasys Gagys