2013-09-23 Nr. AB-5424-3-61-3-02923-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1482/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02923-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. A. G. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-3, 39-40) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (10.1)3-101500; panaikinti Valdybos 2012 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)1-6341; įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui 2010–2011 metais neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, t. y. 14 217,44 Lt, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatų taikymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009 m. spalio 10 d. jam buvo paskirta 1 823,24 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, tačiau ši pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta. Pareiškėjas pažymėjo, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius ir Valdyba skundžiamais sprendimais atsisakė mokėti jam paskirtą pensiją. Pareiškėjo teigimu, minėti sprendimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui. Pasak pareiškėjo, taikant antikonstitucinėmis pripažintas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam buvo neišmokėta 14 217,44 Lt senatvės pensija.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 16–19, 29-31, 43–45) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį, taip pat mokėti atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Kadangi pareiškėjui paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo nustatytą ribinį pensijos dydį, todėl jo pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Valdybos Vilniaus skyrius 2010–2011 metais jam mokėjo pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjo praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., tad šis nutarimas taikytinas į ateitį, todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 14 217,44 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 7 straipsniu, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsniu, pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis buvo panaikintas ir neteko galios nuo 2012 m. liepos 13 dienos. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, ir pažymėjo, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą pensijų gavėjų sąvoką pensijų gavėjais yra laikomi ir senatvės pensijų gavėjai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nepagrįstai nebuvo išmokėta senatvės pensijos dalis dėl jo turėtų draudžiamųjų pajamų.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjui buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį perskaičiuota ir dar kartą sumažinta, pritaikius Laikinojo įstatymo 2 priedo koeficientą, senatvės pensija. Iš atsakovo atsiliepime pateiktos nepriemokos paskaičiavimo lentelės teismas nustatė, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui faktiškai išmokėta 24 074, 13 Lt senatvės pensijos, nors pritaikius tik Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį turėtų būti išmokėta 38 291,57 Lt, todėl pareiškėjui priteisė 14 217,44 Lt (38 291,57 Lt – 24 074, 13 Lt) senatvės pensijos nepriemokos sumą.

Pareiškėjo prašymo panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (10.1)3-101500 ir Valdybos 2012 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)1-6341 teismas netenkino, kadangi skundžiami sprendimai jų priėmimo metu buvo teisėti ir pagrįsti, nes priimti dar nepaskelbus Konstitucinio Teismo nutarimo.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 60-63) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Valdyba apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Valdybos teigimu, kadangi pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, remdamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, atsakovas 2010-2011 metais teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui mokėjo senatvės pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjo praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Valdyba atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir daro išvadą, kad pareiškėjui negauta pensijos dalis negalėjo būti priteista iš Valdybos Vilniaus skyriaus, kurio kaltė ir neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti. Valdyba pabrėžia, kad Laikinasis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas, todėl galiojantis ir atsakovui privalomas vykdyti. Atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., jis taikytinas į ateitį, jam įsigaliojus pareiškėjui nebuvo mokama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija, todėl daro išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjui išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Valdyba atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartį Nr. A5-264/2003 ir daro išvadą, kad pareiškėjui neišmokėtos pensijos atžvilgiu Konstitucinio Teismo 72 straipsnio 4 dalies nuostata, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini.

Pareiškėjas R. A. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 72-74) prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, A1-638/2005, A552-432/2013, A575-1831/2011, A662-1735/2010 ir daro išvadą, kad Valdybos apeliacinio skundo teisinis pagrindimas prieštarauja šiose nutartyse pateiktiems išaiškinimams ir formuojamai teismų praktikai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies už 2010 – 2011 metus, kurios jis negavo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, neišvengiamai yra saistoma Konstitucijos 110 straipsnio imperatyvų. Nepašalinus nustatyto asmens teisių pažeidimo, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kurią Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau realiai būtų taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę. T. y., būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo argumentų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Kita vertus, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą. Tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir, atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Be to, VSDF valdyba nepateikė jokių duomenų, kad prašomu būdu apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra.

Nagrinėjamame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo tos bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuomet, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2013 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1182/2013 ir kt.)

Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija atmeta trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas (įsigaliojo) 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jo nuostatos taikytinos tik ateičiai, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti senatvės pensijos nepriemoką už 2010 ir 2011 metus. Šį turtinį praradimą teismas, individualioje administracinėje byloje atlikdamas jam priskirtą teisingumo vykdymo funkciją, privalo visiškai pašalinti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi.

Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindas riboti pareiškėjui paskirtą ir mokamą senatvės pensiją išnyko, kai dar nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl pensijos dydžio ir tokio sprendimo neįvykdžius. Kitų teisinių pagrindų mažinti pensiją nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas 2013 m. vasario 18 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui priteisė senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Kaip matyti iš bylos duomenų, proceso šalys prieštaravimų dėl teismo nustatyto pažeidimo laikotarpio ir įsiskolinimo dydžio apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, jog neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjui turėjo būti priteista iš valstybės, o ne iš VSDFV Vilniaus skyriaus, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, analizuodama administracinę jurisprudenciją teisiniuose ginčuose dėl įpareigojimo pareiškėjams išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013 m. birželio 10 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-911/2013) konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais, kitaip nei valstybinių pensijų mokėjimo teisiniuose santykiuose, laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai.

Esant tokioms aplinkybėms aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė