2025-11-05 Nr. AB-18453-3-64-3-02137-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1226-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02137-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidento kaceliarijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su procesiniu dokumentu, pavadintu pareiškimu, prašydamas (kalba netaisyta): 1) „idant teismui/teisėjui, nedviprasmiškai taptų aišku (dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo/realizavimo) – kreiptis į Konstitucinį teismą (ABTĮ 4 str.)“; 2) „pripažinti, kad teiginiai, pateikti – LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO, 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 išaiškinta: Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės prin-cipo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teis-mas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. – čia, šiuo atveju – prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės čia, tikrovės“; 3) „panaikinti viešojo administravimo subjekto 2025-01-22 raštą Nr. (1D-3633)-2D-335 (nevei-kimą) ir įpareigoti viešojo administravimo subjektą iš naujo ir tinkamai – išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi (dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų/neveikimo)“; 4) „priteisti iš atsakovės, sumokėtą žyminį (22.50 Eur.) mokestį“.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pareiškėjo P. V. skundą (pareiškimą) atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktų pagrindais.

Teismas, įvertinęs ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio, 24 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 33 straipsnio 2 dalies nuostatas, sprendė, kad pareiškėjo ginčijamas 2025 m. sausio 22 d. raštas Nr. (1D-3633)-2D-335 (toliau – ir Raštas) jokių teisinių pasekmių jam nesukelia, kadangi jame nėra nustatytų jokių privalomojo pobūdžio įpareigojimų, taip pat ginčijamu Raštu nėra sukuriamos pareiškėjui teisės ir (ar) pareigos, kurios galėtų daryti įtaką pareiškėjo teisinei padėčiai. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija ginčijamu Raštu pateikė pareiškėjui bendro pobūdžio informaciją, susijusią su savivaldybių veikla, kontrole, vykdomos veiklos priežiūra ir pan. Pareiškėjas pareiškime nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis būti pagrindas vertinti, kokios pareiškėjo teisės ir (ar) teisėti interesai yra pažeidžiami, nenurodytas pareiškimo pagrindas ir dalykas, nedetalizuotos aplinkybės, pateiktas pareiškimas yra chaotiško pobūdžio, sudėtas iš teisės aktų iškarpų, išdėstytos padrikos mintys, tezės, samprotavimai. Įvertinus ginčijamo Rašto turinį matyti, jog Raštas yra informacinio pobūdžio, kadangi juo nėra sukuriamos pareiškėjui teisės ir (ar) pareigos, nėra nustatyti jokie privalomojo pobūdžio įpareigojimai, tačiau pateikiama informacinio pobūdžio informacija, susijusi su savivaldybių veiklos vykdymu. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu Raštas būtų panaikintas, tai neturėtų jokios įtakos pareiškėjo teisinei padėčiai, kadangi Rašte pateikta bendro pobūdžio informacija, pateikiant nuorodas į teisės aktus, kurie reguliuoja savivaldybių veiklos priežiūrą, nesukuriant jokių teisių ir (ar) pareigų, privalomojo pobūdžio nurodymų pareiškėjui.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas skunde, be kita ko, prašo įpareigoti viešojo administravimo subjektą iš naujo ir tinkamai – išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi (dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų/neveikimo), tačiau ginčijamame Rašte nėra vertinami Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero ar administracijos veiksmai/neveikimas. Be to, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija nėra įgaliota vertinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero ar administracijos veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjui Raštu buvo pateikta bendro pobūdžio informacija apie Seimo kontrolierių ir Vyriausybės atstovų įgaliojimus, nurodant jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

Teismas taip pat iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad pareiškėjas į Regionų administracinį teismą kreipėsi su skundu panaikinti tą patį Raštą ir identiškus reikalavimus reiškė administracinėse bylose: Nr. eI2-8759-402/2025, Nr. eI2-10291-428/2025, Nr. eI2-10502-979/2025, Nr. eI2-11054-1235/2025, Nr. eI2-11461-1114/2025, Nr. eI2-11756-1161/2025, Nr. eI2-12830-402/2025, Nr. eI2-12946-780/2025, Nr. eI2-13067-621/2025, Nr. eI2-13448-1247/2025, Nr. eI2-13589-414/2025, Nr. eI2-13934-505/2025, Nr. eI2-14860-1247/2025, Nr. eI2-15207-983/2025, Nr. eI2-15390-780/2025, Nr. eI2-15476-816/2025, Nr. eI2-15645-423/2025, Nr. eI2-15830-1064/2025, Nr. eI2-16360-386/2025, Nr. eI2-16781-362/2025, Nr. eI2-17235-596/2025, Nr. eI2-17433-983/2025, Nr. eI2-17638-535/2025, kuriose teismas pareiškėjo skundus atsisakė priimti šiais pagrindais: nepašalinus trūkumų, be kita ko, nepateikus ginčijamo Rašto; nustačius, jog Raštas yra informacinio pobūdžio; nustačius, jog Raštas yra informacinio pobūdžio ir pareiškimas pateiktas praleidus nustatytą terminą, kuris neatnaujinamas; pareiškimas pateiktas praleidus nustatytą terminą, kuris neatnaujinamas. Kadangi nagrinėjamu atveju dėl to paties Rašto yra ne kartą pasisakęs pirmosios instancijos teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, teismas nurodė, kad šiuo atveju neturi pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo ginčijamo Rašto pobūdžio. Teismas konstatavo, jog ginčijamas Raštas yra informacinio pobūdžio, jame nesuformuluota jokių privalomo pobūdžio patvarkymų pareiškėjui, nesukeliant jokių teisinių pasekmių. Taip pat nurodė, kad analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-501-552/2025).

Teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas taip pat nurodė, kad įvertinus ankščiau paminėtas teismo nutartis, kuriose buvo vertinamas to paties pareiškėjo ginčijamo Rašto pareiškimo priėmimo klausimas, nustatyta, jog pareiškėjo pareiškimus dėl Rašto panaikinimo buvo atsisakyta priimti ne tik tuo pagrindu, jog Raštas yra informacinio pobūdžio, tačiau ir kitais pagrindais, t. y. nepašalinus nustatytų trūkumų, pareiškimą pateikus praleidus nustatytą terminą, kuris neatnaujinamas. Taip pat pareiškėjo pareiškimą atsisakyta priimti nustačius du atsisakymo priimti pareiškimą pagrindus, t. y. dėl informacinio pobūdžio ir pateikus pareiškimą praleidus nustatytą terminą, kuris neatnaujinamas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia pakartotinai inicijuoti administracinį procesą dėl to paties Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, dėl kurio Regionų administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra priėmęs įsiteisėjusias nutartis atsisakyti priimti pareiškėjo skundą ankščiau minėtais pagrindais. Teismas sprendė, kad šiuo atveju yra papildomas pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą. Kadangi pareiškėjo pareiškimą įsiteisėjusiomis Regiono administracinio teismo nutartimis, be kita ko, atsisakyta priimti taip pat dėl praleisto termino, kuris neatnaujinamas (pvz., bylose: Nr. eI2-11054-1235/2025, eI2-11461-1114/2025, eI2-11756-1161/2025 ir kt.), todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kitaip vertinti analogiško pobūdžio pareiškimo, dėl to pareiškėjo pareiškimą atsisakytina priimti vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas); 2) pripažinti, kad Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. KT177-A-N14/2021 išaiškinimai: „Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės princi-po turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka tikrovės; 3) panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartį ir grąžinti jo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui; 4) priimti atskirąją nutartį „dėl: teisės – į teisminę gynybą, neva – praleisto termino, pareigos – pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10-11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui (TĮ 59 str. 1 d. 2-3 p., 2 d.), Teisėjų Garbės teismui“.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, faktus ir įstatymo normas bei neteisingai išsprendė pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą), ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad pareiškėjo siekiamas ginčyti Prezidento kanceliarijos Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, be to, pareiškėjas praleido terminą skundui dėl Rašto panaikinimo paduoti, atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktuose nustatytais pagrindais.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikrus faktus, priimti atskirąją nutartį.

Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo siekiamo ginčyti Prezidento kanceliarijos Rašto turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Rašte pateikta bendro pobūdžio informacija apie valstybės institucijų kompetenciją nagrinėjant ir vertinant savivaldybių veiklos teisėtumą, pareiškėjui nurodyti kitų institucijų įgaliojimai šioje srityje, tuo paaiškinant pareiškėjui, kaip jis gali ginti savo galbūt pažeistas teises ar teisėtus interesus, tačiau nesuformuluota jokių privalomo pobūdžio patvarkymų, tiesiogiai darančių įtaką pareiškėjo teisiniam statusui ir sukeliančių jam teisines pasekmes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Raštas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atskiruosius skundus dėl analogiškų reikalavimų kaip ir šioje administracinėje byloje (žr., pvz., 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-501-552/2025; 2025 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-488-520/2025; 2025 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-711-968/2025; 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-764-502/2025; 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-761-463/2025; kt.), laikėsi pozicijos, jog Prezidento kanceliarijos Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Šiuo atveju įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjo skundžiamas Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu ir todėl nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, išnagrinėtas tapatus klausimas dėl skundo (pareiškimo), kuriuo prašoma panaikinti Raštą ir įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją atlikti veiksmus, nepriimtinumo nagrinėti, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, 2025 m. rugsėjo 3 d. kreipdamasis į teismą dėl Prezidento kanceliarijos 2025 m. sausio 22 d. priimto Rašto panaikinimo, yra akivaizdžiai praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu. Šiuo aspektu taip pat pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-998-492/2025 bei kitose.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, taip pat prašo pripažinti, kad išaiškinimai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai), neatitinka faktinės situacijos; kad nenagrinėjant administracinių / tarnybinių ginčų / darbinių santykių pažeidžiamos Teisėjų etikos kodekso nuostatos, demokratinės valstybės moralė ir vertybės.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimus).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Pareiškėjas atskirojo skundo antrajame reikalavime formuluoja prašymą pripažinti tam tikras aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus atsižvelgdami į įstatymų nuostatomis suteiktą teismo kompetenciją, suteikiančią ar ribojančią teisę teismui nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017; kt.). Bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašą įtvirtina ABTĮ 17 straipsnio nuostatos. ABTĮ 18 straipsnyje nurodytos bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Be to, pažymėtina, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025; kt.). Atsižvelgus į tai, pareiškėjo prašymas pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinka tikrovės, nenagrinėtinas šioje byloje pagal pareiškėjo atskirąjį skundą.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo teismo priimti atskirąją nutartį.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio ir teisinio pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Dėl to netenkinamas pareiškėjo prašymas priimti atskirąją nutartį.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo procesinį dokumentą, pavadintą pareiškimu. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė