4ad5c787-c80e-475a-92bb-4a8952dcbc35 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla NrBaudžiamoji byla Nr. 1A-353-483/2017 Teisminio proceso Nr. 1-01-00848-2016-2                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.7; 2.4.6.1.(S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. liepos 13 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,teisėjų Violetos Ražinskaitės ir Kęstučio Jucio,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui,nuteistajam V.

D., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Klaipėdos apygardos prokuratÅ«ros prokurorės ir nuteistojo V. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalį (veika padaryta 2015 m. pradžioje) laisvės atėmimu Å¡eÅ¡iems mėnesiams;- pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnio 1 dalį (veika padaryta 2015 m. gruodžio 31 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo bÅ«du, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir trims mėnesiams.

Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė:

1. V. D. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, jog jis 2015 metų pradžioje, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, nakties metu (duomenys neskelbtini), V. T. priklausančio gyvenamojo namo kambaryje lovoje gulinčiai mažametei D. T., gim. 2006 m., glostė nuogas kojas, taip sukeldamas per ankstyvÄ susidomėjimÄ lytinėmis funkcijomis ir sutrikdydamas vaiko fizinį ir psichologinį vystymÄ si, t. y. taip su mažamete D. T. atliko tvirkinamuosius veiksmus.1.1. Be to, V. D. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, jog jis 2015 m. gruodžio 31 d., apie 22 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), V.

T. priklausančio gyvenamojo namo kambaryje, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, rankomis lietė lovoje gulinčios mažametės D. T., gim. 2006 m., nuogas kojas, po to užgulė D. T., lietė jos nuogÄ krÅ«tinę, pilvÄ , kaklÄ . Numovęs D. T. apatines kelnaites, ranka lietė jos nuogÄ krÅ«tinę, kojas, sėdmenis, lytinius organus, taip sukeldamas per ankstyvÄ susidomėjimÄ lytinėmis funkcijomis ir sutrikdydamas vaiko fizinį ir psichologinį vystymÄ si, t. y. taip su mažamete D. T. atliko tvirkinamuosius veiksmus.2.

Klaipėdos apygardos prokuratÅ«ros prokurorė apeliaciniame skunde praÅ¡o Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria V. D. pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (veika padaryta 2015 m. gruodžio 31 d.) padarymo, pakeisti ir V. D. veikÄ perkvalifikuoti į BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ bei už Å¡ios nusikalstamos veikos padarymÄ paskirti V. D. laisvės atėmimo bausmę septyneriems metams. Å iÄ bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinti su Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 22 d. nuosprendžiu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (veika padaryta 2015 m. pradžioje) paskirta Å¡eÅ¡ių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir V.

D. paskirti galutinę subendrintÄ bausmę - septynerius metus ir tris mėnesius laisvės atėmimo. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamÄ nuosprendį priėmęs teismas padarė nepagrįstas iÅ¡vadas dėl nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo. Prokurorės teigimu, ikiteisminio tyrimo metu tiesioginių įvykio liudytojų nebuvo nustatyta, todėl vienintelis ir pagrindinis informacijos apie patirtÄ seksualinę prievartÄ Å¡altinis yra pati nukentėjusioji bei jos duoti parodymai.

Prokurorė pažymi, kad nukentėjusiosios parodymai viso ikiteisminio tyrimo metu iÅ¡ esmės buvo nuoseklÅ«s, tačiau tikslesnes nusikaltimo aplinkybes ji atskleidė atliekamos teismo psichiatrinės ekspertizės metu. Pasak prokurorės, bÅ«tent Å¡ios ekspertizės paskirtis ir yra įvertinti nukentėjusios parodymus bei jų patikimumÄ . Atsižvelgiant į ekspertizę atliekančių psichiatrų bei psichologų ilgametę praktikÄ bei kompetencijÄ , akivaizdu, kad jie gali surasti geresnį kontaktÄ su nukentėjusiÄ jÄ bei gauti tikslesnes nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybes.

Anot prokurorės, D. T. bÅ«tent ekspertizės metu patikslino, jog jai į makÅ¡tį kaltinamasis buvo įkišęs pirÅ¡tÄ , bei paaiÅ¡kino, kad tik dabar ji nebijo papasakoti visos tiesos. Netikėti nukentėjusiosios duotais parodymais, pasak prokurorės, nėra pagrindo. Ekspertai nenustatė trečiųjų asmenų įtakos nukentėjusiosios parodymams, o tai kad Å¡ias aplinkybes nukentėjusioji nurodė tik praėjus keletui mėnesių, nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu.2.2. Prokurorės teigimu, kilus abejonių dėl nukentėjusiosios D.

T. duotų parodymų pagrįstumo, teismas turėjo imtis visų įmanomų priemonių objektyviam duomenų įvertinimui bei iÅ¡tyrimui ir iÅ¡kviesti į teismo posėdį ekspertizę atlikusius ekspertus bei iÅ¡klausyti jų iÅ¡vadas ar bent pavesti teismo psichologui atlikti nepilnamečio liudytojo parodymų baudžiamojoje byloje psichologinį vertinimÄ . Be to, pasak prokurorės, ekspertų rekomendacija D. T. daugiau nebeapklausti ir neatlikti su ja kitų proceso veiksmų, teismui nėra privaloma ir Å¡is gali nukentėjusiÄ jÄ apklausti teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 186 straipsnio nuostatomis.

Prokurorės vertinimu, nukentėjusiajai labai svarbu, jog jos parodymais bÅ«tų tikima, todėl nuosprendyje teismo iÅ¡dėstyti teiginiai, kuriais yra abejojama jos duotais parodymais, gali sukelti dar didesnį traumuojantį poveikį nei jos pačios pakartotinė apklausa.2.3. Apibendrindama prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neiÅ¡samiai ir nevisapusiÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo įrodymus, neįvertino visų bylos duomenų, todėl priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ nuosprendį dalyje dėl V.

D. 2015 m. gruodžio 31 d. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo.3. Nuteistasis V. D. apeliaciniame skunde praÅ¡o suÅ¡velninti jam Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 22 d. nuosprendžiu paskirtÄ galutinę subendrintÄ laisvės atėmimo bausmę.3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis V. D. labai gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų, anksčiau neteistas, todėl jam paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams ir trims mėnesiams bausmė yra per griežta.4.Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, prokurorė prašė prokurorės apeliacinį skundÄ tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti, nuteistasis V.

D. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundÄ atmesti.5. Klaipėdos apygardos prokuratÅ«ros prokurorės ir nuteistojo V. D. apeliaciniai skundai atmetami.5.1. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su V. D. 2015 m. gruodžio 31 d. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios parodymais, apraÅ¡ytais Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2016 m. gegužės 24 d.

– liepos 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, pagal kuriuos V. D. veika atitinka BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Prokurorės teigimu, perkvalifikavus V. D. 2015 m. gruodžio 31 d. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 153 straipsnio 1 dalies į BK 150 straipsnio 4 dalį, atitinkamai už Å¡ios nusikalstamos veikos padarymÄ V. D. turėjo bÅ«ti paskirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis V. D. apeliaciniame skunde ginčija jam paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę, praÅ¡ydamas jÄ suÅ¡velninti.5.2.

Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas tenkino lytinę aistrÄ su žmogumi prieÅ¡ Å¡io valiÄ analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sÄ lyčio bÅ«du panaudodamas fizinį smurtÄ ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę prieÅ¡intis, ar pasinaudodamas bejėgiÅ¡ka nukentėjusio asmens bÅ«kle. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama oraliniu (per os – įvedant varpÄ Ä¯ burnÄ ), analiniu (per anum – įvedant varpÄ Ä¯ iÅ¡einamÄ jÄ angÄ ) ar kitokio fizinio sÄ lyčio bÅ«dais.

Tiek nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje, tiek numatyta BK 153 straipsnyje, kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumÄ . Mažamečio asmens seksualinis prievartavimas, palyginus su mažamečio asmens tvirkinimu, yra pavojingesnė veika, sukelianti daug didesnę žalÄ mažamečiui asmeniui. Seksualinis mažamečio prievartavimas kitokio fizinio sÄ lyčio bÅ«du praktikoje dažnai bÅ«na panaÅ¡us į mažamečio asmens tvirkinimÄ . Tvirkinamieji veiksmai baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžti, nenustatyta, kas sudaro tokių veiksmų turinį.

Tvirkinamųjų veiksmų turinį atskleidžia teismų praktikos iÅ¡aiÅ¡kinimai, pagal kuriuos mažamečio tvirkinamieji veiksmai pasireiÅ¡kia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kÅ«nÄ ar jo lytinius organus, praÅ¡ant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiÅ¡kai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrÄ mažamečio akivaizdoje ir pan. Nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje ir BK 153 straipsnyje, atskyrimui svarbu tai, kad tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su žmogumi.

Lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sÄ lyčio bÅ«du pagal BK 150 straipsnį paprastai pasireiÅ¡kia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kiÅ¡ant pirÅ¡tus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar iÅ¡einamÄ jÄ angÄ , taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kÅ«nÄ ir pan., ir taip siekiant patenkinti savo lytinę aistrÄ . BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas lytinės aistros su mažamečiu tenkinimas kitokio fizinio sÄ lyčio bÅ«du panaÅ¡us į BK 153 straipsnyje numatyto mažamečio tvirkinimo veikÄ tuo, kad abiem atvejais su mažamečiu atliekami neteisėti seksualinio pobÅ«džio veiksmai, kurie gali pasireikÅ¡ti panaÅ¡ia forma.

Atribojant lytinės aistros tenkinimÄ kitokio fizinio sÄ lyčio bÅ«du nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi bÅ«ti įvertinamas su mažamečiu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobÅ«dis ir jų intensyvumas. Seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sÄ lytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobÅ«dį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams, ar lytinės aistros tenkinimui per os ir per anum. Tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi, tvirkinamųjų veiksmų metu fizinis sÄ lytis nėra toks intensyvus, Å¡io sÄ lyčio metu nėra patenkinama lytinė aistra.5.3.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad V. D. 2015 metų pradžioje, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, lovoje gulinčiai mažametei D. T. glostė nuogas kojas, taip sukeldamas per ankstyvÄ susidomėjimÄ lytinėmis funkcijomis ir sutrikdydamas vaiko fizinį ir psichologinį vystymÄ si, t. y. taip su mažamete D. T. atliko tvirkinamuosius veiksmus. Be to, V. D. nuteistas ir už tai, kad 2015 m. gruodžio 31 d., apie 22 val. 30 min., bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, rankomis lietė lovoje gulinčios mažametės D.

T. nuogas kojas, po to užgulė D. T., lietė jos nuogÄ krÅ«tinę, pilvÄ , kaklÄ . Numovęs D. T. apatines kelnaites, ranka lietė jos nuogÄ krÅ«tinę, kojas, sėdmenis, lytinius organus, taip sukeldamas per ankstyvÄ susidomėjimÄ lytinėmis funkcijomis ir sutrikdydamas vaiko fizinį ir psichologinį vystymÄ si, t. y. taip su mažamete D. T. atliko tvirkinamuosius veiksmus. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad objektyvių ir neginčytinų duomenų, jog 2015 m. gruodžio 31 d. V.

D. bÅ«tų kišęs pirÅ¡tus D. T. į makÅ¡tį, nėra, todėl jo nusikalstamÄ veikÄ kvalifikavo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, o ne BK 150 straipsnio 4 dalį.5.4. Apeliaciniame skunde prokurorė praÅ¡o kaip įrodymu vadovautis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2016 m. gegužės 24 d. – liepos 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodytais nukentėjusiosios D. T. paaiÅ¡kinimais.

Ekspertams nukentėjusioji paaiÅ¡kino, kad 2015 m. gruodžio 31 d. jos krikÅ¡tatėvis V. D. įėjo į kambarį, kuriame ji su broliu miegojo, ir užgulė jÄ . Pasak D. T., V. D. jÄ laikė, kad Å¡i nesispardytų, ir numovęs virÅ¡utinius rÅ«bus liežuviu lietė bei bučiavo krÅ«tinę, pilvÄ . Paskui, nukentėjusiosios teigimu, V. D. numovė jai kelnaites ir į vaginÄ maždaug iki pusės sukiÅ¡o savo pirÅ¡tÄ . D. T. skaudėjo, ji pradėjo Å¡aukti ir verkti. Nukentėjusiosios Å¡auksmÄ iÅ¡girdo jos tėvas, kuris atėjo į kambarį ir nutempė V.

D. nuo jos (t. 1, b. l. 88-94). 5.5. Ikiteisminio tyrimo metu, prieÅ¡ atliekant minėtÄ 2016 m. gegužės 24 d. – liepos 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, nukentėjusioji D. T. 2016 m. sausio 27 d. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo tyrėjos, o 2016 m. vasario 24 d. – ikiteisminio tyrimo teisėjos. Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį iÅ¡ esmės vadovavosi D. T. 2016 m. sausio 27 d. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo tyrėjai, pagal kuriuos 2015 m. gruodžio 31 d. apie 23.00 val. ji nuėjo miegoti į savo kambarį.

Po kurio laiko ji pajuto, kad kažkas jai gnaibo kojas. Atsimerkusi D. T. pamatė, kad Å¡alia jos lovos klÅ«pi krikÅ¡tatėvis V. D., kuris kartu su jos Å¡eima tÄ vakarÄ Å¡ventė Naujųjų metų sutikimÄ . Pasak D. T., ji liepė V. D. liautis ir Å¡is nuėjo miegoti, tačiau po kelių minučių vėl sugrįžo ir kiÅ¡o rankÄ po jos antklode, gnaibė jos kÅ«nÄ . Tada V. D., nukentėjusiosios teigimu, nuklojo antklodę ir visu kÅ«nu atsigulė ant nukentėjusiosios. IÅ¡girdęs jos Å¡auksmÄ , į kambarį atėjo jos tėvas, kuris nutempė V.

D. nuo nukentėjusiosios (t. 1, b. l. 38-40). Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusioji D. T. ikiteisminio tyrimo tyrėjai duotus parodymus patvirtino 2016 m. vasario 24 d. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , patikslindama, kad V. D. rankomis lietė jos krÅ«tinę, užpakaliukÄ , „klynÄ â€œ.5.6. Nukentėjusiojo, kaip ir liudytojo ar kaltinamojo, parodymai pripažįstami įrodymais tik tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Nukentėjusiojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ar prokurorui nėra savarankiÅ¡kas įrodymų Å¡altinis. Å iais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimÄ . Grįsdamas nuosprendį nukentėjusiosios D. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo tyrėjai, pirmosios instancijos teismas padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimÄ , tačiau Å¡is pažeidimas nėra esminis, nes nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo pagarsinti, iÅ¡tirti, peržiÅ«rėtas apklausos vaizdo įraÅ¡as.

Nuteistasis V. D. ir jo gynėjas dėl šios apklausos jokių pastabų nepareiškė. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas minėtais ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais vadovavosi, nors ne visi jie nuosprendyje buvo pacituoti.5.7. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai nukentėjusioji D. T. nurodė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. į kambarį, kuriame ji miegojo, atėjo jos dėdė ir krikštatėvis V. D. Priėjęs prie lovos, V. D. pradėjo gnaibyti nukentėjusiosios kojas.

Tada jis pakėlė D. T. marÅ¡kinėlius, iki kelių numovė jai kelnaites ir jÄ užgulė. Pasak nukentėjusiosios, V. D. abejomis rankomis lietė jos kÅ«nÄ : krÅ«tinę, užpakaliukÄ , „klynÄ â€œ. V. D., nukentėjusiosios teigimu, ranka spaudė jai „klynÄ â€œ apie deÅ¡imt kartų. VisÄ laikÄ V. D. buvo su rÅ«bais. IÅ¡girdęs D. T. Å¡auksmÄ , į kambarį atėjo jos tėvas, kuris patraukė V. D. nuo nukentėjusiosios (t. 1, b. l. 43-45).5.8. Nei apklausoje pas ikiteisminio tyrimo tyrėjÄ , nei duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai nukentėjusioji D.

T. nenurodė, kad V. D. jai į makÅ¡tį kiÅ¡o pirÅ¡tus. Nukentėjusiosios paaiÅ¡kinimai, esantys 2016 m. gegužės 24 d. – liepos 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto tiriamojoje dalyje, pagal kuriuos V. D. jai į makÅ¡tį įkiÅ¡o vienÄ pirÅ¡tÄ , nėra tinkami įrodymai BPK 20 straipsnio prasme. Ä®rodymais laikytini tik teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto iÅ¡vadose esantys faktiniai duomenys, tuo tarpu ekspertizės akto tiriamojoje dalyje pateikti mažametės nukentėjusiosios paaiÅ¡kinimai yra tik ekspertų tyrimo dalykas, t.y., duomenys, gauti pritaikius vienÄ iÅ¡ tyrimo metodų – pusiau struktÅ«ruotÄ interviu.

Remdamiesi Å¡iais ir kitais tyrimo metu gautais duomenimis, ekspertai pateikė ekspertizės akto iÅ¡vadas. Å ioje byloje tinkami įrodymai yra faktiniai duomenys, gauti apklausiant nukentėjusiÄ jÄ D. T. pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ . Å ių duomenų patikimumÄ patvirtina ir pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų D. T. tėvų V. T. ir V. T. parodymai. Pirmosios instancijos teisme apklaustas V. T. nurodė, kad iÅ¡girdęs garsus dukters D. T. kambaryje jis įėjo į vidų ir pamatė lovoje ant dukters gulintį V.

D., kurį nuo jos nutempė. Pasak liudytojo, D. T. jam papasakojo, kad V. D. lietė jos kÅ«nÄ rankomis (t. 2, b. l. 48). Liudytoja V. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iÅ¡kart po įvykio dukra D. T. jai pasakojo, jog V. D. rankomis lietė jos kojas, krÅ«tinę, tačiau apie tai, kad jis bÅ«tų kišęs pirÅ¡tus jai į makÅ¡tį, D. T. neminėjo (t. 2, b. l. 47-48). Nukentėjusiosios D. T. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotų parodymų patikimumÄ patvirtina ir ikiteisminio tyrimo tyrėjai duoti parodymai.

Dar kartÄ apklausti mažametę nukentėjusiÄ jÄ apeliacinės instancijos teisme, kaip praÅ¡oma prokurorės apeliaciniame skunde, nėra bÅ«tina, tikslinga ir pagrįsta, kadangi 2016 m. gegužės 24 d. – liepos 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodoma, kad D. T. diagnozuotas laikinas psichikos sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresÄ F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių (tvirkinamųjų veiksmų), todėl toliau atliekant ikiteisminius ar teisminius veiksmus, rekomenduojama remtis jos parodymais ir daugiau jos neapklausti.

Be to, pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ nukentėjusioji D. T. buvo apklausta 2016 m. vasario 24 d., praėjus nedaug laiko nuo nusikalstamos veikos padarymo (mažiau nei dviem mėnesiams). Mažai tikėtina, kad praėjus jau daugiau nei pusantrų metų po įvykio nukentėjusioji galėtų geriau prisiminti ir tiksliau nurodyti įvykio detales, juo labiau, kad paprastai po tokių įvykių nukentėjusieji artimųjų raginami apie juos nebegalvoti, pamirÅ¡ti.5.9. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ ) įtvirtina iÅ¡skirtinę teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomÄ jÄ vertę ir kokios iÅ¡vados jais remiantis darytinos.

Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl V.

D. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo. PrieÅ¡ingai, nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visÄ baudžiamosios bylos medžiagÄ nėra pagrindo daryti iÅ¡vados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir neteisingai kvalifikavo V. D. 2015 m. gruodžio 31 d. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Kaip minėta, nors nuosprendyje pirmosios instancijos teismas citavo ir vadovavosi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo tyrėjai duotais parodymais, iÅ¡ nuosprendžio turinio matyti, kad teismas rėmėsi ir jos ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais, kurie laikomi tinkamais įrodymais Å¡ioje byloje, todėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nepadarė. 5.10.

Nuteistasis V. D. apeliaciniame skunde ginčija jam paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę, praÅ¡ydamas jÄ suÅ¡velninti.5.11. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningÄ bausmės paskirtį.

Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ . Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė bÅ«tų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobÅ«dis, kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai.

Teismas asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, skiria tokiÄ bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijoje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė, o apeliacinės instancijos teismas bausmę suÅ¡velninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikÅ¡mingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiÅ¡kiai per griežtÄ ar aiÅ¡kiai per Å¡velniÄ bausmę.5.12.

Ä®vertinęs, kad V. D. padarė du tyčinius apysunkius nusikaltimus, anksčiau neteistas, daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis, nesaistomas tvirtų Å¡eiminių ryÅ¡ių, buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – 2015 m. gruodžio 31 d. nusikalstamÄ veikÄ padarė bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), pirmosios instancijos teismas už dviejų BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymÄ V.

D. paskyrė Å¡velnesnes, negu sankcijos vidurkis, laisvės atėmimo bausmes. Å ios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du ir paskirta galutinė subendrinta bausmė.5.13. Pirmosios instancijos teismo V. D. paskirta bausmė nelaikytina aiÅ¡kiai per griežta ir jÄ Å¡velninti įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijos ribose nėra pagrindo. V. D. padarytų nusikalstamų veikų pakartotinumas, 2015 m. gruodžio 31 d. padarytos nusikalstamos veikos pobÅ«dis ir intensyvumas (nukentėjusiosios užgulimas ir viso kÅ«no, įskaitant lytinius organus, lietimas), nusikalstamomis veikomis sukelti padariniai (D.

T. diagnozuotas laikinas psichikos sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresÄ F43.8, atitinkantis nežymų sveikatos sutrikdymÄ ) yra pakankamas pagrindas skirti nuteistajam tokiÄ laisvės atėmimo bausmę, kokiÄ paskyrė pirmosios instancijos teismas. Skirdamas V. D. bausmę ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų Å¡velnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sÄ lygų, taip pat nenustatyta iÅ¡imtinių aplinkybių, mažinančių V.

D. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumÄ , bei iÅ¡imtinių aplinkybių, susijusių su V. D. asmenybe, kurių pagrindu bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad straipsnių sankcijose numatytų bausmių už nusikalstamų veikų padarymÄ paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).5.14. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinių skundų ribų, jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: prokurorės ir nuteistojo V. D. apeliacinius skundus atmesti. Teisėjai                                                                                                                 Kęstutis Jucys                                                                                                             Viktoras Kažys                                                                                                                 Violeta Ražinskaitė