2015-10-13 Nr. AB-19925-3-64-3-02446-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1612-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02446-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.1; 11.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Žemės vystymo fondas 12“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, R. M., S. S. ir uždarajai akcinei bendrovei „Žemės vystymo fondas 12“, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Mažeikių rajono I-ojo notarų biuro notarei R. R., dėl administracinių aktų, sandorių panaikinimo, restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja J. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu (II t., b. l. 125–128), prašydama panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos 1998 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 61-6463 ir Telšių apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr.1807 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Mažeikių rajone“, kuriais atkurtos nuosavybės teisės B. K. į 16,27 ha žemės, grąžinant žemę natūra (duomenys neskelbtini), pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2000 m. rugpjūčio 7 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (notarinio registro Nr. 2-5917) dėl 16,27 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), išduoto R. M., pripažinti niekine ir negaliojančia 2006 m. vasario 14 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. M. ir UAB „Žemės vystymo fondas 12“ dėl 16,27 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo ir panaikinti nuosavybės teisių į šį 16,27 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)., esantį (duomenys neskelbtini), įregistravimą UAB „Žemės fondas 12“ vardu nekilnojamojo turto registre, pripažinti niekine ir negaliojančia 2010 m. kovo 9 d. nuomos sutartį Nr. 12-ŽNS-23, kuria S. S. iki 2017 m. gruodžio 31 d. išnuomotas 16,27 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją natūra – įpareigoti UAB „Žemės vystymo fondas 12“ grąžinti 16,27 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), valstybei, priteisti UAB „Žemės vystymo fondas 12“ iš R. M. 42 260 Lt, priteisti iš atsakovų pareiškėjos naudai visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Patikslintame skunde paaiškino, jog pareiškėjos tėvas J. B., gimęs 1913 m., (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį teritorinį paskirstymą, - (duomenys neskelbtini)) iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 11,98 ha žemės sklypą, kurį įsigijo 1938 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo aktu iš Žemės banko, anksčiau priklausiusio jo įkaitiniam skolininkui A. Č., bei 16,27 ha žemės sklypą, kurį įgijo 1939 m. gruodžio 18 d. dovanų aktu iš savo motinos B. B.. Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 m. gegužės 7 d., 2014 m. rugpjūčio 26 d. pažymos atitinkamai Nr. R4-1744 ir Nr. R4-1266 ir Telšių apskrities archyvo 2014 m. rugpjūčio 13 d. pateikti (duomenys neskelbtini) kaimo 1947-1949 m., 1949-1951 m.

ūkinių knygų kopijos. J. B. mirė 1990 m. liepos 17 d. Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus Sedos seniūnijai pareiškėjos mama P. B. 1991 m. rugsėjo 4 d. pateikė prašymą dėl J. B. turėtos 11,98 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, pirktos iš A. Č., grąžinimo. Prašymo dėl 16,27 ha žemė kurią J. B. buvo įgijęs iš motinos P. B., seniūnija nepriėmė, nes pagal tuo metu tarnyboje esančius archyvinius dokumentus 16,27 ha žemės savininkas buvo A. B. ir P. B. pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 2 straipsnio 2 punktą, neturėjo teisės pretenduoti į uošvio žemę, o nuosavybės teisę į žemę įrodančių dokumentų, kad 16,27 ha žemės savininkas buvo jos sutuoktinis J.

B., neturėjo. Šiuos dokumentus pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalį turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjos mama P. B. mirė 1997 m. sausio 13 d. 2011 m. gruodžio 28 d. pareiškėja su prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriui pateikti buvusio savininko J.

B. turėtų 11,98 ha žemės nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių Žemėtvarkos skyriui pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. B. turėtą 16,2743 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 11 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos prašymą patenkino ir atnaujino terminą minėtiems dokumentams ir prašymui dėl 16,2743 ha žemės grąžinimo pateikti suinteresuotai institucijai.

Įsiteisėjus minėtam teismo sprendimui, 2012 m. rugsėjo 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriui pareiškėja pateikė žemės savininko J. B. nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus ir kartu prašymą sugrąžinti J. B. turėtą 16.2743 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnyba 2013 m. gegužės 28 d. priėmė išvadą Nr. 35IP-(14.35.79.)-14 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pagal kurią pareiškėja turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, vandens telkinį, lygiavertį turėtajam 11,9815 ha žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės teritorijoje, o dėl likusios žemės priimti sprendimą buvo delsiama. 2013 m. birželio mėn. antrąją savaitę nuvykus į Mažeikių žemėtvarkos skyrių, pareiškėja buvo informuota, kad į 16,2743 ha žemės sklypą nuosavybės teisės nebus atkurtos, nes nuosavybės teisės yra atkurtos B.

K., tačiau informacija, kada ir kas priėmė sprendimą, pareiškėjai nebuvo suteikta. 2013 m. liepos 8 d. buvo gauti Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus 2013 m. liepos 3 d. raštas Nr. 35 SD-(14.35.104)-1632 su priedais. Atsakovas nurodė, kad 1998 m. parengus nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (grąžinimo natūra) bylą, Telšių apskrities viršininko administracija 1998 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 61-6463, kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises pilietei B. K. į 16,27 ha žemės (duomenys neskelbtini). 1998 m. gruodžio 7 d.

Telšių apskrities viršininko administracija priėmė įsakymą Nr. 1807 „Dėl nuosavybės teisių į žemę. mišką ir vandens telkinius atkūrimo Mažeikių rajone“, kuriuo B. K. nuosavybės teise suteikė 16,27 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime. B. K. mirė 1997 m. sausio 20 d., todėl pagal Piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisės buvo atkurtos mirusiosios B. K. vardu. 2000 m. rugpjūčio 7 d.

Mažeikių rajono notarė R. R. R. M. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 2-5917) į B. K. paveldimą turtą – žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas – 16,27 ha. esantį (duomenys neskelbtini). 2006 m. vasario 14 d. R. M. pagal žemės pirkimo-pardavimo sutartį 16,27 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v., esantį (duomenys neskelbtini), pardavė UAB „Žemės vystymo fondas 12“ už 42 260 Lt.

UAB „Žemės vystymo fondas 12“ pagal 2010 m. kovo 9 d. nuomos sutartį Nr. 12-ŽNS- 237 žemės sklypą (16,27 ha) išnuomojo S. S. iki 2017 m. gruodžio 31 d.

Nurodė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi 1926 m. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Renavos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašu ir 1925 m. Renavo dvaro Židikų valsčiaus Mažeikių apskrities, buvusio nuosavybėje M. J. – A. parceliacijos planu, patvirtintu 1928 m., kuriame nurodyta, kad B. A. turi 16,27 ha žemės. A. B. mirė 1930 m. liepos 16 d., o po jo mirties 16,27 ha žemės sklypą su trobesiais pagal naminį testamentą, sudarytą 1930 m. birželio 28 d., patvirtintą Mažeikių apylinkės Teisėjo 1930 m. spalio 21 d., paveldėjo B.

B.. Tačiau ji pirmiau nurodytą turtą, t. y. 16,2743 ha žemės su trobesiais, esančius (duomenys neskelbtini), 1939 m. gruodžio 18 d. dovanų aktu padovanojo savo sūnui J. B.. Tai patvirtina Mažeikių apskrities Ipotekos įstaigos 1939 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas. Taigi, iki 1940 m. birželio 15 d. nusavinto turto savininkas buvo J. B.. Atsakovės R. M. motinai B. K. nuosavybės teisės atkurtos į brolio J. B. turėtą 16,27 ha žemę, pažeidžiant imperatyviąsias Atkūrimo įstatymo nuostatas, t. y. nuosavybės teisė į 16,27 ha žemės plotą atkurta asmeniui, kurios tėvas nebuvo šio turto savininkas.

Todėl administraciniai aktai – Telšių apskrities viršininko administracijos 1998 m. lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 61-6463 ir Telšių apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 1807 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Mažeikių rajone“ dėl nuosavybės teisės į 16,27 ha žemės, esančią (duomenys neskelbtini), B. K. atkūrimo yra niekiniai, nes priimti pažeidžiant imperatyvią Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatą, kadangi atsakovės R. M. motina B. K. neturėjo teisės pretenduoti į buvusio savininko J.

B. turėtą 16,27 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir ši teisė atkurti nuosavybės teises į šį turtą negalėjo atsirasti niekinio administracinio akto pagrindu. Kadangi niekinio administracinio akto pagrindu B. K. nuosavybės teisė į 16,27 ha žemės sklypą neatsirado, todėl ši turtinė teisės negalėjo būti perduota, nes jos nebuvo. Taigi 2000 m. rugpjūčio 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (notarinio registro Nr. 2-5917), išduotas R. M. žemės sklypui, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas – 16,27 ha, esančiam (duomenys neskelbtini), niekiniu pagrindu, pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu.

Atsakovė R. M. 2006 m. vasario 14 d. pagal žemės pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. TZB-1169) UAB „Žemės vystymo fondas 12“ pardavė paveldėtą 16,27 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau neturint tokios teisės, 2006 m. vasario 14 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartis taip pat pripažintina niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Pripažinus ginčo sutartį negaliojančia, UAB „Žemės vystymo fondas 12“ neįgijo nuosavybės teisių į 16,27 ha žemės sklypą, todėl bendrovė neturi teisės šį žemės sklypą nuomoti.

Atsižvelgiant į tai, 2010 m. kovo 9 d. nuomos sutartis Nr. 12-ŽNS-237 taip pat pripažintina negaliojančia.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Mažeikių skyriaus, atsiliepime į pareiškėjos skundą (II t., b. l. 157–162) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriuje turimos buvusio žemės savininko A. B. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų bylos Nr. 502-2 (toliau – „motininė” byla) matyti, kad B. K. (A.) Mažeikių rajono Sedos apylinkės agrarinei reformos tarnybai 1991 m. rugsėjo 4 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į A. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 16,27 ha žemės sklypą. Šiame prašyme taip pat nurodyta, kad ši žemė – tai tėvų A. B. ir B. B. palikimas. Prašymo pateikimo momentu B. K. atitiko Atstatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, turėjo teisę teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. B. valdytą žemę, nes buvo jo vaikas – duktė. Tai patvirtina „motininėje“ byloje esantys giminystės ryšį įrodantys dokumentai: 1994 m. lapkričio 5 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymėjimas Nr. 1040-B, Mažeikių rajono valdybos civilinės metrikacijos skyriaus išduotas 1929 m. vasario 10 d. santuokos sudarymo akto įrašo Nr. 5 nuorašas. Byloje taip pat pateikti Mažeikių rajono valdybos civilinės metrikacijos skyriaus išduoti 1930 m. liepos 16 d. A. B. mirties akto įrašo Nr. 18 bei jo žmonos B. B. 1950 m. vasario 7 d. mirties akto įrašo Nr. 35 nuorašai. Pagal A. B. mirties akto duomenis matyti, kad visuotinės žemės nacionalizacijos metu 1940 m. liepos 22 d. A. B. buvo miręs, tad turtą valdė jo žmona B. B., kuri mirė 1950 m. Analizuojant šiuos duomenis, darytina išvada, kad B. K., rašydama prašymą, pretendavo ne į tėvo, bet į motinos žemę. Tai patvirtina ir pareiškėjos papildomai pateikti dokumentai, gauti 2014 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. R4-1266 iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, t. y., kad A. B. savo turtą paliko sutuoktinei B. B. 1930 m. birželio 28 d. naminiu testamentu, kuris buvo patvirtintas 1930 m. spalio 21 d. Mažeikių Taikos teisėjo sprendimu.

Teigė, kad pareiškėja nurodo, kad visuotinės žemės nacionalizacijos metu ginčo žemės savininku buvo J. B., ir nurodo, kad tai patvirtina 1939 m. gruodžio 18 d. motinos B. B. dovanojimo aktas. Tačiau tas dovanojimo aktas nebuvo įgyvendintas, nėra tai patvirtinančių įrodymų, priešingai, iš pareiškėjos papildomai pateiktos medžiagos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, būtent Mažeikių apskrities Ipotekos įstaigos 1940 m. liepos 22 d. rašto Sedos notarui B. K. matyti, kad dovanojimo aktas nebuvo patvirtintas. Tinkamu ir teisėtu nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu, kad A.

B. ir B. B. iki 1940 m. liepos 22 d. visuotinės žemės nacionalizacijos valdė 16,27 ha žemės (duomenys neskelbtini), įrodo 1925 m. Renavo dvaro Židikų valsčiaus Mažeikių apskrities žemės parceliacijos planas, 1926 m. lapkričio 5 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Renavo seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas Nr. 243, kurio eilės Nr. 92 įrašytas A. B., turintis 16,27 ha žemės, taip pat išrašas iš Renavo dvaro mokesčių knygų 1942–1944 m., kur mokėtojų sąrašuose 1942 m.

įrašytas B. A., kaip valdantis 16,27 ha žemės, ir kad šis plotas apmokestinamas. Telšių apskrities viršininko administracijai (institucijai, kuri vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą B. K.) duomenys, kuriuos pareiškėja iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo 2008 m. gegužės 7 d. raštu Nr. R4-1744 „Dėl nuosavybės“ bei 2014 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. R4-1266, nebuvo žinomi. Duomenys iš archyvo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriui buvo pateikti tik 2011 m. spalio 11 d. 1998 m., Telšių apskrities viršininko administracijai priimant prašomus naikinti administracinius aktus, kliūčių atkurti nuosavybės teises B.

K. nebuvo. Taigi, B. K. turėjo teisę pretenduoti į A. B. ir B. B. žemę (duomenys neskelbtini). Pateiktų dokumentų pakako nuosavybės teisėms atkurti. Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriuje 1998 m. liepos 15 d. buvo parengta pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 737. 1998 m. parengus grąžinamo natūra žemės sklypo bylą, Telšių apskrities viršininko administracija 1998 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 61-6463 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei B.

K. 40401106114“, kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises pilietei B. K. į 16,27 ha žemės grąžinant natūra. 1998 m. gruodžio 7 d. Telšių apskrities viršininko administracija priėmė įsakymą Nr. 1807 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Mažeikių rajone“, kurio 1.26 punktu įsakė suteikti B. K. (sprendimo Nr. 61-6463) (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise vieną sklypą, kurio bendras plotas 16,27 ha. 1999 m. kovo 18 d. B. K. žemės sklypo nuosavybės teisė buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Taigi, prašomi naikinti administraciniai aktai buvo priimti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą.

Atsakovė R. M. atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą (II t., b. l. 168–176) nurodė, kad su juo nesutinka, ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad pareiškėjos skundžiamus administracinius aktus Telšių apskrities viršininko administracija išties priėmė nepažeisdama jokių įstatymų. Kadangi pagal tuo metu turėtus archyvinius dokumentus ginčo žemės sklypas iki nacionalizacijos priklausė B. K. tėvui A. B., be to, kaip žinia, daugiau niekas kitas nepretendavo atkurti nuosavybės teises į šį ginčo žemės sklypą, tikrai negali būti jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus dėl jos skundžiamų Telšių apskrities viršininko administracijos priimtų administracinių aktų panaikinimo.

Ginčo administraciniais aktais atkuriant B. K. nuosavybės teises, nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo jokių duomenų ne tik apie tai, jog A. B., miręs 1930 m., ginčo žemės sklypą naminio testamento pagrindu esą buvo perleidęs savo sutuoktinei B. B., bet ir apie tai, kad pastaroji 1939 m. gruodžio 18 d. dovanojimo aktu šį žemės sklypą esą buvo padovanojusi savo sūnui J. B. (B. K. broliui). Be to, šiuo atveju net ir pripažįstant ginčo žemės sklypo paveldėjimo faktą, t. y. jog po A. B. mirties šį sklypą galimai galėjo paveldėti jo sutuoktinė B.

B., tokia aplinkybė vis vien neduotų jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, nes akivaizdu, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos duotu atveju vis vien nebuvo pažeistos. Kita vertus, pareiškėja, teigianti dar nuo 1991 m. rugsėjo 4 d. žinojusi, kad nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą pagal tuo metu buvusius duomenis bus atkurtos ne jai, o B. K., akivaizdžiai nepagrįstai ir nepateisinamai praktiškai septyniolika metų vienokia ar kitokia forma delsė įgyvendinti šiame skunde savo ginčijamą teisę, tuo sukurdama situaciją, pagal kurią tiek R.

M., tiek ir kiti atsakovai neturėjo jokio pagrindo laikyti, kad jie, priimdami ginčo žemės sklypą kaip palikimą arba sudarydami ginčo sandorius, elgiasi neteisėtai. Pripažįstant administracinį aktą, kaip ir sandorį, negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio pagrindu, būtina konstatuoti dvi sąlygas: pirma, kad įstatymo norma yra imperatyvi; antra, kad administracinis aktas šią imperatyviąją įstatymo normą pažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2006 ir kt.).

Tačiau šiai byla nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjos skundžiamais administraciniais aktais buvo pažeistos kokios nors Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos.

Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjos abejuose skunduose nurodomas 1939 m. gruodžio 18 d. ginčo žemės sklypo dovanojimo faktas, pagal kurį pareiškėjos tėvas J. B. šį ginčo sklypą esą buvo įgijęs iš savo motinos B. B., šioje byloje taip nėra pakankamai įrodytas. Bylai pateiktoje Mažeikių apskrities Ipotekos įstaigos 1939 m. pripažinimo aktų knygos pirmykščio išrašo kopijoje nėra jokių duomenų, jog nurodytas 1939 m. gruodžio 18 d. dovanojimo aktas buvo patvirtintas Ipotekos teisėjo, taip pat nėra duomenų, jog jis buvo įtrauktas į atitinkamą pripažinimo aktų rejestrą. Be to, bylai nepateikta jokių duomenų ir apie tai, jog J. B. taip pat yra įvykdęs ir dovanojimo aktu jam nustatytas prievoles: sumokėjęs valstybės iždui 1 260,64 Lt, B. B. – 500 Lt, savo seseriai A. B. – 1 000 Lt ir kt. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad 1942 m. žemių surašymo knygose ginčo žemės sklypo savininku yra įrašytas visgi ne J. B. (pareiškėjos tėvas), o A. B. (B. K. tėvas), manytina, jog minėtas 1939 m. gruodžio 18 d. dovanojimo aktas galimai yra pagal to meto teisę net negaliojantis.

Pažymėjo, kad atsakovė R. M. nei paveldėdama ginčo žemės sklypą, nei jį perleisdama pagal pirkimo-pardavimo sandorį atsakovui UAB „Žemės vystymo fondas 12“ apie kokias nors pareiškėjos pretenzijas į šį sklypą nežinojo bei negalėjo žinoti. Pareiškėja ar jos motina P. B. net prašymo dėl nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą atkūrimo nebuvo padavusios. Todėl šiuo atveju tiek atsakovė R. M., tiek atsakovas UAB „Žemės vystymo fondas 12“ neabejotinai buvo / yra sąžiningi ginčo žemės sklypo, į kurį pretenduoja pareiškėja, įgijėjai ir ginčo sklypą iš jų natūra išreikalauti pagal įstatymą net negalima (CK 4.96 str. 2 d., 6.307 str. 3 d.). Taigi tokiu atveju, daikto savininkas (kitas reikalavimo teisę turintis asmuo), prašydamas pripažinti sutartį negaliojančia, negali savo pažeistos teisės ginti reikalaudamas grąžinti daiktą taikant restituciją natūra (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010 ir kt.). Todėl tuo atveju, jeigu dėl kokių nors priežasčių visgi būtų pripažinta, jog ginčo žemės sklypo nuosavybė atsakovės R. M. motinai B. K. buvo atkurta esą nepagrįstai, manytina, jog šiuo atveju pareiškėjai valstybė, kurios vardu atkuriant nuosavybės teises veikė tuometinė Telšių apskrities viršininko administracija, turėtų išmokėti ginčo žemės sklypo vertės ekvivalentą pinigais (CK 6.146 str.).

Atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Žemės vystymo fondas 12“ atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą (II t., b. l. 179-182) su juo nesutiko.

Nurodė, kad su atsakove R. M. sudarė sutartį, kuria ji pardavė, o UAB „Žemės vystymo fondas 12“ sklypą nusipirko. Sandorio vertė – 42 260 Lt. Parduotas sklypas priklausė ir buvo įregistruotas valstybės įmonės Registrų centro Mažeikių filiale nuosavybės teise R. M. vardu pagal pažymą Nr. 44-1017419, išduotą 2006 m. sausio 26 d. valstybės įmonės Registrų centro Mažeikių filialo. Sutarties 3 punkte R. M. patvirtino, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į turtą.

Pabrėžė, kad administracinis aktas iki šiol nėra panaikintas, todėl restitucija neturėtų būti taikoma ir turėtų būti sprendžiama dėl vindikacijos sąlygų bei įgijėjo sąžiningumo. Šioje situacijoje turėtų būti taikomos vindikacijos taisykles nustatančios teisės normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.95–4.97 straipsniai. Restitucija taikoma tada, kai asmenis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas pagal CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintas vindikacijos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2012).

Kadangi pareiškėjo ir atsakovo nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, turi būti taikomos daiktinės teisės normos. CK 6.307 str. 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Pripažinus sutartį negaliojančia šiuo pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, nustatytus CK 4.96 straipsnyje (CK 6.307 str. 3 d.). Tai reiškia, kad daikto savininkas ar kitas asmuo, turintis įstatymo ar sutarties pagrindu atsiradusių teisių į be savininko valios parduotą daiktą, turi teisę reikalauti pripažinti daikto pardavimo sutartį negaliojančia ir išreikalauti daiktą iš neteisėto valdymo.

Tačiau ši daikto savininko teisė vindikaciniu ieškiniu išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo nėra absoliuti. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Taigi ši norma nustato išimtis, kada taikoma ne visiška, o ribota vindikacija ir savininkas neturi teisės išreikalauti daikto iš svetimo neteisėto valdymo. Ribota vindikacija siekiama protingos savininko ir kitų asmenų teisėtų interesų pusiausvyros, kad būtų užtikrinti ne tik savininko, bet ir kitų civilinių teisinių santykių subjektų, kurie, įgydami daiktą, elgėsi sąžiningai, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2012).

Atsakovas šiuo atveju CK 4.96 straipsnio 2 dalies prasme yra sąžiningas įgijėjas, t. y. nežinojęs ir neturėjęs žinoti, kad perleidėjas neturėjo teisės daikto perleisti, todėl jo teisės bei teisėti interesai turi būti ginami įstatymo.

Teigė, kad šioje byloje ginčijami administraciniai aktai nepažeidė aktų priėmimo metu galiojusių imperatyvių teisės normų, remiantis 2013 m. liepos 3 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus raštu Nr. 35-SD-(14.35.104)-1632. Kadangi pareiškėja dokumentus, iš kurių paaiškėjo, jog 1939 m. gruodžio 18 d. B. B. dovanojo savo sūnui J. B. sklypą, gavo tik 2008 m., o Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriui buvo pateikti tik 2011 m. spalio 11 d., kai nuosavybės teisių atkūrimo procesas į sklypą jau buvo baigtas, darytina išvada, kad 1998 m. priimant administracinius aktus, aukščiau minėtos aplinkybės nebuvo akivaizdžios, todėl 1998 m. Telšių apskrities viršininko administracijai priimant prašomus naikinti administracinius aktus, kliūčių atkurti nuosavybės teises B. K. nebuvo, nes R. M. atitiko visus Atkūrimo įstatyme keliamus reikalavimus.

Pažymėjo, kad šiuo atveju sklypo perdavimą privačion nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, o R. M. bei iš jos sklypą pirkęs atsakovas UAB „Žemės vystymo fondas 12“ pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija nustatyti konkrečius grąžintinos žemės plotus, todėl abu atsakovai buvo sąžiningi. Tokią poziciją galėtų patvirtinti ir byloje nenustatytas faktas, jog R. M. darė kokią nors neleistiną įtaką valstybės institucijų sprendimams. Jei teismas nuspręstų tenkinti pareiškėjos reikalavimus, pažymėtina, jog pagal formuojamą teismų praktiką, jei restitucija taikytina, visų pirma, dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, tai valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Jei šiuo atveju būtų sprendžiamas restitucijos klausimas panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tai restitucija turėtų būti taikytina valstybei ir paskutiniam turto įgijėjui, iš kurio turtas natūra grąžintinas valstybei, o valstybė įpareigotina paskutiniam sklypo įgijėjui atlyginti jo patirtas sklypo įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012. Teismų praktika. 2012, 37, 81–101 p.). Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjos nurodytas reikalavimas priteisti UAB „Žemės vystymo fondas 12“ iš R. M. 42 260 Lt neatitinka aukščiau nurodytos teismų praktikos. Priešingai, nei nurodo pareiškėja, UAB „Žemės vystymo fondas 12“ 42 260 Lt priteistini iš valstybės, o ne iš R. M..

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. R. atsiliepime (II t., b. l. 165) prašoma administracinę bylą nagrinėti jai nedalyvaujant ir priimti sprendimą teismo nuožiūra.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu (II t., b. l. 201–216) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino Telšių apskrities viršininko administracijos 1998 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 61-6463 ir Telšių apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 1807 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Mažeikių rajone“, kuriais atkurtos nuosavybės teisės B. K. į 16,27 ha žemės, grąžinant žemę natūra (duomenys neskelbtini). Pripažino negaliojančiu 2000 m. rugpjūčio 7 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (notarinio registro Nr. 2-5917) dėl 16,27 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)k. v., esančio (duomenys neskelbtini), išduotą R. M.. Pripažino niekine ir negaliojančia 2006 m. vasario 14 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. M. ir UAB „Žemės vystymo fondas 12“ dėl 16,27 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v., esančio (duomenys neskelbtini). Pripažino niekine ir negaliojančia 2010 m. kovo 9 d. nuomos sutartį Nr. 12-ŽNS-23, kuria S. S. iki 2017 m. gruodžio 31 d. išnuomotas 16,27 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Panaikino nuosavybės teisių į 16,27 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v., esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimą UAB „Žemės vystymo fondas 12“ vardu nekilnojamojo turto registre. Taikė restituciją natūra – įpareigojo atsakovą UAB „Žemės vystymo fondas 12“ grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomą 16,27 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v., esantį (duomenys neskelbtini). Priteisė iš valstybės atsakovui UAB „Žemės vystymo fondas 12“ 42 260 Lt. Pareiškėjos prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo priteisimo tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjai 3 690 Lt proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Mažeikių skyriaus.

Teismas atkreipė dėmesį į tai ir kritiškai vertino atsakovo atsiliepime padarytą išvadą, kad 1940 m. liepos 22 d. A. B. buvo miręs, tad turtą valdė jo žmona B. B., kuri mirė 1950 m. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999 konstatavo, kad aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. 1918–1940 m. centrinėje Lietuvos teritorijos dalyje galiojo Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalis (Civiliniai įstatymai), taip pat Lietuvos valstybės išleisti bendrieji ir specialūs teisės aktai, kurie reguliavo to meto žemės nuosavybės, naudojimo, valdymo ir disponavimo santykius. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2144/2013 nurodyta, kad tuo metu galiojantis teisinis reguliavimas nenumatė sutuoktinių bendros jungtinės nuosavybės instituto (Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 109 straipsnis numatė, kad santuoka nepadaro vyro ir žmonos turtų turėjimą bendru; juodu kiekvienas gali turėti ir dar įsigyti atskirą nuosavybę; žmonos išranga, taip pat turtas, jos pačios arba jos vardu, jai esant ištekėjusiai, įgytas perkant, dovanojant, paveldint ar kitokiu teisėtu būdu, laikomas jos atskira nuosavybe (110 str.); sutuoktiniams nedraudžiama vienas antram pertvirtinti savo turtą, parduodant ar dovanojant, bendruoju teisėtu būdu (116 str.)). Remiantis bylos medžiaga, padaryta išvada, jog atsakovas, atkurdamas nuosavybės teises B. K., neturėjo duomenų, patvirtinančių, kad po A. B. mirties ginčo sklypą nuosavybės teise nacionalizacijos metu valdė jo sutuoktinė B. B., t. y. neapgrįstai, neturint rašytinių įrodymų, rėmėsi prielaida, kad B. B., A. B. sutuoktinė, turėjo valdyti ginčo sklypą po A. B. mirties 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos metu.

Teismas nustatė, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į A. B. nuosavybę vadovaujantis 1923 m. lapkričio 5 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Renavo seniūnijos Mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašu (I t., b. l. 32), kuriame nurodoma, kad A. B. yra 16,27 ha sklypo savininkas, 1925 m. Renavo dvaro Židikų valsčiaus Mažeikių apskrities parceliacijos planu, kuriame nurodyta, kad savininkas A. B. turi 16,2743 ha žemės (I t., b. l. 38), ir Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus Mažeikių rajono Sedos seniūnijos (Renavo k. v. išrašuose ir mokesčių knygų 1942–1944 m.

Renavo dvaro, dvaro Naujakuriai, Renavo miestelio, Skėrių, Butikių, Dingailių ir Vadagių kaimai) knygos Nr. 4 išrašu, kuriame nurodoma, kad B. A. valdo 16,27 ha žemės plotą. Mirties akto išraše Nr. 18 nurodoma, kad A. B. mirė 1930 m. liepos 16 d. (I t., b. l. 27). Iš teismui pateiktos Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus Mažeikių rajono Sedos seniūnijos Skėrių kaimo buvusio savininko A. B. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų bylos Nr. 502-2 (I t., b. l. 129–137) matyti, kad šis dokumentas, patvirtinantis, kad A.

B. mirė 1930 m. liepos 16 d., t. y. iki nacionalizacijos, atsakovui buvo pateiktas. Taip pat, vertindamas 1942–1944 m. mokesčių knygos išrašą, teismas konstatavo, kad įrašas buvo jau po A. B. mirties ir negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu A. B. nuosavybės teises į ginčo sklypą nacionalizacijos metu. Kiti minėti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys A. B. nuosavybės teises iki jo mirties 1930 m., negali būti laikytini įrodymais, patvirtinančiais, kad būtent jis buvo ginčo sklypo savininkas 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos metu.

Teismas pažymėjo, kad Telšių apskrities viršininko administracija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą į nurodytą turtą, turėdama tik minėtus duomenis, nereikalavo papildomų duomenų, kuriais remdamasi, būtų siekusi nustatyti ginčo sklypo savininką nacionalizacijos metu. Taigi, sisteminė byloje esančių dokumentų analizė, taip pat aukščiau paminėtos aplinkybės įrodo (ir atsakovui leido daryti išvadą), kad po A. B. mirties 1930 m. jo turtas buvo pradėtas valdyti kito asmens, todėl konstatuota, kad turtas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės nagrinėjamu atveju, A.

B. nuosavybės teise 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimui paskelbus deklaraciją dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t. y. Lietuvoje prasidėjus žemės nacionalizacijai, nepriklausė. Taigi, yra akivaizdu, kad A. B., kuris mirė 1930 m., 1940 m. prasidėjus žemės nacionalizacijos procesui, prašomos grąžinti žemės savininku nebebuvo ir būti juo negalėjo. Todėl, kaip matyti, A. B. interesų nacionalizacijos procesas nepalietė. Padaryta išvada, kad A. B., miręs 1930 m., nacionalizacijos metu nebuvo ginčo turto savininkas, todėl ir nuosavybės teisių jam (į jo turėtą turtą) atkurti nebuvo galima, nes turto nusavinimu jos nebuvo pažeistos.

Teismas nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2014 m. liepos 14 d. rašte Nr. 35S2-(14.35.9)-2341 (II t., b. l. 120) nurodoma, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius, vykdydamas 2014 m. liepos 4 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį, nurodo, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neturi ir negali pateikti duomenų, susijusių su B. B. 16,27 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paveldėjimu ar valdymu po A. B. mirties. Informuoja, kad archyviniai dokumentai (1925 m. Renavo dvaro Židikų valsčiaus Mažeikių apskrities žemės parceliacijos planas, 1926 m. lapkričio 5 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Renavo seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas Nr. 243, kurio eilės Nr. 92 įrašytas A. B., turintis 16,27 ha žemės, taip pat išrašas iš Renavo dvaro mokesčių knygų 1942–1944 m., kur mokėtojų sąrašuose 1942 m. įrašytas B. A., kaip valdantis 16,27 ha žemės, ir kad šis plotas apmokestinamas) nurodė šio sklypo savininką ir valdytoją A. B.. Dėl šios priežasties, vadovaujantis archyviniais dokumentais, nuosavybės teisės ir buvo atkurtos į A. B. žemę.

Iš 2014 m. rugsėjo 3 d. gautų rašytinių įrodymų šioje administracinėje byloje matyti, jog 1930 m. mirus A. B., atsiradus paveldėjimo pagal testamentą teisiniams santykiams, jo turtą pradėjo valdyti nuosavybės teise žmona B. B.. 1930 m. birželio 28 d. naminiu testamentu A. B. visą savo įgytą kilnojamą ir nekilnojamą turtą užrašė savo žmonai B. B. pilnon nuosavybėn (II t., b. l. 142–145). Matyti, kad šis naminis testamentas Mažeikių Taikos teisėjo 1930 m. spalio 21 d. sprendimu patvirtintas (II t., b. l. 142).

1939 m. gruodžio 18 d. dovanojimo akte (I t., b. l. 14–17) nurodoma, kad J. B. ir B. B. surašo dovanų aktą. Dovanojimo akte minima, kad B. B. valdo nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) vieną žemės sklypą, aštuonioliktą numerį, bendro ploto šešiolikos (16) hektarų dviejų tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt trijų (2 743) ketvirtainių metrų naudingos žemės su trobesiais, tekusį jos nuosavybėn po mirties jos vyro A. B. pagal naminį testamentą, surašytą tūkstantis devyni šimtai trisdešimtų metų birželio dvidešimt aštuntos dienos, patvirtintą valdyti Mažeikių apylinkės teisėjo tų pačių metų spalio mėnesio dvidešimt pirmą dieną, apsunkintą skola valstybės iždui tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimt (1 250) litų ir 64 centų. Dovanojimo sutarties 6 punkte nurodoma, kad be viršuje nurodytos išimtinės J. B. dar privalo padaryti šiuos išmokėjimus, būtent: sumokėti valstybės iždui 1 260 Lt 64 centus B. žinomais terminais ir sąlygomis, sumokėti jai, B. B., penkis šimtus (500) aukso vertės litų šios dienos kursu, skaitant vieną litą lygiu 0,150462 gramams gryno aukso už trijų metų, skaitant juos nuo 1940 m. rudens, sumokėti A. B., jos dukteriai, vieną tūkstantį (1 000) aukso vertės litų šios dienos kursu, skaitant vieną litą lygiu 0,150462 gramams gryno aukso, sumokant po penkis šimtus (500) litų 1940 ir 1941 m. rudenį, duoti jai vieną karvę, vieną avį, vieną lovą ir vieną stalą, sumokėti A. R. – keturis šimtus litų, jos sūnui A. B. tris šimtus (300) litų, I. V. – du šimtus (200) litų, Židikų Smulkaus Kredito Draugijai – šimtą (100) litų. Dovanojimo akto tvirtinimo metu (1939 m.) galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 d. 976 straipsnis, kuris numatė, kad jeigu dovanojimas atliktas su sąlyga ir šita sąlyga apdovanotojo nebuvo įvykdyta, tai turtas, kuris buvo padovanotas, grįžta dovanotojui.

Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateiktame Lietuvos Respublikos Mažeikių apskrities Mokesčių inspekcijos 1940 m. kovo 13 d. rašte Nr. 2396 į 1939 m. gruodžio 21 d. raštą (II t., b. l. 147) Sedos notarui nurodoma, kad pilietės B. B. nekilnojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), ir susidedantis iš žemės sklypo Nr. 18, ploto 16 ha 2743 kv. m su trobesiais, įkainuotas į 6 500 (šešis tūkstančius penkis šimtus) Lt. Nesumokėtas žemės išperkamasis mokestis 1 260,64 Lt išdėstytas mokėti dalimis tolimesniam laikui. Į minėtą raštą Sedos notarui B. K. Lietuvos Respublikos Mažeikių apskrities hipotekos įstaiga 1940 m. liepos 22 d. atrašė (II t., b. l. 148), kad „tamstos 1939 m. gruodžio 18 d. surašytam dovanų aktui (aktų knygos Nr. 1260) patvirtinti yra šios kliūtys: reikia sumokėti šiuos mokesčius: 65 Lt žyminio, 16 Lt aktų, 15 Lt draudimo, 4 Lt raštinės.“ Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad Mažeikių rajono Renavo apylinkės Skėrių kaimo 1947–1949 m. ir 1949–1951 m. ūkinių knygų kopijose J. B. nurodomas kaip valstietis. Pagal tuos dokumentus matyti, kad yra pastatai, gyvuliai, yra tvartai ir 20 ha žemės. Pareiškėjos atstovės vertinimu, J. B. 1938 m. spalio 15 d. pirko iš Žemės ūkio banko 11,98 ha žemės, tai rodo, kad jis turi 20 ha žemės. Vis dėlto, iš turimų rašytinių įrodymų negalima patvirtinti, kad dovanojimo akte nustatytos sąlygos buvo įvykdytos, byloje esantys dokumentai nėra pakankami daryti išvadą, kad J. B. 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos metu ginčo žemės sklypą valdė nuosavybės teise. Tai, jog pagal Mažeikių rajono Renavo apylinkės Skėrių kaimo 1947–1949 m. ir 1949–1951 m. ūkinių knygų kopijas J. B. turėjo 20 ha žemės, taip pat negali būti laikytina galutiniu įrodymu, kad 1940 m. liepos 22 d. ginčo sklypą nuosavybės teisėmis valdė būtent J. B..

Teismas padarė išvadą, kad byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog Telšių apskrities viršininkas skundžiamus sprendimus atkurti nuosavybės teises į žemę priėmė nenustatęs, kas buvo žemės savininkas nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d.). Minėtos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Telšių apskrities viršininkas 1998 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 61-6463 (I t., b. l. 36–37) bei 1998 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 1807 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius“ (I t., b. l. 39) neteisėtai atkūrė nuosavybės teises B. K. į A. B. nuosavybės teisėmis valdytą 16,27 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog skundžiamų aktų priėmimo metu nebuvo atsižvelgta į turimus duomenis, kad A. B. nacionalizacijos metu nebuvo žemės savininkas, nes buvo miręs, t. y. atsakovas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad A. B. mirė 1930 m. ir jo turtą nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė kitas asmuo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės, yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Atkūrimo įstatymo 2 straipsniui, nustatančiam, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininkui, o jei jis miręs, kitiems šioje įstatymo normoje nurodytiems su savininku susijusiems asmenims pagal eiliškumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad panaikinus neteisėtus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. K., žemės sklypų suteikimas yra niekinis, todėl, vadovaujantis principu, kad „iš neteisės teisė neatsiranda“, turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu 2000 m. rugpjūčio 7 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas (notarinio registro Nr. 2-5917) dėl 16,27 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v., esančio (duomenys neskelbtini), išduotas R. M.. Taip pat pripažintina niekine ir negaliojančia 2006 m. vasario 14 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp R. M. ir UAB „Žemės vystymo fondas 12“ dėl 16,27 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v., esančio (duomenys neskelbtini), panaikintinas nuosavybės teisių į 16,27 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v., esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimas UAB „Žemės fondas 12“ vardu nekilnojamojo turto registre, pripažintina niekine ir negaliojančia 2010 m. kovo 9 d. nuomos sutartis Nr. 12-ŽNS-23, kuria S. S. iki 2017 m. gruodžio 31 d. išnuomotas 16,27 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).

Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktu išaiškinimu, kad tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo. Kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Kai restitucija taikytina, visų pirma, dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti. Šiuo atveju atsakovas, vykdydamas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, netinkamai vykdė imperatyviomis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatomis numatytas pareigas nustatyti ginčo sklypo savininką nacionalizacijos metu.

Taip pat teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse detalizuodamas restitucijos taikymo taisykles, yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. J. G., V. V. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-570/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija, A. J. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2011). Nagrinėjamoje byloje administraciniai aktai atkurti nuosavybės teises pripažintini neteisėtais ir panaikintini dėl jų neatitikties imperatyviosioms Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatoms, t. y. šioje byloje restitucijos taikymo ypatumus lemia nuosavybės teisių atkūrimo proceso specifika.

Vis dėlto, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nenustatyta, jog asmuo, kuriam neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės, būtų daręs kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams nustatant grąžintinos žemės plotus. Nagrinėjamu atveju lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, o šie asmenys pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija, o atsakovės R. M. (drauge ir atsakovės mamos B. K., kuriai skundžiamais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės) sąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese nepaneigtas, nenustatyta, kad jos būtų dariusios kokią nors neleistiną įtaką valstybės institucijų sprendimams. Tokios pačios nuostatos taikytinos ir vertinant atsakovo UAB „Žemės vystymo fondas 12“ veiksmus. Todėl šioje byloje panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju, kai restitucija taikytina, visų pirma, dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims, taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme.

Šiuo atveju atsakovė R. M. (paveldėjusi ginčo sklypą iš asmens (mamos B. K.), kuriam buvo neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės) šį turtą pirkimo-pardavimo sandoriais perleido kitiems asmenims, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti. Taigi, šiuo atveju šiam asmeniui restitucija netaikytina – ji neįpareigotina grąžinti turto įgijėjui atsakovui UAB „Žemės vystymo fondui 12“ pagal sandorius gautų pinigų. Šiuo atveju valstybė įpareigotina paskutiniam turto įgijėjui UAB „Žemės vystymo fondas 12“, iš kurio turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jo patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios, kaip nurodoma ir atsakovo UAB „Žemės vystymo fondas 12“ atsiliepime (II t., b. l. 179–182), neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, t. y. 42 260 Lt.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad tokiu būdu taikant restituciją nesprendžiama dėl byloje nedalyvaujančio asmens (valstybės) teisių ir pareigų, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.14 punktu, Nacionalinė žemės tarnyba yra tinkamas valstybės atstovas tokio pobūdžio bylose. Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1787 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidacinių komisijų sudarymo ir veiksmų likviduojant apskričių viršininkų administracijas“ pripažinimo netekusiu galios (Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo)“ 5.2 punkte nustatyta, kad po to, kai bus likviduotos apskričių viršininkų administracijos, kilus ginčų dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų dėl valstybinės žemės sandorių, nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo, valstybei teismuose atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Atsižvelgęs į tai, kad pripažintina niekine ir negaliojančia 2010 m. kovo 9 d. nuomos sutartis Nr. 12-ŽNS-23, kuria S. S. iki 2017 m. gruodžio 31 d. išnuomotas 16,27 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), teismas atkreipė dėmesį, kad sąžiningi asmenys, kurie patyrė žalą dėl valdžios pareigūnų neteisėtų veiksmų, pagal Konstituciją ir kitus įstatymus (CK 6.271 str.) turi teisę reikalauti žalos atlyginimo.

Teismas pareiškėjos prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintino iš dalies, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 98 straipsnio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85) kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku (2004 m. kovo 26 d. nutarimas) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatomis. Teismas nustatė, kad pareiškėjos patirtas atstovavimo išlaidas patvirtina 2013 m. lapkričio 19 d. atstovavimo sutartis Nr. 119 (I t., b. l. 85), 2014 m. balandžio 28 d. pažyma apie suteiktas paslaugas administracinėje byloje Nr. I-393-289/2014 (II t., b. l. 149), 2013 m. rugpjūčio 2 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 717288 (II t., b. l. 50), 2014 m. balandžio 28 d. pinigų priėmimo kvitas, serija LAT Nr. 717288 (II t., b. l. 51).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, advokatė V. P. Šiaulių apygardos administracinio teismo posėdžiuose iš viso pareiškėjai atstovavo 4 val. 50 min. 2014 m. balandžio 28 d. posėdyje – 1 val. 35 min. (II t., b. l. 52–56), 2014 m. birželio 10 d. posėdyje – 1 val. 49 min. (b. l. 101–104); 2014 m. rugsėjo 30 d. posėdyje – 1 val. 26 min. (b. l. 197–200). Rekomendacijų 8.18 punkte numatyta, kad už vieną atstovavimo teisme valandą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 0,15 minimalios mėnesinės algos. Rekomendacijų 9 punktas numato, kad atstovavimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas. Jeigu teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama su minutėmis, ji apvalinama: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Už dalyvavimą 2014 m. balandžio 28 d., 2014 m. birželio 10 d., 2014 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdžiuose, vadovaujantis Rekomendacijų 8.18 ir 9 punktais, galėtų būti priteistina 750 Lt (1 000 Lt (tuo metu buvusi patvirtinta minimali mėnesinė alga) x 0,15 (koeficientas) x 5 (valandų skaičius)). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika pasirengimas bylos nagrinėjimui, analogiškai kaip atstovavimas teisme, laikytinas tos pačios rūšies teisine paslauga (Rekomendacijų 8.18 p.) (2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-613/2008, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-608/2008). Teisėjų kolegijos nuomone, už pasirengimą 2014 m. balandžio 28 d., 2014 m. birželio 10 d., 2014 m. rugsėjo 30 d. posėdžiams vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ bei Rekomendacijų 7, 8.18, 10 punktais galėtų būti priteistina 250 Lt.

Pažymoje apie suteiktas paslaugas administracinėje byloje Nr. I-393-289/2014 (II t., b. l. 49) procesinių dokumentų parengimas vertintinas 3 500 Lt. Tačiau įvertinus bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą bei remiantis Rekomendacijų 7, 8.2 punktais, už skundo (I t., b. l. 2–5) parengimą galėtų būti priteistina 3 000 Lt suma.

Pažymoje apie suteiktas paslaugas administracinėje byloje Nr. I-393-289/2014 (II t., b. l. 49) dokumentų teisinė analizė ir konsultacija vertintini 1 000 Lt; susipažinimas su pateiktais atsiliepimais, jų analizė ir konsultacija vertintini 500 Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ginčus dėl bylinėjimosi išlaidų, savo nutartyse ne kartą pažymėjo, kad susipažinimas su teismo dokumentais, teisinė konsultacija, skundo ar atsiliepimo į skundą parengimas laikytinos paslaugomis, numatytomis Rekomendacijų 8.1–8.2 punktuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis Nr. AS556-766/2009, 2010 m. birželio 11 d. nutartis Nr. AS525-358/2010). Kartu nurodyta, jog atsiliepimo į skundą ir atsakovo pateiktų įrodymų studijavimas nėra tiesiogiai numatyti Rekomendacijose, todėl atskirai išlaidos už tokius veiksmus pareiškėjos naudai taip pat nėra priteistinos. Remiantis šiomis nuostatomis, pareiškėjos nurodyta 1 000 Lt suma už dokumentų teisinę analizę ir konsultacijas bei 500 Lt suma už susipažinimą su pateiktais atsiliepimais, jų analizę ir konsultaciją negali būti priteistinos.

Iš viso už skundo parengimą, už pasirengimą ir dalyvavimą 2014 m. balandžio 28 d., 2014 m. birželio 10 d.; 2014 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdžiuose galėtų būti priteistina 4 000 Lt suma. Kadangi teismo sprendimu skundas buvo patenkintas tik iš dalies, t. y. pirmieji keturi patikslinto skundo reikalavimai patenkinti visiškai, o penkto reikalavimo dalis „priteisti UAB „Žemės vystymo fondas 12“ iš R. M. 42 260 Lt“ nepatenkinta, t. y. patenkinta pusė penktojo reikalavimo, todėl minėta 4 000 Lt suma išlaidų advokatės pagalbai apmokėti mažintina ir, atsižvelgiant į patenkintų skundo reikalavimų dalį (keturi pirmieji patikslinto reikalavimai ir pusė penktojo reikalavimo), pareiškėjai priteistina 3 600 Lt išlaidų advokatės pagalbai apmokėti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėja sumokėjo 400 Lt žyminį mokestį AB Swedbank banke (I t., b. l. 69). Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartimi (I t., b. l. 107–110) teisėjų kolegija nutarė įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjai J. D. 300 Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2013 m. rugpjūčio 1 d. AB „Swedbank“. Atsižvelgiant į patenkintų pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimų dalį pareiškėjai iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Mažeikių skyriaus, priteistina 90 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytus skaičiavimus, bei tai, jog neteisėtus skundžiamus aktus priėmė Telšių apskrities viršininko administracija, manė, jog iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Mažeikių skyriaus, pareiškėjai priteistinos teismo išlaidos – iš viso 3 690 Lt.

III. Atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Žemės vystymo fondas 12“ elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Taip pat prašo atsakovo naudai iš pareiškėjos priteisti visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikinti administraciniai aktai nepažeidė jų priėmimo metu galiojusių imperatyvių teisės normų. Remiantis 2013 m. liepos 3 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus raštu Nr. 35-SD-(14.35.104)-1632, manytina, kad administraciniai aktai priimti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reglamentavimų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėja dokumentus, iš kurių paaiškėjo, jog 1939 m. gruodžio 18 d. B. B. dovanojo savo sūnui J. B. ginčo sklypą gavo tik 2008 m., o Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriui buvo pateikti tik 2011 m. spalio 11 d., kai nuosavybės teisių atkūrimo procesas į ginčo žemės sklypą jau buvo baigtas. Todėl 1998 m. priimant administracinius aktus, aukščiau minėtos aplinkybės nebuvo akivaizdžios ir 1998 m. Telšių apskrities viršininko administracijai priimant panaikintus administracinius aktus, kliūčių atkurti nuosavybės teises B. K. nebuvo, nes atsakovė R. M. atitiko visus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme keliamus reikalavimus. Be to, situacija, jog atsakovės R. M. nuosavybės teisės atkūrimo metu aukščiau minėtų duomenų nebuvo, negalima laikyti, kad administracinių aktų priėmimo momentu buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, todėl pagrįstai darytina išvada, jog šiuo atveju neturi kilti abejonių dėl administracinių aktų teisėtumo jo priėmimo momentu. Remiantis tuo, kad nuomos sutartis tarp atsakovo ir atsakovo S. S. buvo sudaryta jau po žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, kuria atsakovas įsigijo žemės sklypą ir turėjo teisinį pagrindą žemę nuomoti, darytina išvada, kad atsižvelgus į aukščiau pateiktus argumentus ir pripažinus administracinius aktus teisėtais, tiek žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, tiek žemės sklypo nuomos sutartis privalo būti pripažintinos sudarytos laikantis teisės aktų reikalavimų.

2. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį. Šioje situacijoje žemės sklypo perdavimą privačion nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Atsakovė R. M. bei iš jos žemės sklypą pirkęs atsakovas pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija nustatyti konkrečius grąžintinos žemės plotus, taigi, manytina, jog tiek atsakovė R.

M., tiek atsakovas buvo sąžiningi. Be to, šią poziciją galėtų patvirtinti ir byloje nenustatytas faktas, jog atsakovė R. M. darė kokią nors neleistiną įtaką valstybės institucijų sprendimams. Pagal formuojamą teismų praktiką, tokiu atveju, jeigu restitucija taikytina, visų pirma, dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių teisės aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, tai valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme.

Panaikinus administracinius teisės aktus, restitucija turėtų būti taikytina valstybei ir paskutiniam turto įgijėjui, iš kurio turtas natūra grąžintinas valstybei, o valstybė įpareigotina paskutiniam sklypo įgijėjui atlyginti jo patirtas sklypo įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012. Teismų praktika. 2012, 37, p. 81-101). 2014 m. liepos 4 d.

Šiaulių apygardos administracinis teismas priimtoje nutartyje nurodė, jog remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, kai dėl prieštaravimo imperatyvioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo.

Atsakovė R. M. atsiliepime į atsakovo UAB „Žemės vystymo fondas 12“ apeliacinį skundą (III t., b. l. 18-22) šį skundą palaiko.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjos ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus, pateikti įrodymai nepaneigė, o aiškiai patvirtino, jog skundžiamu teismo sprendimu panaikinti administraciniai aktai nepažeidė šių aktų priėmimo metu galiojusių imperatyvių teisės nuostatų, nes jie buvo priimti visiškai teisėtai bei pagrįstai, nepažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, reikalavimų. B. K. neabejotinai įrodė tiek aplinkybę, kad nacionalizacijos metu ginčo žemės sklypas priklausė jos tėvui A.

B., tiek savo giminystės santykį su juo. Taip pat ginčo administraciniais aktais atkuriant atsakovės R. M. motinai B. K. nuosavybės teises, A. B. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo jokių duomenų ne tik apie tai, kad A. B., miręs 1930 m., ginčo žemės sklypą naminio testamento pagrindu buvo perleidęs savo sutuoktinei B. B., bet ir apie tai, kad pastaroji 1939 m. dovanojimo aktu šį žemės sklypą esą buvo padovanojusi savo sūnui J. B. – pareiškėjos tėvui. Be to, be B. K. daugiau niekas ir nepretendavo atkurti nuosavybės teises į šį ginčo žemės sklypą.

Pati pareiškėja, teigusi, jog dar nuo 1991 m. rugsėjo 4 d. ji žinojusi apie savo teisių pažeidimą, visiškai nepateisinamai praktiškai septyniolika ir daugiau metų vienokia ar kitokia forma delsė įgyvendinti savo ginčijamą teisę ir tuo sukūrė situaciją, pagal kurią nei B. K., nei atsakovė R. M., nei Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujama Mažeikių skyriaus, nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys neturėjo jokio pagrindo laikyti, kad, priimdami ginčo sprendimus ar sudarydami ginčo sandorius, jie elgiasi neteisėtai. Net ir pripažįstant Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu nustatytą ginčo žemės sklypo paveldėjimo faktą, t. y. jog po A.

B. mirties šį sklypą paveldėjo jo sutuoktinė B. B., ginčo administracinių aktų tai vis vien nedarė negaliojančiais. Turėjo būti akivaizdu, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos, kadangi B. K. buvo B. B. dukra. Šiuo atveju nuosavybės teisės B. K. iš esmės vis vien buvo atkurtos į vieno iš jos tėvų iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, ir Telšių apskrities viršininko administracija sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo duotu atveju priėmė tikrai nepažeisdama esminių, t. y. imperatyvių įstatymo nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo turto savininkui, o jeigu jis miręs, kitiems šio įstatymo nuostatoje nurodytiems su savininku susijusiems asmenims pagal eiliškumą.

2. Sutinka ir su atsakovo išdėstytais argumentais, kad remiantis kasacinio teismo praktikoje suformuotais išaiškinimais, teismui panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus bei teisės nuostatų pažeidimo pobūdį, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises buvo pripažintas neteisėtu ir buvo panaikintas. Iš tiesų, šioje ginčo situacijoje žemės sklypo perdavimą nuosavybėn lėmė valstybės institucijų atlikti veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Pritartina atsakovui, kad tiek jis, visiškai teisėtai ir sąžiningai pirkdamas žemę, tiek ir atsakovė R. M., visiškai teisėtai ir sąžiningai parduodama jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija. Kita vertus, kaip visiškai pagrįstai savo skunde pažymėjo atsakovas, byloje taip pat nenustatyta, jog atsakovė R. M. būtų dariusi kokią nors neleistiną įtaką valstybės institucijoms priimant sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, kažkiek atsižvelgė tiek į atsakovės R.

M., tiek į atsakovo veiksmus atkūrimo procese įgijėjo sąžiningumo aspektu. Todėl konstatavo, kad minėtų abiejų atsakovų sąžiningumas nagrinėjamoje administracinėje byloje nebuvo paneigtas, be to, konstatavo, kad restitucijos taikymo neigiami padariniai šiuo atveju tenka valstybei, nes būtent jos įgaliotų pareigūnų veiksmai lėmė priimtų administracinių aktų neteisėtumą nuosavybės teisių atkūrimo procese. Tačiau, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas vis vien įpareigojo atsakovą, kaip paskutinį ginčo žemės sklypo įgijėją, grąžinti šį teisėtai jo įsigytą žemės sklypą valstybei, o pastarajai grąžinant jam jo patirtas šio turto įsigijimo išlaidas.

Kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad ginčijamų administracinių aktų pagrindu nuosavybės teises įgijusi B. K., taip pat ir atsakovė R. M., bei atsakovas UAB „Žemės vystymo fondas 12“ atliko kokius nors kaltus ar priešingus teisei veiksmus arba žinojo ar turėjo žinoti, kad yra kitų asmenų, reiškiančių savo reikalavimus į pretenduojamą sklypą, t. y. šie asmenys tikrai negalėjo būti pripažinti nesąžiningais, šiuo atveju turėjo būti taikomos CK 6.145 straipsnio 2 dalies arba 6.146 straipsnio nuostatos – arba turėjo būti pakeistas restitucijos būdas, t. y. taikoma ne restitucija natūra, arba turėjo būti sumokėtas ekvivalentas pinigais, arba restitucija apskritai neturėjo būti taikoma.

Pareiškėjai šiuo atveju valstybė galėjo nebent išmokėti ginčo žemės sklypo vertės ekvivalentą pinigais. Pirmosios instancijos teismui taikant restituciją, buvo konstatuota dviprasmybė, nes vienu atveju pasisakant, kad tiek atsakovas UAB „Žemės vystymo fondas 12“, tiek atsakovė R. M. esą buvo tarsi sąžiningi, kitu atveju, t. y. taikant restituciją, iš esmės yra laikoma, kad jie buvo nesąžiningi. Tačiau iš sąžiningų įgijėjų, kaip jau minėta, joks turtas negali būti išreikalautas.

Pareiškėja J. D. atsiliepime į atsakovo UAB „Žemės vystymo fondas 12“ apeliacinį skundą (III t., b. l. 24-27) prašo jį atmesti, peržengti apeliacinio skundo ribas ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo – įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per šešis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjai į jos tėvo, buvusios savininko, J. B. turėtos 16,27 ha žemės. Taip pat prašo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad po A. B. mirties, 1930 m., jo turtas buvo pradėtas valdyti kito asmens, todėl 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimui paskelbus deklaraciją dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t. y. Lietuvoje prasidėjus žemės nacionalizacijai, A. B. nuosavybės teise žemė nepriklausė. Jis nacionalizacijos metu nebuvo ginčo turto savininkas, todėl atkurti nuosavybės teises jam (į jo turėtą turtą) nebuvo galima, nes jos turto nusavinimu nebuvo pažeistos. 2008 m. gegužės 7 d. ir 2014 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos valstybės archyvas pateikė rašytinių įrodymų dėl 16,27 ha žemės priklausomybės. Byloje nustatyta, kad po A. B. mirties 16,27 ha žemės sklypą su trobesiais pagal naminį testamentą, sudarytą 1930 m. birželio 28 d., patvirtintą Mažeikių apylinkės Teisėjo 1930 m. spalio 21 d., paveldėjo B. B., kuri pirmiau nurodytą turtą, t. y. 16,2743 ha žemės su trobesiais, esančius (duomenys neskelbtini), 1939 m. gruodžio 18 d. dovanų aktu padovanojo savo sūnui J. B.. Tai patvirtina Mažeikių apskrities Ipotekos įstaigos 1939 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas. Taigi iki 1940 m. birželio 15 d. nusavinto turto savininkas buvo J. B..

2. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas sprendė, kad turimų rašytinių įrodymų nepakanka patvirtinti, kad dovanojimo akte nustatytos sąlygos buvo įvykdytos, nes byloje esantys dokumentai nėra pakankami daryti išvadą, kad J. B. 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos metu ginčo žemės sklypą valdė nuosavybės teise. Dovanojimo akto tvirtinimo metu galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 d. 699 str. nuostata, kad teisės turtams įgyjamos ne kitaip, kaip įstatymų nustatytais būdais. Kaip nurodyta paminėto straipsnio pastaboje, vienas iš įgijimo būdų yra dovanojamieji ir nemokamieji būdai, būtent: tėvų turto išskyrimas vaikams, dovanojimas, testamentas. Visi įstatymų nustatyti teisių įsigijimo būdai tada telaikomi tikrais, kai jie remiasi laisva valia ir sutikimu (700 str.). Turtų teisių įtvirtinimas daromas, pirma, tvirtybiniais, notariniais, pareiškiamaisiais arba naminiais aktais; antra, perduodant patį turtą arba įvedant jo turėjimą (707 str.). Tinkama tvarka padarytais aktais laikomi tokie aktai, kurie yra pareikšti notarui arba įrašyti į notarų knygas. Šiuo atveju 16,27 ha žemės su visais jame esančiais gyvenamais ir negyvenamais trobesiais, gyvuliais, inventoriumi B. B. dovanojo pilnon nuosavybėn sūnui J. B. 1939 m. gruodžio 18 d. dovanų aktu, kurį sudarė Sedos notaras B. K. (notarinio registro Nr. 1260), t. y. turtų teisių įtvirtinimas padarytas notariniu aktu. J. B. dovanų akte įvardyto turto valdymą perėmė nuo akto sudarymo dienos. Tai, kad J. B. savo motinai teikė išimtinę, numatytą dovanų akte, patvirtina Telšių apskrities archyvo pateikti išrašai iš Mažeikių rajono Renavos apylinkės Skėrių kaimo 1947-1949 m. ūkinių knygų. Pagal šiose knygose esančius duomenis, B. B. įrašyta į J. B. šeimos sudėtį ir gyvena kartu su sūnumi jam padovanotuose pastatuose. Duomenų apie tai, kad neįvykdyti J. B. nustatyti įpareigojimai pagal 1939 m. gruodžio 18 d. dovanų aktą, nėra.

3. Byloje nustatyta tai, kad atsakovės R. M. motinai B. K. nuosavybės teisės atkurtos į brolio J. B. turėtą 16,27 ha žemę, pažeidžiant imperatyviąsias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas – nuosavybės teisė į 16,27 ha žemės plotą atkurta asmeniui, kurios tėvas nebuvo šio turto savininkas. Kai nuosavybės teisė atkuriama asmenims, kurie tos teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra niekinis, nes prieštarauja nurodytoms imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir taip pažeidžiamas viešasis interesas. Šiuo atveju administraciniai aktai – Telšių apskrities viršininko administracijos 1998 m. lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 61-6463 ir Telšių apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 1807 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Mažeikių rajone“ dėl nuosavybės teisės į 16,27 ha žemės, esančią (duomenys neskelbtini), B. K. atkūrimo yra niekiniai. Niekiniai administraciniai aktai negalioja nuo jų priėmimo momento (ab initio), nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti juos negaliojančiais. Niekinio nuosavybės teisių atkūrimo padariniai išsprendžiami teismo sprendimu, nutraukiant neteisėto įgijėjo nuosavybės teisę, įgytą niekiniu pagrindu. Tokiu būdu atsakovės R. M. motina B. K. pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatą neturėjo teisės pretenduoti į buvusio savininko J. B. turėtą 16,27 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir atsakovė R. M., įstatyminė B. K. įpėdinė, negalėjo paveldėti ir nepaveldėjo teisės, kurios neturėjo palikėja (CK 5.1 str.). Kadangi niekinio administracinio akto pagrindu B. K. neatsirado nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą, todėl ši teisė negalėjo būti paveldėta, o vėliau turtas negalėjo būti parduotas, nes tos teisės nebuvo.

4. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės R. M. (kartu ir atsakovės mamos B. K., kuriai skundžiamais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės) sąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese nepaneigtas. Remiantis Lietuvos valstybės archyvo pateiktais duomenimis, 1939 m. gruodžio 18 d. B. K. raštu patvirtino, kad testamentu užrašytus 1 000 litų pinigais, arklį, dvi karves ir vieną avį iš savo motinos B. B. gavo. Sedos notaras B. K. paliudijo, kad šį užrašą pasirašė B. K.. Kaip minėta pirmiau, 1939 m. gruodžio 18 d. Sedos notaras B. K. patvirtino dovanų aktą, kuriuo B. B. savo sūnui J. B. dovanojo 16,27 ha žemės. Taigi B. K. nesąžiningumas sietinas su jos žinojimu apie kitų asmenų interesus susigrąžinti buvusio savininko J. B. 16,27 ha žemės. Pateikdama prašymą susigrąžinti 16,27 ha žemės ir nurodydama, kad žemės savininkas A. B., o ne J. B., suklaidino valstybės instituciją. Teismas pagrįstai nurodė, kad Telšių apskrities viršininko administracija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimo į nurodytą turtą procesą, nereikalavo papildomų duomenų, kuriais remiantis būtų siekusi nustatyti ginčo žemės sklypo savininką nacionalizacijos metu, taip netinkamai vykdydama imperatyviomis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatomis numatytas pareigas nustatyti ginčo sklypo savininką nacionalizacijos metu. Byloje B. K. teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo paneigta panaikinus administracinį aktą.

5. Pirmosios instancijos teismas, panaikinęs administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. K. ir pripažinęs negaliojančiais sandorius, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, padarė išvadą, kad R. M. restitucija netaikytina, ji neįpareigotina grąžinti atsakovui, turto įgijėjui, UAB „Žemės vystymo fondas 12“, pagal sandorius gautus pinigus. Kaip nurodė teismas, šiuo atveju valstybė įpareigotina paskutiniam turto įgijėjui UAB „Žemės vystymo fondas 12“, iš kurio turtas natūra grąžintas valstybei, atlyginti jo patirtas turto įsigijimo išlaidas, t. y. 42 260 Lt. Tačiau toks restitucijas laikymas galimas tada, kai pripažįstama, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas pabaigtas šioje byloje, nors, kaip minėta pirmiau, B. K. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme nėra nuosavybės teisių atkūrimo į 16,27 ha žemės subjektas. Kadangi žemės reformos tinkamas vykdymas priskirtinas prie viešojo intereso srities dalykų, todėl teismas nėra saistomas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina tai, kad panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklosčiusių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį, taip pat pažeidimus, kurių atsiranda dėl to, kad restitucijos tvarka turtas sugrąžintas natūra valstybei. Panaikinus priimtą administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, iš esmės liko nebaigta nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai procedūra. Šioje byloje sugrąžinus žemę valstybei, svarbu tai, kad atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos, neteisėtų veiksmų padariniai būtų kuo greičiau pašalinti – pakartotinai operatyviai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimai. Kadangi visi dokumentai, reikalingi nuosavybės teisių atkūrimo klausimui spręsti, yra surinkti, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo reglamentuojamu terminu, Nacionalinė žemės tarnyba įpareigotina per 6 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 16,27 ha žemės sklypą, į kurį nuosavybės teisės lieka neatkurtos panaikinus ginčijamą Telšių apskrities viršininko sprendimą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Mažeikių skyriaus, pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 37-44), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Byloje esantys įrodymai, t. y. 1930 m. birželio 28 d. naminis testamentas, patvirtintas Mažeikių apylinkės Teisėjo 1930 m. spalio 21 d., kuriuo A. B. po mirties savo turtą, t. y. 16,2743 ha žemės su trobesiais, esančius (duomenys neskelbtini), paliko savo žmonai B. B., patvirtina, kad nacionalizacijos metu žemės savininkė buvo A. B. žmona B. B., B. K. motina. Nustačius šias aplinkybes, teismas turėjo įvertinti, ar nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų buvęs teisėtas, jei B. K. būtų pretendavusi ir prašiusi atkurti nuosavybės teises į motinos B. B. žemę. Akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos nebūtų buvusios pažeistos.

2. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka), 14 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisės atkuriamos ne pačiam turto savininkui, o Tvarkos 2.2 - 2.5 punktuose nurodytiems piliečiams, turi būti pateikiamas turto savininko mirties faktą patvirtinantis dokumentas bei giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Šiame punkte taip pat nurodyta, kad giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais laikomi gimimo liudijimai, santuokos liudijimai, savininko ar jo vaikų mirties liudijimai, o jų nesant – išrašai iš bažnyčios dokumentų. Nereikia pateikti mirties faktą patvirtinančio dokumento, jeigu asmenys buvo gimę iki 1897 m. Buvusio savininko A. B. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų byloje yra pateikti šie B. K. ir B. B. giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai: 1994 m. lapkričio 5 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymėjimas Nr. 1040-B, kuriame nurodyta, kad 1904 m. rugsėjo 8 d. pakrikštyta A. ir B. B. dukra B., gimusi 1904 m. rugsėjo 7 d.; 1984 m. spalio 20 d. Mažeikių rajono valdybos civilinės metrikacijos skyriaus išduotas santuokos sudarymo akto įrašas Nr. 5, kuriame užfiksuota, kad 1929 m. vasario 10 d. susituokė L. K. su B. B., ir kad jaunosios tėvai: A. B. ir B. J.; 1994 m. spalio 24 d. Mažeikių rajono valdybos civilinės metrikacijos skyriaus išduotas mirties akto įrašas Nr. 35, kuriame užfiksuota, kad 1950 m. vasario 6 d. mirė B. B., būdama 79 metų amžiaus. Giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pakanka, kad būtų nustatyta, jog B. B. ir B. K. buvo motina ir dukra.

3. B. K. prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 1991 m. rugsėjo 4 d., o giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus iki 1995 m. Kadangi be B. K. daugiau niekas nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės B. B. valdytą 16,25 ha žemės (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jai gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į šią žemę.

4. Nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu, kad A. B. iki 1940 m. liepos 22 d. visuotinės žemės nacionalizacijos valdė 16,27 ha žemės Renavos dvare, įrodė 1925 m. Renavos dvaro Židikų valsčiaus Mažeikių apskrities žemės parceliacijos planas, 1926 m. lapkričio 5 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Renavo seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas Nr. 243, kurio eilės Nr. 92 įrašytas A. B., turintis 16,27 ha žemės, o išrašas iš Renavos dvaro mokesčių knygų 1942-1944 m., kur mokėtojų sąrašuose 1942 m. įrašytas B. A., kaip valdantis 16,27 ha žemės, ir kad šis plotas apmokestinamas, greičiausiai suklaidino Telšių apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento žemėtvarkos skyriaus darbuotojus. Nagrinėjant šią bylą buvo išsiaiškinta, kad A. B. savo turtą paliko sutuoktinei B. B. 1930 m. birželio 28 d. naminiu testamentu, kuris buvo patvirtintas 1930 m. spalio 21 d. Mažeikių nuov. Taikos teisėjo sprendimu. Tai patvirtina pareiškėjos papildomai pateikti dokumentai, gauti 2014 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. R4-1266 iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Taigi, tinkamu nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu, kad B. B. nuosavybės teise valdė 16,27 ha žemės (duomenys neskelbtini), laikytinas A. B. 1930 m. birželio 28 d. naminis testamentas.

5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, yra pasisakęs, kad tai, jog asmuo klaidingai nurodo buvusį savininką, nėra vertinama kaip rimtas pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, reikėtų pasižiūrėti, ar pateikęs prašymą asmuo turi teisę atkurti nuosavybės teises. Kaip šiuo atveju – ir į tėvo, ir į motinos žemę. Pagal įstatymą B. K. tokią teisę turi, nes siekė atkurti nuosavybės teises į tą patį žemės sklypą, kurį iki mirties valdė tėvas A. B., o jam mirus 1930 m. liepos 16 d., - jo žmona B. B. pagal 1930 m. birželio 28 d. naminį testamentą, patvirtintą Mažeikių apylinkės Teisėjo 1930 m. spalio 21 d. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, todėl B. K. galėjo būti pretendentė atkurti nuosavybės teisę į žemę, nes buvo turto savininko, B. B., vaikas.

6. B. K. pirminiame prašyme, pateiktame 1991 m. rugsėjo 4 d., grafoje „buvęs savininkas“ nurodė abu tėvus: A. B. ir B. B.. Todėl B. K. teisėtai įgyvendino jai priklausančią teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Šiuo atveju reikėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2008), kurioje yra pasakyta, kad neteisėtais yra laikomi sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmenims, kurie negali būti pretendentais, bet jeigu pažeista sprendimų priėmimo tvarka, teismas gali svarstyti, ar toks pažeidimas esminis, dėl kurio reikėtų panaikinti visą nuosavybės teisių į turtą atkūrimą. Šiuo atveju turėtų būti sprendžiamas klausimas, ar ta aplinkybė, kad buvo įvertinti ne to savininko nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, yra esminė, dėl kurios turėtų būti naikinami administraciniai aktai. Ta aplinkybė, kad B. K. siekė atkurti nuosavybės teises į tėvų 16,27 ha žemės sklypą, abejonių nekelia. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimą iš naujo, būtų galimybė atkurti nuosavybės teises būtent tokiu pačiu būdu, kaip kad yra atkurta skundžiamais administraciniais aktais, todėl nėra pagrindo naikinti tų administracinių aktų ir griauti nusistovėjusių civilinių santykių, kurie susiformavę. Naikinant administracinius aktus, tokiu atveju galbūt yra padaroma didesnė žala, negu palikus galioti tokius aktus.

7. B. K. tinkamai ir laiku kreipėsi į kompetentingą instituciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o klaida padaryta dėl buvusio savininko įvardijimo (tėvo ar motinos) nepaneigia nuosavybės teisių atkūrimo jai. Bylos duomenimis vienintele pretendente į 16,27 ha žemės, (duomenys neskelbtini), buvo B. K., iki to laiko, kol pareiškėja 2008 m. gegužės 7 d. ir 2014 m. rugpjūčio 26 d. raštais iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo duomenis apie tai, kad B. B. 1939 m. gruodžio 18 d. dovanų aktu šį sklypą padovanojo sūnui J. B.. Nuo tada pareiškėja siekė įrodyti, kad nacionalizacijos metu ginčo sklypo savininku buvo J. B.. Tačiau teismas, priimdamas sprendimą, nenustatė, kad J. B. nacionalizacijos metu šį sklypą valdė nuosavybė teise.

8. Pretendentai atkurti nuosavybes teises, tinkamai išreiškę savo valią, gali pagrįstai tikėtis, jog nuosavybės teisės jiems bus atkurtos laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, nepažeidžiant teisės aktų nustatytų procedūrų. Nagrinėjamu atveju šios procedūros buvo pažeistos Telšių apskrities viršininko administracijai pavaldžių žemėtvarkos tarnybos pareigūnų, kuriems įstatymų leidėjo buvo pavesta vykdyti šį procesą. Tikroji teisės paskirtis – ieškoti įvairių asmenų interesų, taip pat privačių asmenų teisių ir viešojo intereso pusiausvyros, todėl nagrinėjamu atveju teismas negali ginti vien viešojo intereso, nepaisydamas atsakovų interesų ir lūkesčių. Atsakovai, tinkamai išreiškę savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neturi patirti neadekvačių neigiamų padarinių dėl valstybės institucijos, įgaliotos vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pareigūnų padarytų pažeidimų ir dėl to šiuo atveju nėra pagrindo ginti viešojo intereso, nepaisant atsakovų teisėtų interesų bei lūkesčių, kurie taip pat yra viešojo intereso dalis.

9. Byloje nekonstatuota faktų, kad nuosavybės teisė būtų atkurta iš esmės pažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus: nuosavybės teisė atkurta turinčiam šią teisę asmeniui; žemėje, kurioje suformuoti žemės sklypai, neribojamas nuosavybės teisių atkūrimas, nenustatyta, kad ginčijamais administraciniais aktais būtų pažeistos konkrečių asmenų teisės. Teismo priimtas sprendimas panaikinti administracinius aktus yra formalus, neatitinka šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.

Pareiškėja J. D. atsiliepime į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą (III t., b. l. 56–58) prašo jį atmesti ir priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į atsakovo UAB „Žemės vystymo fondas 12“ apeliacinį skundą.

Papildomai pažymi, kad byloje yra pateiktas iš Lietuvos valstybės archyvo gautas Mažeikių apskrities Ipotekos įstaigos 1939 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas, kuris yra J. B. nuosavybės teisę į 16,2743 ha žemės patvirtinantis dokumentas, atitinkantis Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio nuostatas. Bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai patvirtina, kad ginčo žemės savininku iki nacionalizacijos buvo J. B., nuosavybės teisių atkūrimo tvarka pažeista valstybės institucijos, įgaliotos vykdyti šį procesą, todėl buvo pagrindas naikinti ginčijamus administracinius aktus.

Atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Žemės vystymo fondas 12“ atsiliepime į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą su juo sutinka ir teigia, kad visi apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai sudaro pagrindą abejoti pirmosios instancijos priimto teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo UAB „Žemės vystymo fondas 12“ apeliacinis skundas.

Atsakovė R. M. pateikė pareiškimą apie prisidėjimą prie atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo (III t., b. l. 66–71), kuriame pareiškia, kad prisideda prie apeliacinio skundo, sutinka ir pritaria jo argumentams. Prisidedant prie atsakovo apeliacinio skundo, taip pat prašoma skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, daro išvadą, jog apeliaciniai skundai pagrįsti.

Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą.

Pareiškėja ginčija Telšių apskrities viršininko administracijos 1998 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 61-6463 ir Telšių apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 1807 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Mažeikių rajone“, kuriais atkurtos nuosavybės teisės B. K. į 16,27 ha žemės, grąžinant žemę natūra (duomenys neskelbtini), ir šių aktų pagrindų įgytų nuosavybės teisių perleidimo sandorius.

Pagrindinis pareiškėjos argumentas dėl minėtų aktų panaikinimo yra jos kaip pretendentės teisės atkurti nuosavybės teises į nurodytą minėtą žemės sklypą pažeidimas.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsniu yra nustatyta piliečiams teisė skųsti teismui sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau vertinant pareiškėjos teisę į gynybą reikšminga nustatyti ar realiai pareiškėjos teisė yra pažeista, ar šios bylos ginčo apimtyje ji realiai bus apginta, suteikiant pareiškėjai teisę į nuosavybės atkūrimą.

Oficialioje konstitucinėje justicijoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).

Teisė kreiptis į administracinį teismą numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl jo teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Toks reikalavimas kildinamas iš ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Kartu įstatymų leidėjas Administracinių bylų teisenos įstatyme numatė reikalavimo kreiptis dėl suinteresuoto asmens teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo išimtis. Administraciniuose teismuose įgyvendinama ne tik suinteresuotų asmenų, kurių interesai yra pažeisti, teisė kreiptis į teismą, bet pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį gali įstatymų nustatytais atvejais į teismą kreiptis ir prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Prie suinteresuotumo reikalavimo išimčių priskirtinos ir norminių administracinių aktų teisėtumo bylos abstrakčiosios normų kontrolės atvejais.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės patenkino pareiškėjos skundą ir nustatė, kad nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tačiau nepripažino pareiškėjos teisės į nuosavybės atkūrimą į 16,27 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad byloje nustatyti įrodymai nepatvirtina, kad J. B., pareiškėjos tėvas į kurio žemę pretenduoja pareiškėja, iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ginčo žemės sklypą, todėl pareiškėjai negali būti atkurtos nuosavybės teisės į 16,27 ha nacionalizuotą žemės sklypą. Nepripažinus pareiškėjos teisės į ginčo žemės sklypą ji kartu neteko teisės ginčyti aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį žemės sklypą B. K. bei šios žemės perleidimo sandorių ir pareiškėjos skundas turėjo būti atmestas, kadangi, kaip minėta, pareiškėja kaip suinteresuotas asmuo galėjo ginti tik savo pažeistą teisę ar interesą, bet ne kitų asmenų.

Pirmosios instancijos teismas aktus bei sandorius panaikino dėl to, kad Telšių apskrities viršininkas skundžiamus aktus atkurti nuosavybės teises į žemę priėmė nenustatęs, kas buvo žemės savininkas jos nacionalizacijos metu. Su tokia išvada sutiktina, nes byloje yra įrodyta, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos į A. B. nuosavybės teisėmis valdytą 16,27 ha žemės sklypą, nors A. B. mirė 1930 m. liepos 16 d., o 1930 m. birželio 28 d. naminiu testamentu visą savo įgytą kilnojamą ir nekilnojamą turtą užrašė savo žmonai B. B. pilnon nuosavybėn (II t., b. l. 142–145). Tačiau pagal pareiškėjos skundą šiais argumentais aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo negalėjo būti panaikinti ir žemės sklypas negalėjo būti perduotas valstybei, nes pareiškėja nėra subjektas, numatytas ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje, kuriam suteikta teisė ginti viešąjį interesą, todėl ji galėjo kreiptis į teismą tik dėl savo teisų pažeidimo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, jog tenkindamas pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą ir tai yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti (ABTĮ 143 straipsnis).

Panaikinus teismo sprendimą priimtinas naujas sprendimas, kuriuo apeliaciniai skundai tenkintini, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Panaikinus sprendimą ir priėmus sprendimą ne pareiškėjos naudai ji netenka teisės į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

Atsakovo UAB „Žemės vystymo fondas 12“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas, nes nėra pateikti dokumentai įrodantys patirtas išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Žemės vystymo fondas 12“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus patenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos J. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė