A-442-2574-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-2574/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02648-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Antanui Suslavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) atliko pareiškėjo akcizų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2011 m. balandžio 21 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-83-79, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 156 930 Lt akcizų ir 21 044 Lt akcizų delspinigių.

Vilniaus apskrities VMI 2011 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-109 patvirtino patikrinimo aktą Nr. (4.65)-83-79 bei skyrė 15 693 Lt akcizų baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 68-107 patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2011 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-109.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2011 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. S-240(7-200/2011) patvirtino VMI sprendimą Nr. 68-107.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Komisijos 2011 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-240(7-200/2011), VMI 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 68-107, Vilniaus apskrities VMI 2011 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-109 bei 2011 m. balandžio 21 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-83-79 ir taikyti ieškinio senatį delspinigiams.

Paaiškino, kad VMI spendime nurodyta, jog įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010 yra nustatytas neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis, mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi šia informacija, apskaičiuodamas mokėtiną akcizą, dėl ko nusprendė sprendimą Nr. 68-107 patvirtinti. Pažymėjo, kad nuosprendyje pareiškėjo nusikalstama veika vertinta ne kaip vykdytojo, o kaip padėjėjo (Baudžiamojo kodekso 24 str. 6 d., 1992 str. 1 d.), todėl nelaikytina, jog pareiškėjas neteisėtai disponavo akcizais apmokestintomis prekėmis, jas laikė ar naudojo.

Priešingai, nuosprendyje nurodyta, jog pareiškėjui iš pareikšto kaltinimo šalinimas rūkomojo tabako įgijimas ir laikymas. Pabrėžė, kad baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas kaip padėjėjas asmenų, kurie įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo apmokestinamas prekes. Nuosprendyje už akcizu apmokestinamų prekių laikymą nuteisti A. Ž., Y. D., I. B. ir I. G., kurie pripažinti bendravykdytojais. Manė, kad tai, kad baudžiamojon atsakomybėn yra patrauktas ne vienas, o keli asmenys, nereiškia, kad jie visi privalo būti pripažinti pažeidę mokesčių teisės normas; kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, už kokią konkrečiai veiką asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir ar yra pagrindai mokestinei atsakomybei kilti.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas ne už akcizu apmokestinamų prekių įgijimą, laikymą ir (arba) pagaminimą, bet už detalių cigarečių įrenginiams tiekimą ir už tai, kad išnuomojo butą, kuriame apsigyveno kiti nuteistieji, kas nesudaro pagrindo patraukti pareiškėją administracinėn atsakomybėn už Akcizų įstatymo normų pažeidimus. Pabrėžė, Komisijos nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A556-269/2008 ir Nr. A261-589/2008 formuojama teisės taikymo ir aiškinimo praktika, jog apskaičiuotas akcizas turi būti padalintas kaltiems asmenims lygiomis dalimis, šiuo atveju negali būti remiamasi.

Kadangi Mokesčių administravimo įstatymas ieškinio senaties termino dėl delspinigių išieškojimo nereglamentuoja, todėl, pareiškėjo teigimu, remtinasi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kad ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Todėl pareiškėjui visiškai nepagrįstai apskaičiuota ir reikalaujama delspinigių net už 386 kalendorines dienas. Taip pat pažymėjo, kad Komisija skundžiamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog jei ir būtų prievolė pareiškėjui mokėti akcizo mokesčius, ji atsirastų tik nuo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Manė, kad Mokesčių administravimo įstatymo132 straipsnio 3 dalis nenumato, kad mokesčių administratorius, tikslindamas apskaičiuotų mokesčių, delspinigių ar baudų sumą, galėtų paskirti baudą, kuri patikrinimo aktu nebuvo paskirta.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, išskyrus atvejus, kai pagal šį įstatymą akcizais apmokestinamų prekių gamyba (maišymas ar perdirbimas) neprivalo vykti akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Rėmėsi Europos Tarybos 1992 m. vasario 25 d. direktyvos Nr. 92/12/EEB „Dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole“ (toliau – ir Direktyva Nr. 92/12/EEB) bei jos nuostatų aiškinimu, pateiktu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2001 m. balandžio 5 d. sprendime byloje Nr. C-325/99 ir pažymėjo, kad pareiškėjas savo veiksmais sudarė sąlygas neteisėtai akcizais apmokestinamų prekių cirkuliacijai, todėl nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas, veikdamas kaip padėjėjas, sudarė sąlygas neteisėtam akcizais apmokestinamų prekių naudojimui, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti mokestinio pažeidimo faktą ir suteikia mokesčių administratoriui teisę apskaičiuoti mokesčius. Laikantis prekes asmuo yra tas, kuris prekes turi savo žinioje, savo naudai. Tai, kad pareiškėjas turėjo akcizais apmokestinamas prekes savo naudai, įrodyta 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojo byloje Nr. 1-246/2010, kuriuo nustatyta, jog visi nusikalstamoje veikoje dalyvavę asmenys neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamos prekėmis, todėl VMI pagrįstai už visas neteisėtai laikytas cigaretes ir rūkomąjį tabaką apskaičiuotą akcizą padalino į lygias dalis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos Nr. 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinusios 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvą Nr. 92/12/EEB, 1, 7, 8 ir 15 straipsniais bei darė išvadą, kad pareiškėjas, kuris kaip padėjėjas prisidėjo prie tabako produktų gamybos, užtikrindamas jų gamybos įrangos tinkamą veikimą bei remontą, kas konstatuota įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010, privalėjo mokėti akcizą, nes pagal Akcizo įstatymo nuostatas tabako produktai laikomi akcizo objektu.

Kadangi pareiškėjas prisidėjo prie tabako produktų gamybos, teigti, kad jis jų nelaikė mokestinės teisės prasme, nėra pagrindo. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A556-269/2008 ir A261-589/2008 bei pažymėjo, jog įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje nėra išskirta, kokią cigarečių ir rūkomojo tabako dalį turėjo savo žinioje, savo naudai konkretus asmuo, todėl laikytina, kad jas laikė visi nusikalstamoje veikoje dalyvavę asmenys, įskaitant ir pareiškėją.

Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, išskyrus sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio Įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (kai kilo mokestinis ginčas), kai delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A556-636/2010 ir Nr. A556-221/2011 bei darė išvada, kad pareiškėjo argumentai, jog prievolė mokėti mokesčius atsirado tik nuo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010 įsiteisėjimo dienos, yra niekuo nepagrįsti ir prieštarauja mokesčius reguliuojančių teisės aktų nuostatoms, nes akcizo mokestį reikia mokėti nuo prekių laikymo dienos. Pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais (kai mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, patvirtina patikrinimo aktą arba patikrinimo aktą patvirtina iš dalies) sprendime dėl patikrinimo akto nurodoma konkreti papildomai apskaičiuotų mokesčių, apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų suma.

Todėl vietos mokesčių administratorius pareiškėjui 2011 m. birželio 9 d. sprendime Nr. (4.65)-256-109 pagrįstai paskyrė 15 693 Lt akcizų baudą.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti arba taikyti senaties terminą delspinigiams.

Be argumentų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino to, jog pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 7 punktą prievolė mokėti akcizus atsiranda jau už atgabentas, įsigytas akcizais apmokestinamas prekes. Priskaičiavus akcizus už prekių įsigijimą, vėliau pakartotinai akcizai už disponavimą jomis nebepriskaičiuojami. Akcentuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu buvo nuteistas ne už akcizais apmokestinamų prekių įgijimą, laikymą ar pagaminimą, o už detalių cigarečių įrenginiams tiekimą ir už tai, kad išnuomojo butą, kuriame gyveno kiti nuteisti asmenys. Mano, kad teismo sprendimo dalis, pagrįsta tiesioginiu Tarybos direktyvos taikymu, yra nepagrįsta. Pabrėžia, kad teismas taip pat neteisingai nustatė, jog minėtu nuosprendžiu visi asmenys buvo neva pripažinti disponavę akcizais apmokestinamos prekėmis, nes pareiškėjas baudžiamojon atsakomybėn patrauktas tik kaip padėjėjas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nemotyvavo, kodėl netaikoma senatis delspinigių apskaičiavimui bei išsamiai nenagrinėjo jo skundo motyvų dėl baudos, kuri nebuvo paskaičiuota patikrinimo aktu, skyrimo.

Pareiškėjas papildomai nurodė, kad tabako gaminių įgijėjas A. Ž. prisipažino pažeidęs Akcizų įstatymo normas, dėl ko turi prievolę sumokėti akcizo mokestį už įsigytus tabako gaminius ir dėl ko sudarė taikos sutartį su Vilniaus apskrities VMI dėl akcizo mokesčio sumokėjimo. Todėl prašo iš Vilniaus apskrities VMI išreikalauti ši susitarimą ir su juo susijusius dokumentus dėl akcizo mokesčio, mokėtino pagal Vilniaus apygardos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr.1-246/2010.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas byloje kilęs dėl mokesčių administratoriaus pareiškėjui papildomai apskaičiuotų ir nurodytų sumokėti į valstybės biudžetą 156 930 Lt akcizų, 21 044 Lt akcizų delspinigių ir 15 693 Lt akcizų baudos.

Pareiškėjas prievolę mokėti akcizus neigia, argumentuodamas, jog akcizais apmokestinamos prekėmis nedisponavo, tuo tarpu atsakovas tvirtina, kad įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, kad pareiškėjas savo veiksmais sudarė sąlygas neteisėtai akcizais apmokestinamų prekių cirkuliacijai ir tai sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti mokestinio pažeidimo faktą.

Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad apdorotas tabakas (taip pat ir cigaretės) yra akcizais apmokestinama prekė. Iki 2010 m. balandžio 20 d. galiojusios redakcijos Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkte buvo nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis; 3 dalyje buvo nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus už šias prekes atsiranda nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių atsiradimo, o 9 dalyje – kad prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau turinčias būti paženklintomis, prekes. Akcizų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokėtina akcizų suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip iki šiame Įstatyme nurodyto akcizų deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

Šios įstatyminės nuostatos yra aiškios, iš jų neabejotinai seka, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda nuo banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento ir šią prievolę privalo vykdyti asmuo, laikantis nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad „laikymo“ sąvoka turi būti suprantama kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį, t. y. taikant šią teisės normą, žodis „laikyti“ apima visus prekių buvimo pas tam tikrą asmenį atvejus. Be to, minėtos redakcijos Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punktas prekių laikymo sąvokos nesieja su tokio pobūdžio požymiais, kaip prekių priklausomybė konkrečiam asmeniui, asmenų tarpusavio santykiai dėl prekių ar organizacinių veiksmų atlikimas, ir, pagal šį punktą, prekių laikymas turi būti suprantamas kaip faktinis veiksmas. Laikymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti prekių faktinį turėjimą asmens žinioje ir nereikia nustatyti prekių konkretaus teisinio statuso (jų valdymo (naudojimo) nuosavybės ar kita teise) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009; 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-939/2009).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nurodant pareiškėjui sumokėti akcizus ir su jais susijusias sumas, buvo remiamasi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso pagal 24 straipsnio 6 dalį („Bendrininkavimas ir jo rūšys“), 1992 straipsnio 1 dalį („Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis“) ir 202 straipsnio 1 dalį („Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla“). Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, kad G. K. 2010 m. vasario mėnesį surado ir išnuomojo butą, kuris buvo panaudotas cigarečių gamybai, taip pat kartu su kitu asmeniu rūpinosi cigarečių gamybos ir pakavimo įrangos detalių gamybos užsakymais ir pristatymu į minėtas patalpas. Taigi baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010 nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas tabako produktus būtų turėjęs savo žinioje. Nors iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio matyti, kad pareiškėjas pripažino matęs sandėlyje sukrautas dėžes, kuriose buvo tabakas, tačiau duomenų, kad pareiškėjas tabako gaminius būtų įgijęs, laikęs, gabenęs, siuntęs, naudojęs, realizavęs ar kitaip turėjęs savo dispozicijoje, nėra.

Pažymėtina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalimi, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Todėl atsižvelgiant į minėtas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010 nustatytas aplinkybes, kurios nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjas tabako gaminius būtų realiai turėjęs savo žinioje, spręstina, kad pareiškėjui prievolė mokėti akcizus Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu neatsirado.

Tačiau taip pat pažymėtina, kad byloje nagrinėjamų įvykių metu galiojusi Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakcija numatė, kad akcizų objektas yra apdorotas tabakas, o Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytos akcizais apmokestinamos prekės, už kurias akcizai dar nesumokėti, privalo būti gaminamos, perdirbamos, maišomos, saugomos akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Remiantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 7 dalimi, jeigu asmuo, pažeisdamas šio Įstatymo 4 straipsnio 1, 5, 6 ir 7 dalių reikalavimus, bet kokiu būdu pagamina akcizais apmokestinamas prekes ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, jis privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prekių pagaminimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną už taip pagamintas prekes akcizų sumą, apskaičiuotą taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių pagaminimo dieną. Pagal Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus – prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, išskyrus atvejus, kai pagal šį Įstatymą akcizais apmokestinamų prekių gamyba (maišymas ar perdirbimas) neprivalo vykti akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje.

Kaip minėta, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010 buvo nustatyta, kad visų kaltinamųjų, tame tarpe ir G. K. nusikalstami veiksmai – cigarečių gamybos įrangos, jų pakavimo įrangos, cigarečių gamybos priemonių įsigijimas, naudojimas, cigarečių gaminimas, rūpinimasis detalėmis, jų tiekimas, cigaretes gaminančių asmenų vežiojimas iš darbo į namus ir atgal į darbą, jiems buvo išnuomojimas, aprūpinimas maistu – vertinami kaip ėmimasis ūkinės veiklos, neturint licencijos, todėl pareiškėjas pripažintas kaltu dėl Baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo („Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla“). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog mokesčių administratorius, vadovaudamasis šiomis įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje konstatuotomis aplinkybėmis, pagrįstai ir teisėtai pripažino pareiškėjo kartu su kitais asmenimis neteisėtai pagamintas cigaretes mokesčio objektu bei Vilniaus apskrities VMI 2011 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-109 nurodė papildomai į biudžetą sumokėti 156 930 Lt akcizų ir 21 044 Lt akcizų delspinigių.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl akcizų ir akcizų delspinigių sumų (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d.), todėl spręstina, jog jos apskaičiuotos pagrįstai. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl teisės normų, reguliuojančių delspinigių skaičiavimą, aiškinimo ir taikymo, jas palaiko ir nebekartoja.

Pastebėtina, kad pareiškėjui mokesčių administratoriai paskyrė 15 693 Lt akcizų baudą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 konstatavo, kad mokesčių administratoriaus sprendimas paskirti asmeniui, gabenusiam cigaretes be Lietuvos Respublikos banderolių, mokesčių baudą, šiam asmeniui dėl neteisėto cigarečių gabenimo taip pat esant nubaustam administracine nuobauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 1632 straipsnį, negali būti paliktas galioti, nes, tokiam mokesčių administratoriaus sprendimui galiojant, būtų pažeistas draudimas bausti asmenį antrą kartą už tą patį pažeidimą (principas non bis in idem).

Nagrinėjamoje byloje situacija šiuo požiūriu iš esmės yra identiška. Pareiškėjui Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-246/2010, skirta bausmė už padėjimą disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis bei už cigarečių gaminimą neturint tam licencijos pagal Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį. Todėl Mokesčių administratoriai šiuo atveju nebegalėjo skirti akcizų baudos, nes šios baudos paskyrimu pareiškėjas iš esmės nubaudžiamas už analogišką pažeidimą antrą kartą. Todėl nurodymas dėl 15 693 Lt akcizų baudos turi būti panaikintas.

Remiantis išdėstytais motyvais skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, atmetant pareiškėjo skundą dėl nurodymų sumokėti 156 930 Lt akcizų ir 21 044 Lt akcizų delspinigių bei panaikinant nurodymą sumokėti akcizų baudą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo G. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-109, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. 68-107 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. S-240(7-200/2011) dalis dėl įpareigojimo sumokėti 15 693 Lt akcizo mokesčio baudą.

Kitą pareiškėjo G. K. skundo dalį atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė