2017-02-14 Nr. AB-3771-3-64-3-02004-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-297-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02004-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į administracinį teismą su skundu (b. l. 2-4), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 2 500 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.

Nurodė, jog Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gegužės 14 d. perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjo nuomone, tokios laikymo sąlygos prilygo kankinimui. Paaiškino, kad kamerose buvo šalta, drėgna, dėl to buvo drėgni čiužiniai, nebuvo ventiliacijos, sklido nemalonūs kvapai, taip pat nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai labai kenkė regėjimui. Be to, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, t. y., esant žemai oro temperatūrai, asmuo buvo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes, maistas, kurį atsiveždavo, būdavo peršviečiamas rentgenu. Nurodytos laikymo sąlygos žemino asmens orumą, dėl kylančių konfliktų tarp kartu laikomų asmenų pareiškėjas jautėsi nesaugus, sutriko miegas, bendravimo galimybės, pareiškėjas tapo uždaras, patyrė emocinę depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12-18) su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2013 m. spalio 16 d. kameroje Nr. 38, kurioje buvo laikomi 5-7 asmenys ir vienam asmeniui tenkantis plotas svyravo nuo 2,96 kv. m iki 4,14 kv. m. Papildomai paaiškino, kad asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje).

Atsiliepime pateiktus paaiškinimus grindė 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkto nuostatomis. Pažymėjo, kad pagal šių taisyklių 2 punktą Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“, (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punkte įtvirtinta analogiško pobūdžio nuostata, t. y. veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas, taikytinos tik tos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pažymėjo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Pažymėjo, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga už nustatomus šių reikalavimų pažeidimus.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam yra sudarytos sąlygos (esant poreikiui, išduodamas valymo inventorius). Esant nurodytoms aplinkybėms, manė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl kamerų vėdinimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Nenustačius Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Taip pat paaiškino, kad atvykstantiems bei išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje, kuri, pagal Šiaulių visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo duomenis, yra tvarkinga, išvalyta.

Pažymėjo, kad pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu (b. l. 88-95) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 104 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247, 6.249, 6.271 straipsnių, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1, 3 dalių, 44 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika panašiose bylose (2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014 kt.), Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją, sprendimas byloje Van der Ven prieš Nyderlandų Karalystę), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatomis, dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto, vadovaudamasis Įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkto nuostata, pažymėjo, jog Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. 60/09-26207 „Dėl D. V.“ (b. l. 20) nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2013 m. spalio 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), iš viso 13 parų, kameroje Nr. 39, kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,96 kv. m iki 4,14 kv. m. Vertindamas pateiktus duomenis, teismas padarė išvadą, jog tik 2013 m. spalio 3 d. nuo 7.30 val. iki 19.30 val. pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m, likusį laikotarpį pareiškėjui tekusi ploto norma svyravo nuo 2,96 kv. m iki 3,45 kv. m, tai reiškia, kad ginčo laikotarpiu 13 parų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje.

Šiame kontekste teismas taip pat pabrėžė, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo teiginys, jog į kameros plotą turi būti neįskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, atmestas kaip nepagrįstas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 18364/06) ir kt.).

Taigi, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kietuoju inventoriumi, teismas sprendė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinami kaip šio pažeidimo dalis.

Teismas konstatavo, kad nurodytas pažeidimas sudarė pagrindą patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl kitų laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose (natūralaus apšvietimo neužtikrinimo, drėgmės kamerose, tamsos, šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nemalonaus kvapo) teismas, remdamasis Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktų nuostatomis, atsakovo pateikta 2015 m. rugpjūčio 10 d. pažyma Nr. 62/08-809, kurioje nurodyta, kad kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi-keturios dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25 W), taip pat, kad gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. periodinio patikrinimo akto Nr. EP-224 duomenimis, kuriais pažeidimų, susijusių su natūralaus apšvietimo užtikrinimu Šiaulių TI kamerose, nenustatyta (b. l. 26-33), teismas pažymėjo, jog byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl netinkamų natūralaus apšvietimo sąlygų ar jų neužtikrinimo (b. l. 21).

Taip pat teismas, vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.10 punkto nuostatomis, atsakovo pateiktos 2015 m. rugpjūčio 10 d. pažymos Nr. 62/08-809 duomenimis, pažymėjo, jog Šiaulių TI nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, todėl patalpose gali būti per mažas judėjimo greitis ir/ar per didelis santykinės drėgmės lygis, pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas (b. l. 22), tai, kad Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, patvirtina atsakovo pateiktame Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 nustatyti patikrinimo duomenys (b. l. 27), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti kameros, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant drėgmės patalpose, pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, iš esmės tokiu būdu išvengiant netinkamų sąlygų atsiradimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2015 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1758-575/2015; 2015 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1780-575/2015) Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo laikymo sąlygų, teismas, vadovaudamasis Higienos normos HN 76:2010 26 punktu, pažymėjo, kad Šiaulių TI patalpos, taip pat ir kameros, šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, todėl pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja (b. l. 22). Remiantis byloje pateiktuose Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytais patikrinimo rezultatais, pažeidimų, susijusių su oro temperatūros, santykinės drėgmės bei oro judėjimo reikalavimais, ginčo laikotarpiu nebuvo nustatyta (b. l. 26-33).

Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas, išvardindamas galimai netinkamas jo laikymo sąlygas Šiaulių TI bei nurodydamas, kad ginčo laikotarpiu kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, šių laikymo sąlygų pažeidimų nedetalizavo, nepaaiškino, kokią žalą tokios sąlygos sukėlė pareiškėjo psichinei ar fizinei sveikatai.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes bei rašytinius duomenis, teismas Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo), kuriais pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos Šiaulių TI, nenustatė, todėl nekonstatavo teisės aktų pažeidimo.

Dėl atvykstančių / išvykstančių asmenų paskirstymo patalpų būklės (t. y, kad jose šalta, purvina, asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti) teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) (ginčo laikotarpiu galiojo 2012 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-92 Instrukcijos redakcija) 144, 145.1, 146 punktų nuostatomis, pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Šiuos pareiškėjo teiginius paneigia Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 nustatyti patikrinimo rezultatai, pagal kuriuos priėmimo paskirstymo patalpoje (švarinimo patalpoje) natūralaus apšvietimo nėra; patalpą valo ūkio būrio tvarkinys; patalpų ir plastmasinių indų, į kuriuos kratos metu dedami suimtųjų daiktai, valymui dezinfekcinių medžiagų tvarkinys nenaudoja; tačiau kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė; priėmimo-paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos; kabinos tvarkingos, švarios (b. l. 27). Teismas pastebėjo, kad asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Teismas, vertindamas byloje pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte užfiksuotus Šiaulių TI kamerų patikrinimo rezultatus, remiantis kuriais teisinio reglamentavimo dėl patalpų, skirtų asmenų ir jų daiktų apžiūrai, įrengimo pažeidimų, nebuvo nustatyta, sprendė, kad aptartos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad atliekant asmens ir jo daiktų apžiūrą, rentgenu būdavo peršviečiamas maistas, kurį jis atsiveždavo iš pataisos namų, teismas pažymėjo, kad asmens, jo daiktų, taip pat ir maisto produktų, krata atliekama siekiant surasti ir paimti suimtiesiems bei nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus (Instrukcijos 140 p.). Esminiai reikalavimai, kurie keliami atliekant suimtojo ar nuteistojo asmens kūno ir maisto kratą, yra tokie, kad kratą atliekantis asmuo turi būti tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis, be to tiek asmens, tiek maisto produktų krata atliekama mūvint pirštines (Instrukcijos 144 p.). Pareiškėjas, pateikdamas nusiskundimą dėl jo atsivežtų maisto produktų patikros, jo nedetalizavo, nenurodė kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nustatyti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendė, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI kameroje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgęs į byloje nustatytą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (pažeidimas truko visą pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpį, t. y. 13 parų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertino kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, sukeliančius dvasines kančias, bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų neteikė, į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių kreipėsi tik po metų ir aštuonių mėnesių, kai išvyko iš Šiaulių TI (b. l. 5). Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Todėl, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną yra priteisiamas vidutiniškai nuo 6 iki 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (2015 m. vasario 11 d. nutartis byloje Nr. A-550-575/2015, 2015 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015 m. birželio 12 d. nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 104 Eur (13 parų x 8 Eur/parą). Todėl pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 104 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 102-105), kuriame prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjui kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo intensyvaus neigiamo poveikio pareiškėjo subjektinių teisių atžvilgiu, nes iš viso pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje tik 13 dienų. Be to teismas, nagrinėdamas bylą nenustatė, kad dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padarytos žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų neteikė, į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių kreipėsi tik po metų ir aštuonių mėnesių kai išvyko iš Šiaulių. Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

2. Spręsdamas klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, į tai, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus - jis priklauso nuo aplinkybių viseto: elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei, amžiaus bei sveikatos būklės. Vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” Konvencijos 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo nr. 25664/05), 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo nr. 64812/01), 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Testą prieš Kroatiją (pareiškimo nr. 20877/04), 2006 m. kovo 9 d. sprendimas Cenbauer prieš Kroatiją (pareiškimo nr. 73786/01) ir kt.). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta neturtinių teisių pažeidimo konstatavimą kaip tinkamą būdą pažeistoms asmens neturtinėms teisėms apginti ir visuomet sprendžia, ar žalos atlyginimas pinigais, kaip išimtinė kompensavimo priemonė, konkrečiu atveju turėtų būti taikomas dėl intensyvių, vienareikšmiškai žeminančių asmenį kalinimo sąlygų. Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t.) administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

3. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-63/2014). Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (2013 m.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis, galiojęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d.); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Šiaulių TI teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 Eur (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015; 2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l448-442/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1060-858/2015 ir A-1082-858/2015; 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1011-575/2015, A-1216-575/2015 ir A-1276-575/2015; 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2329-442/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

4. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

5. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

6. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

7. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 53161/1999); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje pripažįsta neturtinių teisių pažeidimo konstatavimą kaip tinkamą būdą pažeistoms asmens neturtinėms teisėms apginti, ir sprendžia, ar žalos atlyginimas pinigais, kaip išimtinė kompensavimo priemonė teisių pažeidimo pripažinimo nepakankant žalai atlyginti, konkrečiu atveju turėtų būti taikomas.

Šiuo atveju konstatavus, kad nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, kad pareiškėjui galimai teko nežymiai mažesnis gyvenamasis plotas, nei nustatyta norma, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Atsakovas nesutinka su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir tai grindžia nesutikimu dėl teismų praktikos, taikytos šio ginčo santykiams, bei teikia savą faktinių aplinkybių vertinimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką panašiose bylose, ne kartą yra konstatavęs, kad prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus. Tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika negali būti taikoma tiesiogiai lyginant minėto teismo priteistas ar nepriteistas pinigines sumas, kadangi pagal subsidiarumo doktriną pirmiausia žalos dydį nustato nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą.

Vertinant kalinamojo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, pažymėtina, kad tik Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) laikosi nuostatos, jog kiekvienam kaliniui privalo būti užtikrintas bent 4 kv. m plotas. Tačiau pabrėžtina, jog tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi, nors 4 kv. m ploto reikalavimą iš esmės atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatytas minimalus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui reikalavimas.

Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju taikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms bei žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos ir netaikė išimties, kad numatytas minimalus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui gali būti mažesnis. Pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė sprendimo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą motyvus, remdamasis pažeidimo trukme, pobūdžiu ir mastu. Įrodymų, paneigiančių šiuos duomenis, nėra, todėl teismas jais pagrįstai rėmėsi.

Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas 104 Eur dydžio suma yra teisingas, nes pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimas yra įrodytas ir šis pažeidimas negali būti vertinamas kaip įprastinis kalinamojo teisių, susijusių su laisvės atėmimu, ribojimas.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas