2023-02-01 Nr. AB-2631-3-64-3-00359-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1169-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00359-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 22.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Prokurorų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Prokurorų profesinės sąjungos skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Klaipėdos apygardos prokuratūrai, Šiaulių apygardos prokuratūrai, Kauno apygardos prokuratūrai dėl aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Prokurorų profesinė sąjunga (toliau – ir pareiškėjas, Sąjunga) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (toliau – ir skundas), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) 2020 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 17.2.-3773 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas), Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugpjūčio 28 d. įsakymą Nr. 3V-15 „Dėl tarnybos vietos nustatymo Kauno apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorams“ (toliau – ir Kauno apygardos prokuroro įsakymas), Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. V5-9 „Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų tarnybos vietos nustatymo” (toliau – ir Šiaulių apygardos prokuroro įsakymas), Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. 4-V-13 „Dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų tarnybos vietos nustatymo“ (toliau – ir Klaipėdos apygardos prokuroro įsakymas) (toliau visi kartu – ir Įsakymai).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Generalinė prokuratūra, atmesdama skundą dėl Įsakymų panaikinimo, nevertino skunde nurodytų motyvų ir tik deklaratyviai nurodė, kad padaliniai nėra naikinami, o darbo sąlygos prokurorams, kurių darbo vietos yra naikinamos, yra užtikrinamos. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. I-303 buvo sudaryta darbo grupė (toliau – ir Darbo grupė), kuriai pavesta išanalizuoti prokuratūros veiklos procesų optimizavimo galimybes, siekiant prokuratūros veiklos valdymo efektyvumo, tolygaus darbo krūvio užtikrinimo, racionalaus turimų žmogiškųjų, finansinių išteklių valdymo bei vidaus administravimo pagerinimo ir pateikti išvadą generaliniam prokurorui. Darbo grupės siūlymu iš viso numatyta naikinti 20 kaimiškų rajonų apylinkių prokuratūrų. Optimizavimas neliečia jokia forma apygardų prokuratūrų bei Generalinės prokuratūros. Esant tokiai Darbo grupės išvadai buvo priimti Įsakymai, kurie yra nepagrįsti ir neteisėti, tačiau Generalinė prokuratūra su skundu nesutiko ir paliko juos galioti.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Generalinė prokuratūra Sprendime nurodė, jog Lietuvos Respublikos prokuratūros prokurorų pareigybių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. I-242 „Dėl apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų pareigybių panaikinimo ir įsteigimo“ (toliau – ir 2018 m. liepos 10 d. įsakymas), nuo 2019 m. vasario 4 d. įsteigtos apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų pareigybes. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymais, atsižvelgus į prokurorų sutikimus, jie buvo perkelti iš apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų (su konkrečia darbo vieta) pareigų į apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų pareigas.

Lietuvos Respublikos prokuratūros darbo reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. I-202, (toliau – ir Darbo reglamentas) nuo 2020 m. kovo 24 d. įtvirtino, kad apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) vadovauja apygardos prokuratūrai, duoda apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojams, specializuotų skyrių, apylinkių prokuratūrų vyriausiesiems prokurorams ir jų pavaduotojams, specializuotų skyrių, apylinkių prokuratūrų prokurorams, kitų padalinių vadovams, valstybės tarnautojams ir darbuotojams, kurie nėra priskirti atitinkamam padaliniui, kitiems apygardos prokuratūros darbuotojams pavedimus ir kontroliuoja jų vykdymą, nustato (28 p.): apygardos prokuratūros specializuotų skyrių prokurorų specializaciją ir tarnybos vietą (išskyrus Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje) apygardos prokuratūros padalinyje (28.1 p.); apylinkių prokuratūrų prokurorų, kurie tarnybines funkcijas atlieka visoje apygardos prokuratūros veiklos teritorijoje ir kurių darboviete laikoma apygardos prokuratūra, specializaciją ir tarnybos vietą, taip pat ir apylinkės prokuratūros padalinyje, jei toks yra.

Konstatavus esminį darbo krūvio pasikeitimą, jei kitomis priemonėmis užtikrinti tolygų darbo krūvį nekeičiant tarnybos vietos nėra galimybės arba kai tokios priemonės jau yra išnaudotos, sprendimas pakeisti prokuroro tarnybos vietą, jei dėl to pasikeis tarnybinių funkcijų atlikimo vietovė (miestas, rajonas), priimamas susipažinus su prokuroro nuomone ir argumentais dėl galimo tarnybos vietos pakeitimo ir turi būti suderintas su generaliniu prokuroru (28.2 p.). Pareiškėjas pažymėjo, kad esminis darbo krūvio pasikeitimas Įsakymais naikinamų prokuratūrų apimtyje nebuvo nustatytas, prokurorų atliekamų funkcijų poreikis Įsakymais perkeliamų prokurorų apylinkių teritorijose nėra išnykęs ar žymiai sumažėjęs, ko reikalauja Darbo reglamento 28.2 punktas, o iš esmės tik pakeičiama prokurorų darbo vieta, panaikinant padalinius.

Priimant Įsakymus, nebuvo pateikiami jokie duomenys apie Generalinės prokuratūros ir apygardų prokuratūrų veiklą, iš kurių būtų galima spręsti, kad Generalinė prokuratūra, apygardų prokuratūros veikia efektyviai, o mažosios apylinkės veikia neefektyviai ir jas dėl to reikia naikinti. Taip pat nepateikiami jokie duomenys apie centrinių apylinkių prokuratūras bei prokuratūras, prie kurių turėtų būti prijungti naikinamų prokuratūrų prokurorai.

4. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsniu, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 9 straipsniu ir atkreipė dėmesį, kad Prokuratūros įstatymas numato teritorinių prokuratūros padalinių galimas struktūros pokyčių formas, kurių sąrašas yra baigtinis: įsteigimą, reorganizavimą, likvidavimą. Kadangi faktiškai yra naikinamos visos darbo vietos teritorinėje apylinkės prokuratūroje, darbuotojai perkeliami į kitą darbo vietą, toks procesas vienareikšmiškai laikytinas teritorinio padalinio reorganizavimu, o Prokuratūros įstatymas aiškiai apibrėžia, kad teritorinės prokuratūros reorganizavimas vykdomas išskirtinai generalinio prokuroro sprendimu, nėra galimas šios funkcijos perleidimas žemesnio lygio prokurorui. Generalinis prokuroras nėra priėmęs įsakymo, kuriuo būtų naikinami teritoriniai prokuratūros padaliniai, kadangi akivaizdu, kad, esant tokiam įsakymui, būtų pažeistas Prokuratūros įstatymo 9 straipsnis. Todėl siekiant išvengti tokio įsakymo priėmimo, kai akivaizdžiai būtų panaikinti padaliniai kai kurių apylinkių teismų teritorijose, buvo dirbtinai nustatytas poreikis perkelti prokurorus į kitas apylinkes, dėl to buvo panaikintos kaimiškų rajonų apylinkių prokuratūros, nepriimant sprendimo dėl reorganizavimo.

5. Pareiškėjas vertino, kad, panaikinus darbo vietas kaimiškų rajonų apylinkėse, nebus užtikrinamas arba bus apsunkintas teismų aptarnavimas, pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai), konstitucinė nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Akivaizdu, kad Įsakymais perkėlus prokurorus į kitas tarnybos vietas, dalyje mažųjų miestų neliks prokurorų, vykdančių jiems pavestas funkcijas, to pasėkoje nebus užtikrintas viešasis interesas. Net ir nevertinant aplinkybės, kad Įsakymai buvo priimti subjektų, neturinčių teisės juos priimti, reorganizacija atlikta prisidengiant prokurorų darbo vietos pakeitimu, nors iš esmes panaikinti padaliniai aptarnaujantys apylinkėse veikiančius teismus, būtina įvertinti tai, kad tokiais sprendimais yra vienareikšmiškai bloginamos darbo sąlygos darbdavio iniciatyva, kadangi dalis darbuotojų privalomai turės važinėti iš vieno miesto į kitą vykdyti tarnybos funkcijas, o juo labiau nėra numatytas adekvatus kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 31 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad darbdavys turi pareigą suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ar turtą (pvz., kompiuterį). Tačiau visais atvejais yra būtina darbdaviams įsitikinti darbuotojo darbo funkcijai atlikti naudojamų daiktų tinkamumu, tačiau nei darbo saugos priemonių aprūpinimui, nei jų kompensavimui nėra pasiruošta, jis nėra numatytas, nors Įsakymų įsigaliojimas numatytas 2020 m. spalio 1 d.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad didelė dalis prokurorų, nurodytų Įsakymuose, tarnybos funkcijas privalės vykdyti nuotoliniu būdu, dažnu atveju – savo namuose, nors tokio pageidavimo nėra išreiškę ir neretu atveju toks darbo funkcijų atlikimas yra neįmanomas dėl sąlygų neturėjimo gyvenamojoje vietoje. Pareiškėjas vadovavosi Darbo kodekso 52 straipsniu ir teigė, jog vienašalis nurodymas neterminuotai dirbti nuotoliu negali būti laikomas teisėtu, kadangi nėra tenkinama nei viena iš nuotolinio darbo nustatymo sąlygų, t. y. nėra darbuotojų prašymo, nėra šalių susitarimo. Atitinkamai esant neteisėtai priimtiems Įsakymams dėl tarnybos vietos nustatymo, darbdavys neįgyvendins jam numatytos pareigos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 14 straipsnyje, minėto straipsnio 2 dalyje. Įsakymais ne tik, kad keičiama darbo vieta teritorijos atžvilgiu, bet buvusi darbo vieta iš esmės yra naikinama, perkeliamiems prokurorams nėra sudarytos tinkamos darbo sąlygos, nėra įrengiamos darbo vietos, kurios atitiktų teisės aktų reikalavimus. Generalinė prokuratūra Sprendime nurodė, kad prokuratūros kancleriui pavesta užtikrinti prokuratūros naudojamų patalpų vietovėse, kuriose po darbo organizavimo pokyčių (pagal siūlymų 1.1 ir 1.2 p.) bus nustatyta prokurorų tarnybos vieta ar į kurias bus perkeltas prokuratūros personalas, įrengimą ir tarnybos (darbo) vietų tinkamą paruošimą (3.2.1 p.), užtikrinti esamo tarnybinio transporto efektyvesnį naudojimą po galimo tarnybos vietų sustambinimo, kad kiekvienai sustambintai tarnybos vietai būtų priskirta bent po vieną tarnybinį automobilį, o vietovėse, kuriose teikiamos pavėžėjimo paslaugos, organizuoti viešojo konkurso dėl tokių paslaugų įsigijimo skelbimą (3.2.2 p.), inicijuoti bendradarbiavimo su Policijos departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos susitarimą, kuriame būtų aptartas prokurorų kabinetų policijos įstaigų naudojamose patalpose (vietovėse, kuriose siūloma atsisakyti prokuratūros patalpų) įrengimas ir siekti, kad toks susitarimas būtų pasirašytas (3.2.4 p.). Tačiau pareiškėjas akcentuoja, kad Įsakymų įsigaliojimo data yra nustatyta 2020 m. spalio 1 d., o darbuotojų darbo vietos ir darbo vietų aplinka iki šiol nėra užtikrinta ir neatitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teises aktų reikalavimų, todėl Sprendimo motyvai tik deklaratyvūs.

7. Pareiškėjas vadovavosi Darbo kodekso 208 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad atsakovas ir Sąjunga privalo ne tik siekti susitarimo dėl teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių sušvelninimo, bet ir darbo organizavimo užtikrinimo, kas apima ir darbo sąlygų užtikrinimą darbuotojams. Informavimas ir konsultavimas institucijoje vyksta palaipsniui ir jų metu iškeliami keli tikslai. Be informavimo negali vykti konsultavimas. Priimant Įsakymus, informavimo ir konsultavimo procedūros su Sąjunga nebuvo įgyvendintos, nebuvo teikta jokios informacijos apie vykstančius procesus įstaigoje, kurią turėdama Sąjunga galėtų atlikti savo funkcijas ir pareikšti nuomonę, būti realiai informuojama ir su ja būtų konsultuojamasi. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnis numato, kad profesines sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises. Pareiškėjas vadovavosi Darbo kodekso 14 straipsniu, 16 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad Sąjunga kreipėsi į darbdavį dėl neteisėtų Įsakymų panaikinimo, atsakovas Sprendime nurodė, kad nei darbuotojai, nei darbuotojų atstovai negali kvestionuoti darbdavio diskrecijos priimti vienokį ar kitokį ekonominį, darbo organizavimo ar kitą su įstaigos ar organizacijos veikla ar darbo sąlygomis bei darbo santykiais susijusį sprendimą. Šalių nuomonių sutapimas šių procedūrų pabaigoje yra socialiai pageidautinas, bet nėra privalomas. Pareiškėjas paaiškino, jog su tokia atsakovo pozicija sutiktų tuo atveju, jeigu priimtų sprendimų teisėtumas nebūtų ginčijamas, tačiau šiuo atveju, kai yra nustatyti esminiai Įsakymų priėmimo pažeidimai, profesinei sąjungai kreipiantis į darbdavį dėl jų panaikinimo, darbdavio diskrecija priimti sprendimus negali būti laikoma, kad yra kvestionuojama. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad gero administravimo principas, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.) – įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, galimybę pasisakyti.

8. Atsakovas Šiaulių apygardos prokuratūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Šiaulių apygardos prokuratūra atsiliepime į skundą aptarė prokuratūros struktūrą ir nurodė, kad, vykdant Darbo grupės 2020 m. birželio 1 d. pateiktą išvadą Nr. 17.9.-6434 (toliau – ir 2020 m. birželio 1 d. išvada, Išvada), nuo 2020 m. spalio 1 d. buvo atsisakyta 19 prokuratūros valdomų patalpų ir atitinkamai tarnybos vietų nutolusiose vietovėse, įskaitant Naujoje Akmenėje, Pakruojyje, Radviliškyje, Raseiniuose. Šiaulių apygardos prokuratūra vadovavosi Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 1–2 dalimis, prokurorų pavaldumą nustatančių Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141 (2020 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 1-158 redakcija), (toliau – ir Nuostatai) 6.4–6.5 punktais, Darbo reglamento 28, 28.1, 28.2 punktais ir atkreipė dėmesį, kad pastarąjį punktą sudaro dvi nuostatos – bendroji, suteikianti apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui (jo pavaduotojui) teisę vienašališkai (be tam tikrų procedūrų) savo sprendimu nustatyti apylinkių prokuratūrų prokurorų <...> specializaciją ir tarnybos vietą, ir specialioji, kuri taikoma tik tam tikrais atvejais, kai konstatuojamas esminis darbo krūvio pasikeitimas <...>, sprendimui priimti reikalinga atlikti tam tikrą procedūrą, t. y. susipažinti su prokuroro nuomone ir argumentais dėl galimo tarnybos vietos pakeitimo, suderinti jį su generaliniu prokuroru.

10. Šiaulių apygardos prokuratūra aptarė Lietuvos Respublikos prokuratūros prokurorų pareigybių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. liepos 10 d. įsakymu, nuo 2019 m. vasario 4 d. įsteigtas apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų pareigybes ir teigė, kad generalinio prokuroro įsakymais, atsižvelgus į prokurorų sutikimus, jie buvo perkelti iš apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų (su konkrečia darbo vieta) pareigų į apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų pareigas, tokiu būdu jas atsiejant nuo konkrečios tarnybinių funkcijų atlikimo vietovės (tarnybos vietos). Tokią darbo organizavimo formą numato ir Darbo kodekso 34 straipsnio 4 dalis. Šiaulių apygardos prokuroras įsakymą priėmė, vadovaudamasis Darbo grupės 2020 m. birželio 1 d. išvada, kuri buvo padaryta išanalizavus ir įvertinus duomenis apie bendrą ir faktinį prokurorų ir prokuratūros personalo skaičių, prokurorų ir prokuratūros personalo skaičiaus santykį, pastarųjų metų nusikalstamumo tendencijas, ištirtas nusikalstamas veikas ir bylų likutį, nebaigtų tirti nusikalstamų veikų tendencijas, ikiteisminio tyrimo užbaigimą ir bylų perdavimą teismui taikant ekonomiškumo principą, nutolusių vietovių (kuriose dirba nuo 1 iki 6 prokurorų) prokurorų dalyvavimą teismo posėdžiuose ir priimamus proceso sprendimus; duomenis apie patikėjimo teise ar kitais pagrindais valdomų prokuratūros patalpų naudojimo efektyvumo ir išlaikymo kaštus; Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos 2019 m. gegužės 6 d. posėdyje pateiktus pasiūlymus ir priimtus sprendimus išanalizuoti prokuratūros veiklos procesų optimizavimo galimybes, siekiant prokuratūros veiklos efektyvumo, tolygaus darbo krūvio užtikrinimo, racionalaus turimų žmogiškųjų, finansinių išteklių valdymo bei vidaus administravimo pagerinimo. Taigi, Išvada buvo grindžiama visumos duomenų analize, o ne tik išimtinai darbo krūvio analize, todėl, priimant skundžiamą Šiaulių apygardos prokuroro įsakymą, buvo vadovautasi Darbo reglamento 28.2 punkto bendrąja nuostata, suteikiančia apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui (jo pavaduotojui) teisę vienašališkai (be tam tikrų procedūrų) savo sprendimu nustatyti apylinkių prokuratūrų prokurorų tarnybos vietą.

11. Šiaulių apygardos prokuratūra akcentavo, kad skundžiamą Šiaulių apygardos prokuroro įsakymą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas – Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, o prokurorų tarnybos vietos buvo nustatytos tuose pačiuose Šiaulių apygardos prokuratūros teritoriniuose struktūriniuose padaliniuose – Šiaulių apygardos prokuratūros atitinkamoje apylinkės prokuratūroje ir tos prokuratūros veiklos teritorijoje, su kuria siejama apylinkės prokuratūros prokuroro tarnybos vieta (Nuostatų 6.5 p.), o tai reiškia, kad skundžiamas Šiaulių apygardos prokuroro įsakymas nepakeitė prokurorų teisinės padėties ir pareigų, nagrinėjamu atveju nebuvo taikytos perkėlimo į kitas pareigas procedūros. Nei skundžiamu Šiaulių apygardos prokuroro įsakymu, nei Įsakymais, nei kitais teisės aktais jokios prokuratūros nebuvo naikinamos, taip pat nebuvo naikinami jokių prokuratūrų struktūriniai padaliniai bei nebuvo vykdoma prokuratūros reorganizacija.

12. Šiaulių apygardos prokuratūra nurodė, kad Generalinė prokuratūra yra viešasis juridinis asmuo, o apygardų prokuratūros ir jų struktūriniai padaliniai – apylinkės prokuratūros nėra juridiniai asmenys. Lietuvos Respublikos prokuratūros prokurorų pareigybių sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. liepos 10 d. įsakymu, 3 punkte yra nurodyti visos Lietuvos Respublikos prokuratūros struktūriniai padaliniai, kurie nuo 2019 m. vasario 4 d. nesikeitė, nebuvo panaikinti. Šiaulių apygardos prokuratūra neatliko jokių juridinio asmens reorganizavimo procedūrų, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teiginiai nepagrįsti. Šiaulių apygardos prokuroro įsakymas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, yra motyvuotas bei atitinka jo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.

13. Šiaulių apygardos prokuratūra pažymėjo, kad, atsisakius nuo centrinių prokuratūros padalinių nutolusiose vietovėse esančių prokuratūros, kaip infrastruktūros, patalpų, buvo išsaugotos visos prokurorų pareigybės ir imtasi priemonių, kad prokurorams būtų sudarytos tinkamos darbo sąlygos, t. y. įrengtos tarnybos vietos kitose Šiaulių ir Telšių apylinkių prokuratūrų patalpose; nustatyta lanksti nuotolinio darbo tvarka; suteikti tarnybiniai kompiuteriai su darbui reikalingomis prieigomis prie informacinių sistemų dirbti nuotoliniu būdu; įrengti prokurorų laikini kabinetai, prokurorui, kuris naudoja netarnybinį transportą tarnybos reikmėms ne tarnybos metu, gali būti kompensuojamos ne didesnės negu 5 bazinių socialinių išmokų dydžio per mėnesį su važiavimu susijusios išlaidos, išskyrus išlaidas taksi (šiuo metu būtų 195 Eur), amortizacijos išlaidos ir pan.

14. Šiaulių apygardos prokuratūra nesutiko su Sąjungos teiginiais, kad Generalinė prokuratūra nesilaikė teisės aktuose numatytų informavimo ir konsultavimo procedūrų. Profesinių sąjungų atstovai įtraukti į Darbo grupę, generalinė prokuratūra 2020 m. birželio 10 d. raštu Nr. 17.9.-6734 „Dėl informavimo ir konsultavimo procedūrų“ (toliau – ir 2020 m. birželio 10 d. raštas), 2020 m. birželio 17 d. raštu Nr. 17.9.-6919 „Dėl informavimo ir konsultavimo procedūrų“ (toliau – ir 2020 m. birželio 17 d. raštas) kreipėsi į Sąjungą dėl informavimo ir konsultavimo procedūrų bei pateikė aktualius dokumentus. 2020 m. birželio 29 d. įvyko Generalinės prokuratūros ir profesinių sąjungų atstovų susitikimas informavimo ir konsultavimo klausimais, kurio metu buvo aptarti aktualūs klausimai bei nuspręsta, kad informavimo ir konsultavimo procedūra yra baigta. Susitikimo protokolo projektas 2020 m. liepos 1 d. buvo išsiųstas pareiškėjui derinti elektroniniu paštu, tačiau, negavus aiškių patikslinimų ir pasiūlymų, 2020 m. liepos 8 d. protokolo projektas papildomai buvo nukreiptas per prokuratūros dokumentų valdymo sistemą (ginčo dėl šių aplinkybių nėra). Kadangi ir po šio veiksmo pastabų ir pasiūlymų nebuvo gauta, todėl 2020 m. liepos 10 d. protokolas buvo užregistruotas Nr. 17.9.-7741. Jau vėliau Generalinėje prokuratūroje buvo gautas Sąjungos 2020 m. liepos 9 d. raštas Nr. PI-1 (toliau – ir 2020 m. liepos 9 d. raštas), kuriame Sąjunga nurodė, kad laiko, jog informavimo ir konsultavimo procedūra nėra baigta. Generalinė prokuratūra 2020 m. liepos 16 d. rašte Nr. 17.9.-7952 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir 2020 m. liepos 16 d. raštas) nurodė, kad yra pasirengusi ir toliau bendradarbiauti bei palaikyti atvirą dialogą, kvietė įvardyti Sąjungai priimtinas galimų susitikimų, kurių metu būtų galima aptarti visus Sąjungos pasiūlymus, datas ir iš anksto informuoti apie dalyvausiančius profesinių sąjungų atstovus, tačiau atsakymo į Generalinės prokuratūros 2020 m. liepos 16 d. raštą Sąjunga nepateikė. Pareiškėjas su atskirais tokio pobūdžio prašymais nesikreipė į Šiaulių apygardos prokuratūrą. Šiaulių apygardos prokuratūra vertino, kad atsakovai ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekiant tinkamai įgyvendinti informavimo ir konsultavimo procedūras.

15. Šiaulių apygardos prokuratūra vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47 straipsnio 4 dalies 7 punktu ir nurodė, kad profesinės sąjungos gali atstovauti ne visiems darbuotojams, o tik tiems, kurie yra profesinių sąjungų nariai. Nagrinėjamu atveju Sąjunga prašo panaikinti visą Šiaulių apygardos prokuroro įsakymą. Teismui priėmus sprendimą skundą tenkinti, toks sprendimas turėtų įtakos visiems Šiaulių apygardos prokuroro įsakyme nurodytiems 56 prokurorams, nors iš jų tik 15 keitėsi tarnybos vietos. Byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, jog visi Šiaulių apygardos prokuroro įsakyme paminėti prokurorai yra Sąjungos nariais. Jei paaiškėtų, kad ne visi nurodyti prokurorai yra Sąjungos nariai, susidarytų situacija, kad jų teises teisme gina neįgaliotas asmuo. Šiaulių apygardos prokuratūra pažymėjo, kad Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose yra nagrinėjamos dvi administracinės bylos Nr. I3-861-289/2021, Nr. I3-1030-362/2021, pradėtos pagal 5 prokurorų skundus dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo. Sąjungai nepateikus teismui duomenų, kad pareiškėjas yra įgaliotas atstovauti Šiaulių apygardos prokuroro įsakyme nurodytus asmenis, pareiškėjo skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog yra skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindai, numatyti ABTĮ 91 straipsnyje, todėl teigė, jog skundžiamas Šiaulių apygardos prokuroro įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas.

16. Atsakovas Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

17. Kauno apygardos prokuratūra palaikė Šiaulių apygardos prokuratūros argumentus, susijusius su prokuratūros struktūra, darbo organizavimo pakeitimais nuo 2019 m. vasario 4 d. (prokurorai, jų raštiškai išreikštais sutikimais (ginčo dėl šios aplinkybės nėra), buvo perkelti į lygiavertes, atitinkamos apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų, pareigas), Darbo grupės 2020 m. birželio 1 d. išvada bei jos pagrįstumu visumos duomenų analize, Nuostatais, viešojo administravimo subjekto – apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų – kompetentingumu priimti Įsakymus, Įsakymais nepakeista prokurorų teisine padėtimi ir pareigomis, netaikytomis perkėlimo į kitas pareigas procedūromis, nevykdyta reorganizacija. Kauno apygardos prokuratūra papildomai nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos prokuratūros prokurorų pareigybių sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. liepos 10 d. įsakymu, akivaizdžiai matyti, jog tik Kauno apylinkės prokuratūra turi struktūrinius padalinius – skyrius. Kitos apylinkių prokuratūros (Alytaus, Marijampolės, Klaipėdos, Tauragės, Šiaulių ir Telšių) neturi struktūrinių padalinių. Tiek iki Sprendimo ir Įsakymų priėmimo, tiek po jų, prokuratūros struktūra nepasikeitė.

18. Kauno apygardos prokuratūra vertino, jog pareiškėjo argumentai, kad atsakovas ateityje negalės atlikti vienų ar kitų veiksmų, užtikrinti darbuotojų teisių ir teisėtų interesų, yra grindžiami prielaidomis, nukreiptomis į ateitį. Pareiškėjas, grįsdamas savo reikalavimus, vadovaujasi darbo organizavimo, resursų valdymo, veiklos efektyvumo kategorijomis, tačiau šie argumentai yra ne teisinio, bet ekonominio pobūdžio. ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas <...>. Todėl šie pareiškėjo argumentai negali būti šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

19. Kauno apygardos prokuratūra pritaria Šiaulių apygardos prokuratūros argumentams, kad, atsisakius nuo centrinių prokuratūros padalinių nutolusiose vietovėse esančių prokuratūros, kaip infrastruktūros, patalpų, buvo išsaugotos visos prokurorų pareigybės ir imtasi priemonių, kad prokurorams būtų sudarytos tinkamos darbo sąlygos, t. y. nustatyta lanksti nuotolinio darbo tvarka, suteikti tarnybiniai kompiuteriai su darbui reikalingomis prieigomis prie informacinių sistemų dirbti nuotoliniu būdu, įrengti prokurorų laikini kabinetai, prokurorui, kuris naudoja netarnybinį transportą tarnybos reikmėms ne tarnybos metu, gali būti kompensuojamos ne didesnės negu 5 bazinių socialinių išmokų dydžio per mėnesį su važiavimu susijusios išlaidos, išskyrus išlaidas taksi (šiuo metu būtų 195 Eur), amortizacijos išlaidos.

20. Kauno apygardos prokuratūra teigė, kad Sprendimas ir Įsakymai pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, yra motyvuoti bei atitinka jų priėmimo metu galiojusio VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog yra Įsakymų panaikinimo pagrindai, numatyti ABTĮ 91 straipsnyje.

21. Atsakovas Klaipėdos apygardos prokuratūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

22. Klaipėdos apygardos prokuratūra akcentavo, kad Klaipėdos apygardos prokuroro įsakymas priimtas vadovaujantis Darbo grupės 2020 m. birželio 1 d. išvada, kuri buvo grindžiama visumos duomenų analize, o ne tik išimtinai darbo krūvio analize, todėl, priimant Įsakymus, buvo vadovautasi Darbo reglamento 28.2 punkto bendrąja nuostata, suteikiančia apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui (jo pavaduotojui) teisę vienašališkai (be tam tikrų procedūrų) savo sprendimu nustatyti apylinkių prokuratūrų prokurorų tarnybos vietą. Prokurorų tarnybos vietos buvo nustatytos toje pačioje apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūroje ir šios prokuratūros veiklos teritorijoje, su kuria siejama apylinkės prokuratūros prokuroro tarnybos vieta (Nuostatų 6.5 p.), o tai reiškia, kad Klaipėdos apygardos prokuroro įsakymas nepakeitė prokurorų teisinės padėties ir pareigų, nebuvo taikytos perkėlimo į kitas pareigas procedūros, nevykdyta reorganizacija. Klaipėdos apygardos prokuratūra pakartojo kitų atsakovų argumentus, susijusius su taikytomis priemonėmis sudaryti tinkamas darbo sąlygas ir akcentavo, kad Sprendimas ir Įsakymai pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, yra motyvuoti bei atitinka jų priėmimo metu galiojusio VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog yra Įsakymų panaikinimo pagrindai, numatyti ABTĮ 91 straipsnyje.

23. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

24. Generalinė prokuratūra nurodė, kad, vykdant Darbo grupės 2020 m. birželio 1 d. išvadą, nuo 2020 m. spalio 1 d. atsisakyta 19 prokuratūros valdomų patalpų ir atitinkamų darbo vietų nutolusiose vietovėse. Generalinė prokuratūra vadovavosi Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 6 dalimi, 26 straipsnio 1–2 dalimis, Nuostatais ir akcentavo, kad Darbo grupėje dalyvavo ir profesinių sąjungų atstovai. Darbo grupės Išvada buvo grindžiama visumos duomenų analize, o ne tik išimtinai darbo krūvio analize, todėl, priimant Įsakymus, buvo vadovautasi Darbo reglamento 28.2 punkto bendrąja nuostata, suteikiančia apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui (jo pavaduotojui) teisę vienašališkai (be tam tikrų procedūrų) savo sprendimu nustatyti apylinkių prokuratūrų prokurorų tarnybos vietą.

Įsakymus priėmė kompetentingi viešojo administravimo subjektai, neviršydami jiems suteiktų įgaliojimų, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nei Sprendimu, nei Įsakymais, nei kitais teisės aktais jokios prokuratūros nebuvo naikinamos. Taip pat nebuvo naikinami jokių prokuratūrų struktūriniai padaliniai, nebuvo vykdoma prokuratūros reorganizacija, nepasikeitė prokuratūros struktūra. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutarimo Nr. 773 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 11 d. nutarimo Nr. 31 „Dėl išlaidų, susijusių su laikinu prokuroro perkėlimu, kompensavimo taisyklių ir Prokuroro patirtos turtinės žalos dėl jo tarnybos atlyginimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas) 2.3 punktą prokurorui, kuris naudoja netarnybinį transportą tarnybos reikmėms ne tarnybos metu, gali būti kompensuojamos ne didesnės negu 5 bazinių socialinių išmokų dydžio per mėnesį su važiavimu susijusios išlaidos, išskyrus išlaidas taksi (šiuo metu būtų 195 Eur), o nuo 2020 m. liepos 1 d. prokurorui, kuris naudojasi netarnybiniu automobiliu tarnybos reikmėms, kompensuojamos 0,2 Eur už kilometrą dydžio netarnybinio automobilio amortizacijos išlaidos.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1-153 „Dėl darbo laiko prokuratūroje nustatymo” numatyta galimybė teritorinių prokuratūrų prokurorams, valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, generalinio prokuroro sprendimu, laikantis Darbo kodekso ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių darbo santykius, reikalavimų, pagal poreikį nustatyti atskirą darbo grafiką.

25. Generalinė prokuratūra nurodė, kad tikrovės neatitinka pareiškėjo argumentas dėl informavimo ir konsultavimo procedūrų, nes 2020 m. birželio 10 d. raštu, 2020 m. birželio 17 d. raštu kreipėsi į pareiškėją dėl informavimo ir konsultavimo procedūrų bei pateikė aktualius dokumentus. 2020 m. birželio 29 d. įvyko atsakovo ir profesinių sąjungų atstovų susitikimas informavimo ir konsultavimo klausimais. Susitikimo metu buvo aptarti aktualūs klausimai bei nuspręsta, kad informavimo ir konsultavimo procedūra yra baigta. 2020 m. birželio 29 d. susitikimo protokolo projektas 2020 m. liepos 1 d. buvo išsiųstas pareiškėjui derinti elektroniniu paštu. Negavus aiškių patikslinimų ar pasiūlymų, 2020 m. liepos 8 d. protokolo projektas buvo nukreiptas per prokuratūros dokumentų valdymo sistemą (ginčo dėl šių aplinkybių nėra). Generalinėje prokuratūroje buvo gautas Sąjungos 2020 m. liepos 9 d. raštas, kuriame Sąjunga nepateikė pastabų ir pasiūlymų, tačiau nurodė, kad laiko, jog informavimo ir konsultavimo procedūra nėra baigta. Kadangi pastabų ar pasiūlymų nebuvo gauta, 2020 m. liepos 10 d. buvo užregistruotas protokolas Nr. 17.9.-7741. Generalinė prokuratūra 2020 m. liepos 16 d. rašte Sąjungai, be kita ko, nurodė, kad yra pasirengusi ir toliau bendradarbiauti bei palaikyti atvirą dialogą, kvietė įvardyti Sąjungai priimtinas galimų susitikimų, kurių metu būtų galima aptarti visus Sąjungos pasiūlymus, datas ir iš anksto informuoti apie dalyvausiančius profesinių sąjungų atstovus. Atsakymo į šį raštą Sąjunga nepateikė. Atsakovas ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekdamas tinkamai įgyvendinti informavimo ir konsultavimo procedūras.

II. 26. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo Prokurorų profesinės sąjungos skundą atmetė.

27. Teismas vadovavosi Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 6.4, 6.5 punktais, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. I-242 „Dėl apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų pareigybių panaikinimo ir įsteigimo“, kuris įsigaliojo nuo 2019 m. vasario 4 d., 1, 2 punktais ir nustatė, kad prokurorai, nuo 2019 m. vasario 4 d., jų raštiškai išreikštais sutikimais, buvo perkelti į lygiavertes, atitinkamos apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų pareigas. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad būtent šio įsakymo pagrindu prokurorų pareigos buvo atsietos nuo konkrečios tarnybinių funkcijų atlikimo vietovės (tarnybos vietos).

28. Teismas pažymėjo, kad Įsakymai priimti įgyvendinant Darbo grupės 2020 m. birželio 1 d. išvados 1, 2 punktus. Siekdama racionalesnio ir efektyvesnio turimų žmogiškųjų, finansinių išteklių valdymo ir naudojimo bei tolygaus darbo krūvio paskirstymo užtikrinimo, Darbo grupė analizavo galimas prokuratūros veiklos efektyvumo didinimo kryptis, vertino pastaraisiais metais užregistruotų nusikalstamų veikų, ikiteisminio tyrimo bylų ir prokurorų priimamų procesinių sprendimų, teismų posėdžių, kuriuose prokuroro dalyvavimas yra būtinas, skaičius ir tendencijas. Per Darbo grupės veiklos laikotarpį atlikta 5 didžiųjų apylinkių (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio) prokuratūrų ir darbo vietų nutolusiose vietovėse situacijos analizė, įvertintas centriniuose padaliniuose ir darbo vietose nutolusiose vietovėse dirbančių prokurorų ir prokuratūros personalo darbo krūvis ir jų skaičiaus santykis bei prokuratūros pastatams reikalingos išlaikymo išlaidos. Darbo grupės Išvados 1.1 punktu buvo siūloma nuo 2020 m. spalio 1 d. atsisakyti prokurorų tarnybos vietų Kauno apygardos prokuratūroje, Šiaulių apygardos prokuratūroje ir Klaipėdos apygardos prokuratūroje.

29. Teismas analizavo Darbo grupės Išvados 7 punktą, vadovavosi Darbo reglamento 28.2 punktu ir priėjo prie išvados, jog pastaroji nuostata numato, kad sprendimas pakeisti prokuroro tarnybos vietą turi būti priimtas susipažinus su prokuroro nuomone tuo atveju, kuomet pakeitimai susiję su esminiu darbo krūvio pasikeitimu. Teismas nurodė, kad Prokuratūros įstatyme ir Darbo reglamente nustatyti tarnybos santykiai sureguliuoti taip, kad besąlygiškai nereikalaujama prokuroro sutikimo prieš priimant įsakymą dėl prokuroro tarnybos vietos pakeitimo, kuomet pakeitimas nėra tiesiogiai susijęs su esminio darbo krūvio pasikeitimu. Teismas pažymėjo, kad Įsakymai priimti atsižvelgus į visetą Darbo grupės įvertintų aplinkybių, Darbo grupės išvados nebuvo siejamos išimtinai tik su darbo krūvio pasikeitimu. Teismas atkreipė dėmesį, jog sprendimą dėl tarnybos vietos pakeitimo gali priimti ne tik generalinis prokuroras, bet ir apygardos vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas).

30. Teismas sprendė, kad Šiaulių apygardos prokuroras, Klaipėdos apygardos prokuroras ir Kauno apygardos prokuroras, remdamiesi Darbo grupės surinktais duomenimis, pagrįstai vadovaudamiesi Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, Darbo reglamento 28.2 punktu priėmė skundžiamus Įsakymus. Teismas atkreipė dėmesį, kad Prokuratūros įstatyme, netgi tuo atveju, jei būtų vykdomas perkėlimas į lygiavertes pareigas, nes keičiamas prokuratūros darbo organizavimas, nenustatoma pareiga siūlyti kitas pareigas tik asmens gyvenamojoje vietovėje.

31. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Įsakymų galima neigiama įtaka prokurorų socialinei ir teisinei padėčiai, pažymėjo, jog Sprendime motyvuotai atsakyta, kad numatytas kompensavimo mechanizmas prokurorams, kurie naudoja ne tarnybinį transportą tarnybos reikmėms, numatytos lankstesnės darbo (tarnybos) sąlygos nuotoliniu būdu, galimybė nustatyti atskirą darbo grafiką, taip pat paaiškinta, kad prokuratūroje įgyvendinami siūlymai, kuriais, be kita ko, siekiama įgyvendinti tinkamą prokurorų specializaciją ypatingai nutolusiose darbo vietose bei racionaliai išnaudoti prokuratūros infrastruktūrą.

32. Teismas vadovavosi ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi ir nevertino, ar Įsakymai yra ekonomiškai tikslingi. Teismas nurodė, kad atsakovai turi diskreciją paskirstyti turimus resursus taip, kad būtų maksimaliai užtikrintas viešasis interesas. Atsakovai, atsižvelgdami į Darbo grupės 2020 m. birželio 1 d. išvadą, įvertino darbo krūvius, reikiamos kvalifikacijos personalo poreikius konkrečioje tarnybos vietoje, kitas aplinkybes, reikšmingas užtikrinant Šiaulių apygardos prokuratūrai, Klaipėdos apygardos prokuratūrai ir Kauno apygardos prokuratūrai pavestų funkcijų vykdymą, t. y. minėtų atsakovų sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti, šiais veiksmais buvo siekiama geriau organizuoti prokuratūros veiklą.

33. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymo aspektu ir, įvertinęs byloje esančius duomenis, susiklosčiusią faktinę situaciją, sprendė, jog byloje nėra pagrindo teigti, kad struktūriniai pokyčiai atlikti nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad jie įvykdyti kompetentingų subjektų.

34. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su informavimu ir konsultavimu (Darbo kodekso 208 str. 1 d.), teismas vertino Generalinės prokuratūros atsiliepime pateiktą informaciją (Sąjungos 2020 m. liepos 9 d. raštas, Generalinės prokuratūros 2020 m. liepos 16 d. raštas, į kurį Sąjunga atsakymo nepateikė), vadovavosi Darbo kodekso komentaru ir priėjo prie išvados, kad konsultacijos buvo baigtos dėl pareiškėjo, o ne dėl atsakovo Generalinės prokuratūros pasirinkto elgesio modelio.

35. Teismas nusprendė, kad Įsakymai iš esmės yra teisėti bei pagrįsti ir nėra pagrindo jų naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais. Netenkinęs šių reikalavimų, teismas netenkino ir reikalavimo panaikinti Sprendimą, kuriuo buvo revizuojami Įsakymai ir kuriuo pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą.

36. Teismas atmetė pareiškėjo skundą bei netenkino prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 37. Pareiškėjas Prokurorų profesinė sąjunga apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus bei papildomai pažymi, kad teismas nevertino aplinkybės, jog, priimant Įsakymus, nebuvo pateikiami jokie duomenys apie Generalinės prokuratūros ir apygardų prokuratūrų veiklą, iš kurių būtų galima spręsti, kad Generalinė prokuratūra, apygardų prokuratūros veikia efektyviai, o mažosios apylinkės veikia neefektyviai ir jas dėl to reikia naikinti. Byloje nėra pateikti jokie duomenys apie centrinių apylinkių prokuratūras bei prokuratūras, prie kurių turėtų būti prijungti naikinamų prokuratūrų prokurorai, vien ši aplinkybė lemia, kad Įsakymai buvo priimti diskriminaciniais pagrindais. Pareiškėjas pažymi, kad Darbo grupės 2020 m. birželio 1 d. išvadoje nebuvo atliktas tyrimas dėl apygardų prokuratūrų ir Generalinės prokuratūros rezultatų, tačiau teismas į šį pareiškėjo motyvą neatsižvelgė ir šios aplinkybės nevertino bei paliko galioti Įsakymus, kurie yra neteisėti dėl nutolusių vietovių prokurorų.

39. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, susijusius su viešojo intereso pažeidimu ir teigia, jog teismas tik deklaratyviai nurodė, kad Šiaulių, Kauno ir Klaipėdos apygardos prokuratūrų sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti, kadangi Darbo grupės Išvadoje nepasisakyta dėl tinkamo teismų aptarnavimo ir viešojo intereso užtikrinimo, panaikinant nutolusių vietovių prokuratūras, todėl atitinkamai teismas negalėjo spręsti dėl Įsakymų motyvuotumo ir pagrįstumo.

40. Pareiškėjo nuomone, teismas visiškai neatsižvelgė į skundo argumentus dėl kelionių į darbą nuostolingumo prokurorams, neįvertino aplinkybės, kad kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas. Pareiškėjas teigia, kad dalies prokurorų kelionės išlaidos į naują darbo vietą ženkliai išauga, darbo funkciją jie privalės atlikti nuotoliniu būdu savo namuose, visiškai nepriklausomai nuo to, ar namuose yra tam reikalingos sąlygos saugiai ir efektyviai dirbti, privalės darbo tikslais naudoti asmeninius bei šeimos resursus – patalpas, elektros energiją. Atsakovai, pasisakydami dėl šių argumentų, nepateikė jokių įrodymų apie darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų užtikrinimą, taip pat nepateikė ir patvirtinimo, kad perkeliamiems prokurorams nekyla pareiga dirbti nuotoliniu būdu dėl tokio perkėlimo, kai buvo atsisakyta patalpų nutolusiose vietovėse, kas iš esmės Darbo kodekso nuostatų perspektyvoje lemia tokio darbo organizavimo pažeidimą, kadangi dėl darbo nuotoliu galima susitarti išimtinai esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui. Pareiškėjas teigia, kad teismas priėmė neteisėtą sprendimą, nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su kompensavimo mechanizmu už elektros energiją, interneto paslaugas ir pan. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad vienašalis nurodymas neterminuotai dirbti nuotoliu negali būti laikomas teisėtu, kadangi nėra tenkinama nei viena iš nuotolinio darbo nustatymo sąlygų, t. y. nėra darbuotojų prašymo, šalių susitarimo. Pareiškėjas nurodo, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikti jokie įrodymai, leidžiantys įsitikinti, kad darbo sąlygos užtikrintos, nors Įsakymų įsigaliojimo data nustatyta 2020 m. spalio 1 d., o darbuotojų darbo vietos ir darbo vietų aplinka iki šiol nėra užtikrinta ir neatitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, o teismas nevertino šios aplinkybės.

41. Atsakovas Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

42. Kauno apygardos prokuratūra nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Darbo grupės 2020 m. birželio 1 d. išvadoje pateikti faktiniai duomenys yra neteisingi, o pareiškėjui nesutinkant su faktiniu Įsakymų pagrindu ir jį ginčijant, pagal teisinį reglamentavimą įrodinėjimo našta priklauso pareiškėjui. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai: pareiga pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas), kuri tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims, ir kitas įrodinėjimo naštos aspektas, kuris tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Pareiškėjo argumentai dėl Darbo grupės Išvadoje nurodytų faktinių aplinkybių nepagrįstumo laikytini neturinčiais objektyvaus pagrindimo.

43. Kauno apygardos prokuratūra akcentuoja, kad Įsakymai priimti atsižvelgiant į Darbo grupės siūlymus, pagal kurias yra atsisakyta 19 prokuratūros valdomų patalpų apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų teritorijose. Tokio siūlymo objektyvios priežastys detaliai nurodytos Darbo grupės Išvadoje. Darbo grupė nebuvo įpareigota vertinti Generalinės prokuratūros ir apygardų prokuratūrų veiklos efektyvumo ir lyginti šio efektyvumo su apylinkių prokuratūrų veikla. Skundžiami Įsakymai nėra susiję su Generalinės prokuratūros ir apygardos prokuratūrų veikla, todėl teismas neprivalėjo vertinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių šiuo aspektu. Kauno apygardos prokuratūra visiškai palaiko argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą dėl Įsakymais nenaikintų struktūrinių padalinių.

44. Kauno apygardos prokuratūra nepagrįstu laiko pareiškėjo argumentą dėl diskriminacijos ir pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (žr., pvz., EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Thlimmenos prieš Graikiją, peticijos Nr. 34369/97). Skundžiamų Įsakymų objektyvus pagrindimas pateiktas Darbo grupės Išvadoje, kuri yra patvirtinta generalinio prokuroro.

45. Kauno apygardos prokuratūra pareiškėjo argumentus dėl viešojo intereso neužtikrinimo laiko nepagrįstais, pakartoja argumentus, susijusius su prokuratūros struktūra, jos nepasikeitimu, tinkamu funkcijų vykdymu ir nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, kad bus apsunkintas teismų aptarnavimas, pažeistas viešasis interesas. Įsakymai įsigaliojo 2020 m. spalio 1 d., per jų galiojimo laikotarpį, nėra gauta jokių objektyvių duomenų, kad prokuratūra neįgyvendina arba netinkamai įgyvendina jai pavestas funkcijas. Kauno apygardos prokuratūros vertinimu, prielaidomis, nukreiptomis į ateitį, pareiškėjas teigia, kad atsakovai ateityje negalės atlikti vienų ar kitų veiksmų, užtikrinti darbuotojų teisių ir teisėtų interesų, saugos ir sveikatos reikalavimų laikymosi, kelionių išlaidų kompensavimo ir pan. Nurodyti teiginiai jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti ir laikytini deklaratyviais. Pareiškėjas vadovaujasi darbo organizavimo, resursų valdymo, veiklos efektyvumo kategorijomis, o minimi argumentai yra ne teisinio, bet ekonominio pobūdžio (ABTĮ 3 str. 2 d.) ir dėl to atmestini, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovai neturi teisinio pagrindo kompensuoti didesnes, nei nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimas, su važiavimu susijusias išlaidas.

46. Kauno apygardos prokuratūra nurodo, jog nors pareiškėjas teigia, kad darbo vietų aplinka iki šiol nėra užtikrinta ir neatitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, o teismas visiškai nevertino šios aplinkybės, pareiškėjas nepateikia jokių faktinių duomenų apie darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimą, nenurodo teisės aktų, kurie yra pažeisti. Todėl, nurodyti apeliacinio skundo teiginiai neturi jokio objektyvaus pagrindimo.

47. Kauno apygardos prokuratūra nurodo, kad nuotolinis darbas Lietuvos Respublikos prokuratūroje organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros tarnybos (darbo) nuotoliniu būdu tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1-135, nuotolinis darbas prokuratūroje galimas tik esant raštiškam prokuroro prašymui. Pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių faktinių duomenų, kad nuotolinis darbas prokurorams būtų nustatytas be jų prašymų, pagal vienašališką atsakovų nurodymą.

48. Kauno apygardos prokuratūra vertina, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą skundžiamą sprendimą.

49. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palaiko savo atsiliepime teismui išdėstytus argumentus ir nurodo analogiškus argumentus kaip ir Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą.

50. Atsakovas Klaipėdos apygardos prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 8 d sprendimą palikti nepakeistą. Klaipėdos apygardos prokuratūra palaiko savo atsiliepime teismui išdėstytus argumentus ir nurodo analogiškus argumentus kaip ir Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą.

51. Atsakovas Šiaulių apygardos prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

52. Šiaulių apygardos prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą aptaria pareiškėjo argumentus, pakartoja savo atsiliepimo į skundą motyvus, skundžiamo teismo sprendimo išvadas, pritaria Kauno apygardos prokuratūros atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktiems teiginiams ir papildomai nurodo, jog pareiškėjas niekaip nemotyvuoja savo argumentų dėl diskriminacijos. Diskriminacija – tai neigiamų pasekmių asmeniui sukėlimas dėl tam tikrų asmens požymių ar jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Šiaulių apygardos prokuratūra nurodo, kad Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1, 5, 9 dalys nustato baigtinį diskriminacijos pagrindų sąrašą, o Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad diskriminacijai pripažinti turi būti keletas sąlygų, o svarbiausia iš jų, kad skirtingas traktavimas būtų nepagrįstas, uždraustas įstatymu ir paremtas kriterijais, kuriuos draudžia įstatymas. Pareiškėjas nepateikia jokių faktinių duomenų, kad būtent dėl kurio nors iš nurodytų požymių prokurorams, kuriems atstovauja pareiškėjas, buvo taikomos mažiau palankios sąlygos negu kitiems asmenims.

53. Šiaulių apygardos prokuratūra sutinka su teismo išvada, kad Sprendime motyvuotai atsakyta dėl kompensavimo mechanizmo, akcentuoja, jog Generalinė prokuratūra neturi teisinio pagrindo kompensuoti prokurorams didesnes nei teisės aktai nustato važiavimo išlaidas bei atkreipia dėmesį, kad prokurorams suteikti tarnybiniai kompiuteriai turi mobilųjį internetą, Generalinė prokuratūra suteikia galimybę prokurorams tarnybos reikmėms naudoti tarnybinį mobilųjį ryšį (SIM kortelę), kuris taip pat turi mobilųjį internetą, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl nekompensavimo už suteiktas interneto paslaugas. Šiaulių apygardos prokuratūra teigia, jog kiekvienam prokuratūros darbuotojui yra numatyta galimybė apsispręsti dėl darbo nuotoliniu būdu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 54. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo „Dėl tarnybos vietos nustatymo Kauno apygardos prokuratūros apylinkes prokuratūros prokurorams“, Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugsėjo 1 d. įsakymo „Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų tarnybos vietos nustatymo“, Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugsėjo 1 d. įsakymo „Dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų tarnybos vietos nustatymo“ ir Generalines prokuratūros 2020 m. spalio 19 d. Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

55. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovų atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančią medžiagą, pareiškėjo skundą atmetė, priėjęs prie išvados, kad Įsakymai, kuriais nuo 2020 m. spalio 1 d. atitinkamiems prokurorams nustatyta tarnybos vieta bei Generalinės prokuratūros Sprendimas, kuriuo revizuoti Įsakymai, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, tvirtindamas, kad teismas nevertino ar netinkamai vertino bylos aplinkybes (atitinkamai dėl Generalinės prokuratūros ir apygardų prokuratūros veiklos efektyvumo, viešojo intereso užtikrinimo, kompensavimo mechanizmo, darbo sąlygų užtikrinimo bei nuotolinio prokurorų darbo).

57. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

58. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto naujus argumentus, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui (dėl Įsakymų diskriminacinio aspekto). ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės, kurių jis nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde (dėl Įsakymų diskriminacinio aspekto), apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos.

59. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra išaiškinęs, jog proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 56 str. 5 d.) (žr., pvz., 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-637-261/2017). ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra tai, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.

60. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Prokuratūros įstatymas, kuris nustato Lietuvos Respublikos prokuratūros (toliau – prokuratūra) statusą, funkcijas, sandarą, veiklos pagrindus ir kontrolę, darbo organizavimo pagrindus, taip pat Lietuvos Respublikos prokurorų (toliau – prokurorai) statusą, kompetenciją, teises ir pareigas, tarnybos eigą, skatinimo bei tarnybinės atsakomybės sąlygas, darbo užmokestį, socialines garantijas, asmens apsaugos priemonių tvarkymo ir naudojimo sąlygas (1 str.). Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prokurorų pavaldumą nustato šis Įstatymas ir Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai (toliau – Kompetencijos nuostatai). Generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymai, potvarkiai, nurodymai, kiti norminiai aktai, nustatantys proceso veiklos ir tarnybos organizavimo tvarką, prokurorams privalomi.

61. Kompetencijos nuostatų 6.4 punkte nustatyta, kad apylinkės prokuratūros prokuroro darbovietė – apygardos prokuratūra, kurios veiklos teritorijoje savo funkcijas atlieka apylinkės prokuratūros prokuroras, neturintis pagrindinės tarnybos funkcijų atlikimo vietos, ir iš kurios gauna nurodymus. Nuostatų 6.5 punkte (2020 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. I-47 redakcija, įsigaliojusi 2020 m. kovo 24 d.) nurodyta, kad apylinkės prokuratūros prokuroro tarnybos vieta – veiklos teritorija tos apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros, kurioje apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro įsakymu nustatyta apylinkės prokuratūros prokuroro tarnybos vieta.

62. Pagal Darbo reglamento (2020 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. I-52 redakcija, įsigaliojusi 2020 m. kovo 24 d.), 28 punktą, apygardos vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) vadovauja apygardos prokuratūrai, duoda apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojams, specializuotų skyrių, apylinkių prokuratūrų vyriausiesiems prokurorams ir jų pavaduotojams, specializuotų skyrių, apylinkių prokuratūrų prokurorams, kitų padalinių vadovams, valstybės tarnautojams ir darbuotojams, kurie nėra priskirti atitinkamam padaliniui, kitiems apygardos prokuratūros darbuotojams pavedimus ir kontroliuoja jų vykdymą, nustato apylinkių prokuratūrų prokurorų, kurie tarnybines funkcijas atlieka visoje apygardos prokuratūros veiklos teritorijoje ir kurių darboviete laikoma apygardos prokuratūra, specializaciją ir tarnybos vietą, taip pat ir apylinkės prokuratūros padalinyje, jei toks yra. Konstatavus esminį darbo krūvio pasikeitimą, jei kitomis priemonėmis užtikrinti tolygų darbo krūvį nekeičiant tarnybos vietos nėra galimybės arba kai tokios priemonės jau yra išnaudotos, sprendimas pakeisti prokuroro tarnybos vietą, jei dėl to pasikeis tarnybinių funkcijų atlikimo vietovė (miestas, rajonas), priimamas susipažinus su prokuroro nuomone ir argumentais dėl galimo tarnybos vietos pakeitimo ir turi būti suderintas su generaliniu prokuroru (Darbo reglamento 28.2 p.).

63. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. I-303 „Dėl darbo grupės prokuratūros veiklos procesų optimizavimo veiklos procesų optimizavimo galimybėms įvertinti sudarymo” 1 punktu buvo sudaryta Darbo grupė, kuriai pavesta išanalizuoti prokuratūros veiklos procesų optimizavimo galimybes, siekiant prokuratūros veiklos valdymo efektyvumo, tolygaus darbo krūvio užtikrinimo, racionalaus turimų žmogiškųjų, finansinių išteklių valdymo, vidaus administravimo pagerinimo ir pateikti išvadą (2 p.).

64. Darbo grupė, nagrinėdama galimybes optimizuoti prokuratūros veiklą, be kita ko, peržiūrėjo tiek Generalinėje prokuratūroje, tiek teritorinėse prokuratūrose vykstančius vidinius procesus, apsvarstė iš Generalinės prokuratūros padalinių, apygardų prokuratūrų vadovų gautus pasiūlymus dėl prokuratūros valdymo veiklos efektyvumo tobulinimo, supaprastinimo bei pagerinimo nedidinant prokurorų skaičiaus, nepriimant į atsilaisvinusias pareigybes, perskirstant žmogiškuosius išteklius, efektyviau naudojant jau sukurtus darbo organizavimo įrankius, tokius kaip nuotolinis darbas, siekiant racionaliau panaudoti prokuratūrai skiriamus finansinius išteklius, ir savo pasiūlymus išdėstė 2020 m. birželio 1 d. išvadoje Nr. 17.9-6434. Išvadoje nurodoma, kad, išanalizavus duomenis apie bendrą ir faktinį prokurorų ir prokuratūros personalo skaičių, prokurorų ir prokuratūros personalo skaičiaus santykį bei įvertinus centriniuose padaliniuose ir nutolusiose vietovėse dirbančių prokurorų ir jiems padedančių prokuratūros personalo skaičiaus santykį, jis akivaizdžiai rodo darbo krūvio netolygumą, neproporcingą ir neracionalų prokuratūros išteklių naudojimą (1 p.), kad užregistruotų nusikalstamų veikų skaičius kiekvienais metais mažėja, o baudžiamosios politikos (teisėkūros) tendencijos (didinami pagrobto, užvaldyto turto vertės arba padarytos žalos dydžiai) rodo veikų, dėl kurių padarymo kiltų baudžiamoji atsakomybė, mažėjimą (2 p.). Išvados 9 punkte Darbo grupė nurodė, jog darbo vietų, esančių nutolusiose vietovėse, stambinimas leis efektyviau panaudoti žmogiškuosius išteklius, tolygiau paskirstyti darbus, efektyviau formuoti ikiteisminio tyrimo ir valstybinio kaltinimo palaikymo praktiką, realiau įgyvendinti prokurorų specializacijas, išgryninti prokurorų funkcijas ir atsisakyti jų dubliavimosi, pasiekti didesnės prokurorų atsakomybės ir užtikrinti, kad tas pats prokuroras dalyvautų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo apygardos, kaip apeliacinės instancijos, teisme. Taip pat tai turės įtakos apygardos prokuratūrų apylinkių prokuratūrų valdymo ir administravimo sąnaudų mažėjimui.

65. Darbo grupė Išvados 1.1 punkte pateikė generaliniam prokurorui pasiūlymą nuo 2020 m. spalio 1 d. atsisakyti nuo centrinių prokuratūros padalinių nutolusiose vietovėse esančių prokurorų ir prokuratūros personalo tarnybos (darbo) vietų bei prokuratūros kaip infrastruktūros patalpų, be kita ko, ir Kauno apygardos prokuratūroje, Šiaulių apygardos prokuratūroje ir Klaipėdos apygardos prokuratūroje. Pastebėtina, kad generalinis prokuroras pritarė Darbo grupės Išvadai 2020 m. birželio 9 d. rezoliucija.

66. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos prokuroras, Klaipėdos apygardos prokuroras ir Kauno apygardos prokuroras, remdamiesi Darbo grupės surinktais duomenimis, pagrįstai, vadovaudamiesi Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, Darbo reglamento 28.2 punktu priėmė Įsakymus.

67. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad Darbo grupės Išvadoje nebuvo atliktas tyrimas dėl Generalinės prokuratūros ir apygardų prokuratūrų veiklos efektyvumo, o pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčijami Įsakymai nėra susiję su Generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų veikla. Taigi pareiškėjo nurodyta aplinkybė niekaip nekeičia byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, nes, kaip jau buvo minėta, byloje aptartas teisinis reglamentavimas (Prokuratūros įstatymo 14 str. 1 d., Darbo reglamento 28.2 p.) numato teisę ne tik generaliniam prokurorui, bet ir apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui nustatyti apygardos prokuratūros prokurorų tarnybos vietą, spręsti dėl jos pakeitimo. Įsakymai priimti kompetentingo viešojo administravimo subjekto, laikantis teisės aktų reikalavimų, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, kurias pareiškėjas subjektyviai kitaip vertina.

68. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl viešojo intereso pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog tam tikros institucijos vidinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Vertinant struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-358-662/2022).

69. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad atsakovai turi diskreciją paskirstyti turimus resursus taip, kad būtų maksimaliai užtikrintas viešasis interesas. Pastebėtina, kad Darbo grupės Išvada, kuri yra Įsakymų sudėtinė dalis, parengta nuodugniai išanalizavus prokuratūros veiklos procesus ir įvertinus įvairių kriterijų ir aplinkybių visumą, o joje išdėstyti siūlymai yra motyvuoti, paremti pagrįstais argumentais, nuoseklia priežasčių ir pasekmių analize. Atsakovai, atsižvelgdami į Darbo grupės Išvadas, įvertino darbo krūvius, reikiamos kvalifikacijos personalo poreikius konkrečioje tarnybos vietoje, kitas aplinkybes, reikšmingas užtikrinant Šiaulių apygardos prokuratūrai, Klaipėdos apygardos prokuratūrai ir Kauno apygardos prokuratūrai pavestų funkcijų vykdymą. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įsakymai yra motyvuoti ir pagrįsti, šiais veiksmais buvo siekiama geriau organizuoti prokuratūros veiklą. Pareiškėjas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas viešojo intereso užtikrinimo aspektu, nenurodė, kokias imperatyvias teisės normas galėjo pažeisti atsakovai, atlikdami struktūrinius pokyčius, nedetalizavo, kokių funkcijų po Įsakymų priėmimo prokuratūros neįgyvendina ir / ar netinkamai įgyvendina, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti.

70. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su kompensavimo mechanizmu, darbo sąlygų neužtikrinimu, nuotolinio darbo nustatymu. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, šiuo aspektu teismas vertino Generalinės prokuratūros Sprendimą ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjui motyvuotai atsakyta. Pažymėtina, jog Generalinė prokuratūra Sprendime detaliai nurodė teisinį reglamentavimą, susijusį su galimybe kompensuoti prokuroro patirtas išlaidas, naudojant netarnybinį transportą tarnybos reikmėms ne komandiruotės metu, konkrečius kompensacijos dydžius, padidintas kompensuojamąsias netarnybinio transporto amortizacijos išlaidas, nuotolinį darbą reglamentuojančius teisės aktus, šiuo aspektu darbuotojams suteiktas galimybes, darbo priemones, suteikė teisinę informaciją apie galimybę pagal poreikį nusistatyti atskirą darbo grafiką. Sprendime taip pat išvardinti Darbo grupės Išvadoje nurodyti pavedimai prokuratūros kancleriui, kuriais, be kita ko, siekiama užtikrinti prokuratūros naudojamų patalpų vietovėse, kuriose po darbo organizavimo pokyčių bus nustatyta prokurorų tarnybos vieta ar į kurias bus perkeltas prokuratūros personalas, įrengimą ir tarnybos (darbo) vietų tinkamą paruošimą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, susiję su nenustatytu kompensavimo mechanizmu, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimu, perkeliamiems prokurorams kylančia pareiga dirbti nuotoliniu būdu, vertintini kaip pernelyg abstraktūs, neindividualizuoti, susiję su Įsakymų įgyvendinimu, todėl nepagrįsti bei nedarantys jokios įtakos šioje byloje vertinamų Įsakymų ir Sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

71. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su nuostolinga prokurorui kelione į darbą, asmeninių išteklių naudojimu, nes pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės (nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus) ir nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

72. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

73. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

74. Kadangi procesinis sprendimas šioje byloje nėra priimamas pareiškėjo naudai, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Prokurorų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Ričardas Piličiauskas