2016-07-05 Nr. AB-13896-3-61-3-06481-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1284-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06481-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 21; 62

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 13–15, 72–73), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą Nr. 62-669 „Dėl suimtojo nubaudimo“; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) 2013 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 2S-4811 „Dėl skundo išnagrinėjimo“.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 62-669 jam buvo paskirta nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui. Šiame nutarime nurodyta, jog pareiškėjas padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą – vedamas iš II-ojo gyvenamojo korpuso į Priėmimo–paskirstymo skyrių, pradėjo garsiai šūkauti, bandė susisiekti su kitais suimtaisiais ir nuteistaisiais, kurstyti juos atsisakyti vykdyti teisėtus tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus, be to, jo asmeninių daiktų bendras svoris esą buvo 54 kg, t. y. viršijo leistinus 30 kg, agresyviai ir nemandagiai elgėsi su įstaigos darbuotojais, vartojo necenzūrinius žodžius, nereagavo į reikalavimus atsirinkti savo asmeninius daiktus, grasino pareigūnams susidorojimu laisvėje.

Kalėjimų departamentas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 2S-4811 pareiškėjo skundą dėl paminėtos nuobaudos panaikinimo atmetė. Pareiškėjo manymu, nuobauda jam paskirta nepagrįstai, todėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo nutarimas bei Kalėjimų departamento sprendimas naikintini. Teigė, jog, skiriant nuobaudą, nebuvo laikomasi įstatymo reikalavimų. Pareiškėjas skunde Kalėjimų departamentui tvirtino nurodęs, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. jam buvo įsakyta susikrauti savo asmeninius daiktus ir keltis į kitą kamerą.

Paaiškinta, kad bus atliekama krata, daiktai tikrinami rentgenu. Visus pareigūnų nurodymus pareiškėjas nurodė vykdęs. Pareiškėją vedant per kalėjimo vidinį kiemą, su juo pasisveikino kažkurie suimtieji ar nuteistieji. Jokio pagrindo šūkauti, kurstyti kitus suimtuosius ar nuteistuosius, grasinti pareigūnams pareiškėjas neturėjo. Patikrinus asmeninius daiktus, įskaitant knygas, mokymo literatūrą ir maisto produktus, pareiškėjas informuotas, kad jo daiktų bendras svoris viršija leistiną 30 kg normą. Apie tokius reikalavimus, pareiškėjo teigimu, jis nebuvo informuotas, todėl paprašė supažindinti su teisės aktais, reglamentuojančiais leidžiamą asmeninių daiktų svorį, tačiau pareigūnai atsakė, kad neprivalo nieko aiškinti.

Pareiškėjas sutiko palikti dalį daiktų, sudarančių viršsvorį, bet paprašė palikti maisto produktus. Į tai jam buvo grubiai atsakyta, kad produktai yra greitai gendantys. Pareiškėjas su tuo nesutiko, teigė, kad tai buvo konservai. Pareiškėjas pažymėjo, kad pareigūnai atvirai tyčiojosi ir provokavo atsakyti jiems tokia pat grubia forma, todėl jis paprašė susiklosčiusią konfliktinę situaciją filmuoti. Po to pareiškėjas buvo uždarytas į laikinojo sulaikymo kamerą, kur buvo laikomas kelias valandas. Būnant laikino sulaikymo kameroje, pokalbiai su pareigūnais buvo filmuojami.

Pareiškėjas pasijuto blogai, buvo išsigandęs, jautė grėsmę iš pareigūnų, todėl paprašė medikų apžiūros. Pas gydytoją visą laiką dalyvavo ir filmavo pareigūnai, tai, pareiškėjo manymu, yra jo teisių pažeidimas. Jam buvo skirti vaistai širdžiai, užrašytas konsultacijoms pas psichologą ir psichiatrą. Po gydytojo apžiūros grąžino į laikino sulaikymo kamerą. Pareiškėjo teigimu, į prašymus asmeninių daiktų viršsvorį, įskaitant maisto produktus ir knygas, padėti į sandėlį pareigūnai nereagavo. Nepaaiškinę atėmė televizoriaus anteną ir vandens kaitinimo elementą, pareiškėją nuvedė į kamerą Nr. 201.

Antisanitarinėmis sąlygomis buvo laikomas kartu su neįgaliu, negalinčiu savęs aptarnauti asmeniu. 2013 m. rugpjūčio 28 d. kiti pareigūnai darė pakartotinę kratą, kurios metu pareiškėjo asmeninių daiktų svoris esą buvo žymiai mažesnis. Pareiškėjas laikė pareigūnų elgesį ir skirtą nuobaudą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos kerštu už tai, kad ne kartą kreipėsi į valstybės institucijas su skundais dėl netinkamų sąlygų tardymo izoliatoriuje ir netinkamo pareigūnų funkcijų atlikimo. Atkreipė dėmesį, kad parašė skundą dėl to, jog visą mėnesį negalėjo grąžinti perskaitytų knygų savo artimiesiems.

Pareiškėjas įsitikinęs, jog pareigūnų sukurstyto konflikto metu padarytas vaizdo įrašas patvirtins jo teiginius, kad su pareigūnais jis elgėsi tinkamai. Skundžiamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo nutarimas ir Kalėjimų departamento atsisakymas patenkinti skundą, pareiškėjo nuomone, surašyti formaliai, nenurodant konkrečių aplinkybių. Tiriant pažeidimą, nebuvo pateikti įrodymai dėl suėmimo vykdymo pažeidimo, nebuvo objektyviai ir išsamiai ištirtos visos aplinkybės, tiesiogiai susijusios su padarytais pažeidimais, nenurodyta, kuo konkrečiai pasireiškė pareiškėjo veiksmai, aprašyti skundžiamame nutarime, nesiaiškinta, kaip pagal tarnybines instrukcijas tokiu atveju turėjo elgtis pareigūnai, kaip turėjo būti fiksuojami pažeidimai, nesiaiškinta, ar pareiškėjas turėjo būti supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais turimų daiktų leidžiamą svorį (pareiškėjo tvirtinimu, jis su tokiu dokumentu iš anksto supažindintas nebuvo), nenurodyta, kokiais teisės aktais remiantis turi būti vykdoma procedūra, sveriant turimus daiktus, nagrinėjamu atveju į bendrą svorį buvo įskaičiuotos ir knygos, mokymo priemonės, priklausančios Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui.

Be to, skiriant nuobaudą, neįvertintas pareigūnų elgesys, neteisėtas jų dalyvavimas bei filmavimas gydytojo kabinete. Pareiškėjo nuomone, turėjo būti įvertintas ir jo sveikatos pablogėjimas po aptariamo incidento, nustatyta diagnozė ir to priežastis. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad, prieš paskiriant ginčijamą nuobaudą, jam nebuvo sudarytos galimybės tinkamai surašyti pasiaiškinimą. Teigė, kad jis buvo perkeltas į kamerą, neatitinkančią elementarių sanitarinių sąlygų, kur buvo laikomas kartu su neįgaliu asmeniu.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 23–27) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. apie 9 val. 30 min. gyvenamojoje kameroje Nr. 307 buvo atlikta krata. Vedant suimtąjį pareiškėją iš antrojo gyvenamojo korpuso į Priėmimo–paskirstymo skyrių, jis pradėjo garsiai šūkauti, bandydamas susisiekti su kitais asmenimis, esančiais Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, ir kurstyti kitus suimtuosius ir nuteistuosius atsisakyti vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Kratos metu Priėmimo–paskirstymo skyriuje pas suimtąjį pareiškėją tarp asmeninių daiktų buvo rastas techniškai netvarkingas vandens šildytuvas, kurį sunaikino.

Surašytas sunaikinimo aktas Nr. 51-2052. Pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 109 punkto nuostatas, suimtiesiems leidžiamų turėti daiktų bendroji masė neturi viršyti 30 kg. Į suimtiesiems leidžiamų turėti bendrą daiktų masę neįskaičiuojama baudžiamosios bylos medžiaga. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas su paminėtu teisės aktu buvo supažindintas ir tai patvirtino savo parašu. Pareiškėjo asmeninių daiktų bendras svoris buvo 54 kg, todėl jo paprašyta atsirinkti daiktus, paliekant sau 30 kg.

Po šio prašymo pareiškėjas iš karto pradėjo elgtis agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius, o į daugkartinius nurodymus atsirinkti savo asmeninius daiktus nereagavo, atsisakė juos vykdyti, grasindamas susidorojimu laisvėje. Apie 12 val. 30 min. jis buvo uždarytas į laikino laikymo kamerą. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtintos dienotvarkės nustatytu laiku pareiškėjui buvo pasiūlyta papietauti, bet suimtasis atsisakė jam priklausančių pietų, kol jo neapžiūrės Sveikatos priežiūros tarnybos specialistas.

Pareiškėjas iš karto buvo nuvestas į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas, kad jam būtų suteikta medicininė pagalba. Po medicininės apžiūros paaiškėjo, kad dėl sveikatos nusiskundimų neturi, valgyti gali, todėl buvo palydėtas atgal į Priėmimo–paskirstymo skyrių, kuriame ir toliau nepakluso teisėtiems reikalavimams pačiam atsirinkti asmeninius daiktus, pasilikti sau 30 kg. Pareiškėjas atsikalbinėjo, kėlė niekuo nepagrįstus reikalavimus, vėl pradėjo simuliuoti ligą. Suimtasis apie 14 val. 30 min. buvo uždarytas į laikinojo laikymo kamerą.

Su suimtuoju buvo bendraujama griežtai laikantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų bei nepažeidžiant bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Specialiosios priemonės nebuvo panaudotos. Pareiškėjas apie 16 val. palydėtas į gyvenamąją kamerą su visais savo asmeniniais daiktais, kurių bendras svoris buvo 54 kg, nes vykdyti teisėtus administracijos reikalavimus pačiam atsirinkti savo asmeninius daiktus, paliekant sau 30 kg, atsisakė. Šiais veiksmais suimtasis pareiškėjas pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei 32 straipsnio 2 dalies 2 ir 7 punktų reikalavimus, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2010 m. vasario 17 d.

įsakymu Nr. 1-23 patvirtintų Suimtųjų elgesio taisyklių 2.2, 3.11 punktų reikalavimus. Po kratos atlikimo buvo surašytas kratos protokolas. Atkreipė dėmesį, kad suimtieji supažindinami su įstatymais, tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, kurių jie turi laikytis ir nepažeisti. Pareiškėjui 2013 m. liepos 3 d. pokalbio metu buvo išaiškinti pagrindiniai elgesio taisyklių nuostatai bei dienotvarkės reikalavimai, o 2013 m. liepos 8 d. pokalbio metu buvo supažindintas su Suėmimo vykdymo įstatymu bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis.

Pokalbio metu pretenzijų dėl maitinimo, laikymo sąlygų, sveikatos priežiūros ir t. t. pareiškėjas neišreiškė. Pareiškėjas gyvenamojoje kameroje Nr. 307 papildomai buvo supažindintas su Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 109 punkto reikalavimais. Tai patvirtino savo parašu. Tačiau, nors suimtasis pareiškėjas buvo supažindintas su paminėtomis nuostatomis bei dienotvarkės reikalavimais, vis tiek jų nesilaikė ir pažeidė, nors ir žinojo, kokios gali būti pasekmės. Atsižvelgdamas į suimtojo rašytinį pasiaiškinimą, pareiškėjui Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius paskyrė adekvačią pažeidimui nuobaudą, t. y. atėmė teisę pirkti maisto produktus vienam mėnesiui.

Vertindamas pareiškėjo suėmimo vykdymo režimo pažeidimą, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius rėmėsi galiojančiais teisės aktais, pareigūnų tarnybiniais pranešimais ir paties pareiškėjo paaiškinimu. Paskirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį ir skirta, įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes. Nuobauda buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai, todėl neturėtų būti naikinama.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu (b. l. 147–154) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas nagrinėjamu atveju kyla dėl pareiškėjui Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 62-669 paskirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, jog skundžiamos nuobaudos paskyrimo metu – 2013 m. rugpjūčio 27 d. – pareiškėjas buvo suimtasis. Suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas (aktuali 2012 m. spalio 2 d. redakcija). Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 11 straipsnio 3, 5 dalimis, 32 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 32 straipsnio 2 dalies 2, 7 punktais, 34 straipsnio 1 dalies 1–4 punktais, 34 straipsnio 2 dalimi, 36 straipsnio 2, 3, 6 dalimis, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d.) 6, 109, 129 punktais, Suimtųjų elgesio taisyklių 2.2, 3.1, 3.11, 3.12 punktais. Pažymėjo, jog dėl nuobaudų nuteistiesiems ir suimtiesiems skyrimo ne kartą yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatuodamas, kad įstatyme nustatytų pareigų nevykdymas yra pakankamas pagrindas skirti suimtajam nustatytas nuobaudas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimas. „Administracinė jurisprudencija“, 2014 m., Nr. 26, p. 460–564 (Septintoji apibendrinimo dalis analizuoja nuteistiesiems ir suimtiesiems skiriamų nuobaudų ir paskatinimo priemonių reikšmingiausius aspektus)). Vertinant paskirtų nuobaudų pagrįstumą ir teisėtumą, atsižvelgiama į tai, ar asmuo, kuriam taikoma atsakomybė, buvo supažindintas su laisvės atėmimo įstaigoje taikomomis taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-920/2013, 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1262/2013, 2011 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-75/2011).

Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakomybė už suėmimo režimo reikalavimų pažeidimą yra specialios rūšies drausminė atsakomybė, kuri taikoma tik suimtiesiems, todėl, sprendžiant dėl nuobaudų, įtvirtintų Suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra tam tikro nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti nusižengimo faktą, suimtojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus. Nutarime dėl suimtojo nubaudimo turi būti aiškiai suformuluotas jam reiškiamas kaltinimas dėl režimo pažeidimo, konkrečiai nurodant pažeidimo padarymo laiką, vietą, režimo reikalavimus pažeidžiantys veiksmai ir jų teisinis įvertinimas (kvalifikavimas) pagal konkrečias teisės aktų normas.

Teismas, remdamasis skundžiamu Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 62-669, nustatė, kad nuobauda pareiškėjui buvo paskirta už tai, jog jis 2013 m. rugpjūčio 21 d. po kameroje Nr. 307 9 val. 30 min. atliktos kratos, vedamas į Priėmimo–paskirstymo skyrių, šūkavo, bandydamas susisiekti su kitais nuteistaisiais ir suimtaisiais, kurstė juos nepaklusti administracijos nurodymams, vartojo necenzūrinius žodžius, be to, pareiškėjo turėtų asmeninių daiktų svoris viršijo leistinus 30 kg, tačiau pareiškėjas nevykdė pareigūnų reikalavimų paminėtus daiktus atsirinkti. Taigi buvo nustatyta, kad pareiškėjas nevykdė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktuose nustatytų suimtojo pareigų laikytis tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos ir vykdyti administracijos nurodymus bei nepaisė 32 straipsnio 2 dalies 2 ir 7 punktuose įtvirtintų draudimų bendrauti su kitais suimtaisiais ir nuteistaisiais ir kurstyti juos nevykdyti administracijos reikalavimų.

Teismo vertinimu, remiantis byloje pateikta medžiaga, nėra aišku, kaip konkrečiai pasireiškė kitų suimtųjų bei nuteistųjų kurstymas atsisakyti vykdyti teisėtus administracijos reikalavimus, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kokiais žodžiais ir kokių Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos reikalavimų pareiškėjas tariamai kurstė nevykdyti. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kokius necenzūrinius žodžius vartojo pareiškėjas. Todėl teismas nagrinėjamu atveju neturėjo galimybės įvertinti šių Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarime Nr. 62-669 nurodytų argumentų teisėtumo ir pagrįstumo bei patvirtinti ar paneigti, kad pareiškėjo veiksmais buvo padarytas suėmimo vykdymo režimo pažeidimas.

Tačiau kitos byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas bandė susisiekti su kitais nuteistaisiais ir suimtaisiais asmenimis, taip pat nesilaikė Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 109 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad asmeniniai suimtojo daiktai negali sverti daugiau nei 30 kg, o paprašytas šiuos daiktus atsirinkti, pareiškėjas atsisakė tai daryti, t. y. nevykdė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų reikalavimų. Remdamasis į bylą pateiktais 2013 m. rugpjūčio 21 d. tarnybiniais pranešimais, teismas nustatė, kad juose nurodyta, jog pareiškėjas, vedamas iš II-ojo gyvenamojo korpuso į Priėmimo–paskirstymo skyrių, pradėjo šūkauti, bandydamas susisiekti su kitais nuteistaisiais ir suimtaisiais. 2013 m. rugpjūčio 21 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad, vedamas į Priėmimo–paskirstymo skyrių, sveikinosi su kitais suimtaisiais ir nuteistaisiais asmenimis bei atsakinėjo į klausimus.

Taigi pareiškėjas pats pripažino savavališko bendravimo su kitais suimtaisiais ir nuteistaisiais asmenimis faktą. Šiuo atveju pareiškėjo paaiškinime nurodyta aplinkybė, kad jis nežinojo, su kokiais asmenimis kalbėjosi, neturi reikšmės, kadangi, vertinant, ar suimtasis nesilaikė reikalavimo nebendrauti su asmenimis, laikomais kitose kamerose, nėra svarbu nustatyti, su kuo konkrečiai pareiškėjas bandė bendrauti, jeigu kitų bylos duomenų pakanka pažeidimui nustatyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1927/2013).

Teismas pažymėjo, kad tarnybiniai pranešimai, pažymos, taip pat paties pareiškėjo duoti paaiškinimai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais byloje ir yra vertintini pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-219/2012, 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2932/2011). Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad aptariami pareiškėjo veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimas.

Teismas, spręsdamas dėl Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, pažymėjo, kad ši norma yra bendro pobūdžio blanketinė norma, kuri (dėl šio savo pobūdžio) turi būti taikoma kartu su joje paminėtą tvarką detalizuojančio teisės akto tam tikromis nuostatomis. Šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nustatytą vidaus tvarką reglamentuoja Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, kuriose, kaip paminėta, yra įtvirtintas reikalavimas suimtiesiems laikytis asmeninių daiktų svorio normatyvų, t. y. visi suimtojo asmeniniai daiktai turi sverti ne daugiau kaip 30 kg, į kuriuos nėra įskaičiuojama baudžiamosios bylos medžiaga.

Jokių kitų išimčių dėl suimtojo asmeninių daiktų bendrosios masės skaičiavimo teisės aktai nenumato, todėl pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, esą jo asmeniniai daiktai per daug svėrė dėl to, kad jis turėjo daug knygų (tiek asmeninių, tiek vadovėlių) bei maisto produktų, teismas atmetė. Tai patvirtino ir byloje pateikta Vilniaus mokymosi centro 2015 m. balandžio 27 d. pažyma Nr. 5-192, kurioje nurodyta, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 109 punkte nenumatyta, jog mokymosi procese naudojami vadovėliai, rašymo priemonės ir kt. neįeitų į turimų daiktų svorį.

Pareiškėjas ne kartą pasirašytinai buvo supažindintas su šių taisyklių nuostatomis (tarp jų – ir su 109 punkto norma) ir turėjo jų laikytis, t. y. daiktų įsigijimą planuoti taip, kad jo turimų asmeninių daiktų svoris jokiais laikotarpiais neviršytų 30 kg. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo asmeniniai daiktai 2013 m. rugpjūčio 21 d. svėrė 54 kg, t. y. viršijo nustatytą normą. Pareiškėjas taip pat neneigė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai nurodė daiktus atsirinkti, pasiliekant leistinus 30 kg.

Tačiau byloje pateikta medžiaga patvirtino, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 21 d. į gyvenamąją kamerą buvo palydėtas su visais asmeniniais daiktais, kurių bendras svoris buvo 54 kg (2013 m. rugpjūčio 21 d. tarnybiniai pranešimai, taip pat 2015 m. sausio 22 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus inspektorės L. K., dalyvavusios 2013 m. rugpjūčio 21 d. supažindinant pareiškėją su Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 109 punkto nuostatomis, paaiškinimas). Taigi pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo nurodymų atsirinkti savo asmeninius daiktus taip, kad jų svoris atitiktų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 109 punkto reikalavimus, nevykdė.

Pareiškėjo teismui nurodyta aplinkybė, kad 2013 m. rugpjūčio 28 d. pakartotinės kratos metu buvo nustatytas žymiai mažesnis jo asmeninių daiktų svoris, sprendžiant klausimą dėl 2013 m. rugpjūčio 21 d. nustatyto nusižengimo pagrįstumo, reikšmės neturėjo. Teismo vertinimu, suimtojo asmeninių daiktų svoris gali skirtis dėl jo turimų daiktų pobūdžio, kadangi dalis šių daiktų yra suvartojami (pvz., maisto produktai, asmens higienos priemonės ir pan.). Tai, kad pareiškėjas buvo įsigijęs maisto produktų, patvirtino jo pateikti 2013 m. rugpjūčio 13 d. mokėjimo kvitai.

Laiko tarpas nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. buvo pakankamas pareiškėjo asmeninių daiktų svoriui pasikeisti dėl paminėtų priežasčių. Kita vertus, pareiškėjas teismui ir nenurodė, koks tiksliai buvo jo asmeninių daiktų svoris 2013 m. rugpjūčio 28 d., todėl paminėtus jo argumentus teismas laikė abstrakčiais ir savaime nepaneigiančiais nustatyto fakto, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. jis nesilaikė Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 109 punkto nuostatų, bei nepašalinančiais pareiškėjo atsakomybės už šį nusižengimą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas šioje byloje ginčija Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą Nr. 62-669, kuriuo jam buvo paskirta nuobauda. Todėl tinkamam ginčo išsprendimui yra reikšmingas tik aplinkybių, kurių pagrindu buvo nustatyti pažeidimai, už kuriuos pareiškėjui paskirta nuobauda, ištyrimas. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės dėl antenos ir vandens šildytuvo paėmimo, laikymo laikinojo laikymo kameroje sąlygų, sveikatos sutrikimų, grubaus pareigūnų elgesio, filmavimo ir kt. nėra susijusios su Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei 32 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimų sudėties nustatymu, todėl teismas jų nevertino. Paminėtos aplinkybės galbūt būtų reikšmingos, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tačiau pareiškėjas tokio reikalavimo šioje byloje nekėlė.

Teismas, įvertinęs pirmiau pateiktą su ginču susijusį teisinį reguliavimą bei byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad, nors Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarime Nr. 62-669 nurodyti pažeidimai – kitų nuteistųjų ir suimtųjų kurstymas atsisakyti vykdyti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos reikalavimus bei necenzūrinių žodžių vartojimas – nėra pakankamai pagrįsti, tačiau kiti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 21 d. padaryti Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei 32 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimai, t. y. savavališkas bendravimas su kitais nuteistaisiais ir suimtaisiais asmenimis, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vidaus tvarkos nesilaikymas ir atsisakymas vykdyti nurodymus, buvo nustatyti pagrįstai ir motyvuotai. Šie pareiškėjo veiksmai yra pakankamas pagrindas skirti vieną iš Suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnyje nustatytų nuobaudų. Teismas pažymėjo, kad už Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą suimtasis gali būti uždarytas į baudos izoliatorių iki 10 parų. Tačiau nagrinėjamu atveju už nustatytus pareiškėjo padarytus nusižengimus skirta nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas iki vieno mėnesio, savo pobūdžiu nėra pati griežčiausia, todėl nėra pagrindo laikyti ją neproporcinga ar neatitinkančia pareiškėjo padarytų pažeidimų.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 21 d. padarytų pažeidimų nustatymo ir nuobaudos jam skyrimo procedūros buvo įvykdytos tinkamai, pareiškėjas turėjo teisę dėl to pateikti paaiškinimus ir šia teise pasinaudojo, į jo paaiškinime nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta, priimant skundžiamą 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą Nr. 62-669. Byloje pateikti 2013 m. rugpjūčio 21 d. tarnybiniai pranešimai, kuriuose išsamiai išdėstytos su pareiškėjo padarytais nusižengimais susijusios aplinkybės, o pareiškėjui paskirta nuobauda yra proporcinga jo padarytiems pažeidimams. Todėl teismas laikė, kad Kalėjimų departamentas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 19 d. skundą. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti Kalėjimų departamento 2013 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 2S-4811.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 162–163) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad neturėdamas teisinio išsilavinimo negalėjo tinkamai ginti savo teisių. Teismo liko neišgirstas. Pareikštas nušalinimas buvo atmestas. Pastebi, jog teismo sprendimas iš esmės yra atsakovo atsiliepimo į skundą perrašymas, liko neįvertinti jo pateikti argumentai, įrodymai. Nesiaiškinta, su kokiais suimtaisiais jis bendravo, ar tie asmenys buvo suimtieji, nežinojo, su kuo kalba, galėjo sveikintis ir su administracijos darbuotojais, tai buvo provokacija. Teigia, jog į leistiną 30 kg svorį buvo įskaičiuotas baudžiamosios ir administracinių bylų medžiagos svoris, nebuvo prašoma ar leidžiama atsirinkti daiktus, buvo draudžiama tai daryti. Pareigūnė L. K. iš viso nedalyvavo. Jis nebuvo supažindintas su taisyklėmis. Teismas neatsižvelgė į prašymą iškviesti liudytoją. Atimti daiktai nebuvo tinkamai protokoluojami, nepaaiškinta, kodėl jie yra netinkami ir turėtų būti sunaikinti. Teismas nemotyvuotai, šališkai atmetė jo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 62-669 paskirtos nuobaudos – draudimo vieną mėnesį pirkti maisto produktus, patvirtintos Kalėjimų departamento 2013 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 2S-4811, teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamame nutarime nurodyta, kad suimtasis – pareiškėjas – padarė suėmimo vykdymo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. 2013 m. rugpjūčio 21 d. po kameroje Nr. 307 9 val. 30 min. atliktos kratos, vedamas į Priėmimo–paskirstymo skyrių, šūkavo, bandydamas susisiekti su kitais nuteistaisiais ir suimtaisiais, kurstė juos nepaklusti administracijos nurodymams, vartojo necenzūrinius žodžius, be to, pareiškėjo turėtų asmeninių daiktų svoris viršijo leistinus 30 kg, tačiau pareiškėjas nevykdė pareigūnų reikalavimų paminėtus daiktus atsirinkti. Išvardyti pažeidimai nutarime buvo kvalifikuoti kaip Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktuose nustatytų suimtojo pareigų laikytis tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos ir vykdyti administracijos nurodymus nevykdymas bei nepaisymas Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 2 ir 7 punktuose įtvirtintų draudimų bendrauti su kitais suimtaisiais ir nuteistaisiais ir kurstyti juos nevykdyti administracijos reikalavimų.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad nesutikimą su jam paskirta nuobauda jis grindžia iš esmės dviem aspektais: pirma, tuo, kad nepadarė atsakovo nutarime nurodytų teisės aktų pažeidimų (šiame kontekste pažymėtina, kad, pripažindamas tam tikrus nutarime nurodytus faktus, pareiškėjas interpretuoja juos kitaip, negu nurodyta jo skundžiamame nutarime); antra, nurodo, kad jo veiksmai nutarime aprašytoje situacijoje buvo išprovokuoti pareigūnų netinkamo elgesio su juo. Atsižvelgdama į pareiškėjo nurodytus nesutikimo su jam paskirta nuobauda argumentus, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra keliamas fakto nustatymo klausimas, t. y. nagrinėjamai bylai yra aktualus ir jai reikšmingas joje esančių įrodymų įvertinimo nutarime nurodytų teisės normų taikymo kontekste klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad byloje esantys atsakovo pareigūnų 2013 m. rugpjūčio 21 d. surašyti tarnybiniai pranešimai, taip pat ir paties pareiškėjo duoti paaiškinimai (b. l. 30-34) ABTĮ 57 straipsnio taikymo prasme yra tinkami įrodymai administracinėje byloje, todėl pirmosios instancijos teismo jie turėjo būti įvertinti atsižvelgiant į kitų byloje nustatytų ir ginčo šalių iš esmės nekvestionuojamų aplinkybių visumą. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė (teismui nepateikė) konkrečių įrodymų, patvirtinančių (galinčių patvirtinti) jo nurodytas aplinkybes dėl atsakovo pareigūnų netinkamo (provokuojančio) elgesio su juo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Aiškindama šias nuostatas, kolegija pažymi, kad nuoroda į būtinumą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai nagrinėti bylos aplinkybes, be kita ko, suponuoja galimybę teismui įvertinti įrodymus ir jų patikimumo aspektu. Pabrėžtina, kad tai yra būtina, teismui aptariant byloje esančių įrodymų tarpusavio prieštaravimus ir juos pašalinant. Todėl nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, šalindamas byloje apklaustų liudytojų parodymų tarpusavio prieštaravimus, kolegijos manymu, galėjo ir turėjo įvertinti šiuos parodymus ir patikimumo aspektu. Šiame kontekste pažymėtina, kad toks pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimas nelaikytinas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytos taisyklės dėl neleistinumo suteikti įrodymams išankstinę galią pažeidimu.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo atlikta jų analizė yra išsami ir visapusiška. Todėl, sutikdama su teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais bei jų nekartodama, kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo byloje esančių įrodymų įvertinimo išvadomis. Kartu kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo skundžiama drausminė nuobauda paminėtų (nutarime nurodytų) teisės normų taikymo prasme yra pagrįsta ir proporcinga pareiškėjo padarytiems suėmimo vykdymo režimo pažeidimams.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais (pastebėtina, kad deklaratyvaus pobūdžio) motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys