2013-07-02 Nr. AB-3455-3-63-3-00187-2011-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-610/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00187-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos regiono sportinio šaudymo asociacijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos regiono sportinio šaudymo asociacijos skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Klaipėdos regiono sportinio šaudymo asociacija (toliau – ir pareiškėjas, Asociacija) su skundu, patikslintu skundu (t. I, b. l. 5-6, 137-140, 195-198, t. II, b. l. 3-6, 16, 21) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. T2-100 „Dėl pastatų (duomenys neskelbtini), griovimo“ dalį dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nugriovimo;

2) priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą pinigine suma, reikalingą šaudyklos reikalavimus atitinkančiam pastato atstatymui arba įsigijimui.

Pareiškėjas paaiškino, jog Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, neteisėtai, pažeisdama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, priėmė sprendimą nugriauti pastatą – šaudyklą. Ginčijamas sprendimas priimtas nesikonsultavus su pareiškėju, kuris Klaipėdos mieste vysto nepelno sporto šaką – sportinį šaudymą, bei su kitomis nevyriausybinėmis sportinio šaudymo organizacijomis. Pareiškėjui atimta galimybė Klaipėdos mieste užsiimti jo vystoma nepelno sporto šaka – sportiniu šaudymu.

Nurodė, jog priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeisti valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (toliau – ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas), taip pat procedūros dėl turto pripažinimo nereikalingu, nes sprendimas nugriauti pastatą nebuvo suderintas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Pareiškėjo teigimu, jis nesiekia ginčo pastato sau, bet nesutinka su tuo, kad nekomercinis šaudymo sporto objektas būtų nugriautas, o sklypas parduotas ar kitaip perleistas komercinei veiklai.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I. b. l. 32-33, t. II, b. l. 128) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjo argumentai neįrodo jo ar jo narių teisių į ginčo pastatą, todėl nėra pagrindo manyti, kad skundžiamas sprendimas galėjo pažeisti jo ar jo narių teises į šį pastatą. Nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl VAĮ 7 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nes pareiškėjo ir jo narių interesas yra susijęs su galimybe naudotis konkrečiais pastatais, o ne su galimybe užsiimti sportiniu šaudymu apskritai, todėl reikalavimas apginti subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą negali būti grindžiamas VAĮ 7 straipsnio 1 dalimi.

Pabrėžė, jog skundžiamu sprendimu atsakovas įgyvendino savo, kaip ginčo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, savininko teises. Nuspręsdamas nugriauti šį pastatą, įgytą 2007 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 225 pagrindu, atsakovas realizavo savo, kaip pastato savininko, nuosavybės teisę Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo ar jo narių subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai ginčo atveju nepažeisti ir, nesant neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 5 d. sprendimu (t. II, b. l. 132-135) atmetė pareiškėjo Klaipėdos regiono sportinio šaudymo asociacijos skundą kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra pareiškėjo ginčijamo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo, kuriuo nuspręsta nugriauti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas, tačiau jis, prieš vertindamas proceso šalių argumentus ir iš esmės spręsdamas kilusį ginčą, turi pasisakyti dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos.

Teismas šiuo aspektu rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 1, 3 punktais ir pažymėjo, jog visuomeninei organizacijai kaip pareiškėjui, ginant jį kaip organizaciją sudarančių narių subjektines teises ir interesus, teisminė gynyba administraciniame teisme gali įgauti įvairias formas. Visų pirma, tokia teisė suteikiama per įgalinimus ginti viešąjį interesą. Tokioje situacijoje procesiniu požiūriu organizacija veikia kaip pareiškėjas savo vardu, tačiau iš esmės kitų asmenų (tiek esančių, tiek nesančių organizacijos nariais), visuomenės ar valstybės teisėms ir teisėtiems interesams, tačiau vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu bei 56 straipsniu tokie asmenų įgalinimai (ginti viešąjį interesą) turi būti nustatyti įstatymais. Jeigu tokia teisė nesuteikta, asmuo neturi teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Kitu atveju organizacijos nariai patys dalyvauja administracinės bylos procese kaip pareiškėjai, o atitinkama organizacija yra tik procesinis jų atstovas. Tokiu atveju teismui turi būti pateikti atstovaujamųjų įgaliojimai, įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, visuomeninė organizacija (asociacija) kaip juridinis asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl savo kaip juridinio asmens (asociacijos) teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1470/2011, 2012 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1231/2012).

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą, nurodydamas, kad gina savo ir savo narių teises ir interesus. Asociacijos steigimo sutartis sudaryta 2010 m. spalio 7 d., viešojo registro duomenimis juridinių asmenų registre įregistruota 2010 m. lapkričio 9 d. Asociacijos tikslai ir rūšys: atkurti olimpinio šaudymo šakų materialinę–sportinę bazę, koordinuoti narių veiklą populiarinant sportinį šaudymą, atstovauti narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus narių poreikius ir kiti. Teismas nurodė, jog ginčo atveju Asociacija veikia byloje savo vardu, yra juridinis asmuo, kurio teisinė forma – asociacija. Asociacijos veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas (toliau – ir Asociacijų įstatymas), kuriuo Asociacijai nesuteikta teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Teismas nurodė, jog nei skunde, nei teismo posėdyje pareiškėjas nenurodė, koks teisės aktas suteikia jam ginčo atveju teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Įvertinęs nurodytas faktines bei teisines aplinkybes, teismas sprendė, jog Asociacija gali atstovauti ir ginti savo narių interesus tik kaip procesinis atstovas, Asociacijos nariams administracinių bylų teisenoje dalyvaujant pareiškėjais, tokiu atveju teismui turėtų būti pateikti atstovaujamųjų įgaliojimai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Asociacija byloje dalyvauja ne kaip procesinis atstovas, o kaip pareiškėjas, vertino, ar ginčijamu sprendimu yra pažeidžiamos juridinio asmens – Asociacijos – subjektinės teisės.

Teismas nurodė, jog dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad Klaipėdos miesto tarybos 2000 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 52 patvirtinto kvartalo tarp Sausio 15-osios g., Birutės g., Bijūnų g. ir Taikos pr. detaliojo plano sprendiniuose buvo nustatyta, kad žemės sklypą, kuriame yra ginčo pastatas, buvo numatyta perduoti Klaipėdos miesto savivaldybei, o perdavus sklypą pakeisti jo paskirtį ir funkciją, t. y. siūlyta visuomeninė–komercinė–gyvenamoji paskirtis ir kita. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. vasario 27 d. priėmė nutarimą Nr. 225, kuriuo valstybei nuosavybės teise priklausantį ir tuo metu Klaipėdos apskrities viršininko patikėjimo teise valdytą ginčo pastatą perdavė Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn priskirtosioms (ribotai savarankiškoms) funkcijoms įgyvendinti. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 26 punktu, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2011 m. balandžio 7 d. priėmė skundžiamą byloje sprendimą, kuriuo nusprendė nugriauti savivaldybei nuosavybės teise priklausančius ir jos funkcijoms įgyvendinti netinkamus nekilnojamojo turto objektus Klaipėdoje, tarp jų ir ginčo pastatą – šaudyklą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ginčo nagrinėjimo metu statinio griovimo darbai baigti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog savivaldybių tarybos turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja pagal Vietos savivaldos įstatymą – įgyvendindamos turto savininko funkcijas (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 str. 1 d. 1 p.). Ginčo pastatas nuo 2007 m. vasario 27 d. buvo Klaipėdos miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, kurį ji buvo kompetentinga valdyti, naudoti ir disponuoti, o siekdama savivaldybei įstatymo priskirtų funkcijų realizavimo turi įstatymo suteiktą teisę priimti sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu. Pažymėjo, jog Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pastatytas ar nebaigtas statyti statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas savininko noru. Ginčijamas sprendimas priimtas realizuojant atsakovo, kaip pastato savininko, nuosavybės teisę (Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 str. 1 d. 1 p., 22 str. 1 d. 8 p., Statybos įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Kartu teismas pažymėjo, kad bylos šalių paaiškinimais, rašytine bylos medžiaga nustatyta, jog ginčo pastatas Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn perduotas blogos techninės būklės, apgriuvęs ir pagal paskirtį jau 2006 metų negalėjo būti naudojamas, jame ne kartą buvo kilę gaisrai. Bylos šalys taip pat neginčijo, kad ginčo pastatas prieš jį nugriaunant iš esmės buvo avarinės būklės, netinkamas naudoti, nebuvo naudojamas jokiai veiklai, pareiškėjas ginčo pastatu niekada nesinaudojo. Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nugriautas pastatas – šaudykla – buvo netinkamas savivaldybės funkcijų įgyvendinimui, keliantis grėsmę gyventojų saugumui, todėl atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė siekdamas išvengti galimų didesnių neigiamų pasekmių asmenų ir jų turto saugumui.

Teismas pažymėjo, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę šiuo atveju kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko turi pagrįsti ir įrodyti pareiškėjas. Pabrėžė, jog byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų Asociacijos nuosavybės ar kitokią teisę į ginčo pastatą prieš ir/ar po ginčijamo akto priėmimo. Šių aplinkybių neginčijo pareiškėjas, jas patvirtino susirašinėjimo tarp Klaipėdos miesto savivaldybės ir pareiškėjo bei sportinio šaudymo klubais dokumentai. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju skundžiamas sprendimas objektyviai negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų, pareiškėjas šiame ginče neturi reikalavimo teisės. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą taip pat atkreipė dėmesį, jog jis nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.). Remdamasis tuo, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl žalos, kildinamos iš ginčijamo sprendimo neteisėtumo, atlyginimo.

III. Pareiškėjas Klaipėdos regiono sportinio šaudymo asociacija apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 137-141) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1338/2012, ir nurodo, jog Asociacija yra juridinis asmuo, kurio veikla pagal Asociacijos įstatus yra reikšminga visuomenei, puoselėjant sporto tradicijas, piliečių užimtumą, aktyvų laisvalaikio praleidimą ir taip siekiant atgaivinti olimpinę sporto šaką – šaudymą. Pabrėžia, jog pareiškėjo veikla yra reikšminga, vertinga ne tik konkrečiam subjektui, bet visuomenei ir jos daliai, todėl jis turi teisę kreiptis su skundu į teismą teisminės gynybos pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį.

Pabrėžia, jog pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl atsakovo veiksmų, kuriais buvo pažeistas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Nurodo, jog 2000 m. kovo 20 d. Klaipėdos miesto taryba, sprendimu Nr. 52 „Dėl kvartalo tarp Sausio 15-osios g., Birutės g., Bijūnų g. ir Taikos pr. detaliojo plano patvirtinimo”, neturėdama nuosavybės teisių į Klaipėdos apskrities SKAT priklausantį žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)), pakeitė esamą šaudyklos paskirtį į visuomeninę–komercinę–gyvenamąją. 2004 m. spalio 14 d.

Lietuvos kariuomenės vadas įsakymu Nr. V-1254 įsakė perduoti Klaipėdos apskrities viršininko administracijai patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti valstybei nuosavybės teisę priklausantį ir Lietuvos kariuomenės patikėjimo teise valdomą šaudyklos pastatą su kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. 2004 m. spalio 28 d. Valstybės turto perdavimo ir priėmimo aktu Nr. AN-8 valstybės nuosavybės teise priklausantis šaudyklos pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, patikėjimo teise buvo perduotas Klaipėdos apskrities viršininko administracijai. 2004 m. lapkričio 26 d.

Klaipėdos miesto savivaldybės meras raštu Nr. (5.17)-R2-2438 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su prašymu dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, pardavimo, siekdamas jį rekonstruoti ir pritaikyti socialinių paslaugų teikimui, kad į rekonstruotas patalpas būtų perkeltas vaikų krizių centras bei kitos socialines paslaugos teikiančios įstaigos. Pabrėžia, jog šiuo atveju buvo nuslėpta, kad pastato paskirtis yra pakeista į komercinę. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 225 nutarė perduoti Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn priskirtosioms funkcijoms įgyvendinti valstybei nuosavybės teise priklausančią šaudyklą ir kiemo statinį, esančius (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. 2011 m. balandžio 7 d.

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-100 „Dėl Pastatų (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje griovimo” nutarė šiuos unikalius statinius nugriauti. Šis sprendimas buvo priimtas neatsižvelgiant į Klaipėdos miesto kulkinio šaudymo sporto klubo „Šaulys” nuo 1997 metų rašomus Klaipėdos miesto savivaldybei prašymus leisti naudoti šaudyklą pagal paskirtį bei ją prižiūrėti. Pabrėžia, jog į šiuos prašymus buvo gaunami neigiami, nemotyvuoti atsakymai. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nenaudojo šaudyklos pagal paskirtį, neprižiūrėjo, nerekonstravo, nepritaikė socialinių paslaugų teikimui kaip buvo nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. rašte Nr. (5.17)-R2-2438.

Pareiškėjas pabrėžia, jog Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimas nugriauti iš sovietinių laikų likusius šaudymo sporto treniruotiems prataikytus statinius prieštarauja 2011 m. kovo 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XI-1296 patvirtintai 2011–2020 metų valstybinės sporto plėtros strategijai (toliau – ir Strategija), kurioje iš sovietinių laikų likusios sportinės bazės įvardijamos kaip viena iš šalies stiprybių.

Nurodo, jog Klaipėdos mieste bei rajone yra išduota apie 3 000 leidimų laikyti, nešiotis šaunamuosius ginklus savigynai, sportui, medžioklei. Šiai visuomenės daliai atsakovo iniciatyva atimta galimybė užsiimti šaudymo sportu bei atlikti kasmetinius ginklų prišaudymus tam priskirtoje vietoje – šaudykloje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Pabrėžia, jog atsakovas nepagrįstai nurodo, jog pareiškėjas pageidauja atgauti pastatą –šaudyklą, esančią (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nes pareiškėjas skundžia atsakovo veiksmus, kuriais pažeistos dalies Klaipėdos miesto savivaldybės bendruomenės teisės, numatytos ir saugomos įstatymais, dalyvauti sprendimų projektų svarstymuose.

Pareiškėjas dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su tuo, kad jis neturi teisės ginti viešojo intereso, remdamasis ABTĮ 56 straipsniu, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 13 dalimi, 4 straipsnio 6, 9 dalimis, nurodo, jog atsakovas, veikdamas nepasitarus, nesikonsultavus su Asociacija rengiant sprendimą dėl šaudyklos nugriovimo, pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6, 9 dalis, VAĮ 7 straipsnio 1 dalį. Nurodo, jog (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje esančios šaudyklos nugriovimas ir žemės sklypo paskirties keitimas į komercinę yra susijęs su viešuoju interesu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d., 2005 m. lapkričio 23 d., 2008 m. liepos 25 d. nutartis). Atsakovas nekvietė pareiškėjo bei kitų nevyriausybinių organizacijų atstovus konsultuotis, dalyvauti svarstymuose rengiant administracinį sprendimą griauti šaudyklos statinius bei keisti teritorijos paskirtį. Nagrinėjant skundą, atsakovas nepateikė įrodymų, kad rengiant minimą sprendimą vyko konsultacijos su bendruomenės atstovais. Tokiais veiksmais buvo pažeista pareiškėjo teisė dalyvauti rengiant, svarstant viešojo administravimo subjektų sprendimų projektus.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 149-151) prašo apeliacinį skundą atmeti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti pakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą remiamasi argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymima, jog viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Viešasis interesas yra skirtas įvairiais teisių gynimo aspektais akumuliuoti ir subalansuoti visų bendruomenės narių atitinkamus interesus, t. y. jis tiesiogiai nėra siejamas tik su konkrečiu visuomenės (ar jos dalies) nariu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažintinas individualizuota visuomenės dalis, kurio teisių ir interesų pažeidimas negali būti laikytinas viešuoju interesu.

Nurodo, jog teismų praktikoje išskiriamos šios sąlygos, būtinos teisės ginti viešąjį interesą įgyvendinimui: 1) visuomeninė organizacija, kuri kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, turi būti įsteigta nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka; 2) visuomeninė organizacija, siekianti pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, turi būti suinteresuota; 3) visuomeninės organizacijos turi teisę ginti viešąjį interesą, jeigu tokia jų teisė numatyta įstatyme. Nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo, kaip visuomeninės organizacijos, atitikimą visoms šioms sąlygoms, matyti, kad pareiškėjo 2011 m. gegužės 2 d. prašyme nurodoma, jog jis nesiekia įgyti šaudyklos ir kas ją turėtų naudoti gali nuspręsti savivaldybė. Mano, jog iš šio pareiškėjo teiginio matyti, kad jis neturi nagrinėjamoje byloje suinteresuotumo. Tai reiškia neatitinka vienos iš aukščiau nurodytų būtinų sąlygų, siekiant ginti viešąjį interesą, be to, jis neturi įstatymais suteiktos teisės ginti viešąjį interesą. Asociacijos veiklą reglamentuoja Asociacijų įstatymas ir jis jai nesuteikia teisės kreiptis į teismą siekiant ginti viešąjį interesą.

Atsakovas pabrėžia, jog ginčo pastatas atsakovo nuosavybėn perduotas blogos techninės būklės, netinkamas naudoti, jis nebuvo naudojamas jokiai veiklai. Ne kartą šiame pastate kilo gaisrai, į pastatą patekdavo pašaliniai asmenys. Atsakovas, siekdamas išvengti galimų didesnių neigiamų pasekmių asmenų ir jų turto saugumui, nusprendė pastatą nugriauti. Pažymi, kad šie atsakovo veiksmai, atitiko rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimus. Kontrolės ir audito tarnybos 2012 m. vasario 8 d. patikrinimo akte konstatuota, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), nugriautas teisėtai.

Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad jis priimdamas ginčijamą sprendimą nesikonsultavo su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, pažymi, jog pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, jam buvo perduotas valdyti nuosavybės teise, todėl jis neturėjo pareigos konsultuotis su Lietuvos Respublikos Vyriausybe dėl jam nuosavybės teise priklausančio pastato disponavimo.

Pabrėžia, jog dėl šaudyklos naudojimo ir disponavimo vyko susirašinėjimai su visuomeninėmis organizacijomis. Atsakovui buvo žinoma visuomeninių organizacijų nuomonė dėl šaudyklos. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad VAĮ 7 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad visuomenės nuomonė visada yra privaloma viešojo administravimo subjektui, priešingai, visuomenės nuomonė VAĮ 7 straipsnio prasme yra patariamoji (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-157-342/2010).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Klaipėdos regiono sportinio šaudymo asociacija apeliaciniame skunde pateikė prašymą administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio prašymo nepagrindė ir nemotyvavo, prašyme nebuvo nenurodytos aplinkybės, kurios turėtų būti tiriamos bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo pateiktą nurodytą prašymą, bylos faktines aplinkybes, į tai, kad byloje yra vertinama situacija, egzistavusi prašomo panaikinti administracinio akto priėmimo metu, nenustatė būtinumo skirti žodinio bylos nagrinėjimo, todėl buvo paskirtas administracinės bylos apeliacine tvarka nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka ir administracinė byla yra nagrinėtina nurodyta tvarka.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. T2-100 „Dėl pastatų (duomenys neskelbtini), griovimo“ dalies dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nugriovimo teisėtumo ir pagrįstumo ir žalos, reikalingos šaudyklos reikalavimus atitinkančiam pastato atstatymui arba įsigijimui, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, įvertinęs proceso šalių pateiktus argumentus, pareiškėjo Klaipėdos regiono sportinio šaudymo asociacijos skundą atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas iš esmės tuo, kad skundžiamas sprendimas objektyviai negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų, todėl atitinkamai teismas sprendė, jog pareiškėjas šiame ginče neturi reikalavimo teisės.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės sutinka.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste visų pirma pažymėtina, jog proceso šalys administracinėje byloje kelia pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo buvimo klausimą, todėl šiuo aspektu pirmiausiai ir pasisakytina.

Teisėjų kolegija pažymi, jog asmuo reikšdamas reikalavimus administracinėje byloje turi nurodyti, kokios jo subjektinės teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti ginčijamo akto atitinkamomis dalimis ir kaip jie bus apginti reikalavimus patenkinus, t. y. nurodyti, kaip skundo tenkinimo atveju pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis pasikeistų. Šios materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti vertinamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, skundas turi būti atmestas. Pastebėtina, jog asmens suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant klausimą dėl visuomeninės organizacijos teisės kreiptis į teismą, ginčijant viešojo administravimo subjekto priimtą aktą ar veiksmus, ne kartą buvo pažymėta, kad organizaciją sudarančių narių subjektinių teisių ir interesų gynyba administraciniame teisme gali įgauti įvairias formas, t. y. pareiškėjas kreipdamasis į teismą gali ginti savo, kaip juridinio asmens, pažeistas teises ir interesus, viešąjį interesą ar administracinėje byloje dalyvauti kaip savo narių procesinis atstovas.

Pasisakydama dėl šioje nutartyje įvardintų organizaciją sudarančių narių subjektinių teisių ir interesų gynybos administraciniame teisme formų, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog organizacijos narių teisės ir įstatymų saugomi interesai gali būti apginti per pareiškėjui suteikiamus įgalinimus ginti viešąjį interesą. Tokioje byloje, administracinių bylų teisenos, t. y. procesiniu požiūriu, organizacija veikia savo vardu (kaip pareiškėjas), bet iš esmės dėl kitų asmenų (tiek esančių, tiek nesančių organizacijos nariais), visuomenės (jos dalies) ar valstybės teisėms ir teisėtiems interesams galbūt padaryto pažeidimo, kurio pašalinimas yra viešojo intereso reikalas. Tačiau pažymėtina, jog tokia atitinkamos organizacijos teisė nėra neribojama. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte, taip pat 56 straipsnyje yra nurodyta, kad asmenų (šiuo atveju pareiškėjo) įgalinimai (teisė) ginti viešąjį interesą turi būti nustatyti įstatyme, todėl tuo atveju, jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, asmuo neturi teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, o teismas neturi pareigos nagrinėti tokio pareiškimo.

Pažymėtina, jog organizacijos narių teisės ir teisėti interesai taip pat gali būti apginti jiems administracinių bylų teisenoje dalyvaujant pareiškėjais, tačiau įgaliojant juos atstovauti tam tikrą organizaciją (asociaciją), jei toks pavedimas neprieštarauja teisės normoms. Šiuo atveju patys organizacijos nariai (kaip fiziniai ar juridiniai asmenys) dalyvauja byloje pareiškėjais (procesiniu požiūriu), o atitinkama organizacija yra tik procesinis jų atstovas. Tačiau tokiu atveju teismui turi būti pateikti atstovaujamųjų įgaliojimai, įforminti įstatymų nustatyta tvarka, kuriais atstovui pavedama veikti jų (atstovaujamųjų) vardu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A556-393/2010).

Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat, vertindamas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, taikomas tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, yra išaiškinęs, jog pareiškėjas, kaip atskiras juridinis asmuo (asociacija), taip pat turi teisę kreiptis į teismą dėl savo, kaip juridinio asmens (asociacijos), teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A556-393/2010).

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais išaiškinimais, pažymi, jog tais atvejais, kai pareiškėjas administracinėje byloje pateiktus reikalavimus grindžia savo privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies tvarka gindamas savo paties pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą. Kita vertus, tais atvejais, kai pareiškėjas skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamas viešąjį interesą. Asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas yra visų pirma konkretaus asmens vertybė, ji yra reikšminga, reikalinga, vertinga konkrečiam teisės subjektui. Kita vertus, yra galima situacija, kad asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas bus akumuliuota tam tikru mastu su tuo, kas reikšminga, reikalinga, vertinga ne tik konkrečiam subjektui, bet ir visuomenei ir jos daliai; o asmuo, teisme apgindamas savo subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą, tuo pačiu tam tikru mastu turėtų įtakos viešojo intereso apsaugai. Šiuo atveju negalima teigti, kad esant tokioms aplinkybėms asmuo praranda teisę kreiptis į teismą gindamas savo subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą, kadangi tai nėra nustatyta įstatymu (žr. Administracinių teismų praktiką 2007 m. Nr. 1(11) p. 241). Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog, vertinant bei nustatant asmenų (proceso dalyvių) teisinį suinteresuotumą, administracinių bylų procese yra galimos tokios situacijos, kai asmens subjektinės teisė ar įstatymo saugomi interesai iš esmės yra susiję su tuo, kas reikšminga ne tik konkrečiam subjektui (asmeniui), bet ir visuomenei ir jos daliai, t. y. atskirais atvejais viešojo intereso teisinė apsauga (gynyba) yra neatsiejamai susijusi su privačių subjektinių teisių (interesų) teisine apsauga (gynyba). Inicijuojant procesą dėl konkrečių socialinių bei teisinių gėrių (vertybių) apsaugos kartu gali būti ginami tiek viešieji, tiek ir atskirų asmenų privatūs interesai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1338/2012).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, į nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes, pabrėžia, jog iš pareiškėjo skundo, apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, be kita ko, gindamas, jo nuomone, pažeistą viešąjį interesą. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjo veiklą reglamentuojantys teisės aktai – Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas (2010 m. gruodžio 28 d. redakcija) (toliau – ir Asociacijų įstatymas) – jam nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą.

Nurodyti aktai suteikia teisę pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jo narių pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomi interesai, tačiau teisė kreiptis į teismą vien tik dėl viešojo intereso gynimo nėra numatyta. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su tuo, kad jo teisė ginti viešąjį interesą išplaukia iš Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 3 straipsnio 13 dalies, teisėjų kolegija nurodo, jog nurodyta nuostata įtvirtina bendruomeninės organizacijos sąvoką ir numato, kad tai yra asociacija, kurios steigėjai ir nariai yra gyvenamosios vietovės bendruomenės (jos dalies arba kelių gyvenamųjų vietovių) gyventojai (jų atstovai) ir kurios paskirtis – per iniciatyvas įgyvendinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje.

Pastebėtina, jog Vietos savivaldos įstatymas numato įvairias bendruomeninių organizacijų veiklos formas dalyvaujanti vietos savivaldoje (Vietos savivaldos įstatymo 15 str. 2 d. 4 p., 15 str. 5 d., kt.), bet savaime nenumato teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Taigi nors pareiškėjas apeliaciniame skunde ir nurodo, jog (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje esančios šaudyklos nugriovimas ir žemės sklypo paskirties keitimas į komercinę yra susijęs su viešuoju interesu, tačiau šios aplinkybės viešojo intereso kontekste nėra analizuojamos, kadangi, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas nėra tinkamas subjektas kreiptis į teismą vien tik dėl viešojo intereso gynimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis numato asmenis, kurie turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, tarp tokių asmenų yra ir prokurorai, į kuriuos asmenys turi teisę kreiptis su prašymu kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog jis kreipiasi į teismą iš esmės siekdamas apginti savo ir jo narių teises, kurios pažeidžiamos administracinėje byloje skundžiamu sprendimu (t. I, b. l. 5-6, t. II, b. l. 3-6), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl savo, kaip juridinio asmens, teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimo ir tokia teisė jam įstatymuose yra suteikta. Be to, pareiškėjas pabrėžia, jog tokiu būdu jis taip pat gina ir visuomenės interesus.

Pasisakydama dėl pareiškėjo, kaip juridinio asmens, materialinio suinteresuotumo nagrinėjimu atveju, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas pagal savo teisinę formą yra asociacija, t. y. pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio valdymą, veiklą reguliuoja Asociacijų įstatymas ir kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus (Asociacijų įstatymo 2 str. 1 d.). Pažymėtina, jog konkretūs pareiškėjo veiklos tikslai, tarp kurių yra nurodytas ir siekis atkurti olimpinio šaudymo šakų materialinę–sportinę bazę, koordinuoti asociacijos narių veiklą populiarinant sportinį šaudymą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti, yra nurodyti jo įstatuose (t. I, b. l. 19-20).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė jokių konkrečių argumentų patvirtinančių jo, kaip juridinio asmens, teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo atveju yra nagrinėjamas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. T2-100 „Dėl pastatų (duomenys neskelbtini), griovimo“ dalies dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nugriovimo teisėtumas ir pagrįstumas ir yra vertinama, ar tokiu priimtu sprendimu nėra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, ar jis turi administracinėje byloje materialinį teisinį suinteresuotumą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju tarp proceso šalių nekyla ginčo, kad pareiškėjui ginčo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nepriklausė nuosavybės teise, pareiškėjo jis nebuvo jo valdomas, naudojamas kitais įstatymų numatytais pagrindais, pareiškėjas niekada faktiškai ginčo pastatu nesinaudojo (t. I, b. l. 70-74). Atsižvelgusi į administracinės bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nuosavybės ar kitokią teisę į ginčo pastatą prieš ir/ar po ginčijamo akto priėmimo. Pastebėtina, jog tokių pirmosios instancijos teismo išvadų pareiškėjas taip pat neginčijo pateiktame apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas sprendimas objektyviai negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų. Be to, pastebėtina, jog pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo, padaryto pažeidžiant jo narių teises, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pareiškėjo skundo reikalavimai teismui nebuvo susiję tiek su viešojo, tiek ir su jo privačių subjektinių teisių (interesų) gynimu. Nagrinėjamu atveju negalima vertinti, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą gindamas konkrečias jo pažeistas subjektines teises (interesus), kurios galėtų būti siejamos ir su viešojo intereso apsauga. Šiuo atveju negalima pritarti pareiškėjo nuomonei, kad ginamos subjektinės teisės bei įstatymų saugomi interesai buvo neatsiejamai akumuliuoti (susiję) su visuomeninę reikšmę turinčiomis vertybėmis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti administracinėje byloje skundžiamą aktą. Remiantis nurodytais argumentais, darytina išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo remtis išaiškinimais, pateiktais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1338/2012.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjo argumentai, kad jam priimtu skundžiamu administraciniu sprendimu yra atimta galimybė Klaipėdos mieste užsiimti jo vystoma nepelno sporto šaka – sportiniu šaudymu, vertintini kritiškai. Šiuo atveju vertinamas skundžiamas sprendimas dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nugriovimo, o ne vertinamos aplinkybės dėl pareiškėjo subjektinės teisės apskritai užsiimti sportinio šaudymo sportu atėmimo ar suvaržymo.

Teisėjų kolegija primena, jog teismas nagrinėdamas administracines bylas privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju realizavo savo teisę kreiptis į teismą, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktualią administracinių teismų praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, tai, kad pareiškėjas šiuo atveju skundu kreipėsi į teismą, gindamas būtent savo, kaip asociacijos teises, galimai taip pat susijusias ir su viešojo intereso apsauga, sprendžia, jog byloje nenustatytas pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas ginčyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. T2-100 „Dėl pastatų (duomenys neskelbtini), griovimo“ dalį dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nugriovimo.

Vertindama administracinėje byloje pateiktą pareiškėjo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo žalos atlyginimą pinigine suma, reikalingą šaudyklos reikalavimus atitinkančiam pastato atstatymui arba įsigijimui, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, jog, netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl žalos, kildinamos iš ginčijamo sprendimo neteisėtumo, atlyginimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi principinės pozicijos (išskyrus labai specifinius atvejus), kad administracinio akto, iš kurio kildinama žala, neapskundimas ir nenuginčijimas ABTĮ tvarka, netrukdo asmeniui reikalauti ir priteisti jam žalos atlyginimą. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo, todėl klausimas dėl žalos atlyginimo gali būti sprendžiamas atskirai ir, esant nustatytoms sąlygoms deliktinei atsakomybei atsirasti, turi būti sprendžiama dėl žalos atlyginimo būdo ir/ar dydžio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-11/2013, 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-314/2013, 2013 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-889/2013).

Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad vienas iš administracinio proceso tikslų yra operatyvus iškilusio teisinio ginčo išsprendimas ir šio tikslo neatitiktų pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimas šioje dalyje ir bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 2 d.), be to, nagrinėjamu atveju naujų įrodymų rinkti nebėra poreikio, bylai reikšmingos faktinės aplinkybės yra žinomos, įvertinusi tai, kad proceso šalys pateikė argumentus dėl abiejų pareiškėjo pateiktų reikalavimų, pažymi, jog nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pasisakys dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš atsakovo žalos atlyginimą pinigine suma, reikalingą šaudyklos reikalavimus atitinkančiam pastato atstatymui arba įsigijimui.

Pasisakydama dėl nurodyto pareiškėjo reikalavimo teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, sprendžiant neteisėtais veiksmais padarytos žalos kompensavimo klausimą taikomas visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principas. Pažymėtina, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas ir jis neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Kita vertus, pastebėtina, jog turtinė žala nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 str.) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi aiškiai nurodyti, kaip pasireiškė turtinės žalos atsiradimas, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Taigi šiuo atveju pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų ir prašoma atlyginti žala gali būti priteista tik nustačius visas CK 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas.

Iš pareikėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju iš esmės patirtą žalą sieja su neteisėtais veiksmais – pastato, buvusio (duomenys neskelbtini), neteisėtu nugriovimu, kad priimant, rengiant nurodytą sprendimą nebuvo konsultuotasi su pareiškėju, Klaipėdos bendruomenės atstovais. Teisėjų kolegija, prieš vertindama, ar nurodyto pastato nugriovimas buvo neteisėtas, nurodo, jog šiuo atveju pirmiausiai tikslinga nustatyti, ar dėl tokių pareiškėjo nurodytų galimai neteisėtų veiksmų jis patyrė žalą.

Kiek tai yra susiję su žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, teisėjų kolegija pažymi, jog ji yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra išaiškinęs, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalyje 1 dalyje yra minimos dvi skirtingos nuostolių sampratos: tiesioginiai nuostoliai turėtų išlaidų prasme ir nuostoliai kaip piniginė (šioje dalyje apibūdintos žalos) žalos išraiška. Todėl, sprendžiant pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos (jos dydžio) nustatymo klausimą, yra būtina: 1) išaiškinti, ar dėl minėto institucijos neveikimo pareiškėjas turėjo konkrečių išlaidų (tiesioginių nuostolių), ir, nustačius tokių išlaidų turėjimo faktą, jas priteisti žalos atlyginimui; 2) išaiškinti, ar dėl minėto neveikimo pareiškėjas neteko turto, ar toks jo turtas buvo sužalotas, ir, nustačius tokio turto netekimo ar sužalojimo faktą, suteikti jam piniginę išraišką (įvertinti prarastą ar sužalotą turtą pinigais) bei priteisti šiuos pinigus žalos atlyginimui; 3) išaiškinti, ar minėtas neveikimas nulėmė pareiškėjo prašomas atlyginti negautas pajamas tokiu būdu, kad galėtų būti laikomas tokių pajamų negavimo rezultatu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A143-913/2008, 2013 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-587/2013).

Teisėjų kolegija pastebi, jog, nors, minėta, nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Be to, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašydamas priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą pinigine suma, reikalingą šaudyklos reikalavimus atitinkančiam pastato atstatymui arba įsigijimui, prašomos priteisti žalos nepagrindė, t. y. nenurodė, kokiu pagrindu jis siekia patirtos žalos atlyginimo, neįrodė, kad šią žalą jis patyrė. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjo administracinėje byloje pateiktas reikalavimas nėra konkretus, duomenų, pagrindžiančių tikslų prašomos priteisti žalos atlyginimą, pareiškėjas nepateikė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nebuvo nugriauto ginčo pastato, buvusio adresu (duomenys neskelbtini), savininkas, šiuo pastatu niekada nesinaudojo nei nuomos, nei panaudos sutarties, nei kitais teisėtais pagrindais, į tai, kad pareiškėjas prašomos priteisti žalos nepagrindė, vertina, kad administracinėje byloje nėra nustatytas pareiškėjo prašomos priteisti žalos padarymo faktas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė patirtos turtinės žalos, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Remiantis nurodytais argumentais, darytina išvada, jog pareiškėjo skundo dalis dėl turtinės žalos priteisimo yra atmestina kaip nepagrįsta.

Pastebėtina, jog pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo Klaipėdos miesto bendruomenei dėl pareiškėjo nurodytų galimai neteisėtų atsakovo veiksmų taip pat negalėtų būti tenkintinas. Šioje teismo nutartyje jau buvo minėta, kad pareiškėjas neturi teisės ginti viešojo intereso ir atitinkamai reikalauti žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atlyginimo (t. II, b. l. 16).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus bei pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Klaipėdos regiono sportinio šaudymo asociacijos apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis