2016-02-15 Nr. AB-3595-3-61-3-03440-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2460-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03440-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 11SP-1789 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo D. K.“; 2) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 1D-8004(12) „Dėl stažo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti perskaičiavimo“ dalyje, kuria atsisakyta į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti įskaičiuoti mokymosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje (toliau – ir Policijos mokykla) laiką; 3) įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą įskaičiuojant į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti 10 mėnesių ir 27 dienas.

Pareiškėjas nurodė, kad iki 2012 m. kovo 16 d. dirbo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiojo patrulio pareigose. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 10-TE-199 buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 11SP-1789 jam buvo paskirta valstybinė pareigūnų pensija, o sprendime nurodyta, kad ištarnautas laikas pensijai gauti yra 14 metų 7 mėnesių ir 15 dienų. Su šiuo sprendimu nesutinka ir mano, kad į jo vidaus reikalų sistemoje ištarnautą laiką pareigūno valstybinei pensijai gauti reikia įskaičiuoti 10 mėnesių ir 27 dienų mokslo Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje.

Taip pat nesutiko su Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 1D-8004(12), kuriame teigiama, kad laikas pareigūno pensijai skirti skaičiuojamas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos, o pareiškėjas į Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos patrulinės tarnybos būrio policininko pareigas buvo paskirtas nuo 1997 m. rugpjūčio 1 d.

Nurodė, kad 1996 metais kreipėsi į Vilniaus miesto policijos komisariatą pareikšdamas norą tarnauti vidaus reikalų sistemoje: užpildė anketą, jo atžvilgiu buvo atliktas specialus patikrinimas, patikrinta sveikata centrinėje medicininėje ekspertų komisijoje ir kt. Keliamus reikalavimus atitiko, todėl Vilniaus rajono policijos komisariatas pasiūlė mokytis Policijos mokykloje, kurioje pareiškėjas studijavo nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. birželio 27 d. Po šios mokyklos baigimo jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos, o nuo 1997 m. rugpjūčio 1 d. jis pradėjo dirbti Vilniaus rajono policijos komisariate.

Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgiant į tai, kad priėmus pareiškėją į Policijos mokyklą jis 1996 m. spalio 1 d., būdamas šios mokyklos klausytoju, prisiekė Lietuvos valstybei kaip policijos pareigūnas, taip pat į tuo metu galiojusias Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1993 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 463 patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos aukštesniosios policijos mokyklos tipinio statuto (toliau – ir Tipinis statutas) 2.1 ir 2.3 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (toliau – ir Tarnybos statutas) 1, 17, 18 ir 25 punktų, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas bei tai, kad įstojus į Policijos mokyklą pareiškėjui buvo išduotas policininko pažymėjimas ir suteiktas policininko stažuotojo laipsnis, jis atlikdavo įvairias viešosios tvarkos palaikymo užduotis, pareiškėjo priėmimas į Policijos mokyklą kartu lėmė ir vidaus reikalų sistemos pareigūno statuso įgijimą, t. y. paskyrimą pareigūnu Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punkto prasme.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepimuose (b. l. 17–18, 40) su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjo ginčijamas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. 1D-8004(12) nesukelia pareiškėjui pasekmių, nes pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalį atleistiems dėl sveikatos pareigūnams ir kariams, ištarnavusiems nuo 10 iki 20 metų, skiriama 20 procentų darbo užmokesčio pensija, taigi net jei pareiškėjo tarnybos laikas ir būtų ilgesnis 10 mėnesių ir 27 dienomis, jam paskirtos pensijos dydis nepasikeistų.

Taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas nenustato perteklinių normų, nevartoja nereikalingų išsireiškimų, todėl jei mokymasis policijos mokykloje yra policininko pareigų ėjimas, tai Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punkte nebūtų reikalo kalbėti apie mokymosi policijos mokykloje laiko prilyginimą tarnybos laikui, o Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 7 punkte – apie policijos mokyklų klausytojų faktinį tarnybos laiką, jei visas mokymosi laikas yra policijos pareigūno pareigų ėjimo laikas.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai savo teiginius grindžia Tarnybos statuto 1 punktu, nes jame įvardinti mokymo įstaigų pareigūnai yra šių mokymo įstaigų personalas, o ne klausytojai. Taip pat teigė, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Tarnybos statuto 17 punkto prasme paskyrimas į pareigas reiškia paskyrimą į policininko, o ne į policijos mokyklos klausytojo, pareigas. Pažymėjo, kad mokymo proceso metu pareiškėjo atlikto viešosios tvarkos palaikymo funkcijos buvo epizodiškos, todėl tai nėra laikytina pareigūno nuolatinio statuso požymiu bei atkreipė dėmesį, jog Policijos akademijos (vėliau – Teisės akademijos) klausytojai taip pat vilkėjo uniformą, davė priesaiką, epizodiškai palaikė viešąją tvarką, tačiau tai taip pat nėra laikoma paskyrimu į pareigas (policininko pareigų ėjimu).

Papildomai atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas rėmėsi teisės aktais, kurie įsigaliojo iki Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo reguliavimo atsiradimo 1995 m. sausio 1 d., nors pareiškėjo ginčijamas laikotarpis buvo jau po šios datos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 23 d. sprendimu (b. l. 57–62) pareiškėjo skundą tenkino. Teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 11SP-1789 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo D. K.“ bei panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 1D-8004(12) „Dėl stažo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti perskaičiavimo“ ta apimtimi, kuria atsisakyta įskaičiuoti pareiškėjui į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje mokymosi laikotarpį, ir įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją perskaičiuoti D. K. stažą, įskaičiuojant į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti laikotarpį – 9 mėnesius ir 27 dienas.

Teismas vadovavosi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiu specialiu Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, įsigaliojusiu 1995 m. sausio 1 d. bei šį įstatymą detalizuojančiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintais Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Pažymėjo, jog laikotarpiai, kurie patenka į pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, reglamentuojami Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje bei Nuostatų 7 punkte, o laikotarpiai, kurie prilyginami tarnybos laikui šiai pensijai skirti, įtvirtinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 ir 4 dalyse bei Nuostatų 6 punkte. Taip pat nustatė, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, nuo kada pareiškėjas paskirtas pareigūnu.

Vadovavosi Nuostatų 7 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-984/2008, Vidaus tarnybos statuto 6–12 straipsnių, iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo galiojusio Tarnybos statuto 1, 17 ir 18 punktų bei Tipinio statuto 2.1 nuostatomis. Įvertinęs tai, jog pareiškėjas nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. priimtas į Policijos mokyklos bazinio policininkų parengimo I pakopą ir 1996 m. spalio 1 d., t. y. būdamas šios mokyklos klausytoju, prisiekė Lietuvos valstybei, kaip policijos pareigūnas, taip pat pažymėjęs, jog aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojų tarnyba buvo organizuojama statutiniais pagrindais, jie buvo sudedamoji vidaus reikalų sistemos dalis, Tipinio statuto nuostatai aiškiai apibrėžė jų teisinį statusą šioje sistemoje, priskirdami juos vidaus reikalų sistemos pareigūnams, teismas nurodė, jog Tarnybos statuto 17 punkto nuostata, kad „asmuo, paskyrus jį į pareigas ir jam suteikus atitinkamą laipsnį (pareiginį laipsnį), tampa pareigūnu“, negali būti aiškinama, kaip neapimanti asmenų priėmimo minėtų aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojais. Priešingas šios nuostatos aiškinimas, t. y., kad pareigūno statusą asmuo įgyja tik jį paskyrus į konkrečias pareigas atitinkamoje vidaus reikalų sistemos įstaigoje, o ne šių įstaigų klausytojais, be kita ko, neleistų pareigūnais pripažinti ir tuometinės Lietuvos policijos akademijos klausytojų, nors jie pagal Policijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį buvo laikomi policijos pareigūnais ir jiems, kaip ir aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojams, taikomos Tarnybos statuto nuostatos (1 punktas). Be to, vien tai, kad dėl aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojų statuso nebuvo eksplicitiškai pasisakyta tuo metu galiojusiame Policijos įstatyme, nagrinėjamu atveju savaime negali lemti išvados, kad tokie asmenys nelaikytini vidaus reikalų sistemos pareigūnais, nes toks jų statusas, kaip minėta, buvo įtvirtintas Tipiniame statute.

Teismas nurodė neturįs pagrindo abejoti pareiškėjo teiginiais, kurių nepaneigė atsakovas, kad kai jis mokėsi Policijos mokykloje, jam buvo išduotas policininko pažymėjimas ir suteiktas policininko stažuotojo pareiginis laipsnis, jis atlikdavo įvairias viešosios tvarkos palaikymo užduotis. Remdamasis Tarnybos statuto 18, 20 punktais, Policijos įstatymo 27 straipsniu bei Tipinio statuto 2.3, 4.5.5 punktais, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1993 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 322 patvirtintų Priėmimo į vidaus reikalų ministerijos aukštesniąsias policijos mokyklas taisyklių 1.3 punktu, teismas konstatavo, jog pareiškėjas, besimokydamas Policijos mokykloje, turėjo suteiktą pareiginį laipsnį, policijos pareigūno tarnybinį pažymėjimą, nešiojo policininko uniformą su skiriamaisiais ženklais bei esant reikalui turėjo vykdyti paskirtas viešosios tvarkos apsaugos užduotis, todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo priėmimas į Policijos mokyklą kartu lėmė ir vidaus reikalų sistemos pareigūno statuso įgijimą, t. y., paskyrimą pareigūnu Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 punkto prasme, todėl atsakovas nepagrįstai laikotarpio nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. birželio 27 d. nesutiko įtraukti į tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą. Taip pat pažymėjo, kad šis laikotarpis sudaro 9 mėnesius ir 27 dienas, o ne 10 mėnesių ir 27 dienas kaip nurodo pareiškėjas, tai vertino kaip pareiškėjo skaičiavimo apsirikimą ir laikė, kad į pareiškėjo tarnybos laiką valstybinei pareigūnų pensijai gauti nepagrįstai neįtrauktas 9 mėnesių ir 27 dienų laikotarpis. Apibendrindamas pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vidaus reikalų ministerija tik formaliai taikė teisės normą, neatsižvelgdama į tarnybos eigą ir procedūras, laiką, protingumo principą.

III. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66–67), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Apeliacinį skundą, be argumentų, nurodytų atsiliepimuose, atsakovas papildomai grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 straipsnio 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymi, kad Konstituciniame Teisme nagrinėjama byla Nr. 2/2013 dėl ir šioje byloje nagrinėjamam ginčui taikytinos normos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Tipinio statuto ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1993 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 322 patvirtintų Priėmimo į vidaus reikalų ministerijos aukštesniąsias policijos mokyklas taisyklių nuostatomis, nes 1995 metais, priėmus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą (ankstesniu jo pavadinimu), įsigaliojo naujas teisinis reguliavimas.

3) Teismas, aiškindamas, jog Lietuvos policijos akademijos klausytojai buvo pareigūnais, iškreipė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies turinį. Šie asmenys pareigūno statusą įgydavo tik jiems pavedus vykdyti viešosios tvarkos palaikymo pareigas, atlikdami praktiką bei stažuodamiesi policijoje. Atkreipia dėmesį, jog policijos mokykloje besimokantys asmenys jokių pareigų, kaip kad reikalauja įstatymas, neužėmė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-849/2014 administracinę bylą sustabdė, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą administracinėje byloje Nr. I-925-764/2013 ištirti, ar Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punktas ir 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kiek nustatytas skirtingas mokymosi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų) ir karo mokyklose laiko įskaitymas į tarnybos laiką reikalingą pareigūnų valstybinei pensijai skirti, asmenims nurodytiems Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje (vidaus reikalų, krašto apsaugos, prokuratūros sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių, muitinės pareigūnai) ir Vidaus saugumo departamento sistemos pareigūnams neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi administracinę bylą atnaujino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokslo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos aukštesniojoje policijos mokykloje laikotarpio nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. birželio 27 d. įskaitymo į pareiškėjo D. K. tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Pareiškėjo teigimu, jo mokslo Policijos mokykloje laikotarpis nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. birželio 27 d. turėtų būti įskaitytas į stažą pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 punktą. Atsakovas nesutinka įskaityti šio laikotarpio į pareiškėjo tarnybos laiką ir tvirtina, kad pareiškėjas pareigūnu paskirtas tik nuo 1997 m. rugpjūčio 1 dienos.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, muitinės sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnams ir kariams į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas tarnybos vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente, jam pavaldžiose įstaigose bei valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje (2007 m. sausio 18 d., 2012 m. spalio 2 d. redakcijos) nustatyti iki 1995 m. sausio 1 d. buvę laikotarpiai, kurie asmenims, priimtiems tarnauti, be kita ko, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, prilyginami tarnybos laikui pensijai skirti, vienas iš jų – mokymosi aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo bei karo mokyklose laikas (6 p.). Taigi pagal šį teisinį reglamentavimą asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti, be kita ko, prilyginamas mokymosi aukštosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų) mokyklose laikas iki 1995 m. sausio 1 d., o mokymosi atitinkamose mokymo įstaigose laikas po 1995 m. sausio 1 d. negalėjo būti prilyginamas jų tarnybos laikui pensijai skirti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d., 2012 m. spalio 2 d. redakcijos) 6 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punktas tiek, kiek pagal jį asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemoje pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti nėra prilyginamas mokymosi aukštosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų) mokyklose laikas po 1995 m. sausio 1 d., neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme buvo ir yra nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį į asmenų, pagal šį įstatymą turinčių teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, inter alia asmenų, priimtų tarnauti vidaus reikalų sistemoje pareigūnais, tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomi laikotarpiai, numatyti šio įstatymo 6 straipsnyje, be kita ko, įstatyme nurodytos tarnybos, inter alia vidaus reikalų sistemoje, laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos;

šiuo teisiniu reguliavimu nebuvo ir nėra sudaryta prielaidų į pareigūnų ir karių tarnybos laiką pensijai skirti įskaityti mokymosi tam tikrose mokymo įstaigose laiką. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d., 2012 m. spalio 2 d. redakcijos) 6 punkte (pagal šio įstatymo 2015 m. birželio 25 d. redakciją – 8 punkte) taip pat buvo ir yra nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį ir tam tikri kiti, ne tik nurodytieji šio įstatymo 6 straipsnyje, laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., asmenims, pagal šį įstatymą turintiems teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, inter alia asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemoje pareigūnais, papildomai prilyginami tarnybos laikui pensijai skirti; pagal šį teisinį reguliavimą asmenims, priimtiems tarnauti įstatyme nurodytais pareigūnais ir kariais, inter alia vidaus reikalų sistemos pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti buvo ir yra prilyginamas, be kita ko, mokymosi aukštosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų) mokyklose laikas iki 1995 m. sausio 1 d.; pagal šį teisinį reguliavimą mokymosi atitinkamose mokymo įstaigose laikas po 1995 m. sausio 1 d. negalėjo ir negali būti prilyginamas jų tarnybos laikui pensijai skirti.

Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas Policijos mokyklos klausytoju buvo nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. birželio 27 d. (b. l. 8). Vilniaus rajono policijos komisariato 1997 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. 295 TE pareiškėjas paskirtas Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos patrulinės tarnybos būrio policininku (b. l. 24). Atsakovas pareiškėjo skundžiamu 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 11SP-1789 į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaičiavo pareiškėjo mokslo Policijos mokykloje laikotarpio nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. birželio 27 d., o skundžiamu 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 1D-8004(12) atsisakė perskaičiuoti pareiškėjo stažą pensijai skirti į jį įtraukiant minėtą mokymosi Policijos mokykloje laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar minėtas laikotarpis turėtų būti įskaitytas į stažą pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 punktą, teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, nuo kada pareiškėjas paskirtas pareigūnu. Apibrėžiant spręstino ginčo ribas, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatant, ar Policijos mokyklos klausytojo statuso turėjimas atitinka tarnybos laiką pareigūno valstybinei pensijai skirti pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, analizuotinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. Todėl svarbu nustatyti, ar pareiškėjo 1996 m. rugsėjo 1 d.–1997 m. birželio 27 d. buvimas Policijos mokyklos klausytoju atitiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 punkte nustatytą sąlygą – būti paskirtam į pareigūnus.

Pažymėtina, jog ginčui aktualiu metu galiojusio Policijos įstatymo 5 straipsnyje apibrėžiant policijos pareigūno teisinį statusą nustatyta, kad policijos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis policijoje, užimantis tam tikras pareigas ir vykdantis policijos funkcijas. Jis visur ir visada turi valdžios atstovo teisinį statusą bei pareiginį laipsnį. Policijos įstatymo 5 straipsnio 3 dalis numatė, kad policijos pareigūnai yra policininkai ir policijos valdininkai. Policijos įstatymo 27 straipsnyje nurodyta, kad policijos pareigūnų tarnybos stažui, kvalifikacijai ir užimamoms pareigoms pažymėti bei santykiams reguliuoti yra šioje įstatymo normoje nurodyti pareiginiai laipsniai (pradedant nuo žemiausio pareiginio laipsnio – policininkas stažuotojas ir baigiant aukščiausiu – generalinis komisaras). Be to, Policijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyti atvejai, kuriais asmenys policijos pareigūno statusą įgyja šioje įstatymo normoje išvardyti asmenys. Pagal Policijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį policijos pareigūnai yra ir Lietuvos policijos akademijos klausytojai, taip pat policijos rezerve esantys asmenys, kai jiems pavesta vykdyti viešosios tvarkos palaikymo pareigas. Lietuvos policijos akademijos klausytojai policijos pareigūno statusą įgyja ir atlikdami praktiką bei stažuodamiesi policijoje. Taigi iš šio reglamentavimo matyti, jog minėti asmenys – policijos mokyklų klausytojai – policijos pareigūno statusą įgydavo tik nustatytais atvejais tam tikram atitinkamu administraciniu aktu apibrėžtam laikui.

Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis numatė, kad į tarnybą policijoje savanoriškumo ir atrankos pagrindu priimami ne jaunesni kaip 18 metų mokantys valstybinę kalbą Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie pagal išsilavinimą, asmenines, savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę tinka policijos pareigūno pareigoms. To paties straipsnio 5 dalis nustatė, kad tarnybos policijoje sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos policijos ir kiti įstatymai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Tarnybos statutas, kuris reglamentavo, kad į konkrečias pareigas skiriama nustačius, jog priimamasis asmuo atitinka pareigūnui keliamus reikalavimus, ir visiškai įforminta jo asmens byla (13 p.); su asmenimis, priimtais į tarnybą sudaroma terminuota sutartis (14 p.); asmuo, paskyrus į pareigas ir jam suteikus atitinkamą laipsnį (pareiginį laipsnį) tampa pareigūnu. Pareigūnui išduodamas tarnybinis pažymėjimas, ženklas ir uniforma (17 p.); pareigūnai, pradėdami eiti pareigas, prisiekia Lietuvos valstybei (18 p.).

Aptartas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad pagal Policijos įstatymą ir Tarnybos statutą tarnyba vidaus reikalų sistemoje yra siejama su paskyrimu į atitinkamas pareigas. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2015 m. balandžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1476-146/2015). Atsižvelgiant į tai, atsakovas pagrįstai apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino kai kurias ginčui reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Pirmosios instancijos teismas viena iš esminių aplinkybių, pagrindžiančių savo išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į pareigūnus, nurodo tai, jog besimokydamas Policijos mokykloje pareiškėjas turėjo suteiktą pareiginį laipsnį, pareigūno tarnybinį pažymėjimą, nešiojo policininko uniformą su skiriamaisiais ženklais, reikalui esant turėjo vykdyti paskirtas viešosios tvarkos apsaugos užduotis bei buvo prisiekęs Lietuvos valstybei kaip policijos pareigūnas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Tipinio statuto 2.1 punktas reglamentavo, jog Policijos mokyklos klausytojai duoda priesaiką. Iš bylos medžiagos nustatyta ir nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas 1996 m. rugsėjo 1 d. buvo priimtas į Policijos mokyklą klausytoju ir 1996 m. spalio 1 d. davė policijos pareigūno priesaiką Tipinio statuto 2.1 punkte nustatyta tvarka, t. y. kaip Vidaus reikalų ministerijos aukštesniosios policijos mokyklos klausytojas, tačiau tai nėra reikšminga nustatant pareiškėjo tarnybos laiką pareigūno valstybinei pensijai skirti, kadangi tiek prašymo priimti į Policijos mokyklos bazinio profesinio parengimo skyrių klausytoju padavimas, tiek priesaika Lietuvos valstybei yra tik procedūriniai veiksmai, kurie turėjo būti atlikti asmeniui pretenduojant tarnauti policijoje. Kaip jau minėta, Policijos mokyklos klausytojams vykdant pavedimą atlikti viešosios tvarkos palaikymo pareigas, taip pat atliekant praktiką bei stažuojantis policijoje policijos pareigūno statusas būdavo įgyjamas tik nustatytais atvejais tam tikram atitinkamu administraciniu aktu apibrėžtam laikui, todėl šios aplinkybės taip pat negali būti laikomos pagrindžiančiomis pareiškėjo pareigūno statuso turėjimą ginčo laikotarpiu, jos nėra reikšmingos ir nesudaro pagrindo prilyginti mokymosi Policijos mokykloje laiką po 1995 m. sausio 1 d. pareiškėjo tarnybos laikui pensijai skirti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo tarnyba vidaus reikalų sistemoje prasidėjo nuo jo priėmimo į pareigas Vilniaus rajono policijos komisariato 1997 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. 295 TE, o ginčo laikotarpis (nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. birželio 27 d.) atsakovo pagrįstai neįskaitytas į tarnybos laiką pareigūno valstybinei pensijai skirti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2369/2012 buvo sprendžiamas ginčas dėl atsakovo sprendimų, kuriais atsisakyta įskaičiuoti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti pusę mokymosi laiko Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje laikotarpiu nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. iki 1992 m. birželio 13 d., pagrįstumo. Esant bylų skirtingoms faktinėm aplinkybėms (minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl įskaičiavimo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti atitinkamos mokymosi laiko dalies laikotarpiu iki 1995 m. sausio 1 d.) šioje administracinėje byloje pateiktais išaiškinimais nėra pagrindo remtis. Dėl tos pačios priežasties nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra pagrindo remtis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-984/2008 pateiktais išaiškinimais (joje taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl įskaičiavimo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti atitinkamos mokymosi laiko dalies laikotarpiu iki 1995 m. sausio 1 d.).

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.), jų kontekste netinkamai vertino bylos aplinkybes, todėl priėjo neteisingą išvadą, jog pareiškėjo priėmimas į Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą kartu lėmė ir policijos pareigūno statuso įgijimą, t. y. paskyrimą pareigūnu Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies prasme. Atsakovas skundžiamais sprendimais pagrįstai neįtraukė į pareiškėjo tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą laikotarpio nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. birželio 27 d.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas, priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė