2018-10-10 Nr. AB-18172-3-64-3-01112-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2817-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-91112-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai) 2017 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. birželio 23 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 20 d. buvo laikomas Šiaulių TI apie 18 kv. m ploto kamerose (Nr. 22, 28, 30), kuriose buvo 6 ir daugiau asmenų. Pasak pareiškėjo, vertinant gyvenamojo ploto dydį taikytinos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nustatytos gyvenamojo ploto normos (4 kv. m, atskaičius visus kameroje esančius baldus).

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 48–53).

4. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI periodiškai nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. (kamerose Nr. 7, 10, 21, 22, 28, 30, 42, 93), kamerose pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 6,24 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. ne mažiau nei reikalauja teisės aktai. Šiaulių TI pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant neturtinės žalos dydį, o ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Šiaulių TI taip pat nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į administraciją su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 64–67).

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 144 dienas. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą (nuo 16,26 iki 23,37 kv. m) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 3 iki 6), teismas konstatavo, kad visas 144 dienas pareiškėjui tekusi kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus (3,6 kv. m). Teismas įvertino ir sanitarinių mazgų užimamą kameros plotą bei nustatė, kad minimalus EŽTT praktikoje nurodytas standartas (3 kv. m) nebuvo pažeistas. Teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą. Teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nėra nei Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų, nei neturtinės žalos, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

III. 7. Pareiškėjas V. R. apeliaciniame skunde prašo priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 72).

8. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į baldų užimamą plotą kamerose (8,2–11,4 kv. m). Pasak pareiškėjo, baldai iš esmės mažino kameros plotą ir judėjimo laisvę. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, kad pagal Konvenciją ir EŽTT praktiką minimalus standartas yra 4 kv. m, atskaičiavus baldų užimamą plotą.

9. Šiaulių TI, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 80–82).

10. Šiaulių TI pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai pastebėdamas, kad pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Šiaulių TI nuomone, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai, rėmėsi teismų praktika, suformuota tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

12. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl ploto trūkumo, nustatęs, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į baldų užimamą kamerų plotą, taip pat nepagrįstai atsisakė taikė 4 kv. m minimalaus ploto standartą.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pateikto apeliacinio skundo ribose, kadangi nėra aplinkybių, nurodytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

14. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

15. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

16. Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš Šiaulių TI veiksmų (neveikimo), neužtikrinant pareiškėjui kamerose pakankamo gyvenamojo ploto.

17. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjui Šiaulių TI turėjusį tekti minimalų gyvenamųjų patalpų plotą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia (be kita ko) nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018 ir kt.).

18. Aiškindamas Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintą kankinimų draudimą, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad kalinių laikymas tokiomis sąlygomis, kai asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto (neskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto), reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pasiekiamas minimalus žiaurumo lygis) (pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Iš pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktų ploto skaičiavimų (kai iš bendro ploto buvo atimtas sanitarinio mazgo užimamas plotas) matyti, kad pareiškėjas nebuvo kalinamas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, t. y. pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas visada buvo didesnis nei 3 kv. m. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, susijusias su minimalaus gyvenamojo ploto suteikimu, nebuvo pažeista.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad skaičiuojant pareiškėjui tekusį gyvenamųjų patalpų plotą, turėjo būti iš bendro kameros ploto atimamas plotas, kurį kameroje užima baldai. Aplinkybė, kad baldų užimamas plotas dar labiau sumažina vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą yra reikšminga ne sprendžiant dėl kalinimo įstaigos neteisėtų veiksmų (neveikimo), o vertinant kalinamo asmens patirtos neturtinės žalos dydį, t. y. kai įstaigos neteisėti veiksmai (neveikimas) (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimas) jau yra nustatyti (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017). Nagrinėjamu atveju, nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebuvo pagrindo spręsti dėl kitų valstybės atsakomybės sąlygų (neturtinės žalos ir priežastinio ryšio). Atitinkamai, nesprendžiant neturtinės žalos klausimo, nebuvo pagrindo atsižvelgti į baldų užimamą kameros plotą.

20. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (gyvenamojo ploto trūkumo), detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, iš esmės nustatė visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius