4aa9e98d-7a2e-44f8-affc-1f058cd12f87 · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė                                                         Baudžiamoji byla Nr. 1A-841-354/2013                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00353-2012-1                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija: (S)                                                                                    1.2.14.1.2.4; 2.3.6.4.4; 2.4.                                                                    ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. lapkričio 20 d.Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,teisėjų Irenos Ivanovienės, Virginijos Žindulienės,sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,dalyvaujant prokurorams Linui Vitkui, Dovilei Morkūnaitei, gynėjams advokatams Vidai Povilaitienei, Jonui Korsakui,nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R.

M.,iÅ¡teisintajam L. S.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieÅ¡kovės R. M. apeliacinį skundÄ dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo L. S., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 str. 5 d. 1 p., iÅ¡teisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str. 2 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.Nukentėjusiosios R.

M. civilinis ieÅ¡kinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.Teisėjų kolegija n u s t a t ė: L. S. iÅ¡teisintas dėl to, kad jis 2012 m. birželio 26 d., apie 18 val., Kelmės r., Kražių sen., (duomenys neskelbtini) k., bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, iÅ¡ R. M. priklausančios sodybos kiemo pagrobė svetimÄ turtÄ , t. y. R. M. priklausantį 23000 Lt vertės automobilį „Nissan X-Trail“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo padarydamas R. M. 23000 Lt turtinę žalÄ .Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R.

M. praÅ¡o panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendį, nes jis neteisėtas ir nepagrįstas, ir priimti naujÄ â€“ apkaltinamÄ jį – nuosprendį, bei pilnai patenkinti civilinį ieÅ¡kinį.Apeliantė skunde pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ automobilio nuvarymas gali bÅ«ti kvalifikuojamas kaip vagystė nustačius, jog kaltininkas tyčia neteisėtai, neatlygintinai užvaldė svetimÄ automobilį, nes tikslas (pvz., pasivažinėti) nėra bÅ«tinas BK 178 str. numatytos veikos požymis.

Nurodo, kad Å¡ioje byloje net ir pats kaltinamasis pripažįsta, jog A. M. anksčiau niekada nebuvo jam davęs vairuoti automobilio, todėl negalima L. S. veiksmų traktuoti kaip „laikinu pasinaudojimu turtu“, kadangi automobilio L. S. negrÄ Å¾ino savininkui, o paliko jį stipriai apgadintÄ laukuose, nuvažiavus nuo kelio. Apeliantė teigia, kad bÅ«dama automobilio savininke dėl L. S. nusikalstamos veikos nežinojo automobilio buvimo vietos ir negalėjo juo naudotis, todėl jos vyras – A. M., kreipėsi į policijos pareigÅ«nus dėl pagrobto automobilio.

Be to, skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje teismas cituoja prejudicinės galios Å¡ioje byloje neturintį nutarimÄ , t. y. 2012 m. rugsėjo 17 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nutarimÄ administracinėje byloje Nr. A2.6-415-322/2012, pažymėdamas, kad „įsiteisėjusiu Kelmės apylinkės teismo teisėjo 2012-09-17 nutarimu L. S. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 129 str., nutarime konstatuota pagal tolimesnę įvykių eigÄ esant pagrindo manyti, kad leidimas L. S. važiuoti buvo duotas, todėl jo veika perkvalifikuota į Lietuvos ATPK 129 str.“.

Dėl to apeliantė pažymi, kad, pirma, L. S. veika buvo perkvalifikuota dėl to, kad nebuvo nustatyta žalos kitų asmenų turtui padarymo fakto, o jei yra apgadinamas tik automobilis, kurį vairuoja pats eismo įvykį sukėlęs asmuo, atsakomybė pagal LR ATPK 127 str. 3 d. nekyla, antra, teismas administracinėje byloje nekonstatavo, kad leidimas L. S. važiuoti buvo duotas, o nenustatė objektyvių ir patikimų įrodymų, ar leidimas buvo duotas, ir trečia, prejudicinę galiÄ turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis, ir neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos.Nukentėjusioji skundu atkreipia dėmesį, kad darydamas iÅ¡vadÄ , kad A.

M. yra suinteresuotas kaltinamojo veiksmų kvalifikavimu kaip vagystės, nes kitaip jam grėstų atsakomybė už automobilio perdavimÄ vairuoti neblaiviam ir neturinčiam Å¡ios teisės asmeniui, kas turėtų įtakos ir žalos atlyginimo klausimo sprendimui (Lietuvos CK 6.282 str. 1 d., kt.), teismas nesirėmė jokiais įrodymais ar teisės aktais, tuo labiau, kad pagal LR ATPK 35 str. A. M. negalėtų bÅ«ti patrauktas administracinėn atsakomybėn ir jam negalėtų bÅ«ti skirta nuobauda, todėl vertinti jo parodymus kritiÅ¡kai nėra jokio pagrindo.Taip pat apeliantė skunde pažymi, kad A.

M., jos, liudytojų A. K. bei A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, iÅ¡ esmės neprieÅ¡tarauja tarpusavyje ir viso proceso metu buvo nuoseklÅ«s, patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais (kitų liudytojų parodymais, paties nuteistojo parodymais, apžiÅ«ros protokolu, praneÅ¡imu dėl nuÅ¡alinimo nuo transporto priemonės vairavimo, iÅ¡raÅ¡u iÅ¡ policijos duomenų bazės apie A. M. praneÅ¡imo registravimÄ ir vykdymÄ , alkotesterių testais ir pan.).

Pažymi, kad vien tai, jog liudytojai A. K. ir A. J. yra jos ir jos vyro pažįstami, tai jų parodymų kritiÅ¡ko vertinimo nesuponuoja, nes kiekvienas liudytojas, prieÅ¡ duodamas parodymus teisme, BPK straipsnyje numatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ bei prisiekia duoti teisingus parodymus. Atkreipia dėmesį, kad baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama praėjus nemažam laiko tarpui, todėl liudytojai pagrįstai nebeprisimena ir negali tiksliai nurodyti kai kurių byloje nagrinėjamo įvykio detalių, nedideli netikslumai, esantys Å¡ių liudytojų parodymuose, nevertintini kaip nesutapimai ar prieÅ¡taravimai.

Teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti L. S., todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad pats teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog 2012 m. birželio 26 d. 20 val. 28 min. Kelmės rajono PK buvo gautas A. M. telefoninis pranešimas, kad „prieš pusvalandį pažįstamo vyro sūnus paėmė iš sodybos a/m raktus ir išvažiavo“, 2012 m. rugsėjo 6 d. liudytojo – Kelmės r.

PK policijos pareigÅ«no A. V., apklausos protokole užfiksuota, kad policijos pareigÅ«nai į Kelmės r. (duomenys neskelbtini) km. vyko patikslinti aplinkybių dėl automobilio vagystės. Nukentėjusioji teigia, kad atvykus policijos pareigÅ«nams tiek ji, tiek jos vyras nurodė, kad automobilis buvo pavogtas, tačiau policijos pareigÅ«nai nereagavo į jų žodinius praneÅ¡imus. R. M. skunde taip pat nurodo, kad teismas A. M. neblaivumÄ vertino skirtingai, nelaikė praneÅ¡imo apie vagystę į policijÄ , kaltinamojo L.

S. vijimosi dviračiu, bandymo ieÅ¡koti automobilio iki ir po praneÅ¡imo apie vagystę aktyviais A. M. veiksmais. Teigia, kad skundžiamame nuosprendyje klaidinančiai cituojami A. M. parodymai. Pažymi, kad teismo posėdžio metu ir ankstesniuose paaiÅ¡kinimuose (2012 m. liepos 13 d., 2012 m. rugsėjo 27 d. apklausos protokolas) A. M. parodė, kad pirmiausia buvo skambinta į policijÄ , o neprisiskambinus, paskambino jai (apeliantei) ir papasakojo esamÄ situacijÄ , antrÄ kartÄ pavykus prisiskambint bendru pagalbos telefonu 112 pranešė apie vagystę.

R. M. skunde teigia, kad nė viename apklausos protokole nėra užfiksuota, jog jos vyras paskambino ir pranešė, kad automobilis jau surastas, nes automobilis buvo pavogtas, ir tik vėliau pranešė, jog automobilį surado J. pagalba iki atvykstant policijos pareigÅ«nams, t. y. nuo praneÅ¡imo apie vagystę (20.28 val.) policijai iki policijos pareigÅ«nų atvykimo į įvykio vietÄ (apie 23 val.). Dėl to pažymi, kad teismas padarė visiÅ¡kai nepagrįstÄ ir neteisėtÄ iÅ¡vadÄ , jog į policijÄ A.

M. paskambino jau žinodamas, kad L. S. besivažinėdamas padarė avarijÄ . Apeliantės teigimu, surinkti įrodymai, t. y. liudytojų (A. J., A. K., A. V., A. M.), įtariamojo L. S. parodymai, 2012 m. birželio 26 d. praneÅ¡imas dėl nuÅ¡alinimo nuo transporto priemonės vairavimo (suraÅ¡ytas 22 val. 36 min.), iÅ¡raÅ¡as iÅ¡ policijos duomenų bazės apie A. M. praneÅ¡imo registravimÄ ir vykdymÄ (kuriame užfiksuotas praneÅ¡imo, pareigÅ«nų iÅ¡siuntimo ir atvykimo laikai), alkotesterių testai (kuriuose nurodytas laikas 22 val. 36 min.), patvirtina, kad į policijÄ buvo skambinta prieÅ¡ randant sudaužytÄ automobilį.

Skunde apeliantė teigia, kad L. S. versija apie savęs apkalbėjimÄ pirmos apklausos metu vertintina kaip pasirinkta gynybos pozicija, siekiant iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Pasak apeliantės, byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, kad L. S. kažkas bÅ«tų privertęs jį prisipažinti dėl automobilio vagystės, kad ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai bÅ«tų turėję iÅ¡ankstinį nusistatymÄ ir siekį nusikalstamos veikos padarymu apkaltinti bÅ«tent L. S.. Todėl apeliantė mano, kad nėra pagrindo teigti, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.

Pažymi, kad iÅ¡ bylos medžiagos aiÅ¡ku, jog L. S. 2012 m. liepos 16 d. ikiteisminio tyrimo tyrėjas R. K., vadovaudamasis BPK 44 str. 8 p. ir BPK 50 str. nuostatomis, iÅ¡aiÅ¡kino jo teises turėti gynėjÄ , L. S. savo iniciatyva atsisakė gynėjo 2012 m. liepos 16 d. ir 2012 m. liepos 17 d., ir nėra duomenų, kad L. S. ar jo gynėja bÅ«tų kreipęsi į teisėsaugos institucijas dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų veiksmų.Be to, apeliantė skunde pažymi, kad, nors kaltinamajam buvo nustatytas 2,02 promilės girtumas, tai nepaneigia padarytos nusikalstamos veikos fakto, o laikytina kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Teigia, kad pirmos instancijos teismas, nežinodamas L. S. praktinių vairavimo įgÅ«džių, padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad neturint vairuotojo pažymėjimo nėra ir praktinių įgÅ«džių. Teismas neįvertino to, kad žymės ant trinkelių liko dideliu greičiu automobiliui pajudant iÅ¡ vietos, nepagrįstai neatsižvelgė į L. S. mamos siųstÄ trumpÄ jÄ Å¾inutę, kuri patvirtina tai, jog jos sÅ«nus L. S. įvykdė automobilio vagystę. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigia, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, visiÅ¡kai neįvertino kaltinamojo L.

S. melagingų parodymų, kurie aiškiai skyrėsi nuo byloje esančių įrodymų. Pasak apeliantės, L. S., siekdamas išvengti žalos atlyginimo, nurodė, kad su nukentėjusiosios civiliniu ieškiniu nesutinka, nes automobiliui padaryti sugadinimai nėra dideli, tačiau šioje byloje yra pateikti 2012 m. birželio 26 d. transporto priemonės techninės apžiūros aktas, 2012 m. birželio 27 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas Nr. 23, kuriuose aprašyti automobilio sugadinimai, su kuriais pats L.

S. sutiko pasiraÅ¡ydamas. Apeliantė taip pat nurodo, kad nustačius, jog L. S. įvykdė jam inkriminuotÄ nusikaltimÄ , jos kaip nukentėjusiosios civilinis ieÅ¡kinys turtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtu nepagrįstai, nes ji dėl nusikalstamų L. S. veiksmų patyrė žalÄ , kuri pagrįsta pateiktais dokumentais ir nėra aiÅ¡kiai per didelė, ir padarytÄ Å¾alÄ privalo atlyginti už jÄ atsakingas asmuo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji R. M. prašė apeliacinį skundÄ tenkinti.

Prokurorė prašė tenkinti apeliacinį skundÄ â€“ pripažinti L. S. kaltu pagal BK 178 str. 2 d., paskirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę ir, vadovaujantis BK 64 str., paskirtÄ bausmę subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu paskirtu laisvės atėmimu, skirti jam 3 metus laisvės atėmimo bausmę, atliekant jÄ pataisos namuose. IÅ¡teisintasis L. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į apeliacinio skundo argumentus, kuriais kritikuojamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, teigiant, kad nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas neiÅ¡tyrus įrodymų ir pan.

Dėl tokių argumentų pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi bÅ«ti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje. Å ios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje iÅ¡tirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimÄ , kai yra esminių prieÅ¡taravimų tarp Å¡ių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), iÅ¡tirti raÅ¡ytinius įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų apeliantės, jos sutuoktinio liudytojo A. M., kitų liudytojų ir kaltinamojo L. S. parodymus, duotus tiek ikiteisminėje proceso stadijoje, tiek teisiamajame posėdyje, kitus rašytinius įrodymus, kuriuos detaliai išanalizavo, įvertino atskirai ir visete, ir padarė atitinkamas išvadas. Vien tai, kad apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė dėl jų apeliantę netenkinančias išvadas ir priėmė nukentėjusiosios R.

M. lÅ«kesčių neatitinkantį sprendimÄ , nėra pagrindas konstatuoti, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas. Todėl apeliantės anksčiau paminėti pareiÅ¡kimai nelaikytini pagrįstais.  Teisėjų kolegija, įvertinusi ir iÅ¡tyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas – Å¡ioje byloje nėra pagrindo kitokiai iÅ¡vadai. BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai bÅ«tini, kad pavojinga veika bÅ«tų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iÅ¡ Å¡ių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikalstamos veikos sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryÅ¡ys, ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra bÅ«tinas teisinis pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad L.

S. veika bÅ«tų pripažinta automobilio vagyste pagal BK 178 str. 2 d., bÅ«tina nustatyti Å¡ios nusikalstamos veikos požymių visumÄ . BK 178 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas, be kita ko, pagrobė automobilį, tačiau pagrobimu laikomas tik neteisėtas automobilio užvaldymas, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamÄ turtÄ . Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar L. S. veika atitinka automobilio vagystės požymius, teisingai dėmesį koncentravo į Å¡iai bylai itin aktualiÄ aplinkybę – ar teisėtas automobilio „Nissan X-Trail“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas A. M. L. S. leido laikinai pasinaudoti (pasivažinėti) automobiliu, ar automobilį L. S. užvaldė neteisėtai. Å ioje byloje apylinkės teismas, kvalifikuodamas L. S. veiksmus, klaidos nepadarė. Nustatant, ar L. S. suvokė, kad automobilį užvaldo prieÅ¡ valdytojo A. M. valiÄ , ar numatė, jog fiziÅ¡kai užvaldydamas automobilį atims iÅ¡ asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti tuo automobiliu, ir ar to norėjo, bÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti sumanymo turinio dinamikÄ viso veikimo metu, nustatant tiek objektyviuosius veikos požymius, tiek subjektyviuosius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė L.

S.. Skunde tvirtinama, kad A. M., R. M., liudytojų A. K. bei A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, paties L. S. 2012 m. liepos 17 d. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui (1 t., 72 b. l.), apžiÅ«ros protokolas, praneÅ¡imas policijai apie įvykdytÄ automobilio vagystę (1 t., 10–13 b. l.), L. S. mamos atsiųsta SMS žinutė (1 t., 5 b. l.) ir kt. įrodymai patvirtina, jog L. S. savavaliÅ¡kai – be A. M. leidimo, užvaldė automobilį.

Kolegija nesutinka su tokiu apeliantės siūlomu įvertinimu ir taip pat pažymi, kad apylinkės teismas kritiškai vertino tiek L. S. kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus ir neteikė prioriteto nei vienai įrodymų grupei, pagrįstai akcentavo, kad liudytojas A. M., kaip ir išteisintasis, yra suinteresuoti atitinkama bylos baigtimi. Iš tiesų, įtariamojo L. S. 2012 m. liepos 17 d. apklausos protokole užfiksuota, kad L. S. A. M. neprašė leisti pabandyti pavažiuoti automobiliu, niekam nesakęs ir nieko neklausęs užvedė automobilio variklį ir nuvažiavo, po eismo įvykio A.

M. nepranešė apie sudaužytÄ automobilį ir ėjo į namus. Nurodyta, kad L. S. savo veiksmus vertina kaip automobilio vagystę ir dėl to gailisi. Minimo apklausos protokolo pirmosios instancijos teismas nelaikė patikimu įrodymu. Kolegijos nuomone, įtariamojo L. S. 2012 m. liepos 17 d. apklausos protokolas iÅ¡ viso negalėjo bÅ«ti laikomas įrodymu (BPK 20 str.) ir turėjo bÅ«ti atmestas kaip įrodymas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad apylinkės teismo teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (BPK 20 str. 5 d.), tačiau nepakankamai buvo atsižvelgta į kitÄ sÄ lygÄ , aktualiÄ Ä¯rodymų vertinimui.

Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus, tarp jų, ar duomenys gauti teisėtais būdais, ar juos galima patikrinti BPK numatytais procesiniais veiksmais. Apylinkės teismas L. S. 2012 m. liepos 17 d. apklausos protokole užfiksuotus duomenis, aptaręs bendrame bylos duomenų kontekste, nelaikė patikimais įrodymais ir, kaip galima suprasti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, jais nesirėmė. Apeliantė savo skundu siūlo remtis būtent tais L.

S. parodymais (2012 m. liepos 17 d.), kuriais jis prisipažįsta įvykdęs vagystę, tačiau tam nėra pagrindo. Pirmiausia pažymėtina, kad įtariamajam nuo sulaikymo ar pirmos apklausos momento yra garantuota teisė turėti gynėjÄ (BPK 21 str. 4 d.). GynėjÄ Ä¯tariamasis gali pasikviesti pats arba gynėjÄ jam gali pakviesti kiti asmenys. IÅ¡ 2012 m. liepos 17 d. apklausos protokolo (1 t., 72 b. l.) matyti, kad apklausa, nedalyvaujant L. S. gynėjui, prasidėjo 9 val. 10 min. ir buvo baigta 10 val. 50 min.

IÅ¡ apklausÄ vykdžiusios tyrėjos I. B. tarnybinio praneÅ¡imo aiÅ¡ku, kad apklausiant L. S., 9 val. 25 min., paskambino advokatė A. Ž. ir nurodė, kad ji gins L. S., pateiks advokato orderį (1 t., 73 b. l.), tačiau tyrėja toliau tęsė ir užbaigė įtariamojo apklausÄ , nedalyvaujant L. S. gynėjui. Pats L. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu vėliau (1 t., 130–131; 133 b. l.), teisiamojo posėdžio metu ir apeliacinės instancijos teisme nepatvirtino 2012 m. liepos 17 d. apklausos protokole užraÅ¡ytų parodymų, nurodė, kad save apkalbėjo, nes norėjo bÅ«ti paleistas į laisvę, bijojo bÅ«ti suimtas, kategoriÅ¡kai neigė norėjęs pavogti automobilį, tvirtino, kad pasivažinėti automobiliu jam leido pats A.

M., norėjo grÄ Å¾inti automobilį A. M., tačiau nesuvaldė automobilio ir jį apgadino. Visos aptartos aplinkybės suponuoja iÅ¡vadÄ , kad įtariamojo L. S. 2012 m. liepos 17 d. apklausa ir jos metu gauti duomenys negali bÅ«ti pripažinti įrodymais pagal BPK 20 str. prasmę, nes apklausa buvo atlikta nedalyvaujant jo gynėjai ir protokole užfiksuotų esminių aplinkybių, atitinkamai argumentuodamas, iÅ¡teisintasis kategoriÅ¡kai nepripažįsta.PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojo A.

M. parodymai viso baudžiamojo proceso metu nelaikytini vienodais ir nuosekliais, patvirtinančiais L. S. kaltę įvykdžius vagystę. Pirmosios instancijos teismas išdėstė ir detaliai aptarė A. M. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-415-322/2012 ir teisiamajame posėdyje, įvardijo konkrečius ir esminius prieštaravimus, skirtingai atpasakotas įvykio aplinkybes. Skundžiamo nuosprendžio turinys yra žinomas apeliantei, todėl dar sykį atkartoti A.

M. parodymus Å¡ioje nutartyje nėra bÅ«tinybės. Be to, taip pat prieÅ¡taringai A. M. atpasakojo įvykio aplinkybes ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimÄ . Viena vertus, A. M. deklaratyviai tvirtino, kad L. S. neatsiklausęs, be jo žinios, prieÅ¡ jo valiÄ , apie 18 val. sėdo į automobilį ir jį ,,nuvarė“ – pagrobė, jis mėgino vytis, Å¡aukė, tačiau L. S. nesustojo ir nuvažiavo. Detalizuodamas, kaip suvokė L. S. veiksmus, A. M. nurodė, kad jis buvo visiÅ¡kai įsitikinęs, kad L.

S. pasiėmė automobilį pasivažinėti ir ketino po to grÄ Å¾inti. Taigi, jei bÅ«tent taip A. M. suvokė situacijÄ , vadinasi, jam nebuvo pagrindo L. S. vytis, kaip tvirtino liudytojas A. K. ir pats A. M.. Pasak A. M., jei po 2 valandų L. S. bÅ«tų parvažiavęs ir nesudaužęs automobilio, jis nebÅ«tų skambinęs į policijÄ . Dėl to kyla logiÅ¡kas klausimas, kas lėmė A. M. apsisprendimÄ po daugiau kaip 2 valandų praneÅ¡ti apie įvykį policijai – tai, kad L. S. neteisėtai užvaldė automobilį, ar tai, kad iÅ¡teisintasis per ilgai negrįžo ir apgadino automobilį.

Liudytojais teisiamajame posėdyje apklausti policijos pareigÅ«nai A. B. ir A. V., pagal iÅ¡kvietimÄ atvykę į įvykio vietÄ , bendraudami su A. M., L. S. susidarė įspÅ«dį, kad A. M. leido L. S. pasivažinėti automobiliu, o pastarasis automobilį apgadino, ir, jei to nebÅ«tų atsitikę, į policijÄ iÅ¡ viso nebÅ«tų praneÅ¡ta. Akivaizdu, kad dėl to įvykis buvo įformintas kaip administracinis teisės pažeidimas (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6.-415-322/2012), o ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės pradėtas 2012 m. liepos 13 d., kai praėjus trims dienoms po įvykio – 2012 m. birželio 29 d.

– A. M. ir R. M. susiformavo suvokimas apie įvykusiÄ automobilio vagystę ir jie pateikė pareiÅ¡kimÄ Kelmės rajono apylinkės prokuratÅ«rai (1 t., 2–4 b. l.). Dėl to apeliantė nepagrįstai savo skunde teigia, kad į įvykio vietÄ atvykę policijos pareigÅ«nai nesiėmė jokių priemonių, neatliko savo tarnybinių funkcijų ir pan. Byloje nėra tiksliai nustatyta, kokiu bÅ«du A. M. iÅ¡reiÅ¡kė savo valiÄ , leisdamas L. S. pasivažinėti automobiliu – žodžiu, konkliudentiniais veiksmais ar kt., Å¡ios aplinkybės konkrečiai negalėjo įvardyti ir iÅ¡teisintasis.

Nepaisant to, byloje yra nustatytos aplinkybės, kurios leidžia daryti iÅ¡vadÄ apie tokiÄ specifinę situacijÄ , kuri buvo pakankama susiformuoti L. S. suvokimui apie teisėto automobilio valdytojo leidimÄ pasinaudoti automobiliu. Byloje nustatyta, kad A. M., liudytojas A. K. ir L. S. A. M. sodyboje lauke vartojo alkoholinius gėrimus, Å¡alia stovėjo automobilis „Nissan X-Trail“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilio užvedimo spynelėje buvo rakteliai, pasak A. M. ir liudytojo A. K., L. S. periodiÅ¡kai įsėsdavo į automobilį, pareguliuodavo muzikÄ ir vėl iÅ¡lipdavo, A.

M. tam neprieÅ¡taravo. L. S. viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad jis paklausė A. M., ar gali pasivažinėti automobiliu, ir pastarasis leido, tik nepamena, ar linkteldamas galvÄ , ar žodžiu, o A. M. ir jo pozicijÄ palaikantis liudytojas A. K. neigė Å¡iÄ aplinkybę. Tačiau tolimesnė įvykių seka visgi rodo, kad L. S. automobiliu iÅ¡važiavo ne be A. M. žinios. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nuo 18 val., kai iÅ¡ sodybos automobiliu iÅ¡važiavo L. S., iki 20 val. 28 min. (1 t., 15 b. l.), kai apie įvykį praneÅ¡ta policijai, A.

M. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, įprastų vagystės atveju. Maža to, kaip ir buvo minėta, jokių veiksmų A. M. ir nebÅ«tų ėmęsis, jei L. S. po 2 valandų bÅ«tų grÄ Å¾inęs nesudaužytÄ automobilį. Apeliacinės instancijos teisme A. M. negalėjo paaiÅ¡kinti, kodėl jo praneÅ¡imo policijai apie įvykį turinys neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Liudytojas A. M. 20 val. 28 min. paskambinęs policijai nurodė, kad prieÅ¡ pusvalandį pažįstamo vyro sÅ«nus paėmė iÅ¡ sodybos automobilio raktus ir iÅ¡važiavo (1 t., 15 b. l.), nors byloje nustatyta, kad L.

S. jokių raktų iÅ¡ niekur nepaėmė, automobilio raktai buvo užvedimo spynelėje, ir iÅ¡ sodybos L. S. iÅ¡važiavo apie 18 val. Pasak A. M., jis iÅ¡kart nepranešė apie vagystę policijai, nes nenorėjo problemų, žinojo, jog L. S. automobiliu iÅ¡važiavo bÅ«damas neblaivus. IÅ¡ to reiktų daryti iÅ¡vadÄ , kad jei, A. M. nuomone, nusikaltimÄ (automobilio vagystę) įvykdęs asmuo – L. S. – bÅ«tų buvęs blaivus, A. M. apie tai policijai bÅ«tų pranešęs iÅ¡ karto.

Tokia iÅ¡vada prasilenktų su elementaria logika, nes galimo kaltininko girtumas ar blaivumas savaime negali paneigti vagystės fakto, jei tokia, visgi, buvo padaryta. Liudytojui A. M. po įvykio – 22 val. 49 min. – buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,22 promilės, 1 t., 22 b. l.), tai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad automobiliu L. S. iÅ¡vykus iÅ¡ sodybos, A. M. toliau vartojo alkoholinius gėrimus, nors pats A. M. tai neigia.   Apibendrinus aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes, daryti neginčijamÄ iÅ¡vadÄ , kad L.

S. prieÅ¡ teisėto valdytojo valiÄ bÅ«tų užvaldęs automobilį, nėra pagrindo. Tai, kad L. S. automobilio pagrobti neketino, patvirtina ne tik jo paties parodymai, bet ir objektyvios kilmės įrodymai. IÅ¡teisintasis viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad automobiliu pavažiavęs nuo A. M. sodybos apie 2 kilometrus link (duomenys neskelbtini) kaimo, apsisuko ir norėjo važiuoti atgal į A. M. sodybÄ , tačiau automobilio nesuvaldė ir nuvažiavo nuo kelio, taip automobilį apgadindamas.

Ä®vykio schemoje, sudarytoje policijos pareigÅ«no liudytojo A. V. (1 t., 20 b. l.), užfiksuota automobilio „Nissan X-Trail“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) judėjimo kryptis, bÅ«tent link A. M. ir R. M. sodybos, ir Å¡ios aplinkybės neginčija ir apeliantė. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl liudytojų A. K., A. J. parodymų vertinimo ir jų reikÅ¡mės nagrinėjant Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ , pažymėtina, kad minėtų liudytojų, kaip, be kita ko, ir nukentėjusiosios R.

M., policijos pareigūnų A. B., A. V. parodymai, yra subjektyviosios kilmės įrodymai, todėl suprantama, kad dėl asmens atminties savybių, apklausos ypatumų (klausimų struktūros, formulavimo), apklausiamųjų santykio su kaltinamuoju, laiko požiūriu turi savybę kisti, todėl apylinkės teismas tikslino bei lygino minėtų asmenų parodymus su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, šalino neatitikimus bei prieštaravimus. Apylinkės teismas nesirėmė liudytojos A. J., A. K. parodymais ne tik dėl to, kad pastarieji yra nukentėjusiosios R.

M., liudytojo A. M. draugai ar pažįstami, o dėl to, kad jų parodymai savaime prieÅ¡taringi, neatitinka byloje surinktais įrodymais nustatytų įvykio aplinkybių. Pati nukentėjusioji R. M. nebuvo betarpiÅ¡ka įvykio dalyvė, apie įvykio aplinkybes sužinojo tik tai, kÄ jai papasakojo sutuoktinis A. M., kiti liudytojai, todėl ir jos parodymai nevertintini vienareikÅ¡miÅ¡kai, kaip patvirtinantys L. S. kaltę nusikaltimo padaryme. Be to, skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi prejudicinės galios Å¡iai bylai neturinčia 2012 m. rugsėjo 17 d.

Kelmės rajono apylinkės teismo nutartimi L. S. administracinio teisės pažeidimo byloje, nes teismas tik paminėjo Å¡iÄ Ä¯siteisėjusiÄ nutartį, kaip neprieÅ¡taraujančiÄ nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms. PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, įvertino ir apeliantės akcentuotas automobilio ratų žymes ant trinkelių, ir L. S. mamos R. M. raÅ¡ytos trumposios SMS žinutės turinį (1 t., 5 b. l.), ir padarė atitinkamas iÅ¡vadas dėl to.

Apeliaciniame skunde minimos automobilio ratų žymės, SMS žinutės turinys nei savaime, nei vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste nepatvirtina, kad L. S. įvykdė automobilio vagystę. Dėl to, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad L. S. pripažinti kaltu pagal BK 178 str. 2 d. dėl automobilio vagystės pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, todėl naikinti skundžiamÄ nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 115 str. 3 d. 2 p. numatyta, jog priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį civilinis ieÅ¡kinys paliekamas nenagrinėtas, jeigu kaltinamasis iÅ¡teisinamas, nes nepadaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Å iuo atveju civilinis ieÅ¡kovas turi teisę pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį civilinio proceso tvarka. Todėl baudžiamojoje byloje pareikÅ¡tas nukentėjusiosios ir civilinės ieÅ¡kovės R. M. civilinis ieÅ¡kinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai paliktas nenagrinėtas.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija n u t a r i a: nukentėjusiosios ir civilinės ieÅ¡kovės R. M. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                                                      Nijolė Matuzevičienė                                                                                                                  Teisėjos                                                                                                                Irena Ivanovienė                                                                                                                                     Virginija Žindulienė