2017-12-12 Nr. AB-23129-3-61-3-02995-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1039-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02995-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja V. B. 2017 m. rugsėjo 4 d. su 2017 m. rugsėjo 1 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-587.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti nežymiai dėl techninių kliūčių praleistą terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi pareiškėjos V. B. skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijamą įsakymą pareiškėja vėliausiai gavo 2017 m. rugpjūčio 1 d., todėl skundas teismui galėjo būti paduotas iki 2017 m. rugsėjo 1 d., tačiau V. B. jį pateikė 2017 m. rugsėjo 4 d., t. y. praleidusi skundo padavimo terminą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos prašymas iš esmės yra be motyvuotų, todėl per se yra pagrindas jo netenkinti. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų egzistavus kokias nors technines kliūtis pateikti skundą teismui bent jau paskutinę skundo padavimo dieną (skundas buvo paruoštas ir pasirašytas 2017 m. rugsėjo 1 d.). Įvertinęs nurodytą informaciją, teismas nutarė, kad nėra pagrindo išvadai, jog egzistavo objektyvios, nuo pareiškėjos nepriklausančios, svarbios ir ekstraordinarios aplinkybės, kurios sutrukdė jai laiku kreiptis į teismą, ypač turint omenyje V. B. turimą teisinį išsilavinimą ir jai keliamus aukštesnius atidumo bei rūpestingumo reikalavimus, todėl nėra pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą. Neatnaujinus termino skundui paduoti, pareiškėjos skundą buvo atsisakyta priimti.

III. Pareiškėja V. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį panaikinti ir praleistą terminą skundui paduoti atnaujinti.

Pareiškėja paaiškina, kad terminas skundui paduoti baigėsi 2017 m. rugsėjo 1 d. (penktadienį), tačiau ji dėl techninių kliūčių (užstrigo spausdintuvas-kopijavimas aparatas „KYOCERA 6025“) teismo darbo dieną negalėjo atspausdinti parengto skundo, jo nuskanuoti ir elektroniniu būdu pateikti teismui, todėl skundą teismui pateikė kitą darbo dieną – 2017 m. rugsėjo 4 d.

V. B. pažymi, kad termino skundui paduoti metu dėl ligos buvo kasmetinėse atostogose ir gydėsi, kiekvieną dieną jai buvo atliekamos fizioterapijos procedūros, o dėl patiriamų skausmų buvo apribotas jos judėjimas bei galimybės konsultuotis su teisininkais.

Pareiškėja nurodo, kad atostogų metu yra apribotos galimybės patekti į darbo vietą ir iš skunde nurodytų baudžiamųjų bylų išrinkti būtinus duomenis, o šių duomenų kopijavimas asmeninėms reikmėms nėra leidžiamas. Akcentuoja, kad terminą skundui paduoti praleido tik viena darbo diena, todėl net teoriškai įsivaizduojant, kad pareiškėja skundą būtų siuntusi registruotu paštu, teismą jis būtų pasiekęs 2017 m. rugsėjo 4 d. ar net vėliau. Mano, kad kitą darbo dieną pasibaigus terminui skundui paduoti pateikdama skundą teismo raštinei, V. B. elgėsi maksimaliai apdairiai bei atsakingai ir nėra jokio pagrindo teigti, kad ji stengiasi vilkinti procesą ar kitais veiksmais paneigia savo, kaip sąžiningo, atidaus bei rūpestingo proceso dalyvio elgesį.

V. B. nuomone, formaliais pagrindais atsisakydamas atnaujinti viena darbo diena praleistą terminą, teismas pažeidžia pagrindinę Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisę į teisminę gynybą. Pažymi, kad teisingumas negali būti formalus, o teismas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, taip pat į tai, kad terminas buvo praleistas tik viena diena.

Teisėjų kolegija

konstatuoja

IV. Nagrinėjamo ginčo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos V. B. skundą, nustačius, kad praleistas jo padavimo terminas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Nustatyta, kad pareiškėjos ginčijamas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas Nr. P-587 buvo priimtas 2016 m. birželio 30 d. Su šiuo įsakymu V. B. susipažino 2017 m. rugpjūčio 1 d., skundą teismui dėl jo panaikinimo galėjo paduoti iki 2017 m. rugsėjo 1 d., todėl 2017 m. rugsėjo 4 d. skundą teismui pareiškėja pateikė praleidusi jo padavimo terminą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje AS492-605/2012, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-564/2013). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Termino praleidimą pareiškėja motyvuoja techninėmis kliūtimis (spausdintuvo sugedimu), o atskirajame skunde papildomai nurodė, kad termino skundui paduoti metu dėl ligos buvo kasmetinėse atostogose ir gydėsi, dėl ko buvo apribotos jos galimybės judėti bei konsultuotis su teisininkais. Be to, atostogų metu buvo apribotos jos galimybės patekti į darbo vietą bei surinkti reikiamus duomenis. Pažymi, kad jeigu skundą būtų siuntusi registruotu paštu, jis teismą būtų pasiekęs ne anksčiau, o gal netgi vėliau.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, negali būti laikomos nepriklausiusiomis nuo jo valios. Skundui surašyti ir pateikti V. B. turėjo visą mėnesį, todėl nusprendusi jį atspausdinti ir pateikti teismui paskutinę dieną, prisiėmė riziką, kad dėl tam tikrų kliūčių to padaryti gali nepavykti.

Kita vertus, paskiro spausdintuvo gedimas negali būti laikomas svarbia priežastimi, sukliudžiusia skundą teismui paduoti nustatytu terminiu: dokumentus galima atsispausdinti daugelyje vietų, o juos pateikti teismui galima ne tik tiesiogiai, bet ir per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą arba paštu. Pažymėtina, kad procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, gali būti atliekamas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos. Jeigu skundas (prašymas, pareiškimas), dokumentai ar pinigų sumos įteikti paštui arba išsiųsti elektroninių ryšių priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos, terminas nelaikomas praleistu (ABTĮ 65 str. 5 ir 6 d.).

Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėja nurodė, kad skundo padavimo terminu gydėsi, jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos ribotas galimybes judėti bei bendrauti su teisininkais, nenurodė ir nepateikė.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad V. B. terminą skundui paduoti būtų praleidusi dėl svarbių priežasčių, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartis paliekama nepakeista, o V. B. atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė