2021-03-24 Nr. AB-6107-3-61-3-01527-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-992-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01527-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2019 m. sausio 7 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kur kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ir kankinančios, neatitinkančios ne tik tarptautinių, bet ir nacionaliniais teisės aktais nustatytų reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, nežmoniškos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K iš esmės pasireiškė tuo, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui tenkantis kameros plotas nesiekė 3,6 kv. m. Šiame plote taip pat buvo talpinamos lovos, sanitarinis mazgas, kiti buitinės paskirties ir kalinamų asmenų asmeninio naudojimo daiktai. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl net 471 dienas nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o nuo gyvenamojo kameros ploto atskirtas tik neaukšta sienele. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2019 m. sausio 7 d. skirtingose kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus.

5. Atsakovo atstovo teigimu, vadovaujantis teisės aktais, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Nuo 2016 gruodžio mėn. iki 2017 kovo mėn. kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 7,42 kv. m ploto kameroje Nr. 123 (1 asmuo), 7,99 kv. m ploto kameroje Nr. 277 (1 asmuo), 6,54 kv. m ploto kameroje Nr. 378 (1 asmuo), 8,02 kv. m ploto kameroje Nr. 148 (1–2 asmenys), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 173 (1–2 asmenys), 7,95 kv. m ploto kameroje Nr. 341 (1–2 asmenys), 8,05 kv. m ploto kameroje Nr. 302 (1–2 asmenys), 7,33 kv. m ploto kameroje Nr. 377 (1–2 asmuo), 8,17 kv. m ploto kameroje Nr. 340 (2 asmenys), 7,57 kv. m ploto kameroje Nr. 328 (1–2 asmenys), 2019 m. sausio 7 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių. Teismas padarė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu asmeniškai pareiškėjui tekęs kameros plotas (atsižvelgiant į kamerose kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių), atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 3,3 kv. m iki 7,4 kv. m (mažiausia riba), neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto – nuo 3,6 kv. m iki 8,05 kv. m. Taigi pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nei nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

9. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu Lukiškių TI-K, nurodė, kad iš Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimo dėl pareiškėjo skundo matyti, jog kamerose esantys sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos yra atitverti 1,5 m sienele (pertvara) ir nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerose pakabintomis užuolaidomis, kurią užsitraukti turi patys nuteistieji. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra išaiškinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių konkrečių jo privatumo pažeidimų nenurodo, tad nekonkretizuotas ir neturtinės žalos pobūdis dėl šios kalinimo sąlygos. Teismas nurodė, kad stebėjimas laisvės atėmimo vietose būtinas siekiant užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinti vidaus tvarkos ir režimo reikalavimus, užkardyti konfliktines ar suicidines situacijas. Be to, nėra byloje duomenų, kad pareigūnai nuolat stebėtų kamerų patalpas, o net ir atliekant stebėjimą pareigūnams taikomi etikos reikalavimai.

10. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pasisakė, jog sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. rugsėjo 23 d. ir 2018 m. rugsėjo 25 d., t. y. 7 dienas, pareiškėjas kalėjo 7,33 kv. m dydžio kameroje Nr. 377, o 2018 m. lapkričio 5 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. bei nuo 2018 m. lapkričio 28 d. iki 2019 m. sausio 6 d., t. y. 61 dieną, pareiškėjas kalėjo kameroje, kurios plotas 7,57 kv. m. Iš šių kamerų ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris atsakovo duomenimis sudaro 0,56 kv. m, ir patalpos dydį padalinus dviem asmenims (nes minėtu laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo kalinamas su dar vienu asmeniu), pareiškėjas, kalinamas šiose kamerose, turėjo 3,38 kv. m ir 3,50 kv. m dydžio plotą. Taigi iš viso 68 dienas jis buvo laikomas pažeidžiant nacionalinės teisės aktų nuostatas dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Šiame plote taip pat buvo talpinamos lovos, kiti buitinės paskirties ir kalinamų asmenų asmeninio naudojimo daiktai, t. y. šį itin ilgą laikotarpį pareiškėjui tenkantis kameros plotas, kuriame jis galėtų judėti, buvo mažesnis nei nustatytas minimalus plotas 3,6 kv. m.

13. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas, tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl naudojantis tualetu net 471 dienas buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę. Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Šiuo atveju yra akivaizdu, jog dėl padarytų pažeidimų, susijusių su vienam asmeniui tenkančio ploto bei sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimų pažeidimais, pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo pažeista jo teisė į privatumą, dėl ko jam atsirado teisė į neturtinės žalos atlyginimą.

14. Atsakovo atstovas Vilniaus PN (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovo atstovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje tikrinamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2019 m. sausio 7 d., atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei priteisti jam 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad dėl vienam asmeniui tenkančio ploto bei sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

18. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pagrįstai visą kameros plotą dalino iš joje buvusių asmenų skaičiaus ir padarė pagrįstą išvadą, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2976-415/2020). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje (žr., pvz., 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-56-556/2021, 2021 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-168-502/2021). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, jog jam nebuvo užtikrintas tinkamas kameros plotas, atmeta kaip nepagrįstą.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas, tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl naudojantis tualetu net 471 dienas buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas.

22. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teigiant, kad privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas, nes jis buvo matomas kitų kameroje esančių asmenų bei prižiūrėtojų, o atsakovo atstovui to nepaneigiant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, kad jis, naudodamasis sanitariniu mazgu, nepatyrė diskomforto. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas su dar vienu asmeniu ir tik 17 dienų buvo laikomas vienas. Aplinkybė, jog asmuo kameroje buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, jog jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau tuo metu jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu.

24. Nustačius, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo pažeista (pažeistas Konvencijos 8 str.), pripažintina, kad Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

25. Įvertinus pareiškėjui padaryto teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju adekvati suma pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti yra 1 000 Eur.

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui V. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys