A-822-699-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-699/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02723-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Dovilei Greblikienei, atsakovo atstovams Irenai Burdulytei ir Povilui Kazlauskui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Mindaugui Jaskelevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Druskininkų savivaldybei dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Druskininkų dujos“ skundu (I t., b. l. 1−24) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimą Nr. O3-365 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010−2014 metams nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas dėl kainos) ir įpareigoti Komisiją perskaičiuoti UAB „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinę ribą 2010−2014 metams vertinant metų, einančių prieš reguliavimo periodą, transportuojamų gamtinių dujų kiekius ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais dėl Komisijos 2009 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. O3-157 patvirtintos „Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos“ (toliau – ir Metodika) 46 punktu taikymo nustatant materialines ir joms prilygintas sąnaudas; panaikinti Komisijos 2011m. lapkričio 25 d. nutarimą Nr. O3-369 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos koregavimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl kainos koregavimo) ir įpareigoti Komisiją perskaičiuoti UAB „Druskininkų dujos“ koreguotą gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinę ribą vadovaujantis pagal 1 punktą perskaičiuota UAB „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutine riba 2010−2014 metams; panaikinti Komisijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutarimą Nr. O3-370 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo veiklos 2010−2014 metų investicijų programos“ (toliau – ir Nutarimas dėl investicijų programos) ir įpareigoti Komisiją iš naujo svarstyti UAB „Druskininkų dujos“ 2010−2014 m. investicijų programos derinimo klausimą; panaikinti Komisijos 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimą Nr. O3-410 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainų ir tarifų buitiniams vartotojams“ (toliau – ir Nutarimas dėl kainų buitiniams vartotojams) ir įpareigoti Komisiją perskaičiuoti UAB „Druskininkų dujos“ koreguotą gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinę ribą vadovaujantis pagal 1 punktą perskaičiuota UAB „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutine riba 2010−2014 metams;

įpareigoti Komisiją įvertinti ir numatyti UAB „Druskininkų dujos“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Druskininkų dujos“ negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto, Metodikos ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų neatitinkančio, UAB „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos nustatymo ir koregavimo, gamtinių dujų skirstymo kainų ir tarifų vartotojams nustatymo ir atsisakymo derinti UAB „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo veiklos 2010−2014 metų investicijų programą.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad skundžiamiems Komisijos sprendimams priimti naudojamas bendras rodiklis – transportuojamų gamtinių dujų kiekis. Pareiškėjas nesutinka su Komisijos apskaičiuotu ir naudotu transportuojamų gamtinių dujų kiekiu ir mano jį esant apskaičiuotą neteisėtai ir neteisingai.

Paaiškino, kad Komisija 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. P2-157 (toliau – ir Pirmas nutarimas dėl kainos) nustatė gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinę ribą ir naudojo I etapo investicijų projekte nurodytą kiekį (450,2 tūkst. kub. m), o ne pareiškėjo nurodytą 232,7 tūkst. kub. m kiekį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011 (toliau – ir LVAT nutartis) panaikino Pirmąjį nutarimą dėl kainos ir įpareigojo ją iš naujo svarstyti klausimą dėl gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010−2014 m. nustatymo. 2011 m. spalio 20 d. pažyma Nr. O5-254 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010−2014 metams nustatymo“ (toliau – ir Pažyma Nr. O5-254) ir 2011 m. lapkričio 17 d. pažyma Nr. O5-303 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos koregavimo“ (toliau – ir Pažyma Nr. O5-303), kurių pagrindu priimti skundžiami nutarimai, praktiškai pažodžiui atkartoja 2010 m. rugsėjo 3 d. pažymos (toliau – ir Pirmo nutarimo dėl kainos pažyma) tekstą.

Taigi, skundžiamuose nutarimuose padaryti tie patys, LVAT nutartyje konstatuoti, Metodikos 45 ir 46 punkto pažeidimai. Skundžiamuose nutarimuose padarytą Metodikos 45 straipsnio pažeidimą pagrindžia Pažyma Nr. O5-254, kurioje buvo remtasi I etapo investicijų projektu ir nustatyta 450,2 tūkst. kub. m 2010−2014 metais planuojamą skirstyti metinį dujų kiekį. Toks kiekis 24,3 proc. didesnis nei pareiškėjas transportavo 2008 metais ir net 83 proc. didesnis nei 2009 metais. Nurodyto skaičiavimo neteisėtumas konstatuotas LVAT nutartyje.

Minėtoje pažymoje Komisija remiasi faktinės situacijos neatitinkančiais, 2005 metais surinktais bei 2008 metais Komisijai pateiktais I etapo investicijų projekto prognozuojamais duomenimis, nors 2005 metais surinktų duomenų aktualumas (5 metams į priekį) jau pasibaigęs. Metodikos 46 punkto pažeidimą lemia tai, kad Pažymoje Nr. O5-254 nurodyta, kad materialinės ir joms prilyginamos sąnaudos skaičiuotos atsižvelgiant į 2007, 2008 ir 2009 metų sąnaudas, efektyvumo reikalavimus ir į I etapo investicijų projekte suplanuotas sąnaudas.

Tai, pareiškėjo nuomone, daro Komisijos materialinių ir joms prilyginamų sąnaudų skaičiavimus nepagrįstais, nes, kaip nurodyta ir LVAT nutartyje, šios sąnaudos privalėjo būti skaičiuojamos remiantis 2009 metų sąnaudomis ir jų prognoze penkeriems metams. Pažymi, kad Komisija taip pat nesilaikė Metodikos 53.7 punkto reikalavimų ir netinkamai apskaičiavo palūkanų sąnaudas, bei Metodikos 68 punkto reikalavimų, kartu pažeisdama ne tik LVAT nutartyje esančius išaiškinimus, bet ir Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. Komisija nepagrįstai nevertino dėl infliacijos 2010 metų sausio − birželio mėnesiais patirtų sąnaudų.

Pareiškėjo teigimu, Komisija nepateikia argumentų, kodėl ji remiasi I etapo investicijų projekte numatytais transportuojamų dujų kiekiais ir neatsižvelgia į objektyvias aplinkybes, lemiančias, kad projekte numatyti kiekiai per se yra neįgyvendinami, taip pažeisdama Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus. Komisijos Dujų skyriaus nurodomas „veiklos neefektyvumas“ grindžiamas pareiškėjos teikiamų paslaugų apimčių sumažėjimu, tačiau Komisija nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo veikla vykdoma ar planuojama vykdyti neefektyviai ar nepatikimai. Pareiškėjo nuomone, pateikta derinti 2010–2014 m. programa neleidžia daryti išvados dėl neefektyvumo, pateikti dokumentai užtikrina nustatytų licencijuojamos veiklos principų įgyvendinimą. Šiuo atveju reikalinga išsami ekonominė analizė. Komisija yra pripažinusi, jog pareiškėjas licencijuojamos veiklos reikalavimų nepažeidė, t. y. veiklą vykdo tinkamai.

Nurodė, kad I etapo Druskininkų miesto dujofikavimo investicijų projektas buvo įgyvendinamas tik pačios Druskininkų savivaldybės prašymu ir iniciatyva, pritarus Komisijai, pagal savivaldybės tarybos specialųjį planą ir strateginį planą. Į pareiškėjo pastabas, kad projektai nebus ekonomiškai pagrįsti, nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjui įvykdžius I etapo investicijas į dujotiekio plėtrą, paaiškėjo, kad realus ketinančių prisijungti vartotojų skaičius yra daug mažesnis, nei planuota. Dėl to tai, kad pareiškėjo 2010–2014 m. investicijų programoje nenumatytos I etapo investicijų projekte planuotos dujų apimtys, sąlygota ne pareiškėjo veiklos neefektyvumo, o aplinkybių, susijusių su Druskininkų miesto gamtinių dujų sektoriumi. I etapo projektas negali būti įgyvendintas dėl vartotojų galios trūkumo. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į UAB „Intergas“ dėl galios padidinimo, tačiau prašymai netenkinti, išskyrus 2008 m. liepos mėn.

Pareiškėjo teigimu, Komisija, priimdama nutarimus, padarė pažeidimus, nurodytus LVAT nutartyje, nagrinėjant Komisijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo dėl kainos teisėtumą, taigi Komisija nesilaikė LVAT įpareigojimo iš naujo persvarstyti pareiškėjo gamtinių dujų skirstymo kainą pagal LVAT nurodymus, tačiau ir akivaizdžiai pažeidė Metodikos nuostatas.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 53–69) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad pareiškėjo argumentai dėl nutarties nevykdymo yra nepagrįsti, nes LVAT įpareigojo Komisiją ne perskaičiuoti, bet iš naujo svarstyti nagrinėjamą klausimą, tai savaime nereiškia administracinės procedūros rezultato, t. y. kainos viršutinės ribos nustatymo ir tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimo. Dėl to LVAT nutartyje nurodė, kad Komisijos Dujų skyriaus pažymoje pateikti duomenys nepatvirtina teiginio, jog buvo remtasi 2009 m. faktiškai paskirstytu dujų kiekiu.

Metodikos 9 punktas numato atvejus, leidžiančius patikslinti 45 punkto nuostatas, t. y. susieti penkerių metų prognozę su vykdomomis investicijomis. Dujų skyrius, skaičiuodamas 2010–2014 m. bazinius kiekius, įvertino faktinį 2009 m. dujų kiekį – 246,0 tūkst. kub. m ir, vadovaudamasis Metodikos 9 punktu, suderintas investicijas pagal I etapo investicijų projektą. Suderintame projekte nebuvo planuojamas nebuitinių vartotojų prijungimas, dujų skirstymo kiekiai jiems skaičiuojami tokie patys, kokie buvo 2009 m. faktiniai kiekiai, taigi skaičiuojant bazinius kiekius, atsižvelgta į kiekio sumažėjimą dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių.

Dujų skyrius įvertino, kad į faktinį 2009 m. paskirstytą dujų kiekį buvo įskaičiuotas dėl projekto įgyvendinimo padidėjęs dujų kiekis I grupės buitiniams vartotojams, todėl iš kiekio 2009 m. atėmė 2008 m. paskirstytą kiekį (131,9 - 80,2 = 51,7 tūkst. kub. m). Pareiškėjas nevertino dujų kiekio padidėjimo, tokiu būdu skirstymo kainos viršutinė riba turėjo padidėti 3,3 karto, o tai prieštarauja Gamtinių dujų įstatymo 8 str. 7 d. nuostatoms. Dujų skyrius materialines ir joms prilygintas sąnaudas skaičiavo, atsižvelgdamas į 2007, 2008 ir 2009 m. sąnaudas, efektyvumo reikalavimus ir projekte suplanuotas sąnaudas.

Materialinės ir joms prilygintos sąnaudos buvo skaičiuotos pagal Metodikos 47, 53.1 ir 60 punktus. Metodikos 60 punkte numatyti kriterijai, kuriais remiantis galima nukrypti nuo 53.1 punkto nuostatų, t. y. Komisija gali įvertinti atitinkamų sąnaudų rūšių pokyčius dėl nuo dujų įmonės nepriklausančių veiksnių, esant nukrypimams nuo Komisijos prognozuotų rodiklių. Atsižvelgiant į tai, gauta 116,6 tūkst. Lt bazinių sąnaudų, iš jų 72,5 tūkst. Lt sąnaudos be investicijų ir 44,1 tūkst. Lt – dėl planuojamo investicijų projekto įgyvendinimo.

Pareiškėjas į sąnaudas įtraukia 217,5 tūkst. Lt palūkanas, kurios susidaro dėl paskolos ir jos apyvartinėms lėšoms papildyti, tuo tarpu Dujų skyrius palūkanų dydį skaičiavo pagal duomenis, pateiktus derinant I dujofikavimo etapą, gautos bazinių metų palūkanos sudaro 114,8 tūkst. Lt. Atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. projekto I etapas jau buvo iš dalies įgyvendintas, 2009 m. sąnaudose buvo dalis sąnaudų dėl projekto įgyvendinimo, skaičiuojant bazinius duomenis be investicijų buvo vadovaujamasi ankstesnių metų duomenimis.

Pažymi, kad Metodika nenumato pusės metų infliacijos vertinimo skaičiuojant kainos viršutines ribas, infliacija vertinama vadovaujantis metine infliacija ir pritaikius efektyvumo rodiklį. Komisija įvertino LVAT nurodymus, detalizavo nutarimų motyvus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nutarimų prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimams yra nepagrįsti. Teisės aktai suteikia Komisijai diskrecijos teisę derinti ar nederinti energetikos įmonių numatomus plėtros planus ir investicijas, atsižvelgiant į Gamtinių dujų įstatyme nustatytų tikslų įgyvendinimą.

Vienas iš pagrindinių faktorių yra ekonominis planuojamų investicijų pagrįstumas ir įtaka kainai. Jei Komisija įmonės investicijų planui nepritaria ir jis nėra suderintas dėl to, kad yra pripažintas neefektyviu, Komisija, nustatydama kainas, negali vadovautis jame užfiksuotais duomenimis, todėl remiasi patvirtintos 2006–2009 m. veiklos programos duomenimis.

Pažymėjo, kad Komisija kasmet atlieka pareiškėjos finansinio pajėgumo įvertinimą, 2007, 2008 ir 2009 m. įvertinimas atliktas pagal 2009 m. sausio 30 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-6 patvirtintą Energetikos įmonių technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimo tvarkos aprašą. Pareiškėjos finansinės veiklos pajėgumas 2007, 2008 m. vertinamas nepatenkinamai, 2009 m. pagrindiniai finansiniai rodikliai taip pat nepatenkinami, tačiau 2008 m. gruodžio mėn. pareiškėja, perrašydama paskolos sutartį su UAB „Litesko“, pakeitė įsiskolinimą iš trumpalaikio į ilgalaikį ir formaliai užsitikrino teigiamą finansinio pajėgumo įvertinimą. Nagrinėjamu atveju produkcijos vieneto gamybos kaštai iš esmės priklauso nuo gamybos apimčių – transportuojamų dujų kiekio, todėl veiklos efektyvumą parodo teikiamos paslaugos kaina. Projektas laikomas neefektyviu, jei paslaugos kaina, jį įgyvendinus, yra didesnė nei iki jo įgyvendinimo. Pažymi, kad pareiškėjos veikla 2005–2009 m. laikotarpiu buvo nuostolinga, priežastis – maži skirstomųjų dujų kiekiai, šiam kiekiui mažėjant, didėja kaina, tai dar labiau sumažina vartojimą. Minėta, kad dujofikavimo I etapo projekto įgyvendinimas neturėjo didinti kainų, tačiau pareiškėjos duomenimis, kainos riba 2010–2014 m. didėtų 3,3 karto; pareiškėjas nesiėmė priemonių veiklos sąnaudoms mažinti. Pareiškėjo nurodyti ekonominiai argumentai yra susiję su Komisijos diskrecijos teisės realizavimu, Komisija juos įvertino, priimdama skundžiamus nutarimus, vadovaudamasi ekonomikos mokslo pripažintais metodais ir principais bei atlikta įmonės finansinės veiklos analize.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos skundą (II t., b. l. 26–31) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2005 m. UAB „Litesko“ įsigijus pareiškėjo akcijas, savivaldybė pasiūlė bendradarbiauti plėtojant gamtinių dujų tinklus Druskininkuose. Savivaldybė, įgyvendindama Druskininkų savivaldybės plėtros 2004–2013 m. strateginį planą, patvirtino Gamtinių dujų dujotiekio įrengimo specialųjį planą, juo remdamasi, parengė ir patvirtino techninį projektą. Savivaldybė nuolat organizavo susitikimus su UAB „Litesko“, vedė derybas, o pareiškėjo teiginiai, esą savivaldybė vertė vykdyti planuose numatytas, ekonomiškai nepagrįstas investicijas, nepagrįsti. Savivaldybė ėmėsi aktyvių veiksmų tam, kad I etapo investicijos būtų užbaigtos, skyrė tam biudžeto lėšų, patvirtino dujofikavimo socialinę 2008–2010 m. programą. Šiuo metu visi Ateities kvartalo daugiabučiai namai prijungti prie gamtinių dujų sistemos, tai įrodo, kad vartotojų buvo, tačiau pareiškėjas pats nesistengė jų prijungti. Savivaldybei 2009 m. vykdant gatvių renovacijos projektą, pareiškėjui buvo pasiūlyta nutiesti gamtinių dujų dujotiekį į II etape numatytą Senamiesčio kvartalą, tačiau pareiškėjas veiksmų nesiėmė. Be to, savivaldybė priėmė sprendimą pakeisti specialųjį planą tam, kad sanatorija „Baltarusija“ galėtų prisijungti prie gamtinių dujų sistemos, tokiu būdu suteikta galimybė prijungti naujus vartotojus, bet ja nebuvo pasinaudota.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 7 d. sprendimu (III t, b. l. 10–20,) pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2009 m. spalio 7 d. raštu Nr. SD-9-211 kreipėsi į Komisiją dėl gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010–2014 metams perskaičiavimo ir pateikė gamtinių dujų skirstymo veiklos programą 2010–2014 metams bei duomenis skirstymo kainos viršutinei ribai nustatyti. Komisija 2010 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. O3-23 nepritarė pareiškėjo pateiktai 2010–2014 metų gamtinių dujų skirstymo veiklos investicijų programai, kaip neatitikusiai teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas minėtu nutarimu duoto nurodymo pateikti įmonės veiksmų planą, užtikrinantį efektyvų ir ekonomišką įmonės darbą, neįvykdė. Komisija 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. O3-157 suskaičiavo gamtinių dujų skirstymo ir tiekimo kainų viršutines ribas, o 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. O3-158 nepritarė pateiktai 2010–2014 metų gamtinių dujų skirstymo veiklos investicijų programai. LVAT 2011 m. rugsėjo 26 nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011 Komisijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. O3-157 panaikino ir įpareigojo Komisiją iš naujo svarstyti klausimą dėl gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010–2014 metams nustatymo bei tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimo. Komisija, vykdydama LVAT nutartį, priėmė ginčijamus nutarimus.

Nustatyta, kad Komisijos Dujų skyrius, apskaičiuodamas 2010–2014 m. bazinius kiekius, įvertino faktinį 2009 m. paskirstytą dujų kiekį ir su Komisija suderintas investicijas pagal dujotiekio plėtros I etapo investicijų projekte planuotus skirstyti dujų kiekius ir sąnaudas. I etapo investicijų projektas suderintas Komisijos 2008 m. spalio 2 d. nutarimu Nr. O3-141. Šiame projekte buvo numatyta dujofikuoti Palangos ir Ateities kvartalus, prie sistemos prijungiant papildomus buitinius vartotojus, taigi skirstomų dujų kiekis turėjo padidėti. Iš Komisijos atliktų skaičiavimų matyti, kad Komisija įvertino dujų kiekio padidėjimą pagal buitinių vartotojų grupę ir kiekio sumažėjimą pagal nebuitinių vartotojų, kurių neplanuota prijungti, grupę. Tuo tarpu pareiškėjas dujų kiekio padidėjimo apskritai nevertino, todėl pareiškėjo skaičiavimais gauta skirstymo kainos viršutinė riba būtų 3,3 karto didesnė. Vadovaujantis Įstatymo 37 straipsnio 7 dalimi, prijungimo prie esamų gamtinių dujų sistemų išlaidos negali būti pripažintos pagrįstomis, jeigu dėl jų padidėtų kainos esamiems sistemų naudotojams ir gamtinių dujų vartotojams. Dėl to teismas padarė išvadą, kad kainos viršutinės ribos skaičiavimas pagal pareiškėjo pateiktus duomenis prieštarauja minėtai teisės normai.

Nustatyta, kad Komisijos Dujų skyrius materialines ir joms prilygintas sąnaudas skaičiavo, atsižvelgdamas į 2007, 2008 ir 2009 m. sąnaudas, efektyvumo reikalavimus ir projekte suplanuotas sąnaudas. Atsižvelgdamas į LVAT administracinėje byloje Nr. A502-72/2009 suformuotą praktiką, teismas vertino pareiškėjo argumentus dėl turto nuomos, išlaidų informavimui, transportui, darbo apmokėjimui, infliacijai, palūkanoms padengti. Dėl visų šių sąnaudų skaičiavimo atsakovas pateikė pagrindimą ir paaiškinimą, kodėl buvo pasirinktas toks sąnaudų skaičiavimo būdas.

Teismo vertinimu, Gamtinių dujų įstatymo ir Metodikos normų analizė patvirtina, kad Komisija turi diskrecijos teisę derinti ar nederinti įmonių numatomus plėtros planus ir investicijas ir toks derinimas yra viena iš priemonių, užtikrinant, kad įmonių veikla būtų vykdoma efektyviai ir ekonomiškai. Efektyvi dujų įmonės veikla yra imperatyvi sąlyga siekiant pripažinti veiklos išlaidas pagrįstomis. Pareiškėjas šios Komisijos teisės neginčija, tačiau mano, kad Komisija nepagrįstai įmonės veiklą pripažino neefektyvia. Nustatyta, kad Komisijos 2010 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. O3-23 nepritarta UAB „Druskininkų dujos“ pateiktai 2010–2014 metų gamtinių dujų skirstymo veiklos investicijų programai, 2011 m. spalio 19 d. pareiškėja pateikė Komisijai pakoreguotą investicijų veiklos programą. Komisijos Dujų skyrius nustatė, jog šia programa neplanuojamos naujos investicijos, o projekto sąnaudos tenka 4 kartus mažesniam, nei planuota, skirstomų dujų kiekiui, kad didina paslaugos kainą vartotojams. Vadovaujantis Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Komisijoje tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100, 7.2 punktu, neefektyvios investicijos yra tokios, kurios neatsiperka per nustatytą laikotarpį ir/ar gali didinti reguliuojamas kainas esamiems vartotojams. Teismas sutiko su atsakovu, kad dujų įmonės veikla negali būti laikoma efektyvia, jei dėl jos atliekamų investicijų didėja kainos esamiems vartotojams, o nagrinėjamu atveju Komisijos atlikti skaičiavimai parodo, jog kainos viršutinė riba didėtų 3,3 karto. Šiuo atveju pareiškėjo argumentai, jog dujų skirstymo apimtys mažėja dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių, nes nauji buitiniai vartotojai nesijungia prie gamtinių dujų dujotiekio, nepaneigia fakto, kad pareiškėjo pateikta investicijų programa bus neefektyvi. Komisija įvertino įmonės finansinio pajėgumo rodiklius, atsižvelgė į pareiškėjo veiklos pelno ir nuostolių duomenis, sąnaudas, įsiskolinimus, taip pat į pareiškėjo veiksmus, siekiant efektyviai užtikrinti projekto įgyvendinimą, o pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių minėtas faktines aplinkybes.

III. Pareiškėjas UAB „Druskininkų dujos“ apeliaciniu skundu (III t., b. l. 24–33) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus. Taip pat prašo priteisi UAB „Druskininkų dujos“ naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais. Teismas neįvertino, kad skundžiami nutarimai prieštarauja VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintam individualiems administraciniams aktams keliamam pagrįstumo objektyviais duomenimis (faktais) reikalavimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretuoja LVAT Nutartyje nurodytą reikalavimą motyvuoti Komisijos sprendimus, pagrindžiant juos objektyviais duomenimis ir faktais. Skundžiamų nutarimų priėmimo pagrindą sudarančios pažymos praktiškai pažodžiui atkartojo Pirmojo nutarimo dėl kainos priėmimo metu parengtos 2010 m. rugpjūčio 3 d. pažymos tekstą, taigi LVAT konstatavus motyvų nebuvimą Pirmojo nutarimo dėl kainos atžvilgiu, atitinkamas pažeidimas išliko ir priimant skundžiamus nutarimus.

Taikydama kitokią, nei Metodikoje numatyta gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos skaičiavimo tvarką, Komisija turėjo pateikti išsamius tokio sprendimo motyvus. Teismas taip pat nevertino objektyvių duomenų, susijusių su Druskininkų miesto gamtinių dujų ūkio specifika. Rengdamas 2010–2014 m. investicijų programą pareiškėjas atsižvelgė į realią, faktinę situaciją ir nenumatė, kad bus pajungtas vartotojų kiekis, numatytas ankstesniuose plėtros planuose, nes buvo akivaizdu, kad planuotas gamtinių dujų vartojimas nebus pasiektas.

Teismas neįvertino, kad skundžiami Komisijos nutarimai pažeidžia Metodikos 45 punkto nuostatą, nes juos priimant buvo vertinami kiti nei praėjusių metų faktiniai transportuojamųjų gamtinių dujų kiekiai. Išsamūs paaiškinimai dėl Metodikos 45 punkto taikymo pateikti LVAT nutartyje, tačiau atsakovas ir teismas priimdami skundžiamus aktus jais nesivadovavo. Teismas nepagrįstai teigia, kad Komisija turėjo teisę vertinti transportuojamų gamtinių dujų kiekio padidėjimą pagal I etapo investicijų projekte numatytus planus. Gamtinių dujų įstatymo 37 straipsnio 7 dalis nesuteikia teisės nukrypti nuo Metodikos 45 punkte numatytos gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos skaičiavimo tvarkos.

Nėra pagrindo naudoti I etapo investicijų projekto duomenis kaip prognozinius, nes jie neatspindi realios situacijos bei ateities tendencijų, be to, buvo surinkti ne pareiškėjo iniciatyva, pareiškėjas neturėjo galimybės įsitikinti jų objektyvumu ir pagrįstumu, taip pat jie surinkti per seniai (2005 m.). Pareiškėjas neturėjo ir neturi galimybės daryti įtaką ir kitoms objektyvioms aplinkybėms, susijusioms su vartotojų galios trūkumu bei dujų skirstymo sistemos plėtros problemoms, kylančioms dėl Druskininkų savivaldybės veiksmų.

Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad Komisija nepagrįstai pripažinusi pareiškėjo veiklą neefektyvia nukrypo nuo Metodikos reikalavimų. Atsakovas nėra atlikęs pareiškėjo veiklos efektyvumo vertinimo. Vienintelis išvados dėl veiklos neefektyvumo pagrindas yra tai, kad pareiškėjas nenumato tokio gamtinių dujų pardavimo kiekio, koks buvo numatytas I etapo investicijų projekte, tačiau ši aplinkybė negali būti pagrindas pripažinti UAB „Druskininkų dujos“ veiklą neefektyvia. Minėtoje nutartyje LVAT yra pažymėjęs, kad teisės aktai nenumato galimybės nukrypti nuo skaičiavimo metodikos ir skaičiuoti bazinius dydžius kitaip nei numatyta, vien remiantis neefektyvios veiklos argumentu, kaip šiuo atveju pasielgė atsakovas.

Teismas neįvertino, kad atsakovas ignoravo LVAT nutartyje pateiktas instrukcijas dėl materialinių ir joms prilygintų sąnaudų skaičiavimo, pažeisdamas Metodikos 46 punktą.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 44–53) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies yra grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas klaidina teismą, (ne)motyvuotumo atžvilgiu tapatindamas Pirmą nutarimą dėl kainos su skundžiamais nutarimais. Pareiškėjas subjektyviai interpretuoja skundžiamą teismo sprendimą, teigdamas kad jame motyvuotumo reikalavimas siejamas su dokumentu parengimu. LVAT nutartimi nustatytas įpareigojimas iš naujo svarstyti klausimą dėl gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010–2014 metams nustatymo bei tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimo, įgyvendintas pakartotinai atlikus administracinę procedūrą, išanalizavus ginčo klausimą, parengus pažymas.

Minėtų pažymų pagrindu priimdama skundžiamus nutarimus Komisija įvertino LVAT nurodytus Pirmojo nutarimo dėl kainos trūkumus, detalizavo nutarimų motyvus. Komisija įgyvendindama savo diskrecijos teisę dėl investicijų derinimo bei kainų nustatymo, inter alia taikant Metodikos nuostatas, tinkamai, aiškiai bei pakankamai motyvavo pasirinktą diskrecijos teisės įgyvendinimo variantą. Pareiškėjas taip pat netikslingai ir nepagrįstai sutapatina ekonominę ir teisinę diskrecijos teisės teisminės kontrolės rūšis. Atsižvelgiant į tai, kad teismas negali vertinti atsakovo nutarimų ekonominio tikslingumo požiūriu, teismo vykdoma Komisijos diskrecijos teisės kontrolė apsiriboja teisine kontrole (patikrinimu, ar Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų), kurią teismas skundžiamame sprendime įgyvendino tinkamai ir visa apimtimi.

Komisijos Dujų skyrius, skaičiuodamas bazinius dujų transportavimo kiekius, vadovavosi Metodikos 45 punktu bei Metodikos 9 punktu, leidžiančiu patikslinti 45 punkto nuostatas, t. y. susieti penkerių metrų prognozę su vykdomomis investicijomis. Skaičiuodama kainas, Komisija vertino paskutinių metų, einančių prieš reguliavimo periodą, dujų kiekius, kaip to reikalauja minėtų metodikų nuostatos. Atsakovas priėmė skundžiamus nutarimus, atsižvelgęs į faktinių aplinkybių visumą, įvertinęs pareiškėjo finansinį, ekonominį bei vadybinį pajėgumą, kuris atspindi ir pareiškėjo veiklos efektyvumą.

Skunde išdėstyti ekonominiai argumentai yra susiję su Komisijos diskrecijos teisės realizavimu ir juos Komisija įvertino priimdama skundžiamus nutarimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 54–58) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Remiasi argumentais pateiktais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad savivaldybė savo veiksmais įrodė, kad remia pareiškėją ir suteikia visas sąlygas UAB „Druskininkų dujos“ verslo plėtrai, tačiau įmonė nebuvo suinteresuota plėsti gamtinių dujų tinklus ir prijungti naujus vartotojus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl Komisijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. O3-365, kuriuo nustatyta UAB „Druskininkų dujos“ 2010–2014 metų gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinė riba, 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. O3-369, kuriuo nustatyta pakoreguota UAB „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinė riba, 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. O3-370, kuriuo nutarta nederinti UAB „Druskininkų dujos“ pateiktos 2010–2014 metų gamtinių dujų skirstymo veiklos investicijų programos ir 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. O3-410, kuriuo patvirtintos UAB „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų kainos buitiniams vartotojams, pagrįstumo ir teisėtumo.

Vadovaujantis Gamtinių dujų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu Komisija, vadovaudamasi skaidrumo kriterijais, poreikiu didinti energijos vartojimo efektyvumą, tiekimo saugumą, integruoti rinką, turi pareigą nustatyti ar patvirtinti perdavimo, skirstymo, laikymo ir skystinimo paslaugų kainų viršutines ribas, jų skaičiavimo metodikas ir nustatyti ar patvirtinti konkrečias sistemos balansavimo ir buitinių vartotojų prijungimo prie tinklo paslaugų kainas. Komisijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. O3-365 pagrįstas Gamtinių dujų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią gamtinių dujų sektoriuje Komisija, nustatydama viršutines paslaugų kainų ribas, reguliuoja perdavimo, skirstymo, skystinimo, laikymo ir garantinio tiekimo paslaugų kainas. 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. O3-369 pagrįstas Gamtinių dujų įstatymo 9 straipsnio 15 dalimi, pagal kurią reguliuojamų kainų viršutinės ribos nustatomos penkerių metų gamtinių dujų kainų reguliavimo periodui, reguliuojamų kainų viršutinės ribos Komisijos sprendimu kartą per metus gali būti koreguojamos pasikeitus infliacijos lygiui, importuojamų (atgabenamų) gamtinių dujų kainoms, mokesčiams, gamtinių dujų kiekiui, gamtinių dujų įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, gamtinių dujų įmonėms atlikus su Komisija suderintas investicijas, gamtinių dujų įmonėms nukrypus nuo Komisijos patvirtintose kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikose nustatytų rodiklių. 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. O3-370 pagrįstas Gamtinių dujų įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią nustatant šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas reguliuojamas viršutines paslaugų kainų ribas ar konkrečias paslaugų kainas, turi būti numatytos būtinos investicijos, užtikrinančios efektyvią gamtinių dujų įmonės veiklą, bei 37 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią prijungimo prie esamų gamtinių dujų sistemų išlaidos negali būti pripažintos pagrįstomis, jeigu dėl jų padidėtų kainos esamiems sistemų naudotojams ir gamtinių dujų vartotojams, naujai dujofikuojamoms teritorijoms atsipirkimo laikotarpiui gali būti nustatyta tokia gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kaina, kuri padengtų investicijas. 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimas Nr. O3-410 pagrįstas Gamtinių dujų įstatymo 9 straipsnio 16 dalimi, pagal kurią Komisija, patikrinusi ir nustačiusi, kad kainos ir (ar) buitiniams vartotojams nustatyti tarifai apskaičiuoti nesilaikant kainų ir (ar) tarifų nustatymo reikalavimų, nustatytų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikose, kad jos diskriminuoja vartotojus ir (ar) yra klaidingos, gamtinių dujų įmonėms pateikia nurodymus dėl konkrečių kainų ir tarifų skaičiavimo, gamtinių dujų įmonės kainas ir (ar) tarifus privalo pakoreguoti per 15 dienų, jeigu gamtinių dujų įmonės nevykdo Komisijos reikalavimo, Komisija vienašališkai nustato konkrečias kainas ir (ar) tarifus, ir 17 dalimi, pagal kurią gamtinių dujų įmonės buitiniams vartotojams tarifus nustato kas pusę metų, gamtinių dujų įmonės konkrečius tarifus pateikia tvirtinti Komisijai, kuri šiuos tarifus tikrina ir priima sprendimus dėl jų šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

Pareiškėjas 2009 m. spalio 7 d. raštu Nr. SD-9-211 kreipėsi į Komisiją dėl gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010–2014 metams perskaičiavimo ir pateikė gamtinių dujų skirstymo veiklos programą 2010–2014 metams bei duomenis skirstymo kainos viršutinei ribai nustatyti. Komisija 2010 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. O3-23 nepritarė pareiškėjo pateiktai 2010–2014 metų gamtinių dujų skirstymo veiklos investicijų programai, kaip neatitikusiai teisės aktų reikalavimų. Komisija 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. O3-157 suskaičiavo gamtinių dujų skirstymo ir tiekimo kainų viršutines ribas, o 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. O3-158 nepritarė pateiktai 2010–2014 metų gamtinių dujų skirstymo veiklos investicijų programai. LVAT 2011 m. rugsėjo 26 nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011 Komisijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. O3-157 panaikino ir įpareigojo Komisiją iš naujo svarstyti klausimą dėl gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010–2014 metams nustatymo bei tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimo. 2011 m. rugsėjo 26 d. LVAT nutartyje buvo nuspręsta, kad nei ginčijamame nutarime, nei Komisijos posėdžio protokole, nei pažymoje nenurodyti teisės aktai, kurių pagrindu Komisija turėjo teisę nukrypti nuo teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų (Metodikos 45, 46, 53 ir 59 punktų) ir, nustatydama kainų viršutines ribas, remtis ne metų, einančių prieš reguliavimo periodą, duomenimis, bet ankstesnių metų duomenimis, minėtame nutarime konstatuota, kad atsakovas nepateikė konkrečių argumentų, kurie paneigtų nurodytą teismo išvadą, taip pat nenurodė teisės aktų nuostatų, kuriomis remiantis skaičiavimai šiuo atveju galėjo būti atliekami Komisijos pasirinktu būdu. Iš esmės dėl šios priežasties ginčijamas nutarimas laikytas nemotyvuotu. Komisija, vykdydama LVAT nutartį, priėmė ginčijamus nutarimus.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad skundžiami nutarimai prieštarauja VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintam individualiems administraciniams aktams keliamam pagrįstumo objektyviais duomenimis (faktais) reikalavimui. LVAT nutartimi nustatytas įpareigojimas iš naujo svarstyti klausimą dėl gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010–2014 metams nustatymo bei tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimo, įgyvendintas pakartotinai atlikus administracinę procedūrą, išanalizavus ginčo klausimą, parengus 2011 m. spalio 20 d. pažymą Nr. O5-254 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010−2014 metams nustatymo“, 2011 m. lapkričio 17 d. pažymą Nr. O5-303 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos koregavimo“ ir 2011 m. pažymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainų ir dujų tarifų buitiniams vartotojams. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad minėtose pažymose išdėstyti ginčijamų nutarimų motyvai. Minėtų pažymų pagrindu priimdama skundžiamus nutarimus Komisija įvertino LVAT nurodytus pirmojo nutarimo dėl kainos trūkumus, detalizavo nutarimų motyvus. Nėra pagrindo teigti, kad Komisija, įgyvendindama savo diskrecijos teisę dėl investicijų derinimo bei kainų nustatymo, nepakankamai tai motyvavo.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad skundžiami Komisijos nutarimai pažeidžia Komisijos 2009 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. O3-157 patvirtintos „Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos“ 45 punkto nuostatą, nes juos priimant buvo vertinami kiti nei praėjusių metų faktiniai transportuojamųjų gamtinių dujų kiekiai. Pagal Metodikos 45 punktą dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimuose bazinis dujų kiekis nustatomas, įvertinant dujų įmonės paskutinių metų, einančių prieš reguliavimo periodą, dujų kiekius ir jų prognozę penkeriems metams bei priežastis, lėmusias dujų kiekio pasikeitimus, kiekių pasikeitimas dėl dujų įmonės ilgalaikėje veiklos programoje numatytų investicijų turi būti nurodomas atskirai. Vadinasi, pagal Metodikos 45 punktą nustatant bazinį dujų kiekį turi būti įvertinta ne tik dujų įmonės paskutinių metų, einančių prieš reguliavimo periodą, dujų kiekiai, bet ir jų prognozė penkeriems metams bei priežastys, lėmusios dujų kiekio pasikeitimus, o Metodikos 9 punktas numato atvejus, leidžiančius patikslinti 45 punkto nuostatas, t. y. susieti penkerių metų prognozę su vykdomomis investicijomis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisijos Dujų skyrius, apskaičiuodamas 2010–2014 m. bazinius kiekius, įvertino faktinį 2009 m. paskirstytą dujų kiekį ir remiantis Metodikos 9 punktu su Komisija suderintas investicijas pagal dujotiekio plėtros I etapo investicijų projekte planuotus skirstyti dujų kiekius ir sąnaudas. Apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami Metodikos 45 punkto pažeidimo nustatymui.

Apeliacinis skundas motyvuojamas ir tuo, kad atsakovas pažeidė Metodikos 46 punktą. Pagal Metodikos 46 punktą Komisija nustato metines bazines sąnaudas, remdamasi paskutinių metų, einančių prieš reguliavimo periodą, dujų įmonės atitinkamos veiklos sąnaudomis ir jų prognoze penkeriems metams. Atsakovas materialines ir joms prilygintas sąnaudas skaičiavo, atsižvelgdamas į 2007, 2008 ir 2009 m. sąnaudas, efektyvumo reikalavimus ir projekte suplanuotas sąnaudas. Materialinės ir joms prilygintos sąnaudos buvo skaičiuotos pagal Metodikos 47, 53.1 ir 60 punktus. Pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos įvertinus pareiškėjo argumentus dėl turto nuomos, išlaidų informavimui, transportui, darbo apmokėjimui, infliacijai, palūkanoms padengti, teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai motyvuotos ir pagrįstos. Atsakovas priėmė skundžiamus nutarimus, atsižvelgęs į faktinių aplinkybių visumą, įvertinęs pareiškėjo finansinį, ekonominį bei vadybinį pajėgumą, kuris atspindi ir pareiškėjo veiklos efektyvumą. Vadovaujantis Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Komisijoje tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100, 7.2 punktu, neefektyvios investicijos yra tokios, kurios neatsiperka per nustatytą laikotarpį ir/ar gali didinti reguliuojamas kainas esamiems vartotojams. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dujų įmonės veikla negali būti laikoma efektyvia, jei dėl jos atliekamų investicijų didėja kainos esamiems vartotojams, o nagrinėjamu atveju Komisijos atlikti skaičiavimai parodo, jog kainos viršutinė riba didėtų 3,3 karto. Apeliaciniame skunde išdėstyti ekonominio pobūdžio argumentai sietini su Komisijos diskrecijos teisės realizavimu ir juos Komisija tinkamai įvertino priimdama skundžiamus nutarimus.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Skirgailė Žalimienė