2016-05-24 Nr. AB-11299-3-61-3-05178-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A-15-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05178-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. V. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 14 050,19 Lt (b. l. 1–2, 5).

Paaiškino, kad Specialiųjų tyrimų tarnyboje ginčo laikotarpiu ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas (B lygio 7 kategorijos), jam suteikta 1 kvalifikacinė kategorija. Pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojančiu Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimu, kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti priedai už kvalifikacines kategorijas. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjo darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjui turi būti grąžinta.

Atsakovai Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Specialiųjų tyrimų tarnybos, atsiliepime nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui susidarė dėl to, kad ginčo laikotarpiu buvo vykdomi galiojantys įstatymai, kurie vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nustatytos pareigos nustatyti valstybės tarnautojų dėl netinkamai nustatyto teisinio reguliavimo patirtų praradimų (neišmokėtos darbo užmokesčio dalies) kompensavimo tvarką, tol atsakovas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą. Skundo tenkinimo atveju prašė taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senatį. Taip pat prašė atidėti sprendimo vykdymą (b. l. 15–19, 34–35).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo K. V. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui K. V. iš atsakovo Specialiųjų tyrimų tarnybos 10 297,31 Lt (2 982,31 eurų) dydžio neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Atsakovui Specialiųjų tyrimų tarnybai nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas konstatavo, kad vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui neišmokėta iki šiol. Nurodytas turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr. 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) taip pat yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi apie nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažintą darbo užmokestį pareiškėjas vėliausiai turėjo sužinoti 2009 m. rugsėjo 8 d. (b. l. 22). Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2013 m. spalio 15 d., taigi reikalavimui priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką praleido ieškinio senaties terminą. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl neišmokėtas darbo užmokestis pareiškėjui gali būti priteisiamas tik nuo 2010 m. spalio mėnesio.

Pagal pateiktą pažymą apie pareiškėjo darbo užmokestį, pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėta 14 050,19 Lt darbo užmokesčio (b. l. 43–44). Teismui nėra pagrindo abejoti pažymos teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino darbo užmokestį apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai, tokia pažyma remiasi ir pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Atitinkamai pritaikius ieškinio senatį laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui neišmokėta 10 297,31 Lt, ši suma pareiškėjui ir priteistina.

Neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Specialiųjų tyrimų tarnybos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, byloje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė (žr. 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, kurioje teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisė į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą kyla būtent iš tarnybos teisinių santykių ir tinkamu atsakovu tokiose bylose yra institucija, kurioje dirbo valstybės tarnautojas ir kuri mokėjo jam darbo užmokestį, t. y. dėl kurios taikytų antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų, mokant pareiškėjui atlyginimą už atliktas pareigas, pareiškėjas patyrė praradimus. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, tačiau šioje byloje nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį).

Teismas nurodė, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėjas neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jo pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo turtinė teisė buvo pažeista, jo darbo užmokestį perskaičiavus pagal įstatymą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjui palankų sprendimą, o jis, manydamas, kad jam taikomas įstatymas pažeidžia Konstituciją, dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjui, kuris nebūtų tikras, kada jo pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti darbo užmokesčio mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų senaties terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų piniginių lėšų tvarką, teismas sprendė, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovai Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Specialiųjų tyrimų tarnybos, su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai buvo susijęs su Specialiųjų tyrimų tarnyba, tačiau Specialiųjų tyrimų tarnyba vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą, patirtų neigiamas finansines pasekmes, už kurias nėra atsakinga. Pareiškėjui mokėdama sumažintą darbo užmokestį Specialiųjų tyrimų tarnyba vadovavosi darbo užmokesčio mokėjimo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, ir neturėjo galimybių kitaip veikti.

Mano, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina ne iš Specialiųjų tyrimų tarnybos, o iš Lietuvos valstybės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui K. V. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 spalio 1 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant antikonstitucinėmis pripažintas Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos Statuto (toliau – ir Statutas) 30 straipsnio 4 dalies nuostatas sumažinus priedą už kvalifikacinę kategoriją, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas (B lygio 7 kategorijos), jam suteikta 1 kvalifikacinė kategorija.

Statuto 30 straipsnio 4 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog Tarnybos pareigūnams priedas pagal Valstybės tarnybos įstatymą už trečią kvalifikacinę kategoriją sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę kategoriją – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę kategoriją – 45 procentus pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Statuto 30 straipsnio 4 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę kategoriją sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę kategoriją – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę kategoriją – 30 procentų pareiginės algos.

Pažymėtina, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokesčio priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją dydis.

Byloje nėra ginčo, kad Tarnyba, vadovaudamasi tuo metu galiojusiomis Statuto nuostatomis, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Statuto 30 straipsnio 4 dalies nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą.

Atsakovai neginčija aplinkybės, kad nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl sumažintų priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžių taikymo susidarė pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka, tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nes jo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjas skunde laikėsi pozicijos, kad jam nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu.

Vertindama atsakovo išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisti jam dalį darbo užmokesčio nepriemokos priėmimo, Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1, 3 punktų nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Statuto 30 straipsnio 4 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį, kad tikėtina, jog įstatymų leidėjas gali nepaisyti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuluoto ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančio reikalavimo nustatyti kompensavimo mechanizmą, tačiau Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjo teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Tarnybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis, priteisimą iš Tarnybos. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-575/2016; 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-552/2016; kt.).

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo K. V. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė