2021-01-20 Nr. AB-1306-3-61-3-00074-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-55-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00074-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės “Pamariukas” atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės “Pamariukas” skundą atsakovui Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija), dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Pamariukas“ (toliau – ir UAB „Pamariukas“, pareiškėjas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2019 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. (4)-V3-1450(7.21) ir įpareigoti atsakovą pritarti pareiškėjo pateiktai Šilutės rajono savivaldybės Aukštumalos durpių telkinio dalies naudojimo poveikio aplinkai vertinimo ataskaitai (toliau – ir PAV ataskaita, Ataskaita).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi nutraukė bylą pagal pareiškėjo UAB „Pamariukas“ skundą dėl Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. (4)-V3-1450(7.21) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas iš bylos dokumentų nustatė, kad pareiškėjas planuoja vykdyti ūkinę veiklą, t. y. durpių gavybą Aukštumalos aukštapelkės durpių telkinių dalyje A. L. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuriame kartografuota Europos ekologinio tinklo “Natura 2000” prioritetinė Europos Bendrijos svarbos buveinė “7110 Aktyvios aukštapelkės”.

Nurodė, kad A. L. Saugų kadastrinėje vietovėje atkurtos nuosavybės teisės į žemę, neatlygintinai suteikiant 64 4276 ha ploto žemės sklypą, esantį šalia AB “Šilutės durpės” nusausintų ir eksploatuojamų durpių laukų. Žemės sklypui iki 2019 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: nacionaliniai ir regioniniai parkai, pelkės ir šaltinynai, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, miško naudojimo apribojimai, telmologiniai draustiniai, tuo tarpu nuo 2020 m. sausio 2 d. nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: valstybiniai parkai, pelkės ir šaltyninai, paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399 (su pakeitimais), daliai Nemuno deltos regioninio parko suteiktas paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusas, į kurios teritoriją pateko AB “Šilutės durpės” eksploatuojami ir A. L. priklausantys Aukštumalos durpyne esantys žemės sklypai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. D1-302 Nemuno deltos regioninis parkas įtrauktas į vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, skirtą pateikti Europos Komisijai ir tapo Bendrijos svarbos teritorija, kurios prioritetine buveine pripažinta “7110 Aktyvios aukštapelkės”. A. L. priklausančiame žemės sklype ir jo dalyje 2012 m. nustatyti durpių ištekliai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2014 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. D1-180 patvirtino naują Nemuno deltos regioninio parko tvarkymo planą, kuriuo UAB “Klasmann-Deilman Šilutė” (buvusi AB “Šilutės durpės”) eksploatuojami durpių gavybos laukai ir A. L. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas priskirti eksploatacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonai.

Pareiškėjas, 2015 m. balandžio 15 d. sudaręs su A. L. jungtinės veiklos sutartį, pateikė atsakovui planuojamos ūkinės veiklos ataskaitą (toliau – ir PAV ataskaita, Ataskaita) dėl Aukštumalos durpių telkinio dalies naudojimo (durpių kasimo 42,23 ha plote). Atsakovas 2015 m. balandžio 29 d. raštu Nr (4)-V3-855(7.20) nepritarė pareiškėjo Ataskaitai, motyvuodamas tuo, kad planuojama kasti durpių telkinio dalis yra prioritetinė Europos Bendrijos svarbos buveinė “7110 Aktyvios aukštapelkės”, kuri užima net 34,76 ha iš 42,23 ha planuojamo durpių gavybos ploto. Šiuo raštu atsakovas pareiškėjui išaiškino, kad telkinio eksploatacijos metu ši buveinė bus sunaikinta, o poveikio aplinkai sumažinimo ir kompensavimo priemonės sunaikinamai buveinei nenumatomos. Tuo pačiu nurodė, kad priimti sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos leistinumo, kai jos metu sunaikinama prioritetinė “Natura 2000” buveinė, gali tik gavęs Europos Komisijos nuomonę ir jeigu pareiškėjas pateiks išsamią informaciją, kuri pagrįstų, kad planuojamas Aukštumalos durpių telkinio dalies naudojimas tarnaus visuomenės interesams.

Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo raštu, 2015 m. birželio 15 d. raštu kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydamas paaiškinti, ar, ministerijos manymu, neturėtų būti laikoma, kad kompensavimo priemonės jau buvo pritaikytos dar 1998 m., kai nurodytais metais tarp AB “Šilutės durpės” ir Nemuno deltos regioninio parko direkcijos, Aplinkos apsaugos ministerijos Kraštotvarkos ir biologinės įvairovės departamento iniciatyva ir šiam departamentui tarpininkaujant, buvo pasirašyta sutartis, kuria šalys sutarė, jog AB “Šilutės durpės” bus leidžiama eksploatuoti Aukštumalos durpyno šiaurinėje dalyje esančią durpių telkinio dalį, kuri tuo metu šliejosi prie AB “Šilutės durpės” skirto kasybos sklypo šiaurinės ribos. Pagal šią sutartį, AB “Šilutės durpės” įsipareigojo atsisakyti planų durpes kasti kituose, jau įrengtuose bei nusausintuose, iš valstybės išnuomuotuose 113,7 ha dydžio plotuose, kurie prisišlieję prie hidrologiškai mažai pažeisto ar nepažeisto Aukštumalos pelkės pagrindinio masyvo, t. y. dabartinio telmologinio draustinio. Šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus AB “Šilutės durpės” įvykdė, minėtoje 113,7 ha dydžio durpių telkinio dalyje eksploatacijos parengiamuosius darbus nutraukė, tuo pačiu atsisakydama teisės juos vykdyti ateityje. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu būtų įvykdytos gamtosauginės kompensacinės priemonės – atsisakyta kasti durpes didesniame plote, kad būtų galima daryti tai ateityje kitame, mažesniame plote, kuris yra atskirtas nuo hidrologiškai nepažeistos arba mažai pažeistos Aukštumalos pelkės dalies. Tuo pačiu, pareiškėjas paprašė Aplinkos ministerijos paaiškinti, ar šiuo metu eksploatuojamas Aukštumalos durpynas ir planuojamas eksploatuoti durpių gavybos tikslais ginčo sklypas neturėtų būti pašalinti iš “Natura 200” teritorijos, o jeigu jie lieka šioje teritorijoje, ar 1998 m. įvykęs susitarimas dėl leidimo eksploatuoti šiaurinėje Aukštumalos durpyno dalyje esančią durpyno dalį, atsisakant durpių gavybos kituose plotuose gamtosaugos tikslais negalėtų būti laikomas kompensacine priemone, kurios reikalaujama pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnį ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnį.

Aplinkos ministerija, atsakydama į pareiškėjo paklausimą 2015 m. liepos 20 d. rašte Nr. (18-1)-D8-5435 nurodė, jog Europos Komisijos ekspertai nesutiks išbraukti minėtų žemės sklypų iš “Natura 2000” teritorijos, nes tam reikia argumentuoto pagrindimo ir įrodymų, patvirtinančių, kad toje vietovėje nėra Europos Bendrijos svarbos buveinės “7110 Aktyvios aukštapelkės”. Tuo atveju, jeigu Lietuva nuspręstų vienašališkai išbraukti teritoriją iš “Natura 2000” teritorijų tinklo, jai grėstų sankcijos. Dėl 1998 m. susitarimo laikymo kompensacine priemone ministerija negalėjo atsakyti, nes Lietuvoje tokio atvejo dar nebuvo ir nėra šiuo klausimu susiformavusios praktikos. Dėl minėtų klausimų Aplinkos ministerija kreipėsi į Europos Komisijos Aplinkos generalinį direktoratą (toliau – ir Direktoratas).

Direktoratas, atsakydamas į Aplinkos ministerijos klausimą dėl “Natura 2000” teritorijos ribų pakeitimo, 2017 m. balandžio 21 d. rašte nurodė, kad pagal Buveinių direktyvos 9 straipsnį teritorijas arba jų dalis leidžiama panaikinti tik dviem atvejais: pirma, kai dalis teritorijos sunyksta dėl natūralių pokyčių, kurie laikytini priešingybe žmogaus veiklos padarinių sukeltiems pokyčiams arba antra, esant akivaizdžiai mokslinei klaidai, dėl kurios teritorija buvo įtraukta į “Natura 2000” teritoriją. Pasisakydamas dėl kompensacinių priemonių, Direktoratas konstatavo, kad Buveinių direktyvos 6 (4) straipsnyje, kuris reglamentuoja kompensacines priemones, nurodyti atvejai, kada esant išimtinėms aplinkybėms, planas arba projektas gali būti patvirtinamas, nepaisant neigiamo vertinimo: pirma, kai nėra alternatyvių sprendimų ir antra, kai planas arba projektas laikomas pagrįstu dėl svarbaus viešojo intereso įpareigojančių priežasčių. Esant šioms aplinkybėms, valstybė narė turi imtis visų būtinų kompensacinių priemonių užtikrinti bendrąjį “Natura 2000” tinklo vientisumą.

Aplinkos ministerija 2017 m. birželio 13 d. raštu Nr. (12-6)-D8-4277 informavo pareiškėją apie gautą Europos Komisijos atsakymą ir nurodė, kad šio atsakymo pagrindu Aplinkos ministerijos specialistai mano, kad leidimas kasti durpes ir dėl to sunaikinti prioritetinę Europos Bendrijos svarbos buveinę minėtame žemės sklype sąlygotų Buveinių direktyvos reikalavimų pažeidimą.

Pareiškėjas, nepaisęs Direktorato ir Aplinkos ministerijos nuomonės, 2018 m. lapkričio 30 d. pateikė atsakovui pakoreguotą PAV ataskaitą, tačiau Tarnyba 2018 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. (4)-V3-1688(7.21) nepritarė ataskaitoje nagrinėtai planuojamai ūkinei veiklai. Pareiškėjas, nesutikęs su Tarnybos priimtu raštu, jį apskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijai, kuri 2019 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pasinaudojęs Komisijos sprendimo apskundimo teise, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, motyvuodamas tuo, kad iš atsakovo rašto turinio nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, rašte nėra pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados dėl pareiškėjo pateiktos PAV ataskaitos turinio. Teismas įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. lapkričio 30 d. prašymą dėl Šilutės rajono Aukštumalos durpių telkinio dalies naudojimo ataskaitos derinimo. Vykdydamas teismo įpareigojimą, atsakovas 2019 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (4)-V3-1450(7.21) nusprendė nederinti PAV ataskaitos.

Teismas konstatavo, kad ginčo santykiams yra taikytinas Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir PAV įstatymas), numatantis planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo subjektus, procedūras ir kt. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 377 patvirtintais Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos nuostatais, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos pagal kompetenciją nagrinėja veiklos projektus Saugomose teritorijose, strateginio ir teritorijų planavimo dokumentus, techninius projektus bei jų įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natura 2000“ teritorijoms vertinimo dokumentus ir teikia išvadas dėl minėtuose dokumentuose planuojamos ūkinės veiklos galimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumo. Teismas nurodė, kad pagal PAV įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, galutinį sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai per 25 darbo dienas nuo ataskaitos gavimo dienos, išnagrinėjusi suinteresuotos visuomenės pasiūlymų įvertinimą, raštu gautus suinteresuotos visuomenės pasiūlymus, išnagrinėjusi ir įvertinusi ataskaitą ir remdamasi poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadomis dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai, priima atsakingoji institucija.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 297 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. 900 „Dėl įgaliojimų Aplinkos ministerijai ir jai pavaldžioms institucijoms suteikimo“ pakeitimo 2 punktu įgaliojo Aplinkos apsaugos agentūrą (toliau – ir Agentūra) vykdyti Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatytas atsakingos institucijos funkcijas.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtą teisinį reglamentavimą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir įvertinęs ginčijamo akto turinį, padarė išvadą, kad Tarnybos 2019 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. (4)-V3-1450(7.21) yra tik tarpinis dokumentas, kuris neužkerta kelio tolimesnėms procedūroms, todėl jis negali būti laikomas administracinės bylos objektu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (išvada), šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį atsakingos institucijos priimtą sprendimą dėl PAV ataskaitos.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, teismų praktiką bei įvertinus ginčijamo rašto turinį, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Pamariukas“ skundą dėl Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. (4)-V3-1450(7.21) panaikinimo nutraukė. Konstatavęs, kad reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą pritarti pareiškėjo pateiktai Šilutės rajono savivaldybės Aukštumalos durpių telkinio dalies naudojimo poveikio aplinkai vertinimo ataskaitai bei reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl teisės normų teisėtumo ištyrimo yra išvestiniai iš pirmojo reikalavimo ir organiškai su pastaruoju susiję, todėl jų atskira teisinė analizė teismo vertinimu nebereikalinga, šių reikalavimų atžvilgiu administracinę bylą taip pat nutraukė.

II. Pareiškėjas UAB „Pamariukas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme jau buvo nagrinėjama administracinė byla dėl atsakovo sprendimo nepritarti Ataskaitoje nagrinėtai planuojamai ūkinei veiklai – durpių gavybai, kurioje teismas panaikino skundžiamą atsakovo sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti Ataskaitą, ir šis sprendimas yra galiojantis.

Nurodo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) įtvirtina teisinio tikrumo principą, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principui, pagal kurį teismams galutinai išsprendus ginčą, teismų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas. Europos žmogaus teisių teismas yra pripažinęs, kad situacija, kai faktų, jau nustatytų galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismai nepaiso kitoje byloje, gali kelti teisinio tikrumo principo pažeidimo riziką.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmą kartą ginčijant atsakovo priimtą sprendimą dėl nepritarimo Ataskaitai, ši byla buvo išnagrinėta teisme, tuo tarpu šiuo metu nagrinėjamoje administracinėje byloje teismas nusprendė, kad byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, ir bylą nutraukė. Pareiškėjas mano, kad šiuo atveju antrajame procese teismas neatsižvelgė į įsiteisėjusį ir galiojantį sprendimą, priimtą pirmajame procese – administracinę bylą nutraukė, nors pirmajame procese (administracinė byla Nr. eI-4285-541/2019) tas pats teismas administracinės bylos nenutraukė.

Pareiškėjas nesutinka, kad jos skundžiamas raštas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, ir pažymi, kad Aplinkos apsaugos agentūra, būdama poveikio aplinkai vertinimo proceso dalyve ir atsakinga institucija, koordinuojanti poveikio aplinkai vertinimo procesą ir vykdanti kitas PAV įstatyme nustatytas funkcijas (PAV įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), turi priimti galutinį sprendimą dėl pareiškėjo nurodyto planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai. Nurodo, kad pagal PAV įstatymo 10 straipsnio 8 dalį, poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjas atsakingajai institucijai pateikia pagal poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadas pataisytą ir (ar) papildytą ataskaitą, todėl, pareiškėjo manymu, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjo skųstas atsakovo 2019 m. gruodžio 10 d. raštas nesukelia teisinių pasekmių. Priešingai, neigiama atsakovo išvada, pateikta pareiškėjo skųstu atsakovo raštu, sukelia teisines pasekmes – Agentūrai teikiama Ataskaita pagal tą atsakovo išvadą turi būti pataisyta ir (ar) papildyta. Taigi akivaizdu, kad šiuo atveju kyla pareiga imtis aktyvių veiksmų, ir agentūrai pateikti pagal atsakovo išvadą pataisytą ir (ar) papildytą Ataskaitą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal PAV įstatymo 10 straipsnio 5 dalį, poveikio aplinkai vertinimo subjektai išnagrinėja ir įvertina ataskaitą ir kartu su ja pateiktą suinteresuotos visuomenės pasiūlymų įvertinimą ir per 20 darbo dienų nuo jų gavimo dienos pateikia poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjui savo motyvuotas išvadas, kuriose turi nurodyti: teisės aktų reikalavimais pagrįstus motyvus dėl pritarimo ar nepritarimo planuojamai ūkinei veiklai; kokiai konkrečiai alternatyvai pritaria ar nepritaria, jeigu ataskaitoje buvo nagrinėtos alternatyvos; sąlygas, kurios turi būti įgyvendintos iki veiklos vykdymo pradžios, jeigu tokias sąlygas galima nustatyti pagal teisės aktų reikalavimus, ir pateikti pagrįstą nuomonę dėl vertinimo metodų, rezultatų, ataskaitos kokybės ir numatomų priemonių numatomam reikšmingam neigiamam poveikiui aplinkai sumažinti ir (ar) jį kompensuoti. Taigi PAV įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai yra iš esmės panašūs į individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, kurie buvo nustatyti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, pagal PAV įstatymo 10 straipsnio 8 dalį, PAV subjekto išvada sukelia teisines pasekmes, todėl ji laikytina teismui skųstinu individualiu administraciniu aktu, o tokią poziciją tik sustiprina tai, kad pagal PAV įstatymo 10 straipsnio 5 dalį, PAV subjekto išvada iš esmės turi atitikti individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Šiame kontekste pastebėtina, kad ir pats atsakovas 2019 m. gruodžio 10 d. rašte nurodė jo apskundimo tvarką, kaip tą ir numatė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, tokiu būdu pripažindamas, kad tas jo raštas yra teisines pasekmes sukeliantis individualus administracinis aktas. Taigi atsakovo (PAV subjekto) išvada, pateikta pareiškėjo skųstu atsakovo 2019 m. gruodžio 10 d. raštu, sukelia teisines pasekmes, ji gali būti skundžiama teismui, o bylą nutraukti nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Pareiškėjas taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje vadovavosi neaktualia teismų praktika, bei pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skundas buvo priimtas nagrinėti, bet, išnagrinėjus bylą, buvo nuspręsta bylą nutraukti, o tai prieštarauja teisingumo, protingumo principams ir vertintina kaip akivaizdžiai neproporcinga priemonė bei pernelyg didelis formalizmas, kuris pažeidžia teisės kreiptis į teismą esmę.

Nurodo, kad atsakovas suklaidino pareiškėją, skundžiamame rašte nurodydamas, kad jis gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, o bylos nagrinėjimo metu teigdamas, kad tai yra tarpinis dokumentas, kuris nenagrinėtinas ABTĮ tvarka, bei piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartis nutraukti bylą prieštarauja teisingumo, protingumo principams ir vertintina kaip akivaizdžiai neproporcinga priemonė bei pernelyg didelis formalizmas, kuris pažeidžia teisės kreiptis į teismą esmę.

Atsakovas Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad pareiškėjo atskirasis skundas yra nepagrįstas.

Tarnyba atkreipė dėmesį į tai, kad pirmojo proceso metu 2019 m. spalio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4285-541/2019 teismas pažymėjo, kad iš „Tarnybos rašto turinio nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, rašte nėra pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados dėl pareiškėjo pateiktos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos turinio. Rašte remiamasi vienu teisės aktu, t. y. rašte nurodoma Buveinių direktyva, tačiau nėra nurodoma, kokios Buveinių direktyvos nuostatos yra taikomos, nėra nurodomi jokie nacionaliniai teisės aktai, kurių taikymas šiuo atžvilgiu sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes. Teismas pažymi, kad rašte taip pat nenurodomi jokie kiti individualūs administraciniai aktai, kuriuos Tarnyba taikytų priimdama ginčijamą raštą. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju rašto faktinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, todėl, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir suformuota teismų praktika, yra pagrindas pripažinti raštą neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti“, ir įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. lapkričio 30 d. prašymą dėl Šilutės rajono Aukštumalos durpių telkinio dalies naudojimo PAV ataskaitos derinimo.“ Kitaip tariant, teismas panaikino Tarnybos raštą tik dėl to, kad jis formaliai neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Dėl kitu ginčo aplinkybių teismas sprendime nepasisakė, nors byla pirmojo proceso metu buvo išnagrinėta iš esmės. Tarnyba, vykdydama teismo sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo Ataskaitą, atsižvelgdama ir ištaisydama minėtame teismo sprendime išdėstytus individualaus administracinio akto trūkumus.

Antrojo proceso metu byla vėl buvo išnagrinėta iš esmės, tačiau skundžiama nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas detaliai išnagrinėjo esminę ginčo aplinkybę, dėl kurios nebuvo pasisakyta pirmojo proceso metu: atsakingų institucijų, teikiančių išvadas dėl ataskaitos, kompetenciją ir jų išvadų turinį ne Viešojo administravimo, bet Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo prasme, nes ginčo santykius reguliuoja specialusis Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas. Skundžiamoje nutartyje teismas pagrįstai konstatavo, kad „ginčijamas Tarnybos 2019 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. (4)-V3- 1450(7.21), kuriuo atsakovas atsisakė pritarti pareiškėjo pateiktoje PAV ataskaitoje planuojamai ūkinei veiklai, PAV įstatymo prasme vertinamas kaip motyvuota poveikio aplinkai vertinimo subjekto išvada. Atsižvelgus į paminėtą teisinį reglamentavimą ir įvertinus ginčijamo akto turinį, darytina išvada, kad Tarnybos 2019 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. (4)-V3-1450(7.21) yra tik tarpinis dokumentas, kuris neužkerta kelio tolimesnėms procedūroms, todėl jis negali būti laikomas administracinės bylos objektu.“

Atsižvelgdama į tai, Tarnyba mano, jog pareiškėjas nepagrįstai susieja pirmojo proceso teismo sprendimą ir antrojo proceso teismo nutartį, teigdamas, kad „antrajame procese teismas neatsižvelgė į įsiteisėjusį ir galiojantį sprendimą, priimtą pirmajame procese - administracinę bylą nutraukė, nors pirmajame procese (administracinė byla Nr. eI-4285-541/2019) tas pats teismas administracinės bylos nenutraukė.“ Tarnyba pripažįsta, kad į minėtą aplinkybę, jog jos pateikta pareiškėjui išvada yra tarpinis dokumentas, nebuvo atkreiptas dėmesys pirmojo proceso metu, kadangi tada ir teismas, ir šalys koncentravosi į išvados ydingumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme. Teismas nėra saistomas šalių pateiktais įrodymais ar skundo ribomis, taip pat ankstesniais teismų sprendimais - jis saistomas tik aukštesnės instancijos teismo sprendimais (suformuota praktika) panašaus tipo bylose.

Nurodo, kad pats pareiškėjas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad teismas skundžiamoje nutartyje neužkirto kelio nagrinėti Tarnybos 2019 m. gruodžio 10 d. išvados administraciniame teisme vėliau, ginčijant galutinį atsakingos institucijos priimtą sprendimą dėl PAV ataskaitos.

Pažymi, kad PAV įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad PAV subjektai turi teisę pateikti motyvuotus reikalavimus, kad PAV dokumentų rengėjas papildytų ar pataisytų ataskaitą. PAV dokumentų rengėjas turi papildyti ar pataisyti ataskaitą ir pakartotinai pateikti ją PAV subjektams. Šie ataskaitą išnagrinėja, įvertina ir per 10 darbo dienų nuo jos gavimo dienos pateikia motyvuotas išvadas dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos PAV dokumentų rengėjui. Įstatymo leidėjas nekalba apie galimą motyvuotų išvadų apskundimą. Taigi PAV subjektų atliekamas PAV ataskaitos vertinimas bei išvadų pateikimas yra tik viena iš PAV proceso etapų sudedamųjų (tarpinių) dalių ir PAV subjektų Įstatymo pagrindu atlikti veiksmai bei priimtos išvados realiai jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Tik po PAV subjektų motyvuotų išvadų pateikimo prasideda atsakingos institucijos atliekamas PAV ataskaitos nagrinėjimas. Išvada pritarti PAV ataskaitai ir planuojamos ūkinės veiklos galimybei yra tik tarpinis dokumentas, kuris neužkerta kelio tolesnėms procedūroms, todėl jo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. jis negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (išvada), asmuo šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį atsakingos institucijos priimtą sprendimą dėl PAV ataskaitos. Tik nagrinėjant pastarąjį ginčą, galimas tarpinio sprendimo (išvados) įvertinimas, jo reikšmė ir poveikis galutiniam atsakingos institucijos sprendimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas aplinkos apsaugos srityje, apibendrinimo 21 punktas).

Atsakovas pažymėjo, kad teismas neturi įgalinimų vertinti tarpinių PAV procedūrinių veiksmų (išvadų) iki sprendimo, kuris yra tik Aplinkos apsaugos agentūros diskrecijoje, priėmimo. Pagal teisinį reglamentavimą bei apibendrintą teismų praktiką teisę vertinti tarpinius PAV procedūrinius veiksmus (išvadas) turi tik Aplinkos apsaugos agentūra.

Pasisakydamas dėl rašto apskundimo tvarkos, atsakovas nurodo, kad netinkamai nurodyta išvados apskundimo tvarka nėra pagrindas nesilaikyti PAV įstatyme reglamentuotos ataskaitos derinimo ir nagrinėjimo procedūros.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4285-541/2019, o nutartį priėmė vadovaudamasis, pirmosios instancijos teismo vertinimu, aptariamoje byloje taikytinomis teisės normomis, o ne tomis, kurias taikė kitos sudėties Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija kitoje byloje, todėl teisinio tikrumo principas nebuvo pažeistas.

Pasisakydama dėl ginčijamo rašto nesukeliamų teisinių pasekmių, Aplinkos ministerija nurodo, kad PAV įstatyme nenumatyta atsakingosios institucijos teisė ar pareiga atsisakyti priimti ataskaitą dėl to, jog pastaroji nepakoreguota pagal PAV subjektų išvadas. Juolab, kad dokumentų rengėjas gali nesutikti su teikiamomis išvadomis (kaip ir šiuo atveju), atsakingai institucijai pateikti argumentus, kodėl, dokumentų rengėjo vertimu, PAV subjekto išvada nepagrįsta. Nuostata „pateikia pagal poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadas pataisytą ir (ar) papildytą ataskaitą“, veikiau, numato galimybę dokumentų rengėjui pataisyti ataskaitą dar šiame etape pagal kompetentingų institucijų pateiktas pastabas. Akcentuoja, kad atsakingoji institucija yra būtent ta, kuri atsakinga už galutinio sprendimo (PAV sprendimo) priėmimą, visų planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese surinktų dokumentų (įskaitant PAV subjektų išvadas), pastabų, pasiūlymų išsamų įvertinimą. Todėl nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad nuo 2017 m. įvyko esminiai pokyčiai šiuo klausimu (kad tarpiniai sprendimai nebelaikytini tarpiniais, ar kad pastarieji pripažintini teisines pasekmes sukeliančiais).

Pažymi, kad teismas bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje gali spręsti dėl bylos nutraukimo, juolab, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio įstatymo 103 ir 105 straipsniuose nurodytos aplinkybės gali ir apeliacinės instancijos teismas (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Atsižvelgiant į tai, manytina, kad pareiškėjo argumentai dėl ne laiku priimto sprendimo nutraukti bylą ir dėl to, tariamai, pažeistos teisės kreiptis į teismus yra nepagrįsti.

Dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų trečiasis asmuo pažymėjo, kad ABTĮ nenumatytas reikalavimas visus argumentus, kuriais atsikertama į pateiktą skundą, išdėstyti atsiliepime, nenumatytas draudimas atsikirtimus pildyti, tikslinti viso proceso metu, o galutiniai tiek skundo reikalavimai, tiek atsikirtimai į jį teikiami baigiamųjų kalbų metu. Dėl to manytina, kad atsakovas nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, argumentus dėl ginčijamo rašto teisinių pasekmių pareiškėjui nesukeliančio pobūdžio teikęs teismo posėdžio metu, o ne atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš ginčijamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas administracinę bylą nutraukė remdamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, t. y. dėl to, kad ginčijamas raštas yra tik tarpinis dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl jis negali būti administracinės bylos dalyku.

ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas bylą nutraukia, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė minėtąją ABTĮ nuostatą, nepadarant procesinės teisės pažeidimų.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Pažymėtina, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Pamariukas“, planuodamas vykdyti ūkinę veiklą – durpių gavybą Aukštumalos durpių telkinio dalyje esančiame žemės sklype, kreipėsi į atsakovą kaip į poveikio aplinkai vertinimo subjektą dėl išvados dėl Ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo pateikimo. Tarnyba 2018 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. (4)-V3-1688(7.21) nepritarė Ataskaitoje nagrinėtai planuojamai ūkinei veiklai. Pareiškėjas, nesutikęs su Tarnybos priimtu raštu jį apskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijai, kuri 2019 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pasinaudojęs Komisijos sprendimo apskundimo teise, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2019 m. spalio 10 d. sprendimu, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundą patenkino, panaikino skundžiamą raštą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. lapkričio 30 d. prašymą dėl Šilutės rajono Aukštumalos durpių telkinio dalies naudojimo ataskaitos derinimo.

Vykdydama teismo įpareigojimą, Tarnyba 2019 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (4)-V3-1450(7.21) nusprendė nederinti poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos, t. y. nepritarė Ataskaitoje nagrinėtai planuojamai ūkinei veiklai.

Pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas yra planuojamos ūkinės veiklos galimo poveikio aplinkai nustatymo, apibūdinimo ir išvadų teikimo procesas, kuris apima:

1) poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjo atliekamą planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą, poveikio aplinkai vertinimo programos (toliau – programa) ir poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos (toliau – ataskaita) parengimą pagal teisės aktų reikalavimus;

2) poveikio aplinkai vertinimo subjektų atliekamą poveikio aplinkai vertinimo dokumentų ir suinteresuotos visuomenės pasiūlymų įvertinimo, taip pat suinteresuotos visuomenės pasiūlymų nagrinėjimą ir išvadų dėl programos ir ataskaitos bei planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai parengimą;

3) visuomenės informavimą, suinteresuotos visuomenės dalyvavimą poveikio aplinkai vertinimo procese, kaip nustatyta teisės aktuose, kai atliekamas tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimas, – ir konsultacijas su kitomis valstybėmis;

4) atsakingosios institucijos atliekamą poveikio aplinkai vertinimo dokumentų nagrinėjimą ir įvertinimą, suinteresuotos visuomenės pasiūlymų įvertinimo, suinteresuotos visuomenės pasiūlymų nagrinėjimą, poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjo ir (ar) planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus (užsakovo) pateiktos papildomos informacijos, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka tokia informacija pateikiama, nagrinėjimą ir įvertinimą, atsižvelgiant į poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadas dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai, į tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo, jeigu toks atliktas, rezultatus;

5) atsakingosios institucijos sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai priėmimą ir jo viešinimą.

PAV įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad planuojamos ūkinės veiklos, kuri dėl savo pobūdžio, masto ar numatomos vietos ypatumų gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, poveikio aplinkai vertinimas atliekamas, kai planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimas gali daryti poveikį Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoms ir kai saugomų teritorijų institucija, nurodyta Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, aplinkos ministro nustatyta tvarka nustato, kad šis poveikis gali būti reikšmingas.

Minėto įstatymo 5 straipsnyje numatyta, kad atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo ir poveikio aplinkai vertinimo procesų dalyviai inter alia (be kita ko) yra planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo subjektai: atsakingoji institucija – Vyriausybės įgaliota institucija; poveikio aplinkai vertinimo subjektai: savivaldybės, kurios teritorijoje planuojama ūkinė veikla, vykdomoji institucija, sveikatos apsaugos ministro įgaliotos institucijos, vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos, atsakingos už gaisrinę ir civilinę saugą, kultūros ministro įgaliotos institucijos, atsakingos už kultūros vertybių apsaugą, o tais atvejais, kai poveikio aplinkai vertinimas atliekamas pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, – aplinkos ministro įgaliotos saugomų teritorijų institucijos, <…>.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 377 patvirtintų Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos nuostatų 10.2.7. punkte numatyta, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos pagal kompetenciją nagrinėja veiklos projektus Saugomose teritorijose, strateginio ir teritorijų planavimo dokumentus, techninius projektus bei jų įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natura 2000“ teritorijoms vertinimo dokumentus ir teikia išvadas dėl minėtuose dokumentuose planuojamos ūkinės veiklos galimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumo.

PAV įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad poveikio aplinkai vertinimo subjektai išnagrinėja ir įvertina ataskaitą ir per 20 darbo dienų nuo jų gavimo dienos pateikia poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjui savo motyvuotas išvadas dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai. Motyvuotose išvadose poveikio aplinkai vertinimo subjektai turi nurodyti: teisės aktų reikalavimais pagrįstus motyvus dėl (ne) pritarimo planuojamai ūkinei veiklai; kokiai konkrečiai alternatyvai (ne) pritaria, jeigu ataskaitoje buvo nagrinėtos alternatyvos; sąlygas, kurios turi būti įgyvendintos iki veiklos vykdymo pradžios, jeigu tokias sąlygas galima nustatyti pagal teisės aktų reikalavimus ir pateikti pagrįstą nuomonę dėl vertinimo metodų, rezultatų, ataskaitos kokybės ir numatomų priemonių numatomam reikšmingam neigiamam poveikiui aplinkai sumažinti ir/ar jį kompensuoti.

Pagal PAV įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, galutinį sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai per 25 darbo dienas nuo ataskaitos gavimo dienos, išnagrinėjusi suinteresuotos visuomenės pasiūlymų įvertinimą, raštu gautus suinteresuotos visuomenės pasiūlymus, išnagrinėjusi ir įvertinusi ataskaitą ir remdamasi poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadomis dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai, priima atsakingoji institucija.

PAV įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad jeigu nustatoma, kad planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimas sukels reikšmingų neigiamų padarinių Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoms ir nėra alternatyvių planuojamos ūkinės veiklos sprendinių, atsakingoji institucija priima sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai, išskyrus sprendimą, nurodytą šio straipsnio 11 dalyje, tik tais atvejais, kai ji privalo būti įgyvendinama dėl įpareigojančių svarbesnio visuomenės intereso priežasčių, tarp jų socialinio ar ekonominio pobūdžio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m.).

Pažymėtina, kad tokios pačios pozicijos yra laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose teisėjų kolegija sprendė klausimus, tiesiogiai susijusius su planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procesu (žr., pvz., 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1193/2012, 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-857/2014)

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (4)-V3-1450(7.21) pateikta išvada negali būti vertinama kaip administracinis aktas, darantis įtaką konkrečioms pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Ši išvada laikytina tarpiniu procedūriniu dokumentu, kurios teisėtumas bus įvertintas atsakingajai institucijai nagrinėjant Ataskaitą.

Nesutiktina su pareiškėjo atskirojo skundo teiginiais, kad skundžiamas raštas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, kadangi atsakingoji institucija, remdamasi poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadomis dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai, gali pateikti pareiškėjui motyvuotus reikalavimus ataskaitą pataisyti ar papildyti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodomos tokio reikalavimo pasekmės yra tik procedūrinio pobūdžio (pateikti papildomus dokumentus, pataisyti ataskaitą), bet ne materialinio pobūdžio.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pariškėjas, nesutikdamas su tokio pobūdžio tarpiniu sprendimu (tarnybos išvada), šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį atsakingos institucijos priimtą sprendimą dėl PAV ataskaitos. Būtent nagrinėdamas tokį ginčą, administracinis teismas gali įvertinti ir tarpinį sprendimą, t. y. Tarnybos 2019 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. (4)-V3-1450(7.21), jo teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat reikšmę ir poveikį galutinio atsakingos institucijos sprendimo dėl PAV ataskaitos teisėtumui ir pagrįstumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-857/2014, 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2014).

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirminis atsakovo sprendimas nepritarti pareiškėjo planuojamos vykdyti ūkinės veiklos – durpių gavybos Aukštumalos durpių telkinio dalyje esančiame žemės sklype, poveikio vertinimo aplinkai ataskaitai jau buvo įvertintas Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-4285-541/2019, todėl nesuprantama, kodėl atsakovo sprendimas, priimtas vykdant teismo įpareigojimą pakartotinai įvertinti poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, šiuo metu nagrinėjamoje byloje traktuojamas kaip nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, o byla dėl Tarnybos 2019 m. gruodžio 10 d. rašto panaikinimo nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Atkreiptinas dėmesys, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-4285-541/2019 teisėtumas nebuvo tikrinamas apeliacinės instancijos teisme, todėl negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, privalėjo atsižvelgti į teismo sprendimą anksčiau nagrinėtoje administracinėje byloje.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes klausimui išspręsti, teisingai pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pareiškėjo atskirojo skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pamariukas“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Audrius Bakaveckas

Skirgailė Žalimienė