2016-12-07 Nr. AB-22978-3-61-3-06076-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-909-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06076-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir kompensacijų priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas I. L. 2015 m. gruodžio 29 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo „Dėl I. L. atleidimo iš einamų pareigų“ Nr. AP-403 1 punktą; 2) pripažinti, kad skunde paminėti atsakovo veiksmai, susiję su pareiškėjo atleidimu, buvo neteisėti ir tyčiniai; 3) įvertinti, ar tinkamai buvo nustatytos Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybių, kurių kodai yra 43-4T (nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d.) ir 57-6T (nuo 2015 m. gruodžio 1 d.), kategorijos. Jei reikia – padaryti atitinkamus pakeitimus ir priteisti visą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl skirtumo tarp teismo sprendimu padidintos ir faktinės kategorijų už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d.; 4) pripažinti, kad nuo 2015 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas eina Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, pareigybės lygis A, kategorija 11 (arba tokia, kokią teismas nustatys pagal 3 punktą), pareigas ir priteisti darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 5) atleisti I. L. iš Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, pareigybės lygis A, kategorija 11 (arba tokia, kokią teismas nustatys pagal 3 punktą), pareigų nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos ir priteisti darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 6) priteisti iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. vasario 17 d. (minimalus pareiškėjo planuotas darbo Aplinkos apsaugos agentūroje laikotarpis, kuris buvo nutrauktas dėl Agentūros neteisėtų ir tyčinių veiksmų); 7) priteisti I. L. išeitinę išmoką; 8) priteisti iš atsakovo teismo išlaidų atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 6 d. nutartimi pareiškėjo skundo antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus bei penktojo reikalavimo dalį atsisakė priimti. Likusi skundo dalis buvo priimta.

Atsakovas atsiliepime prašė I. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas 2016 m. kovo 8 d. pateikė teismui patikslintą skundą, prašydamas: 1) panaikinti Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403 „Dėl I. L. atleidimo iš einamų pareigų“ 1 punktą; 2) panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. AV-317 3.3 punktą; 3) priteisti pareiškėjui darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 4) iš atsakovo priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. vasario 17 d.; 5) priteisti pareiškėjui išeitinę išmoką; 6) priteisti iš Agentūros patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

2016 m. kovo 21 d. prašyme I. L. nurodė, kad nors reikalavimas dėl Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. AV-317 jo pradiniame skunde nebuvo suformuluotas, tačiau šis aktas yra neatsiejamai susijęs su pareiškėjo atleidimu iš Agentūros vyriausiojo specialisto pareigų. I. L. nuomone, nepriklausomai nuo to, ar minėtas reikalavimas bus priimtas, ar ne, su Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. AV-317 susijusios aplinkybės ir šio įsakymo teisėtumas bei pagrįstumas privalės būti nagrinėjami, kadangi priešingu atveju nebus įmanomas išsamus, visapusiškas ir objektyvus pareiškėjo atleidimo iš pareigų nagrinėjimas. Atsižvelgęs į tai, I. L. prašė atnaujinti terminą skundo daliai dėl Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. AV-317 paduoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi netenkino I. L. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti jo patikslinto skundo dalį, kurioje buvo prašoma panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. AV-317 3.3 punktą.

Atsakovas Agentūra prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti.

Pareiškėjas 2016 m. balandžio 4 d. raštu reikalavimo dėl išeitinės išmokos išmokėjimo atsisakė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 25 d. sprendimu I. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 19 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 29 d. nutarties atmetė, o apeliacinį skundą patenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 14 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis pateikė teismui patikslintą skundą, prašydamas: 1) panaikinti Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403 „Dėl I. L. atleidimo iš einamų pareigų“ 1 punktą; 2) panaikinti Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. AV-34; 3) išnagrinėti jo 2016 m. vasario 8 d. prašymą skirti baudą dėl nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis ir priimti atitinkamus sprendimus; 4) įpareigoti atsakovą priimti jį į Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, lygis A, kategorija 11, pareigas (pareigybės kodas 57-6T) ir atitinkamose informacinėse sistemose pažymėti, kad šias pareigas eina nuo 2015 m. gruodžio 1 d. arba, teismui pripažinus, jog pareigybės panaikinimas nebuvo realus, įpareigoti atsakovą gražinti jį į prieš tai eitas pareigas; 5) priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo dėl reikalavimo panaikinti Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. AV-34 padavimo teismui terminą. Nurodė, kad apie šį įsakymą pirmą kartą sužinojo atsakovui jį pateikus teismui 2016 m. balandžio 4 d. Pažymėjo, kad dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo administracinėje byloje Nr. eI-5322-811/2016 padarytų įvairaus pobūdžio grubių pažeidimų susidarė sudėtinga padėtis ir nurodyto reikalavimo pirmosios instancijos teismui nebuvo galima pateikti.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti jo 2016 m. rugsėjo 14 d. patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. AV-34. Likusi patikslinto skundo dalis buvo priimta nagrinėti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. AV-34 buvo panaikinta Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 10 kategorijos pareigybė (pareigybės kodas 57-6T) ir įsteigta Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 9 kategorijos pareigybė (pareigybės kodas 57-12T). Šis įsakymas yra susijęs su Agentūros struktūriniais pertvarkymais. Agentūra direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. AV-34 elektroninėmis ryšio priemonėmis teismui pateikė 2016 m. balandžio 4 d., todėl tikėtina, kad pareiškėjas apie šį aktą sužinojo 2016 m. balandžio 4 d. Tą jis patvirtino ir patikslintame skunde. Įvertinęs šias aplinkybes bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, teismas padarė išvadą, kad skundas dėl Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. AV-34 Vilniaus apygardos administraciniam teismui galėjo būti paduotas iki 2016 m. gegužės 5 d. imtinai, tačiau I. L. į teismą dėl minėto įsakymo panaikinimo kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 14 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas termino paduoti skundą dėl Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. AV-34 praleidimą sieja su Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-5322-811/2016 padarytais įvairaus pobūdžio pažeidimais, kuriuos, anot I. L., neskundžiama nutartimi konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 5 d. teismo posėdyje iš esmės išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eI-5322-811/2016 ir 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo I. L. 2016 m. gegužės 2 d. padavė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2016 m. liepos 19 d. nutartimi apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. 2016 m. gegužės 2 d. apeliaciniame skunde be reikalavimo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą pareiškėjas suformulavo reikalavimą dėl Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. AV-34 ir prašė teismo atnaujinti terminą skundui dėl šio reikalavimo paduoti. I. L. apeliacinės instancijos teismui suformulavo naują reikalavimą, kurio pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eI-5322-811/2016, nenagrinėjo ir dėl jo teisėtumo nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nesprendė prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundo dėl aptariamo reikalavimo priėmimo.

Teismas pažymėjo, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog I. L. apie ginčijamą Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. AV-34 sužinojo dar iki teismo posėdžio, kurio metu administracinė byla Nr. eI-5322-811/2016 buvo išnagrinėta iš esmės, todėl turėjo galimybę pasinaudoti jam Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnyje suteikta teise tikslinti skundo reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad termino skundui praleidimą lėmė pirmosios instancijos teismo procesiniai pažeidimai administracinėje byloje Nr. eI-5322-811/2016, atmestini. Teismas padarė išvadą, kad termino skundui paduoti praleidimą lėmė paties I. L. pasirinktas savo galimai pažeistų teisių gynimo būdas – skundo reikalavimą dėl Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. AV-34 jis pareiškė ne pirmosios instancijos, o apeliacinės instancijos teismui, šį reikalavimą suformulavęs apeliaciniame skunde. Byloje jokių duomenų apie kitas objektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios sutrukdė pareiškėjui laiku kreiptis į teismą dėl Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. AV-34, nenustatyta, todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti prašymą atnaujinti I. L. terminą skundui dėl Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. AV-34 paduoti. Netenkinus prašymo ir neatnaujinus skundo padavimo termino, pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 14 d. patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. AV-34 buvo atsisakyta priimti.

Teismas padarė išvadą, kad kiti I. L. 2016 m. rugsėjo 14 d. patikslinto skundo reikalavimai atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus, todėl juos priėmė nagrinėti.

IV. Pareiškėjas I. L. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo atnaujinti terminą skundui dėl Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. AV-34 paduoti.

Pareiškėjas paaiškina, kad apie Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. AV-34 jis sužinojo 2016 m. balandžio 4 d., o administracinė byla Nr. eI-5322-811/2016 buvo baiga nagrinėti 2016 m. balandžio 5 d. ryte, t. y. patikslintam skundui pateikti laiko beveik visai nebuvo likę. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti ir teisę paduoti skundą turintys asmenys patys savarankiškai sprendžia, kurią to mėnesio dieną skundą paduoti. Pareiškėjo nuomone, šis terminas negali būti sutrumpintas. Dėl šios priežasties nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnyje suteikta teise tikslinti skundo reikalavimą ir todėl nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti.

I. L. pažymi, kad termino skundui paduoti praleidimą nulėmė jo 2016 m. rugsėjo 14 d. patikslintame skunde paminėti pirmosios instancijos teismo teisėjos padaryti pažeidimai bei faktas, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo. Kadangi padaryti pažeidimai sukūrė sudėtingą ir teisiniu aspektu neaiškią situaciją, I. L. prašė šias aplinkybes ir jų įtaką termino praleidimui vertinti bendrai, o ne atskirai vieną nuo kitos.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. AV-34 panaikinimo pareiškėjas kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 14 d., neatitinka byloje esančių duomenų, kurie patvirtina, kad tai buvo padaryta dar 2016 m. gegužės 2 d., t. y. nepraleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino. Faktas, kad su tuo susijęs reikalavimas buvo pateiktas apeliacinės, o ne pirmosios instancijos teismui, pareiškėjo nuomone, nurodytų aplinkybių kontekste neturėtų būti vertinamas kaip esminė aplinkybė, užkertanti kelią atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra prašo I. L. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas netiksliai interpretuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas. Vadovaujantis šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, skundas dėl Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. AV-34 Vilniaus apygardos administraciniam teismui galėjo būti paduotas iki 2016 m. gegužės 5 d. įskaitytinai, tačiau administracinėje byloje nėra įrodymų, kad laiku paduoti skundą teismui I. L. sutrukdė objektyvios ir svarbios aplinkybės. Agentūros nuomone, pareiškėjas subjektyviai vertina faktines aplinkybes ir netiksliai interpretuoja teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarties dalies, kurioje buvo atsisakyta priimti I. L. patikslinto skundo dalį, nustačius, kad yra praleistas skundo dalies dėl šio reikalavimo padavimo terminas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Nustatyta, kad prašomas panaikinti atsakovo įsakymas Nr. AP-34 buvo priimtas 2016 m. sausio 21 d. Ginčo dėl to, kad I. L. su juo susipažino 2016 m. balandžio 4 d., nėra. Taigi, skundas teismui dėl šio akto panaikinimo pirmosios instancijos teismui turėjo būti pateiktas iki 2016 m. gegužės 4 d. įskaitytinai. Tai reiškia, kad reikalavimą dėl Agentūros 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. AP-34 panaikinimo pirmosios instancijos teismui pareikšdamas 2016 m. rugsėjo 14 d., I. L. buvo praleidęs skundo dalies dėl šio reikalavimo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje AS492-605/2012, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-564/2013). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamos efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais ir operatyviai ginčyti su teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Termino skundui dėl Agentūros 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. AV-34 panaikinimo paduoti praleidimą pareiškėjas argumentuoja Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-5322-811/2016 padarytais pažeidimais, tačiau konkrečiai jų neįvardija ir nepaaiškina, kaip jie sutrukdė laiku paduoti skundą teismui. Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai nesudaro pagrindo išvadai, kad termino praleidimą galėjo lemti pirmosios instancijos teismo procesiniai pažeidimai, padaryti administracinėje byloje Nr. eI-5322-811/2016.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismas administracinę bylą Nr. eI-5322-811/2016 išnagrinėjo 2016 m. balandžio 5 d. vykusiame teismo posėdyje. Šiame teismo posėdyje I. L. dalyvavo. Nors tuo metu pareiškėjui jau buvo žinoma apie Agentūros 2016 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. AV-34, tačiau administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų į tai atkreipęs teismo dėmesį ar ėmęsis kokių nors veiksmų šiam įsakymui apskųsti. Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, teismas sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjo 2016 m. balandžio 25 d. Pirmosios instancijos priimtas teismo sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija sutinka su I. L. teiginiu, kad patys asmenys sprendžia, kada jiems, nepraleidus nustatyto termino, pateikti skundą teismui, tačiau bet kuriuo atveju turi būti atsižvelgiama į protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Įvertinusi susiklosčiusias faktines aplinkybes bei vykusį apeliacinį procesą pagal I. L. skundą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad terminas Agentūros 2016 m. sausio 21 d. įsakymui Nr. AV-34 apskųsti, kol vyko apeliacinis procesas, gali būti laikomas praleistu dėl svarbios priežasties, nes apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti galutinį sprendimą, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, ir, esant bylai apeliacinės instancijos teisme, teikti patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui su reikalavimais, kurie neatsiejami nuo apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamo individualaus ginčo dėl tų pačių teisių gynimo, nėra prasmės. Laikytina, kad pareiškėjas, pareikšdamas papildomus reikalavimus apeliacinės instancijos teismui, sąžiningai klydo, manydamas, kad skundas gali būti paduodamas ne tik pirmosios instancijos, bet ir apeliacinės instancijos teismui. Šios aplinkybės I. L. neabejotinai turėjo paaiškėti susipažinus su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartimi, tačiau patikslintas skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas tik 2016 m. rugsėjo 14 d. Aplinkybių, sutrukdžiusių pareiškėjui nuo susipažinimo su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartimi ne vėliau kaip per 30 dienų pateikti patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui, I. L. nenurodė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad I. L. nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos objektyviomis nuo jo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė praleisto termino atnaujinimo klausimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo papildomai ginčijamu administraciniu aktu – įsakymu dėl struktūrinių pertvarkymų – nebuvo tiesiogiai sprendžiama dėl individualių pareiškėjo teisių, todėl jis apskritai neturėtų būti ginčijamas reiškiant savarankišką reikalavimą byloje. Remiantis nuoseklia tokiu klausimu suformuota teismų praktika, sprendžiant dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo, minėtas įsakymas dėl institucijos struktūrinių pertvarkymų nagrinėtinas tik kaip viena iš skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, patvirtinančių / ar paneigiančių pareiškėjo reikalavimų dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos pagrįstumą, taigi, nepriklausomai nuo to, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė nagrinėti kaip savarankiško reikalavimo prašymo panaikinti atsakovo 2016 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. AV-34, įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas, tiek kiek tai susiję su pareiškėjo individualių pažeistų teisių gynimu, turės būti įvertintas sprendžiant bylą iš esmės. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundus, turi tinkamai identifikuoti reiškiamus reikalavimus, kuriais yra siekiama asmens pažeistų teisių apgynimo įstatymuose numatytais būdais, nepaisant to, kad jie gali būti pareikšti su formalaus pobūdžio trūkumais, ir atskirti juos nuo prašymų, kurie sietini su reiškiamų reikalavimų pagrindais – t. y. byloje įrodinėtomis aplinkybėmis, nepaisant to, kad jie nurodomi skundo reikalavimų dalyje, bei nesiimti spręsti tokių prašymo priėmimo nagrinėti kaip savarankiškų skundo reikalavimų klausimo. Tai nepagrįstai užtęsia bylų nagrinėjimo terminus ir neatitinka proceso normų taikymo standartų, kurių reikalauja bylų nagrinėjimo teismuose operatyvumo principas (Teismų įstatymo 5 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. L. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė