2017-03-29 Nr. AB-7104-3-64-3-02022-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-530-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02022-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 11–13), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 7 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad Šiaulių TI buvo kalinamas perpildytose kamerose, gyvenimo sąlygos neatitiko standartų ir higienos normų, nes kamerose buvo šalta, drėgna. Pareiškėjo teigimu, rūkantys asmenys kamerose laikomi kartu su nerūkančiais, taip pat neužtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai kenkia regėjimui. Be to, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (t. y. buvo šalta, purvina), atliekant kratas, jis buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis susirgo emocine depresija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 52–58) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamųjų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus nėra galimybės. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d.

įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144 p.). Pagal šios instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Be to, jis pats nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, o skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, jog būtų buvusios pažeistos jo teisės nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant jokių pareiškėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/ nerūkančiųjų patalpose.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu (b. l. 64–71) pareiškėjo A. G. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš Šiaulių TI 2015 m. liepos 24 d. pažymos Nr. 60/09-24570 matyti, kad pareiškėjui kameroje Nr. 100 2015 m. vasario 26 d. – 2015 m. kovo 9 d. teko nuo 4,02 m2 iki 20,14 m2, kameroje Nr. 40 2015 m. kovo 10 d. – 2015 m. gegužės 5 d. teko nuo 3,25 m2 iki 5,73 m2, kameroje Nr. 29 2015 m. gegužės 7 d.– 2015 m. gegužės 12 d. teko nuo 3,58 iki 7,16 m2. Teismas, detaliai įvertinęs kiekvieną dieną aukščiau nurodytose kamerose vienam asmeniui tekusio ploto dydį, konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių TI iš viso 7 dienas nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo natūralaus apšvietimo, teismas nurodė, kad Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. liepos 24 d. pažymoje Nr. 62/08-751 pažymėta, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 39 punkte nustatyta, kad tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tuo metu gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo metu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. 40 punkte numatyta, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su tinkamu kalinimo patalpos vėdinimu ir apšvietimu, pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Paprastai šis aspektas vertinamas kitų kalinimo sąlygų kontekste. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. kovo 13 d. patikrinimo aktas Nr. EP-84, tačiau duomenų, susijusių su HN 76:2010 VI skyriaus pažeidimais dėl apšvietos, temperatūros, santykinio drėgmės lygio kamerose Nr. 100, Nr. 40, Nr. 29, neturima.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad atvykstant ir išvykstant etapu iš Šiaulių TI asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t.t.), asmuo, esant žemai oro temperatūrai, yra verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 nurodoma, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė) – pažeidžiamas HN 76:2010 X skyriaus 54 punkto reikalavimas. Tiriant skunde nurodytą faktą dėl laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančių vonelių daiktams sudėti valymo ir dezinfekcijos, nepateikė pagrindinio valymo registro dokumentų – pažeidžiamas HN 76:2010 X skyriaus 59 punkto reikalavimas. Konstatuotina, jog Šiaulių TI, pažeisdamas Higienos normos HN 76:2010 54, 59 punktus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Iš Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketos, kurią užpildė pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 14 d., matyti, jog pareiškėjas sutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Iš pareiškėjo sveikatos istorijoje esančio 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirminės gydytojų apžiūros lapo matyti, kad prie pareiškėjo žalingų įpročių priskiriamas rūkymas. Pažymėtina, kad neturima įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikymo sąlygos sukėlė emocinę depresiją, neužtikrinamas natūralus apšvietimas kenkė regėjimui. Teismas, susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 3A/2014/3350 įrašais, padarė išvadą, kad asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl regėjimo sutrikimų. Įvertinus ginčui aktualiu laikotarpiu sveikatos istorijos įrašus matyti, kad pareiškėjui 2015 m. vasario 27 d. buvo diagnozuota neorganinė nemiga (F51.0), pareiškėjas skundėsi tuo, kad blogai miega, gydytojo pastebėjimuose nurodoma, kad „yra dirglus, nuotaika svyruojanti“, skirtas gydymas. 2015 m. kovo 2 d. nurodyta, kad pareiškėjas skundėsi, jog vaistai nepadėjo; gydytojo pastebėjimuose nurodoma, kad asmuo yra ramus, nuoseklaus mąstymo, prašo skirti „rimtesnių vaitų“, nes kiti kameroje juos gauna; diagnozuotas nepatikslintas asmenybės sutrikimas (F60.9). Teismo vertinimu, iš turimų duomenų negalima konstatuoti, kad pareiškėjui būtų buvusi diagnozuota depresija, taip pat iš sveikatos istorijos įrašų nematyti, kad minėtos diagnozės tiesiogiai susijusios su Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvusiomis higienos sąlygomis. Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands).

Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas konstatavo, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose ir HN 76:2010 54, 59 punktų pažeidimų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (7 dienos), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose bei neturtinei žalai, atsiradusiai dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 54, 59 punktų pažeidimo, priteistina 100 Eur suma.

III. Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu (b. l. 76–78) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visa apimtimi.

Pareiškėjo manymu, jam kalinimo Šiaulių TI metu teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta teisės aktuose. Kameros plotą dar labiau mažino jose esantys baldai ir sanitarinis mazgas. Be to, kamerose nuo lubų byra kalkės, langai supuvę, kas savaitę nėra išduodami higienos reikmenys, taip pat pareiškėjo netenkina medicininė priežiūra (stomatologas neskiria vaistų nuo skausmo, vizito reikia laukti labai ilgai).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 99–101) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo manymu, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia individualiu bylos faktinių aplinkybių interpretavimu, tačiau naujų argumentų nepateikia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui A. G. už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. gegužės 12 d. (t. y. 76 paras, b. l. 36–37) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Iš pareiškėjo teismui pateikto skundo turinio nustatyta, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš šių kalinimo Šiaulių TI sąlygų: 1) jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas kameros plotas; 2) kamerose buvo šalta ir drėgna; 3) apšvietimas neatitiko reikalavimų; 4) jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis; 5) asmens bei daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (t. y. patalpoje, kurioje buvo šalta ir purvina), daiktai dedami į purvinas dėžes.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 7 dienas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą, taip pat kad laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios, 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Prieš pasisakydama dėl apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujasi ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija pritaria Šiaulių apygardos administracinio teismo išvadoms, kad pažeidimų dėl pareiškėjo laikymo patalpose, kurios neatitinka higienos normų reikalavimų (kamerose drėgna, šalta, netinkamas apšvietimas), byloje nenustatyta, tačiau nustatytas pažeidimas, susijęs su laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančiomis nešvariomis vonelėmis daiktams sudėti (Higienos normos HN 76:2010 X skyriaus 54 punkto reikalavimo pažeidimas). Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad atsakovas nepateikė duomenų, kokiomis dienomis buvo atliekamos pareiškėjo kratos, todėl šis pažeidimas, atsižvelgiant į byloje turimą Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo aktą Nr. EP-84 (b. l. 47–51), vertinamas pareiškėjo naudai. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo dalimi, kurioje nekonstatuota pažeidimų, susijusių su pareiškėjo laikymu kartu su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgdama į nurodytą EŽTT ir LVAT praktiką, kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų, tačiau, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu jam tekusio kameros ploto apskaičiavimu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje šiuo aspektu surinktus duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. gegužės 12 d. buvo laikomas kamerose Nr. 100, Nr. 40 ir Nr. 29 – iš viso 76 paras (b. l. 36–37). Visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui 5 paras (t. y. 2015 m. balandžio 14 d. nuo 19 val. 30 min. iki 7.30 val., 2015 m. balandžio 15 d. nuo 7.30 val. iki 19.30 val., 2015 m. gegužės 7 d. nuo 19.30 val. iki 7.30 val., 2015 m. gegužės 8, 9 ir 10 d., 2015 m. gegužės 11 d. nuo 7.30 val. iki 19.30 val.) teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta teisės aktuose. Pažymėtina, kad 2015 m. balandžio 14 d. ir 2015 m. balandžio 15 d. pareiškėjui teko 0,35 kv. m mažesnis kameros plotas, o nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. gegužės 11 d. – vos 0,02 kv. m mažesnis kameros plotas. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, visą likusį laiką, t. y. 71 parą, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, atitinkančioje nustatytus ploto reikalavimus. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,72 kv. m iki 7,16 kv. m kameros ploto. Taigi, pareiškėjas teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis Šiaulių TI praleido ne 7, o 5 paras, t. y. dvejomis paromis mažiau nei konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Nors nagrinėjamam ginčui aktualiu metu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti jokie higienos normų patikrinimai, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pažeidimų, susijusių su drėgme bei netinkamu kamerų apšvietimu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad 2015 m. liepos 24 d. pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 42–45) atsakovas pažymėjo, jog Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliaciją ir taip padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą.

Be to, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcija, todėl veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi su tuo susiję reikalavimai (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2567-662/2016 ir kt.).

Dėl šaltų kamerų, atsakovas paaiškino, kad šaltuoju metų laiku Šiaulių TI kameros šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, todėl pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja (b. l. 42–45).

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad praktikoje teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamu atveju, Šiaulių apygardos administracinis teismas pareiškėjui už kalinimą Šiaulių TI kamerose, kuriose jam, teismo vertinimu, 7 paras teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta teisės aktuose, o kratos atlikimo patalpos neatitiko Higienos normos HN 76:2010 X skyriaus 54 punkto reikalavimų, priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nepaisant to, kad šiame procesiniame sprendime apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimus, Šiaulių TI praleido ne 7, o 5 paras, taip pat, kad pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidė tik tai, kad kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės buvo nešvarios, teisėjų kolegija nemažina pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos sumos. Pagrįsdama šį savo sprendimą, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą dar kiek mažino kamerose įrengtas sanitarinis mazgas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Todėl, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi jam pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydį, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas ir adekvatus pareiškėjo patirtiems nepatogumams atlyginti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios leistų teismui daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio neturtinė žala. Be to, byloje nepateikta ir jokių duomenų, kad būtent dėl minėtų kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl apelianto argumentų, kad kamerose nuo lubų byrėjo kalkės, langai buvo supuvę, o kas savaitę jam nebuvo išduodami higienos reikmenys (popierius, muilas ir kt.), taip pat dėl to, kad pareiškėjo netenkina medicininė priežiūra (stomatologas neskiria vaistų nuo skausmo, vizito reikia laukti labai ilgai), apeliacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako, kadangi šiais aspektais pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nesiskundė.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą (atsižvelgiant į šiame procesiniame sprendime išdėstytus argumentus) palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė