2021-11-03 Nr. AB-23156-3-61-3-02431-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-667-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02431-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 53.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 12PR-144 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas praleido terminą Sprendimui apskųsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 8 punkto pagrindu.

Iš pareiškėjo asmens bylos teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka (žr. pažymos dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo 9 punktą „taikoma procedūra“). Pareiškėjui ginčijamame Sprendime buvo išaiškinta (jis tai patvirtino savo parašu), jog jeigu jis nesutinka su šiuo sprendimu, jis gali kreiptis su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą per 7 dienas nuo Sprendimo įteikimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl Sprendimo paduoti. Pareiškėjas skundą teismui turėjo paduoti per 7 dienos nuo Sprendimo įteikimo (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 138 straipsnio 2 dalis), taigi, paskutinė diena skundui pateikti buvo 2021 m. liepos 16 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2021 m. liepos 23 d., praleidęs Įstatymo 138 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą Sprendimo apskundimo terminą.

III. Pareiškėjas P. S. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir nustatyti terminą pareiškėjo skundo trūkumams pašalinti arba palikti pareiškėjo skundą nenagrinėtą.

Pareiškėjas nurodo, kad sprendimo priėmimo ir prieglobsčio prašytojo supažindinimo su Sprendimu duomenys teismui buvo atskleisti ir žinomi nuo pareiškėjo pradinio skundo pateikimo momento. Turėdamas visą informaciją, kuri reikalinga skundo priėmimo klausimui išspręsti, teismas skundą priėmė nagrinėti. Tokiu būdu savo veiksmais teismas prisidėjo prie padarinių, kurie kyla pareiškėjui iš karto neatsisakius priimti skundo, t. y. bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Jei teismas iš karto būtų buvęs atidus ir laiku būtų įvertinęs teismui pateiktus dokumentus, skundas nebūtų buvęs priimtas ir pareiškėjas galėtų prašyti atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą ir turėti galimybę, kad byla bus išnagrinėta. Atsižvelgiant į tai, kad procesinę situaciją byloje lėmė visų proceso dalyvių elgesys (ir atsakovo, ir pareiškėjo ir teismo), pareiškėjui turėtų būti sudaroma galimybė patikslinti skundą prašant atnaujinti terminą skundui paduoti, nes tai atitiktų teisingo, konstruktyvaus bylos nagrinėjimo principus.

Pareiškėjas pažymi, jog atsisakymas priimti skundą neužkerta kelio iš naujo teismui pateikti skundą išnykus ar pašalinus kliūtis, dėl kurių skundas nebuvo priimtas (ABTĮ 33 str. 4 d.). Susiklosčiusioje situacijoje teismas savo sprendimais faktiškai neturėtų pabloginti pareiškėjo padėties labiau, nei ji būtų buvusi atsisakius priimti skundą. Pareiškėjui, prieglobsčio prašytojui, turėjo būti suteikta galimybė pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo jau pradėtoje byloje. Bylos nutraukimas nėra teisingas tokioje stadijoje, kuri buvo pasiekta esant akivaizdžiai teismo valiai. Todėl bylos nutraukimas, atimantis iš pareiškėjo bet kokią galimybę peržiūrėti Sprendimą iš esmės, šiuo atveju reiškia nesąžiningą procesinį elgesį pareiškėjo atžvilgiu.

Pareiškėjo vertinimu, tai, kad skunde nebuvo pateiktas prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti, yra pašalinama aplinkybė, ji neturėtų sukelti pareiškėjui tokių pasekmių, kokias gali sukelti bylos nutraukimas. Susiklosčiusioje išskirtinėje situacijoje, kai dėl Lietuvą užklupusios nelegalių migrantų krizės vyko visuotinė sumaištis, kelis kartus išaugo institucijų ir teismų darbo krūviai, skubos tvarka buvo keičiami įstatymai, dėl nepaprasto migrantų skaičiaus skubiai buvo būtini nauji darbuotojai krizei suvaldyti, logiška ir pateisinama, kad dėl formalių reikalavimų ar taikymo spragų neturėtų nukentėti pareiškėjas. Tokiomis išskirtinėmis, ekstraordinariomis aplinkybėmis, kaip yra šioje byloje, teismas turėtų ne nutraukti į bylą, o skirti terminą trūkumams pašalinti arba palikti skundą nenagrinėtu, nes tokiu būdu pareiškėjui nebūtų užkertamas kelias iš naujo pateikti skundą prašant atnaujinti terminą. Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad prašymas dėl termino skundui pateikti atnaujinimo turėjo būti sudėtinė skundo dalis, t. y. jo turinys, teismas turėjo pasiūlyti pareiškėjui pašalinti skundo trūkumą pateikiant prašymą dėl termino atnaujinimo.

Pareiškėjas mano, kad egzistuoja pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą dėl Įstatymu nustatytų terminų konstitucingumo. Termino skundui pateikti prieglobsčio bylose sutrumpinimas iki 7 dienų iš esmės neatitinka teisinės valstybės principo. Nustatytas terminas yra nepaprastai trumpas, nustatytas iš esmės diskriminuojančiai, t. y. sudarant sudėtingesnes sąlygas ir nustatant neprotingai trumpus viešojo administravimo subjektų sprendimų apskundimo terminus būtent dėl to, kad asmuo yra užsienietis, migrantas, prieglobsčio prašytojas, kurio prašymas buvo nagrinėtas išimtine – skubos tvarka. Turėtų būti sudaromos lygiavertės sąlygos visiems užsieniečiams apskųsti sprendimus ir nustatomi vienodi skundų pateikimo terminai, neišskiriantys asmenų dėl jų statuso, pilietybės ar prašymo išnagrinėjimo būdo. Nustatytuoju reguliavimu siekiama ne pozityvių, teisingų ar teigiamų pokyčių, o iš esmės sudaryti apsunkintas sąlygas užsieniečiams skųsti sprendimus. Migracijos departamentas kitais atvejais priimdamas sprendimus skubos tvarka, nustatydavo 14 dienų terminą skundams dėl jo sprendimų pateikti, t. y. užtikrindavo užsieniečiams vienodas galimybes skųsti jiems nepalankius sprendimus. Galiojant aktualiai Įstatymo redakcijai skubos tvarka priimtiems sprendimams apskųsti kitose bylose buvo nustatytas 14 dienų apskundimo terminas. Tokiu būdu Migracijos departamentas iš esmės suformavo teisėtą prieglobsčio prašytojų lūkestį, kad procedūros bus analogiškos susiformavusiai praktikai.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto skundo padavimo termino, vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Nors pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas, patekęs į migrantų krizės įkarštį ir sumaištį, tai savaime nereiškia, kad jis laikytinas pažeidžiamu asmeniu ir kad pareiškėjo skundas turėjo būti besąlygiškai priimamas nagrinėti, nors jį teikiant buvo nesilaikyta imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Vien tai, jog byloje yra išdėstytos šalių pozicijos, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti klausimo dėl termino skundui pateikti praleidimo vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 8 punktu. Atsakovas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti, kadangi pareiškėjas skunde nenurodė, jog buvo praleistas terminas skundui paduoti, ir neprašė šio termino atnaujinti, o teismas nenustatė, jog skundas neatitinka ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, kuomet nutartimi turi būti nustatomas terminas trūkumams pašalinti.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo ar jo atstovo nesutikimas su Įstatymo reikalavimais nesudaro teisinio pagrindo šių reikalavimų nesilaikyti. 7 dienų apskundimo terminas nustatytas remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 46 straipsnio 7 dalies a punkte nustatytu minimaliu terminu ir yra pakankamas bei atitinka kitose Europos Sąjungos valstybėse nustatytus terminus. Jeigu pareiškėjo atstovas advokatas manė, kad jis negali suteikti pareiškėjui kvalifikuotos teisinės pagalbos per Įstatyme nustatytą terminą, t. y. tinkamai ir laiku surašyti skundo, jis privalėjo apie tai pranešti tiek pareiškėjui, tiek Migracijos departamentui, tarp kurio ir advokato buvo sudaryta preliminarioji sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo, tačiau to nepadarė. Taigi, dėl susiklosčiusių neigiamų pasekmių yra atsakingas pareiškėjo atstovas. Pareiškėjas neįvardijo teismų praktikos, kurioje būtų išaiškinta, kad skundai dėl sprendimų nesuteikti prieglobsčio, priimtų išnagrinėjus prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka, gali būti paduodami per ilgesnį negu 7 dienų terminą. Migracijos departamento vertinimu, tokios praktikos nėra ir negali būti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria teismas nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui Migracijos departamentui dėl sprendimo dėl prieglobsčio nesuteikimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisė kreiptis į administracinį teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje. Tačiau teisė kreiptis teisminės gynybos į administracinį teismą negali būtų aiškinama izoliuotai. Visų pirma ji grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis nustatyta asmens teisė į teisminę pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių gynybą ir kad šią teisę turi kiekvienas asmuo (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas), būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Oficialioje konstitucinėje justicijoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).

Teisminės gynybos principo svarba akcentuojama ir tarptautinių teismų praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina „teisę į teismą“, kurios dalis teisė kreiptis į teismą, t. y. inicijuoti teisminį procesą, sudaro tik vieną aspektą. Tačiau šis aspektas iš esmės lemia, ar suinteresuotas asmuo galės pasinaudoti kitomis garantijomis, numatytomis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. sausio 21 d. sprendimo Golder prieš Jungtinę Karalystę; 2001 m. gegužės 10 d. didžiosios teisėjų kolegijos sprendimo byloje Z. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę; 2001 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Kreuz prieš Lenkiją).

Skundžiama nutartimi teismas bylą nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 8 punkto pagrindu, nustatęs, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl Sprendimo pateikti, kadangi pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, todėl jam apskųsti nustatytas 7 dienų terminas.

ABTĮ 103 straipsnio 8 punkte nustatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) buvo priimtas praleidus nustatytus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 138 straipsnio 1 dalyje (akto redakcija, galiojusi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. liepos 23 d.) nustatyta, jog užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skundą dėl sprendimo nesuteikti prieglobsčio, priimto išnagrinėjus prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka, ir dėl sprendimo, priimto pagal šio Įstatymo 77 straipsnio 2 dalį, prieglobsčio prašytojas gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos.

Nors, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, ir pareiškėjas atskirajame skunde neginčija, skundą dėl Sprendimo pareiškėjas teismui pateikė praleidęs Įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nustatytą skundo pateikimo terminą ir nepateikė prašymo šį terminą atnaujinti, nagrinėjamu atveju susiklostė specifinė faktinė ir teisinė situacija, kai pirmosios instancijos teismas priimdamas skundą nagrinėti teisme nenustatė, kad praleistas terminas skundui pateikti, nors iš prie pareiškėjo skundo pridėto skundžiamo Sprendimo turinio teismas dar skundo priėmimo stadijoje galėjo šią aplinkybę nustatyti (Sprendime nurodyta, kad jis priimtas išnagrinėjus pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš esmės skubos tvarka, nurodytas terminas Sprendimui apskųsti – 7 dienos, nurodyta, kada pareiškėjui įteiktas Sprendimas).

Be to, iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos instancijos teismas prieš nutraukdamas bylą neišsiuntė pareiškėjui atsakovo atsiliepimo į skundą, kuriame, be kita ko, buvo iškeltas klausimas dėl termino skundui paduoti praleidimo (nors tą padaryti teismas privalėjo pagal ABTĮ 71 straipsnį), neinformavo pareiškėjo apie teismo posėdį, kurio metu teismas priėmė skundžiamą nutartį nutraukti bylą (ABTĮ 72 str. 1 d.). Taigi, teismas, neatlikęs šių veiksmų, nesuteikė galimybės pareiškėjui pateikti savo pozicijos dėl atsakovo argumentų dėl praleisto Sprendimo apskundimo termino, be kita ko, pasinaudoti galimybe tikslinti skundą, ir nutraukė bylą.

Minėtų aplinkybių visuma lėmė, kad skundžiama teismo nutartis vertintina kaip procesinis netikėtumas pareiškėjo atžvilgiu. Taip pat pažymėtina, kad teismo atsisakymas priimti skundą nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti skundą (ABTĮ 33 str. 4 d.), tuo tarpu, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 104 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju ne tik dėl pareiškėjo (jo atstovo), bet ir dėl teismo veiksmų / neveikimo ir sprendimų pareiškėjas neteko galimybės pasinaudoti teise prašyti atnaujinti terminą skundui paduoti (pvz., tikslinant skundą reaguojant į atsakovo atsiliepimą į skundą arba, tuo atveju, jei teismas būtų atsisakęs priimti skundą, pateikiant naują skundą su prašymu atnaujinti praleistą skundo pateikimo terminą) ir turėti galimybę, kad atsakovo Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas būtų patikrintas teisme.

Tokia situacija negali būti pripažinta tinkamu pareiškėjo teisės į teismą užtikrinimu, o pirmosios instancijos teismo procesas nelaikytinas teisingu.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat dėsto argumentus dėl Įstatyme nustatyto termino Sprendimui apskųsti prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ši pozicija grindžiama iš esmės dviem aspektais: 1) nustatytas terminas yra nepaprastai trumpas; 2) terminas nustatytas iš esmės diskriminuojančiai, t. y. sudarant sudėtingesnes sąlygas užsieniečiams, prieglobsčio prašytojams, kurių prašymai buvo nagrinėtai skubos tvarka.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad įstatymų leidėjas esą negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas inter alia (be kita ko) Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, inter alia sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia inter alia viešasis interesas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimas).

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad nustatytas 7 dienų terminas Sprendimui apskųsti yra per trumpas, yra iš esmės deklaratyvūs. Pažymėtina, kad minėtas terminas atitinka Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos, kuri įgyvendinama Įstatymu, 46 straipsnio 7 dalies a punkte nustatytą minimalų terminą. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad šis terminas nepagrįstai per trumpas ar kad juo yra paneigiama asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad konstitucinio asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principo turi būti laikomasi leidžiant įstatymus, juos taikant, vykdant teisingumą. Tačiau šis konstitucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas ir kt.). Be to, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius. Tačiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais. Tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą, 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimą, 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).

Asmenys, kurių prieglobsčio prašymai nagrinėjami iš esmės skubos tvarka, pagal Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą nėra toje pačioje padėtyje, kaip asmenys, kurių prašymams nagrinėti minėta tvarka nėra taikoma. Tokie asmenys yra išskiriami pagal objektyvius Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus kriterijus, sudarančius pagrindą taikyti prieglobsčio nagrinėjimo iš esmės skubos tvarką ir atitinkamai lemiančius spendimo dėl prieglobsčio nesuteikimo apskundimo specialius terminus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti aptariamu atveju ir aspektu egzistuojant asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti Įstatyme nustatyto Sprendimo apskundimo termino atitiktimi Konstitucijai, todėl nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrinant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas (ABTĮ 71 str., 72 str. 1 d.) ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 151 str., 154 str. 4 p.).

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Šio įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Nagrinėjant šią bylą iš naujo teismas privalo pareiškėjui išaiškinti teisę pateikti prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą bei užtikrinti galimybę šią teisę realizuoti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti administracinę bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė